2017-10-11 Nr. AB-20125-3-61-3-02279-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eP-69-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02279-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nordic Trucking Logistics prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nordic Trucking Logistics skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo arba atleidimo nuo baudos ir delspinigių mokėjimo arba baudos sumažinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Nordic Trucking Logistics UAB (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su 2015 m. balandžio 20 d. skundu, kurį 2015 m. gegužės 13 d. prašymu patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. S-40(7-35/2014) (toliau – ir Komisijos 2015 m. kovo 30 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 69-6 (toliau – ir VMI 2014 m. sausio 29 d. sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, Vilniaus AVMI) 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65) 256-131 (toliau – ir Vilniaus AVMI 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tuo atveju, jeigu teismas netenkintų pareiškėjo reikalavimų dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, prašė atleisti pareiškėją nuo Komisijos 2015 m. kovo 30 d. sprendime, VMI 2014 m. sausio 29 d. sprendime ir Vilniaus AVMI 2013 m. lapkričio 26 d. sprendime) apskaičiuotų 39 697 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudos ir 2 926 Eur PVM delspinigių Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu; tuo atveju, jeigu teismas neatleis pareiškėjo nuo baudos ir delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, sumažinti pareiškėjui paskirtos baudos dydį iki minimalaus dydžio, t. y. 10 proc.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, kad pritaria VMI pozicijai, pateiktai atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir baudų arba nustatyti protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus, taip pat įprastinę mokesčių administratoriaus praktiką atitinkantį baudų dydį (10 proc.); priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžiančius dokumentus pareiškėjas pateiks ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą palaikė VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017 pareiškėjo Nordic Trucking Logistics UAB apeliacinį skundą atmetė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kaip turi būti aiškinamos ginčo santykius reguliuojančios teisės normos. Teisinis reguliavimas išsamiai buvo aptartas tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos, tiek pirmosios instancijos teismo, todėl nėra visiškai jokio poreikio tai atkartoti. Kolegija pripažino, kad ginčo santykių teisinis kvalifikavimas buvo tinkamas ir administracinėje byloje liko tik įrodymų vertinimas ta apimtimi, kurioje mokesčių administratorius, atsisakydamas taikyti 0 proc. PVM tarifą, nurodė, kad prekės (vilkikai ir puspriekabės) nebuvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, kai jas įsigijo įmonė „Kimm“.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo prekės vis dėlto buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, ką iš principo pripažįsta ir mokesčių administratorius, tačiau tai įvyko po paskesnių sandorių, bet ne sandorio tarp Bendrovės ir įmonės „Kimm“ metu. Byloje esančių įrodymų pagrindu buvo padaryta pagrįsta išvada, kad prekės iki 2012 m. rugsėjo 4 d., kai tos pačios dienos priėmimo – perdavimo aktu perėjo Bendrovės disponavimui, nebuvo ir negalėjo būti išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Sprendė, kad pareiškėjo (apelianto) pateikti duomenys dėl ginčo prekių judėjimo Lenkijos kelių sistemoje 2012 m. rugpjūčio 25-28 d. paneigtini vien ta aplinkybe, kad tik nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. AB „SEB lizingas“ priėmimo – perdavimo aktu realiai perdavė faktinę galimybę disponuoti vilkikais ir puspriekabėmis. Ir kiti mokesčių administratoriaus ginčijamuose sprendimuose minimi, pirmosios instancijos teismo išvardyti, bet šioje baigiamojo teisės akto dalyje nebekartotini įrodymai aiškiai suponuoja išvadą, kad ginčo prekės sandorio tarp Bendrovės ir įmonės „Kimm“ metu nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos – tiekimas Bendrijos viduje tarp šių teisinių vienetų neįvyko. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad administracinėje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ginčo prekės iki įmonė „Kimm“ jas perleido dar kitam ūkiniam vienetui buvo išgabentos (pradėtos gabenti) iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Akcentavo, kad nebuvo tenkinta viena iš 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų, t. y. prekės nebuvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad aiškinant 0 proc. PVM aktų nuostatas svarbi yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija ir pažymėjo, kad iš Teisingumo Teismo praktikos pakankamai aiškiai matyti, kad prekės tiekimo Bendrijos viduje atleidimas nuo mokesčio pagal Šeštosios direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmą pastraipą taikomas, tik jei teisė disponuoti preke kaip savininkui buvo perduota įgijėjui, jei tiekėjas įrodė, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir jei po šio išsiuntimo ar gabenimo ši prekė fiziškai paliko tiekimo valstybės narės teritoriją (žr. Teisingumo Teismo sprendimo Teleos ir kt. 42 punktą; 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Twoh International, C‑184/05, Rink. p. I‑7897, 23 punktą ir 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo X, C‑84/09, Rink. p. I‑0000, 27 punktą).

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, sudarančių pagrindą atleisti jį nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių, arba sumažinti baudos dydį, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas argumentavo, kodėl nėra tenkinami reikalavimai nei dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių, nei dėl baudos sumažinimo.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (pvz., žr. LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009) ir padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą Bendrovę atleisti nuo baudos, o taip pat ir delspinigių. Juk delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų (Mokesčių administravimo įstatymo 95 str. 1 d. 1 p.) ir mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo, visų pirma, gali būti atleistas, tik jei yra nustatomos atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos aplinkybės, kurios, šiuo konkrečiu, atveju nenustatytos.

Atsižvelgusi į Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bendruosius baudų skyrimo principus ir LVAT poziciją tuo klausimu (LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1117/2010), teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju buvo nustatyta tiek aplinkybių sunkinančių pareiškėjo (apelianto) atsakomybę (pavyzdžiui, pažeidimo mastas), tiek ir ją švelninančių (pavyzdžiui, bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi). Nenustatyta, jog švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir lemiančių mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Atsižvelgus į tai, nebuvo ir pagrindo skirti Bendrovei nei maksimalaus, nei minimalaus baudos dydžio. Teisėjų kolegija sprendė, kad nustatyto dydžio bauda paskirta teisėtai bei pagrįstai, ją paliko galioti, kaip visiškai atitinkančią Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas nuostatas.

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo Nordic Trucking Logistics UAB prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017.

Pareiškėjas savo prašymą grindžia dviem proceso atnaujinimo pagrindais: 1) padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.); 2) būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.).

Nurodo, jog yra akivaizdi būtinybė atnaujinti procesą būtent dėl klaidingo materialiosios teisės normų (PVMĮ 49 str. 1 d., 56 str. 1 d.) aiškinimo ir taikymo, bei siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, kadangi LVAT nepagrįstai nukrypo nuo ESTT ir savo paties formuojamos praktikos bylose dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų, kas lėmė neteisingą administracinės bylos Nr. eA-875-556/2017 išsprendimą.

Pareiškėjas pažymi, kad LVAT skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog pareiškėjas nesurinko pakankamai įrodymų, būtinų 0 proc. PVM tarifo taikymui pagrįsti, kadangi pareiškėjo pateikti įrodymai, susiję su prekių išgabenimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t. y. galimai yra suklastoti.

Pasak pareiškėjo, LVAT, priimdamas nutartį, akivaizdžiai nesivadovavo suformuota ESTT praktika dėl Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 138 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo, taip pat LVAT suformuota praktika dėl PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo (žr. ESTT 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje C-409/04; ESTT2014 m. spalio 9 d. sprendimą byloje C- 492/13; ESTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje C-24/15, LVAT 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017, 2013 m. liepos 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-996/2013). Nurodo, kad tokiais atvejais, kaip ir ginčo, tiekimo atveju, nustačius, kad įrodymai, kuriais grindžiama asmens teisė į 0 proc. PVM tarifo taikymą (prekių išgabenimo dokumentai), galimai yra suklastoti (pvz. VIA TOLL išrašai, pareiškėjui pateikti CMR dokumentai ir kt.), privalomai turi būti tiriamas ir vertinamas tiekėjo (pareiškėjo) sąžiningumas, t. y. galimas dalyvavimas PVM sukčiavimo veiksmuose, taip pat galėjimas žinoti ir suprasti, kad įrodymai, kurie jam buvo pateikti, siekiant pagrįsti 0 proc. PVM tarifo taikymą, buvo suklastoti. Teigia, kad LVAT ginčijamoje nutartyje, aiškindamas pareiškėjo teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą, šių aplinkybių apskritai nevertino ir neanalizavo, tokiu būdu padarydamas esminį PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatų, o kartu ir PVM direktyvos 138 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimą, kuris neabejotinai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

Atkreipia dėmesį į ESTT suformuotą labai aiškią ir nuoseklią PVM sukčiavimo draudimo doktrinos taikymo praktiką ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Mokesčių administratorius turi surinkti ir pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius asmens žinojimą arba galėjimą žinoti apie dalyvavimą su PVM sukčiavimu susijusioje veikloje (žr. ESTT 2014 m. vasario 13 d. sprendimo byloje Nr. C-18/13 Maks Pen 26-30 p., ESTT 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose C-80/11 ir C-142/11 Mahagében ir David 49 p., ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo sujungtose bylose C-131/13, C-163/13 ir C-164/13 44 p., ESTT 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04 Axel Kittel 59-61 p. ir kt.).

Nurodo, kad LVAT yra konstatavęs, jog mokesčių mokėtojo žinojimas ar turėjimas žinoti apie jo dalyvavimą PVM sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sandorių sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo, atsiskaitymo už sandorius formas, tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Tai, ar mokesčių mokėtojas turėjo ir galėjo žinoti, yra nustatinėjama kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Pažymi, kad LVAT padarytas esminis teisė normų taikymo ir aiškinimo pažeidimas, kai buvo nukrypta nuo LVAT nuosekliai formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, kur nuosekliai visais atvejais yra tiriamas pareiškėjo sąžiningumas ir visais atvejais reikalaujama, kad neigiant teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą būtų įrodytas nesąžiningumas, kurį objektyviais įrodymais pagrįstų ir įrodytų mokesčių administratorius, turi esminės reikšmės vieningos teismų praktikos formavimui (žr. 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013; 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017).

Pareiškėjas taip pat mano, kad LVAT padarė esminį MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių skiriamų baudų dydžio parinkimą, pažeidimą, kas akivaizdžiai sudaro pagrindą atnaujinti procesą dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (ABTĮ 156 str. 2 dalies 10 p.), ir yra aktualu vieningam LVAT praktikos formavimuisi (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.) bylose dėl sunkinančių aplinkybių nustatymo, paskiriant baudos dydį už mokesčių teisės pažeidimus.

Nurodo, kad LVAT nutartyje pažymėjo, jog pažeidimo mastas yra sunkinanti aplinkybė. Vadovaujantis nuoseklia ir vieninga LVAT praktika, pažeidimo mastas ir pobūdis nėra ir negali būti mokesčių mokėtojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (žr. 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1217/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2285/2012, 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-409/2014) ir prieštarauja MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Nurodo, kad vadovaujantis VMI 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 patvirtinta Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika) pažeidimo mastas taip pat nėra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad LVAT padarė akivaizdžią MAĮ 139 straipsnio 1 dalies taikymo klaidą, šią normą aiškindamas plečiamai (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A248-1302/2007, 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-1302/2007), dėl ko nepagrįstai nebuvo sumažintas pareiškėjui paskirtos baudos dydis.

Akcentuoja, jog pats mokestinis pažeidimas, už kurį yra baudžiama, t. y. galimai neteisėtai Vilkikų ir Puspriekabių tiekimams pritaikytas 0 proc. PVM tarifas, savaime implikuoja vienokių ar kitokių neleistinų veiksmų atlikimą, todėl pripažinti Pareiškėjui papildomai apskaičiuotų mokėtinų sumų dydį svarbia ar specifiška, bei sudarančia prielaidas didinti skirtiną baudą aplinkybe, yra nepagrįsta.

Pareiškėjas teigia, kad LVAT priimta nutartis yra neteisinga ir neatitinka teisingumo, teisinės valstybės principų, bei šiurkščiai pažeidžia vienodo požiūrio principą, ką neginčijamai įrodo ir pagrindžia aplinkybė, jog kitam juridiniam asmeniui už analogišką pažeidimą mokesčių administratoriaus buvo paskirta tik 10 proc. dydžio bauda, nors pažeidimo mastas viršijo pareiškėjo pažeidimo mastą (žr. šiuo metu VAAT nagrinėjamą administracinę bylą Nr. eI-4174-281/2017, LVAT nagrinėjamą administracinę bylą Nr. eA-3700-575/2017, administracinę bylą Nr. eA-2760-556/2017).

Pažymi, jog LVAT, priimdamas nutartį akivaizdžiai nukrypo nuo paties formuojamos praktikos bylose dėl sunkinančių aplinkybių nustatymo, skiriant baudos dydį už mokestinius pažeidimus, o aukščiau išdėstytos aplinkybės dėl MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo sudaro pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-77-822/2016). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu iš esmės grindžia tuo, jog teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje yra prašoma atnaujinti procesą, netinkamai taikė ir aiškino PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies, PVM direktyvos 138 straipsnio bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatų netinkamo taikymo pareiškėjas nurodė, kad LVAT skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog pareiškėjas nesurinko pakankamai įrodymų, būtinų 0 proc. PVM tarifo taikymui pagrįsti, kadangi pareiškėjo pateikti įrodymai, susiję su prekių išgabenimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t. y. galimai yra suklastoti. Pažymėjo, kad tokiais atvejais, kaip ir ginčo, tiekimo atveju, nustačius, kad įrodymai, kuriais grindžiama asmens teisė į 0 proc. PVM tarifo taikymą (prekių išgabenimo dokumentai), galimai yra suklastoti (pvz. VIA TOLL išrašai, pareiškėjui pateikti CMR dokumentai ir kt.), privalomai turi būti tiriamas ir vertinamas tiekėjo (pareiškėjo) sąžiningumas, t. y. galimas dalyvavimas PVM sukčiavimo veiksmuose, taip pat galėjimas žinoti ir suprasti, kad įrodymai, kurie jam buvo pateikti, siekiant pagrįsti 0 proc. PVM tarifo taikymą, buvo suklastoti. Teigia, kad LVAT ginčijamoje nutartyje, aiškindamas pareiškėjo teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą, šių aplinkybių apskritai nevertino ir neanalizavo, tokiu būdu padarydamas esminį PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatų, o kartu ir PVM direktyvos 138 straipsnio nuostatų taikymo pažeidimą, kuris neabejotinai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

Pažymėtina, kad tiek mokesčių administratorius pareiškėjo ginčytuose sprendimuose, tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius tiek pareiškėjo pateiktus, tiek mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, tarp jų ir susijusius su pareiškėjo sąžiningumo bei rūpestingumo klausimo vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir atliktu įrodymų vertinimu, jų nekartojo. Be to, pastebėtina, kad nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenurodė, kaip kad teigia pareiškėjas, jog pareiškėjo pateikti įrodymai yra galimai suklastoti.

Dėl MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatų netinkamo taikymo pareiškėjas nurodė, kad LVAT nutartyje pažymėjo, jog pažeidimo mastas yra sunkinanti aplinkybė, tokiu būdu padarydamas akivaizdžią MAĮ 139 straipsnio 1 dalies taikymo klaidą, šią normą aiškindamas plečiamai, dėl ko nepagrįstai nebuvo sumažintas pareiškėjui paskirtos baudos dydis.

Teisėjų kolegija 2017 m. birželio 16 d. nutartimi sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju buvo nustatyta tiek aplinkybių sunkinančių pareiškėjo (apelianto) atsakomybę (pavyzdžiui, pažeidimo mastas), tiek ir ją švelninančių (pavyzdžiui, bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi). Nenustatė, jog švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir lemiančių mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nurodė, kad nebuvo pagrindo skirti Bendrovei nei maksimalaus, nei minimalaus baudos dydžio.

Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui bauda buvo skirta įvertinus jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. transporto priemonės pagal Lenkijos įmonei Sp. z o.o. „KIMM“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl Bendrovė prekių tiekimui nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą; dėl Bendrovės nesąžiningų veiksmų padaryta didelė žala valstybės biudžetui; Bendrovė nepripažįsta padariusi pažeidimą, tiek ir ją švelninančias – Bendrovė geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Kaip matyti, skiriant baudą pareiškėjui pažeidimo mastas, kaip sunkinanti aplinkybė, vertinama nebuvo, todėl LVAT 2017 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017 nurodytas pažeidimo mastas, kaip pavyzdys, šiuo atveju neįtakojo pareiškėjui skirtos baudos dydžio, kurią apeliacinės instancijos teisėjų kolegija paliko nepakeistą. Dėl pažeidimo padarymo būdo, kaip sunkinančios aplinkybės, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, byloje buvo nustatytos kelios pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, ir tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio, akivaizdaus ir esminio teisės normos taikymo pažeidimo nepadarė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi, iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jo naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų (PVMĮ 49 str. 1 d., 56 str. 1 d., MAĮ 139 str. 1 d.) pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Šioje prašymo atnaujinti procesą dalyje pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo LVAT praktikos administracinėse bylose Nr. A-1477-438/2017, Nr. A-602-996/2017, Nr. A-602-705/2013, taip pat – nuo ESTT praktikos, taikant PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat nuo LVAT praktikos administracinėse bylose Nr. A602-1217/2012, Nr. A602-2285/2012, Nr. A602-409/2014, Nr. A248-1302/2007, taikant MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog buvo nukrypta nuo LVAT ir ESTT praktikos, taikant PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį ir 56 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomose bylose faktinės aplinkybės nėra identiškos, be to, pareiškėjas, cituodamas teismų praktiką, o ypač – akcentuodamas, jog teisė į 0 PVM taikymą negali būti paneigiama, neįrodžius pareiškėjo nesąžiningumo, kurį objektyviais įrodymais pagrįstų ir įrodytų mokesčių administratorius, remiasi klaidinga prielaida, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjo sąžiningumas nebuvo vertintas ir analizuotas. Šis, teismo vertinimu, reikšmingas aspektas teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo spręsti, jog nuo vieningos administracinių teismų praktikos iš tikrųjų buvo nukrypta.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog buvo nukrypta nuo LVAT praktikos taikant MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomose bylose faktinės aplinkybės taip pat nėra identiškos, todėl teigti, jog buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos šiuo atveju taip pat nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad siekis užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą yra suprantamas kaip teismo pareiga vienodai nagrinėti bylas atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, bet ne – į ateityje formuojamą teismų praktiką, kuri nėra statiškas dalykas, tačiau tai negali sudaryti pagrindo naujinti procesą išnagrinėtose bylose. Todėl pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos administracinės bylos, kurios dar yra nagrinėjamos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme neturi įtakos, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą.

Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai nesudaro pagrindo abejoti administracinių teismų formuojamos praktikos vienodumu minėtais klausimais, todėl prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu laikytinas nepagrįstu.

Įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, iš naujo vertinant byloje surinktus įrodymus pareiškėjui palankia kryptimi, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Nordic Trucking Logistics prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-875-556/2017 pagal pareiškėjo Nordic Trucking Logistics UAB skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo arba atleidimo nuo baudos ir delspinigių mokėjimo arba baudos sumažinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas