2019-01-02 Nr. AB-93-3-61-3-00425-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2737-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00425-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.4; 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Lietuvos kariuomenė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. TS-2 (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir Ministerija) iš naujo atlikti tyrimą dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ir kario statusu nustatymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2001 m. birželio 23 d. Profesinės karo tarnybos sutartį Nr. 1350 neterminuotai buvo priimtas į profesinę karo tarnybą. Nuo 2001 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės Vakarų karinėje apygardoje, o nuo 2004 m. – Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Ypatingosios paskirties tarnyboje, vėliau – Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo Jėgerių batalione, po to – Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Kovinių narų tarnyboje.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnaudamas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų eskadrone „Aitvaras“ 2008 m., 2009 m. ir 2011 m. dalyvavo trijose tarptautinėse misijose. Tarnybos metu, kasdieninėje sportinėje veikloje, užduočių ir tarptautinių operacijų metu patyrė įvairaus pobūdžio traumas, didelius fizinius krūvius. Dėl visų šių priežasčių buvo pakenkta jo sveikatai, jam nustatyti įvairūs sveikatos sutrikimai, jo judesiai apriboti, jis nebegali patirti jokio didesnio krūvio, čiurnos tinsta, skauda. Nuo šarvinės liemenės, kuprinės, karinės ekipuotės ir ginkluotės nešiojimo prasidėjo nugaros skausmai, buvo patirtos išvaržos. Tarnybos metu patempė apatinę nugaros dalį, dėl ko nebegalėjo tinkamai stovėti rikiuotėje, sėdėti, aktyviai sportuoti ir patirti fizinį krūvį. Pažymėjo, kad jam reikalingi nuolatiniai masažai, nugaros ir riešo sąnario sausgyslės operacijos. Į dešinį petį nuolat leidžiami skausmą malšinantys vaistai, pasireiškė širdies ligos (hipertenzija), nuolat vartoja vaistus nuo aukšto kraujospūdžio. Teigė, kad jam nustatytas 55 proc. netekto darbingumo lygis, nustatyti darbo ribojimai ir sąlygos: vengti visą kūną veikiančios vibracijos, didesnio nei 15 kg svorio kėlimo, darbo susijusio su nuolatiniu sėdėjimu, stovėjimu, vaikščiojimu, priverstiniu liemens palenkimu, uždrausta dirbti viršvalandinį darbą.

4. Pareiškėjo teigimu, jo sveikatos būklė nuo 2002 m. buvusios A sveikatos grupės pablogėjo iki E grupės. Mano, kad jo sveikatos būklė pablogėjo dėl tarnybos, todėl 2015 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu nustatyti sveikatos sutrikimų priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu. Akcentavo, kad siekia gauti vienkartinę kompensaciją Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsnio 4 dalies pagrindu.

5. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija (toliau – ir Tarnybinio tyrimo komisija) 2017 m. sausio 20 d. sprendime Nr. TS-2 nepagrįstai konstatavo, jog jo sveikatos sutrikimai nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu. Teigė, kad Tarnybinio tyrimo komisija netinkamai ir neišsamiai atliko tyrimą, selektyviai ir neobjektyviai vertino tyrimo metu nustatytas aplinkybes, nepagrįstai tyrimą susiejo su praeityje patirtomis traumomis, netyrė pareiškėjo tarnybos pobūdžio ir įtakos sveikatai, nepagrįstai rėmėsi ekspertine nuomone ir neatsižvelgė į ekspertinėje nuomonėje pateiktą informaciją, palankią pareiškėjui. Pažymėjo, kad Tarnybinio tyrimo komisija 2017 m. sausio 20 d. sprendime Nr. TS-2 dėl tarnybos pobūdžio įtakos nustatytiems sveikatos sutrikimams nepasisakė ir nevertino jo tarnybos pobūdžio ryšio su nustatytais sveikatos sutrikimais, nepagrįstai apsiribodama konkrečių traumų analize, pažeisdama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 „Dėl Tarnybinio tyrimo komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų (toliau – ir Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatos) 27 punkto reikalavimus.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad kario tarnyba negali būti sutapatinama su eiliniais darbo teisiniais santykiais, nes kario tarnyba yra ypatingai specifinio pobūdžio veikla, kurioje nuolat tikslingai sukeliamas didelis fizinis ir psichologinis krūvis, patiriamas stresas. Pareiškėjo įsitikinimu, sveikatos sutrikdymų priežastinio ryšio su tarnyba ar kario statusu klausimo nagrinėjimas turėjo būti pagrįstas išimtinai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro priimtais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad nors Karinės medicinos ekspertizės komisija rėmėsi Lietuvos higienos instituto 2016 m. pateiktomis metodinėmis rekomendacijomis gydytojams „Kaip atpažinti su darbu susijusias ir profesines ligas“ (toliau – ir Rekomendacijos), tačiau visiškai netyrė tarnybos pobūdžio, profesijos, užimamų pareigų, užduočių, kenksmingų darbo aplinkos veiksnių ir kitų svarbių klausimų, nurodytų Rekomendacijose, taip pat Karinės medicinos ekspertizės komisija nevertino ir pagal kriterijus, nurodytus Profesinių ligų nustatymo kriterijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1087, 6 punkte.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 67 straipsnio 3 dalį kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Pažymėjo, kad Tarnybinio tyrimo komisija, siekdama įvertinti pareiškėjui nustatytų sveikatos sutrikimų – nugaros srities ligos, čiurnų artrozės, kraujotakos ligos – priežastinį ryšį su tarnybos pareigų vykdymu, kreipėsi į Karinės medicinos ekspertizės komisiją dėl galimybės pareiškėjui nustatytus sveikatos sutrikimus susieti su kario pareigų vykdymu ar tarnyba. Teigė, kad Karinės medicinos ekspertizės komisija 2017 m. sausio 4 d. Tarnybinio tyrimo komisijai pateikė ekspertinę nuomonę Nr. 1/2017, kurioje apibūdino pareiškėjui diagnozuotų ligų atsiradimo priežastis, simptomus, įvertino medicininius įrašus ir nurodė, kad pareiškėjui diagnozuotos nugaros srities ligos bei kraujotakos sistemos ligos yra degeneracinės kilmės sveikatos sutrikimai ir nesietini su tarnybinių pareigų vykdymu. Karinės medicinos ekspertizės komisija nurodė, kad pareiškėjui lėtiniai nugaros skausmai fiksuojami nuo 2004 m., o tarpslankstelinių diskų išvaržos dažniausiai yra degeneracinių stuburo ligų pasekmė.

9. Atsakovo teigimu, Tarnybinio tyrimo komisija įvertino tiek Karinės medicinos ekspertizės komisijos ekspertinėje nuomonėje pateiktą informaciją, susijusią su minėtų ligų atsiradimo priežastimi, tiek pareiškėjo karinės medicinos ekspertizės aktus bei visą kitą turimą informaciją.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Tarnybinio tyrimo komisija turėjo pareigą nustatyti ligos vystymosi eigoje paūmėjimą sukeliančius veiksnius. Akcentavo, kad Tarnybinio tyrimo komisija, veikdama savo kompetencijos ribose, turi pareigą nustatyti sveikatos sutrikimo atsiradimo priežastis. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 9 d. prašyme pateikė tik bendro pobūdžio informaciją, jog nugaros skausmus pradėjo justi nuo šarvinės liemenės dėvėjimo, kuprinės, karinės ekipuotės nešiojimo. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 27 d. nurodė įvykius, kurių metu galimai patyrė traumas, tačiau kitų aplinkybių ar įvykių, kurie galimai įtakojo sveikatos sutrikimų atsiradimą, taip ir nenurodė, o tik bendrai teigė, jog sveikatos sutrikimų atsiradimą įtakojo tarnyba. Atsakovo nuomone, nesant objektyviai išreikštam faktui, patvirtinančiam tarnyboje įvykusį traumuojantį įvykį ir jo poveikį sveikatai, objektyviai negalima teigti, jog sveikatos sutrikimo priežastimi buvo einamos pareigos.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo karo tarnyba truko 18 m., medicininiuose dokumentuose nėra jokių įrašų apie galimas traumas ar traumuojančius įvykius tarnybos metu, pagal medicininius dokumentus kraujotakos sistemos ligomis pareiškėjas skundėsi nuo 1999 m., t. y. jam dar nebūnant profesinės karo tarnybos kariu, o medicininiuose dokumentuose nurodytas traumas patyrė buityje. Trauminio pobūdžio įvykių tarnyboje nepatvirtino nei pareiškėjo nurodyti liudytojai, nei pareiškėjo tarnybos vadovybė. Atsižvelgdamas į tai atsakovas mano, kad nėra įrodymų, kurie leistų teigti, jog pareiškėjui nustatyti sveikatos sutrikimai atsirado dėl vykdytų tarnybos pareigų.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarnybinio tyrimo komisija 2017 m. sausio 20 d. priimdama sprendimą Nr. TS-2 laikėsi visų numatytų procedūrų, veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, atliko visus būtinus veiksmus, numatytus jos nuostatuose, įskaitant tyrimui reikalingos medžiagos gavimą iš pareiškėjo tarnybos vietos, liudytojų apklausas, kreipimąsi į specialistus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas su pareiškėjui nustatytais sveikatos sutrikimais susijusias aplinkybes. Pažymėjo, kad Karinės medicinos ekspertinės komisijos Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. ekspertinė nuomonė Nr. 1/2017 pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, ekspertinė nuomonė Tarnybinio tyrimo komisijoje buvo vertinama kaip tarpinio pobūdžio dokumentas ir jo kvestionavimas, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, negali suponuoti Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo neteisėtumo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui nustatytų sveikatos sutrikimų, medicininiuose dokumentuose esančių įrašų, taip pat aplinkybės, jog pareiškėjo sveikatos būklė tarnybos metu nuo A sveikatos grupės pablogėjo iki E sveikatos grupės.

16. Teismas akcentavo, kad Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatai Tarnybinio tyrimo komisiją, atlikusią tyrimą, įpareigoja priimti vieną iš sprendimų, numatytų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 27 punkte. Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 33 punktas nustato, kad priimti sprendimai turi būti objektyvūs ir teisėti.

17. Įvertinęs Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo turinį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog sprendime nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybos sąlygomis: aplinka, pobūdžiu, tarnybos ir poilsio laiku ir kitomis aplinkybėmis, kurios galėjo turėti tiesioginę įtaką pareiškėjo savijautai, tarnybinių pareigų atlikimo kokybei, saugai ir sveikatai. Tarnybinio tyrimo komisija ginčijamame sprendime nenurodė pareigų, kurias vykdė pareiškėjas, neaprašė jo pareiginių nuostatų ar kitų teisės aktų, kurie pareiškėjui nustatė tam tikras jo pareigas. Teismas vertino, kad Tarnybinio tyrimo komisija nenagrinėjo priežastinio ryšio tarp pareiškėjo pareigų atlikimo (tarnybos) ir sveikatos sutrikimų.

18. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nėra aptarta kenksmingų veiksnių galimybė ir jų rizika tarnyboje. Tarnybinio tyrimo komisija sprendimą, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra susiję priežastiniu ryšiu su tarnybinių pareigų vykdymu, priėmė visiškai nevertinusi rizikos, t. y. fizikinių, cheminių, biologinių, ergonominių, psichosocialinių fizinių ar kitų specifinių tarnybos veiksnių, galėjusių kelti pavojų pareiškėjo sveikatai.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 28 punktą Komisija sprendimą priima, įvertinusi visą turimą informaciją ir Karinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir KMEK) medicininę išvadą. Medicininis ir teisinis asmens sveikatos sutrikimo įvertinimas galimas tik tuo atveju, kai yra nustatomi ar paneigiami visi galimi rizikos veiksniai, keliantys ar galintys kelti pavojų asmens saugai ir sveikatai tarnybos metu. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, jog tokių duomenų byloje nėra ir nurodytos informacijos Tarnybinio tyrimo komisija nerinko bei nevertino.

20. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimas yra nemotyvuotas, todėl negali būti pripažįstamas objektyviu ir teisėtu. Dėl nurodytų priežasčių teismas panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo Ministerijos Tarnybinio tyrimo komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir ištirti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu.

III. 21. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo spendimu ir teigia, jog teismas neįsigilino į ginčo dalyką, netinkamai nustatė skundo ribas, pažeidė materialiąsias teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

23. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 66 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kariai draudžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis, ir 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, yra skirtingi teisiniai institutai, kurie aiškinami ir taikomi skirtingai. Dėl nurodytos priežasties tyrimą ir priežastinio ryšio nustatymą atlieka skirtingi subjektai. Atsakovo teigimu, tyrimus dėl Įstatymo 67 straipsnyje numatyto sveikatos sutrikdymo ar mirties priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu atlieka ir atitinkamus sprendimus priima Krašto apsaugos ministro sudaryta Tarnybinio tyrimo komisija, kuri neatlieka jokių tyrimų ir negali priimti sprendimų, susijusių su Įstatymo 66 straipsnio taikymu. Kadangi kariai iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo draudžiami profesinių ligų socialiniu draudimu, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas Tarnybinio tyrimo komisiją iš naujo atlikti tyrimą, vadovaujantis teisė aktais, reglamentuojančiais profesinių ligų socialinį draudimą ir draudiminių įvykių nustatymą, prieštarauja Tarnybinio tyrimo komisijos kompetencijai, teisės aktams ir sukuria kariams prielaidas gauti profesinių ligų socialinio draudimo išmokas, nors Įstatymas tokios garantijos jiems iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė.

24. Atsakovo nuomone, nors iš KMEK Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. susirinkimo EKP-1 protokolo matyti, kad KMEK posėdžio metu aptarinėjo profesinių ligų nustatymą reglamentuojančius teisės aktus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Tarnybinio tyrimo komisijos faktinių aplinkybių tyrimas yra išskirtinai susietas tik su pareiškėjo pavienėmis traumomis, ar kitais vienkartinio, trumpalaikio pobūdžio veiksniais ir atliktas nesivadovaujant: 1) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1087 „Dėl profesinių ligų nustatymo kriterijų“; 2) Higienos instituto direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. V-170 „Dėl oficialiai patvirtintų profesinių ligų atvejų statistinio tyrimo metodikos patvirtinimo“, 3) 2016 m. Lietuvos higienos institucijos rekomendacijomis gydytojams „Kaip atpažinti su darbu susijusias ligas“. Atsakovas pažymi, kad Tarnybinio tyrimo komisija šiais teisės aktais negalėjo vadovautis, nes minėti teisės aktai reglamentuoja profesinių ligų draudimo ir nustatymo sąlygas bei kriterijus, o ne Įstatymo 67 straipsnyje numatytą tyrimą dėl kario sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybos pareigų vykdymu nustatymą.

25. Atsakovas nurodo, kad sistemiškai aiškinant Įstatymo 67 straipsnio nuostatas ir Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatuose detalizuotą tyrimo tvarką bei sąlygas, akivaizdu, jog Tarnybinio tyrimo komisijos atliekamas tyrimas turėtų būti nukreiptas į sveikatos sutrikimo, pobūdžio, laiko, vietos ir esminių aplinkybių, kurioms esant kario sveikata sutriko, fakto nustatymą. Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatas reikėtų vertinti atribojant jas nuo profesinių ligų socialinio draudimo instituto, kuris pagal savo paskirtį yra skirtas nustatyti profesines ligas, atsirandančias per tam tikrą laiką, dėl su darbo santykiais susijusių aplinkybių (tam tikrų rizikos veiksnių) visumos, o ne konkrečių traumuojančių įvykių. Pažymi, kad būtent profesinių ligų nustatymo metu, o ne Tarnybinio tyrimo komisijos tyrimo metu pagal Įstatymo 67 straipsnį, yra vertinama bendra asmens patiriamų darbo sąlygų rizika jo sveikatai, t. y. fizikiniai, cheminiai, biologiniai, ergonominiai, psichosocialiniai tarnybos veiksniai, galėję kelti pavojų pareiškėjo sveikatai. Atkreipia dėmesį, kad Tarnybinio tyrimo komisijos tyrimai atliekami, ne siekiant įvertinti bendrąsias (visos kario tarnybos laikotarpio) tarnybos sąlygas ir jų galimą įtaką ne dėl bendrų tarnybos sąlygų (profesinių ligų), o siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp konkretaus sveikatos sutrikimo (diagnozės) ir kario vykdomų pareigų konkrečiu metu, t. y. nustatyti, kad: 1) kario sveikatos sutrikimas atsirado jam vykdant tarnybos pareigas (konkretų įsakymą, nurodymą ir pan.); 2) būtent ši veikla ir buvo atsiradusio sveikatos sutrikimo priežastimi.

26. Atsakovo teigimu, Tarnybinio tyrimo komisija negali patikrinti ir įvertinti visų veiksnių masto (lygio) bei poveikio pareiškėjo sveikatai, nes jokių sveikatos sutrikimų, kurie kaip nors galėtų būti siejami su tarnybos metu įvykusiais įvykiais, nėra užfiksuota. Akcentuoja, kad karys, prašydamas susieti sveikatos sutrikimą su tarnybos pareigų vykdymu, turi konkrečiai nurodyti įvykių aplinkybes, numatytas Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatuose (11.1 p.), nes objektyviai neįmanoma įvertinti visą kario gyvenimą tiek tarnyboje, tiek buityje, jo kasdien atliekamų / atliktų veiksmų, ypatingai vertinant ligas (jeigu jos nėra trauminio pobūdžio), kurios gali būti sąlygotos įvairių priežasčių (genetikos, gyvenimo būdo, traumų buityje ir kt.). Pabrėžia, kad Tarnybinio tyrimo komisijos tyrimo objektas ir jo įrodinėjimo ribos negali būti laikomi neapibrėžtais ir negali apimti 15 m. pareiškėjo visos veiklos, kurią jis vykdė tiek būdamas tarnyboje, tiek ne tarnybos metu.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Papildomai pažymi, kad visi su pareiškėjo tarnybos specifika susiję įrodymai Tarnybinio tyrimo komisijai buvo pateikti, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo įpareigojimas Tarnybinio tyrimo komisijai surinkti papildomus įrodymus, sietinus su pareiškėjo tarnybos specifika.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. TS-2 yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi Tarnybinio tyrimo komisija laikėsi visų numatytų procedūrų, veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, atliko visus būtinus veiksmus, numatytus jos nuostatose, įskaitant tyrimui reikalingos medžiagos gavimą iš pareiškėjo tarnybos vietos, liudytojų apklausas, kreipimąsi į specialistus medikus ir pan.

30. Pareiškėjas R. K. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame sprendime, priešingai nei teigia atsakovas, teismas neįpareigojo Tarnybinio tyrimo komisijos vadovautis kokiais nors teisės aktais, reglamentuojančiais asmenų socialinį profesinių ligų draudimą. Teigia, kad teismas taip pat neanalizavo ir netaikė Įstatymo 66 straipsnio normos. Pažymi, kad apie atsakovo nurodytus teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. V-1087 „Dėl profesinių ligų nustatymo kriterijų“, Higienos instituto direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. V-170 „Dėl oficialiai patvirtintų profesinių ligų atvejų statistinio tyrimo metodikos patvirtinimo“ ir 2016 m. Lietuvos higienos institucijos rekomendacijas gydytojams „Kaip atpažinti su darbu susijusias ligas“, buvo kalbama tik todėl, jog būtent šiuos aktus, kaip taikytinus pareiškėjo atveju, nurodė KMEK savo Ekspertinėje nuomonėje. Atkreipia dėmesį, kad Tarnybinio tyrimo komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, rėmėsi KMEK Ekspertine nuomone, o pastaroji buvo priimta, vadovaujantis minėtais teisės aktais, tačiau pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę nurodė kaip faktą, o ne kaip kokią nors nuorodą į šiuos aktus. Teismas šiais aktais savo išvadų negrindė ir tai yra aiškiai matyti iš paties teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.

32. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras nėra patvirtinęs kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti nustatomas kario sveikatos sutrikimo priežastinis ryšys su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, todėl atsakovui teigiant, jog KMEK pagal analogiją taikyti teisės aktai iš tikrųjų negalėjo būti taikomi Tarnybinio tyrimo komisijai atliekant tyrimą, patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, kad KMEK Ekspertinė nuomonė, kaip tarpinis procedūrinis aktas, kuriuo rėmėsi Tarnybinio tyrimo komisija priimdama ginčijamą sprendimą, taip pat neteisėtas. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog ir šio KMEK sprendimo pagrindu priimtas galutinis Tarnybinio tyrimo komisijos Sprendimas panaikintas pagrįstai.

33. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad Įstatymo 67 straipsnis neapima pačios karo tarnybos traumuojančio pobūdžio sukelto sveikatos sutrikdymo. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija yra papildoma garantija kariui tiek tuo atveju, jeigu kario sveikata sutriko dėl traumuojančio tarnybos pobūdžio, kas galėtų būti laikoma profesine liga, tiek ir jeigu kario sveikata sutriko ar karys mirė dėl konkretaus įvykio, kas galėtų būti laikoma nelaimingu atsitikimu darbe (tarnyboje). Dėl nurodytų priežasčių mano, jog nepagrįsti atsakovo argumentai, kad Įstatymo 66 straipsnis ir 67 straipsnis eliminuoja vienas kito taikymo galimybę.

34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui nesuteikta kompetencija nustatyti Įstatymo 67 straipsnio taikymo ribas ir ypač tai daryti per Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatas, kurios nėra skirtos ir nereglamentuoja kariui taikomos Įstatymo 67 straipsnio garantijos, jos apimties ar (ne)taikymo sąlygų. Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatomis reglamentuojama tik Tarnybinio tyrimo komisijos veikla, įgyvendinant Įstatymo 67 straipsnyje numatytą pareigą. Akcentuoja, kad įstatymų leidėjas yra atsižvelgęs į tai, jog ilgesnio tyrimo laikotarpio taikymas sunkina objektyvų tyrimą, todėl nuo 2015 m. liepos 1 d. Įstatymo 67 straipsnio 4 dalis papildyta trejų metų senaties terminu, kuris netaikomas sveikatos sutrikimams, nustatytiems dar iki 2015 m. liepos 1 d. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas mano, jog jo atžvilgiu Tarnybinio tyrimo komisija turi pareigą, o jis – teisę, reikalauti atlikti išsamų tyrimą, vertinant pareiškėjo tarnybos traumuojantį poveikį jo sveikatai. Kadangi Tarnybinio tyrimo komisija tokio tyrimo neatliko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą tyrimą atlikti iš naujo ir įvertinti minėtas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. TS-2, kuriuo nuspręsta, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra susiję su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, teisėtumo bei pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. TS-2 ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei ištirti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu.

37. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia argumentais, jog teismas nepagrįstai vadovavosi profesinių ligų nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, kadangi Tarnybinio tyrimo komisija, siekdama nustatyti kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybos pareigų vykdymu, negali atlikti tyrimo pagal teisės aktus, reglamentuojančius profesinių ligų draudimo ir nustatymo sąlygas bei kriterijus.

38. Teisinis reguliavimas dėl kompensacijų kario žūties, ligos ar sveikatos problemos atveju įtvirtintas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 20 d. Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimo priėmimo metu) 67 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad kariui žuvus (mirus) ar sutrikus jo sveikatai dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba kai karys nužudytas ar jo sveikata sutrikdyta dėl priežasčių, susijusių su kario statusu, iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų asignavimų išmokama šio straipsnio nustatytomis sąlygomis ir tvarka šio straipsnio 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 ir 13 dalyse nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija. Šio straipsnio 6, 7, 8, 9, 10, 11 ir 12 dalyse nustatyta vienkartinė kompensacija mažinama priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ar netekto darbingumo periodinės kompensacijos, mokėtinos ne daugiau kaip 12 mėnesių, dydžiu. Šio straipsnio 13 dalyje nustatyta vienkartinė kompensacija mažinama priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus dydžiu. Kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį nustato Lietuvos kariuomenės Karinės medicinos ekspertizės komisija, sudaroma ir veikianti Vyriausybės nustatyta tvarka. Kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Tarnybinio tyrimo komisijos darbo tvarką ir kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustatymo kriterijus nustato krašto apsaugos ministras (Įstatymo 67 str. 4 d.). Minėto Įstatymo 67 straipsnio 6–15 dalyse įtvirtinta vienkartinės kompensacijos mokėjimo tvarka ir dydžiai, nustačius netektą darbingumą, sveikatos sutrikdymo lygį (mastą), taip pat nurodyta kompensacijos mokėjimo tvarka kariui žuvus (mirus).

39. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 67 straipsnio nuostatas, galima daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas vienkartinės kompensacijos mokėjimą sieja su kario žuvimu (mirtimi) ar sveikatos sutrikdymu dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, tačiau minėti sveikatos sutrikdymai teisės aktų nustatyta tvarka turi būti įvertinti atitinkamu sveikatos sutrikdymo lygiu (mastu), kai pasibaigus laikinojo nedarbingumo terminui karys netapo neįgalus, tačiau išliko liekamieji reiškiniai, dėl kurių sumažėjo kario tinkamumas tarnybai pagal sveikatos būklę, o kariui po gydymo tapus neįgaliam – netekto darbingumo dydis (procentais). Taigi vienkartinė kompensacija kario sveikatos sutrikdymo atveju dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, mokama esant šioms sąlygoms: dėl minėto sveikatos sutrikdymo kariui suteiktas laikinas nedarbingumas; nustatytas sveikatos sutrikdymo lygis (mastas), kai karys netapo neįgalus, tačiau pasibaigus laikinojo nedarbingumo terminui išliko liekamieji reiškiniai, dėl kurių sumažėjo kario tinkamumas tarnybai pagal sveikatos būklę; po gydymo kariui tapus neįgaliam – nustatytas netekto darbingumo dydis (procentais).

40. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 patvirtintų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 8.1 punkte nurodyta, kad Tarnybinio tyrimo komisijos uždaviniai yra inter alia (liet. be kita ko) ištirti ir nustatyti kario mirties ar sveikatos sutrikdymo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu. Tarnybinio tyrimo komisija, spręsdama klausimą dėl kario mirties ar sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, be kita ko, kreipiasi į Karo medicinos ekspertizės komisiją, prašydama pateikti medicininę išvadą dėl mirties ar nustatyto sveikatos sutrikimo ir galimybės tai susieti su kario tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu (9.7 p.). KMEK, gavusi Tarnybinio tyrimo komisijos paklausimą, per 30 kalendorinių dienų nuo paklausimo gavimo dienos pateikia medicininę išvadą dėl galimybės kario mirtį ar sveikatos sutrikimą susieti su kario tarnybinių pareigų vykdymu (14 p.).

41. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1125 patvirtintų Karinės medicinos ekspertizės nuostatų (toliau – ir Karinės medicinos ekspertizės nuostatos) 7.1.3 papunktį KMEK be kitų funkcijų inter alia (liet. be kita ko) pateikia Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ar žvalgybos institucijos tarnybinio tyrimo komisijai ekspertinę nuomonę apie galimybę nustatytą kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastį susieti su jo tarnybinių pareigų vykdymu ar statusu. Karinės medicinos ekspertizės nuostatuose nėra reglamentuota, kokia tvarka ir kuo vadovaudamasi KMEK priima minėtą ekspertinę nuomonę.

42. Kaip jau buvo minėta, Įstatymo 67 straipsnyje nurodyta vienkartinė kompensacija kario sveikatos sutrikdymo atveju mokama, kai dėl sveikatos sutrikdymo kariui suteiktas laikinas nedarbingumas, nustatytas sveikatos sutrikdymo lygis (mastas), kai karys netapo neįgalus, tačiau pasibaigus laikinojo nedarbingumo terminui išliko liekamieji reiškiniai, dėl kurių sumažėjo kario tinkamumas tarnybai pagal sveikatos būklę, o po gydymo kariui tapus neįgaliam – nustatytas netekto darbingumo dydis (procentais). Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, vertinant kario sveikatos sutrikdymo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, teisėjų kolegijos nuomone, būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su kario laikino nedarbingumo suteikimu, sveikatos sutrikdymo lygiu (mastu), o kariui tapus neįgaliam – netekto darbingumo dydžiu.

43. Nagrinėjamoje byloje iš ginčijamo Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. TS-2 turinio matyti, jog Tarnybinio tyrimo komisija savo sprendimą iš esmės grindė Karinės medicinos ekspertinės komisijos Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. ekspertine nuomone Nr. 1/2017, kuri priimta vertinant pareiškėjo nurodytus sveikatos nusiskundimus ir profesinių ligų nustatymo sąlygas bei kriterijus reglamentuojančius teisės aktus. Karinės medicinos ekspertinės komisijos Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. susirinkimo protokole Nr. EKP-1 pažymėta, kad nei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, nei Sveikatos apsaugos ministerijos norminėje duomenų bazėje nėra dokumentų, reglamentuojančių sveikatos sutrikimų ir tarnybinių pareigų vykdymo susiejimo metodiką bei kriterijus, dėl ko KMEK vertino, jog tikslinga vadovautis Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro norminiuose dokumentuose dėl profesinių ir su darbu susijusių ligų vartojamomis sąvokomis bei terminais (I t., b. l. 45–51).

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog teismas nepagrįstai vadovavosi profesinių ligų nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tačiau įstatymų leidėjas pagal Įstatymo 67 straipsnio 4 dalį įpareigojo būtent atsakovą nustatyti Tarnybinio tyrimo komisijos darbo tvarką ir kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustatymo kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų kriterijų nenustatymas savaime nesudaro pagrindo sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustatyti vadovaujantis profesinių ligų nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais. Akcentuotina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, turėjo nustatyti ir įvertinti Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos mokėjimo sąlygas, t. y. ar dėl pareiškėjo nurodyto sveikatos sutrikdymo buvo suteiktas laikinas nedarbingumas; ar buvo nustatytas sveikatos sutrikdymo lygis (mastas); ar po gydymo pareiškėjas tapo neįgalus. Atsakovas ginčijamame sprendime minėtų sąlygų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad KMEK Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. ekspertinė nuomonė Nr. 1/2017 yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentas. Tarnybinio tyrimo procedūra KMEK ekspertine nuomone nėra baigiama. KMEK ekspertinė nuomonė pateikiama tik pasisakant apie galimybę nustatytą kario mirties ar sveikatos sutrikimo priežastį susieti su jo tarnybinių pareigų vykdymu ar statusu. Galutinį sprendimą tarnybinio tyrimo procedūroje dėl kario mirties ar sveikatos sutrikimo priežasties sąsajos su jo tarnybinių pareigų vykdymu priima Tarnybinio tyrimo komisija, įvertinusi ne tik KMEK ekspertinę nuomonę, bet ir kitą informaciją, galinčią turėti įtakos sprendimui priimti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-274-822/2017).

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Tarnybinio tyrimo komisijos ginčijamas sprendimas priimtas netinkamai įvertinus pareiškėjo nurodytų sveikatos sutrikimų priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, Sprendime iš esmės nėra atliktas sveikatos sutrikimų priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu vertinimas Įstatymo 67 straipsnio nuostatų prasme, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamais motyvais, tačiau pagrįstai panaikino ginčijamą sprendimą Nr. TS-2 ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei ištirti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2017 m. sausio 1 d. įstatymu nebuvo nustatyta, kad kariai draudžiami profesinių ligų socialiniu draudimu, tačiau nesutinka su teiginiu, jog iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą nustatyti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu atsakovas sukurtų jam prielaidas gauti profesinių ligų socialinio draudimo išmokas. Akcentuotina, kad Įstatymo 66 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kariai draudžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis, ir 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, yra skirtingi teisiniai institutai, todėl vertinant Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos mokėjimo galimybę, socialinį draudimą reglamentuojančios nuostatos taikytinos tik tiek, kiek jos susiję su nustatytos Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos dydžio mažinimu, priklausančios išmokėti pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ar netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydžiu (Įstatymo 67 str. 1–2 d.).

47. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir netinkamais motyvais priėmė sprendimą, tačiau priimto sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė