2017-01-25 Nr. AB-1869-3-64-3-01648-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-198-492/2017 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01648-2016-4 Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9; 59.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. sausio 25 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja

V. K. su 2016 m. liepos 13 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (4)SR-S-1432(1.103) „Dėl prašymo „Dėl tarnybinio patikrinimo pradėjimo“. Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė pareiškėjos V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai.

II.

Pareiškėja

V. K. per atstovą elektroninėmis ryšio priemonėmis 2016 m. gruodžio 22 d. išsiuntė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį, panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (4)SR-S-1432(1.103) ir įpareigoti atsakovą pradėti tarnybinį patikrinimą dėl 2016 m. gegužės

3 d. atlikto patikrinimo teisėtumo, pareigūnų veiksmų, atliekant patikrinimą, teisėtumo bei faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-924(19.53) surašymo aplinkybių ir teisėtumo. Kartu su atskiruoju skundu V. K. pateikė prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti bei jos atskirąjį skundą priimti. Nurodė, kad jos atstovas, paruošęs atskirojo skundo projektą ir siekdamas jį suderinti su

pareiškėja bei kad ši jį pasirašytų, elektroniniu paštu jį nusiuntė V. K., tačiau dėl jos vaiko ligos bei nesusikalbėjimo,

skundas laiku nebuvo pateiktas teismui. Pareiškėja dėl sūnaus ligos nepasitikrino savo elektroninio pašto ir atstovui paskambinus pasitikslinti, ar skundas tinka ir buvo pateiktas, patikino, kad skundas atitiko jos poreikius bei buvo išsiųstas. V. K. manė, kad buvo kalbama apie kitą skundą. Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis jai nebuvo įteikta, todėl pareiškėja

klaidingai suvokė, apie kokį skundą klausiama. Apeliantė tik kitą dieną pasitikrino savo elektroninį paštą ir, pastebėjusi gautą skundą,

nedelsdama susiekė su atstovu, kuris atskirąjį skundą pasirašė ir pateikė teismui. Pareiškėja pažymėjo, kad procesinis terminas nebuvo praleistas tyčia ar dėl aplaidumo, tai lėmė jos sūnaus liga bei žmogiška klaida, kurios, vadovaujantis teismų praktika, yra laikomos svarbiomis priežastimis. Pabrėžė, kad neatnaujinus procesinio termino atskirajam skundui pateikti, apeliantė patirs neproporcingai didelę žalą, kadangi procesinis terminas buvo praleistas tik vieną dieną, o skundą pateikus ne elektroninio ryšio priemonėmis, bet pasinaudojus pašto paslaugomis, manytina, kad teismą jis būtų pasiekęs tik po keleto dienų, t. y. ženkliai vėliau. Be to, ir pats

apskundimo terminas yra palyginti trumpas. Akcentavo, kad iki ligos V. K. savo procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai bei buvo

suinteresuota bylos baigtimi, ji teismui pateikė savo poziciją bei vykdė kitas savo procesines teises ir pareigas. Teigė, kad neatnaujinus procesinio termino, bus paneigtos pareiškėjos pagrindinės teisės, t. y. konstitucinė teisė ginti savo pažeistas teisėtas teises bei interesus. Toks sprendimas bus ypatingai neadekvatus lyginant jį su praleistu laikotarpiu.

III.

Šiaulių

apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi pareiškėjos V. K. prašymo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti

netenkino ir jos atskirąjį skundą atsisakė priimti. Teismas nustatė, kad pareiškėją atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas, kuriam, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

48 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turi būti įteikiami visi dokumentai, ir gavęs juos, jis privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais dokumentais. Teismas pažymėjo, kad byla iš esmės buvo išnagrinėta 2016 m. lapkričio 24 d. vykusiame teismo posėdyje, kuriame, be kita ko, dalyvavo pareiškėja V.

K. ir jos atstovas advokatas Karolis Rugys. Išnagrinėjęs bylą, teismas posėdyje dalyvavusius asmenis informavo, kad teismo sprendimas bus skelbiamas 2016 m. gruodžio 14 d. 16.00 val. Į procesinio sprendimo paskelbimą šalys neatvyko. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties nuorašas kitą darbo dieną elektroninių ryšių priemonėmis buvo išsiųstas pareiškėjos atstovui advokatui Karoliui Rugiui. V. K. atstovas advokatas Karolis Rugys atskirąjį skundą per elektroninių paslaugų portalą pateikė 2016 m. gruodžio 22 d. 14.42 val., t. y. praleidęs jo padavimo terminą.

Teismas pažymėjo, kad maža termino praleidimo trukmė teismų praktikoje nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jeigu nenustatoma kitų svarbių termino praleidimo priežasčių, tačiau tai, kad terminas praleistas nedaug, apskritai gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Asmens liga gali būti pripažinta svarbia termino paduoti skundą praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei ji objektyviai sukliudė asmeniui paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą: liga buvo tokio pobūdžio, kad asmuo objektyviai negalėjo parengti skundo, jo pasirašyti, paduoti teismui, įgalioti šiuos veiksmus atlikti kitą asmenį ir pan.

Be to, atskirąjį skundą ir prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui pateikė advokatas, todėl pareiškėjos nedarbingumas nebuvo kliūtis laiku paduoti atskirąjį skundą. Teismas atkreipė dėmesį, kad profesionaliam atstovui – advokatui – keliami didesni kvalifikacijos ir darbo kokybės reikalavimai. Advokatas, būdamas savo srities profesionalas, privalo darbą organizuoti taip, kad nebūtų pažeisti įstatymuose įtvirtinti reikalavimai. Pareiškėjos nurodytą priežastį – nesusikalbėjimą, apribojusį galimybes pateikti atskirąjį skundą laiku, – teismas vertino kaip nesudarantį pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog V. K. buvo ir yra sąžininga šio proceso dalyvė, nepiktnaudžiaujanti savo teisėmis, niekaip nepagrindžia fakto, kad egzistuoja svarbios atskirojo skundo padavimo termino praleidimo priežastys. Tiek Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, tiek skundžiamoje teismo nutartyje yra aiškiai nurodyta jos apskundimo terminas (7 kalendorinės dienos) ir termino skaičiavimo pradžios momentas (nuo teismo nutarties paskelbimo), todėl pripažintina, kad pareiškėjai buvo tinkamai

išaiškinta, kaip ji gali įgyvendinti savo procesines teises. Teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė, kad V. K. iki

ligos savo procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai ir buvo suinteresuota bylos baigtimi, laikytina subjektyvia, nuo pareiškėjos valios priklausančia aplinkybe, kuri negali pateisinti termino praleidimo. Teismas pažymėjo, kad kitos prašyme atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą nurodytos šio termino praleidimo priežastys (vaiko ligos) yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti terminą apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju apeliantei galimybė pateikti atskirąjį skundą įstatyme numatytu terminu buvo objektyviai apribota dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jos valios, todėl jos prašymo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti netenkino ir atskirąjį skundą atsisakė priimti. V. K. buvo grąžintas paduodant atskirąjį skundą teismui sumokėtas žyminis mokestis.

IV.

Pareiškėja

V. K. per atstovą elektroninėmis ryšio priemonėmis padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti, praleistą procesinį terminą atnaujinti ir atskirąjį skundą priimti. Pareiškėja paaiškina, kad priimdamas prašomą panaikinti nutartį, teismas neatsižvelgė į aplinkybių visumą, o išnagrinėjo tik pavienes aplinkybes ir argumentus. Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis V. K. sukelia neproporcingai didelę žalą, kadangi yra eliminuojami jos konstitucinė teisė ginti savo pažeistas teisėtas teises bei interesus, teisminės gynybos prieinamumas bei teisė būti išklausytai. Pareiškėja laikėsi operatyvumo principo ir skundą pateikė terminą praleidusi tik viena diena bei prašė jį atnaujinti. Teismas neatsižvelgė į teisingumo bei protingumo kriterijus ir įstatymą taikė ypatingai formaliai, neindividualizuodamas susiklosčiusios situacijos. Nurodo, kad procesinis terminas buvo praleistas dėl ypatingai svarbių bei objektyvių ir nuo apeliantės nepriklausančių priežasčių. V. K. atstovas, paruošęs atskirojo skundo projektą ir siekdamas jį suderinti su V.

K. bei kad ši jį pasirašytų, elektroniniu paštu jį nusiuntė pareiškėjai, tačiau dėl jos vaiko ligos, įtampos ir nuovargio bei nesusikalbėjimo, skundas laiku nebuvo pateiktas teismui. V. K. dėl sūnaus ligos nepasitikrino savo elektroninio pašto ir atstovui paskambinus pasitikslinti, ar skundas tinka ir buvo pateiktas, patikino, kad skundas atitiko jos poreikius bei buvo išsiųstas. Pareiškėja manė, kad buvo kalbama apie kitą skundą. Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis jai nebuvo įteikta, todėl V.

K. klaidingai suvokė, apie kokį skundą klausiama. Pareiškėja dėl sūnaus ligos neturėjo fizinių galimybių pateikti atskirojo skundo, jau nekalbant apie jo perskaitymą ir įvertinimą. Ji tik kitą dieną pasitikrino savo elektroninį paštą ir pastebėjusi gautą skundą, nedelsdama susiekė su atstovu, kuris atskirąjį skundą pasirašė ir pateikė teismui. Pareiškėja pažymėjo, kad procesinis terminas nebuvo praleistas tyčia ar dėl aplaidumo, tai lėmė jos sūnaus liga bei žmogiška klaida, kurios, vadovaujantis teismų praktika, yra laikomos svarbiomis priežastimis, nepriklausiusiomis nuo jos valios. Teismas neatsižvelgė į tai, kad neatnaujinus procesinio termino atskirajam skundui pateikti, apeliantė patirs neproporcingai didelę žalą, kadangi procesinis terminas buvo praleistas tik vieną dieną, o skundą pateikus ne elektroninio ryšio priemonėmis, bet pasinaudojus pašto paslaugomis, manytina, kad teismą jis būtų pasiekęs tik po keleto dienų, t. y. ženkliai vėliau. Be to, ir pats apskundimo terminas yra palyginti trumpas bei tęsėsi šventiniu laikotarpiu. Akcentuoja, kad iki ligos V. K. savo procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai bei buvo suinteresuota bylos baigtimi, ji teismui pateikė savo poziciją bei vykdė kitas savo procesines teises ir pareigas. Teigė, kad neatnaujinus procesinio termino, bus paneigtos pareiškėjos pagrindinės teisės, t. y. konstitucinė teisė ginti savo pažeistas teisėtas teises bei interesus. Toks sprendimas bus ypatingai neadekvatus lyginant jį su praleistu laikotarpiu. Pareiškėja nesutinka, kad jos nedarbingumas nėra laikomas svarbia priežastimi, kadangi ji turėjo atstovą, kuris galėjo pateikti skundą. Pažymi, kad atstovai neturi visko apimančių veikimo teisių ir jo teikiamos paslaugos bei jų apimtis yra nustatomos šalių suderinta valia. Šiuo atveju tarp šalių susiklostė tokie paslaugų teikimo santykiai, kai parengus skundų ar kito procesinio dokumento projektą, jis elektroniniu paštu buvo pateikiamas apeliantei, kurį ji išanalizavusi, pasikoregavusi bei patvirtinusi, pati išsisiųsdavo teismui, pasinaudodama pašto paslaugomis. Tokia paslaugų teikimo praktika tarp atstovo ir apeliantės, jai pageidaujant, buvo susiklosčiusi nuo pat paslaugų teikimo sutarties. Nurodo, kad savarankiškas skundo teikimas, jo nesuderinus su apeliante, būtų iš esmės prieštaraujantis

apeliantės išreikštai valia bei galėtų jai sukelti žalą, kadangi V. K. pageidauja susipažinti su teikiamais procesiniais

dokumentais ir juos pateikti pati. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio

14 d. nutartį palikti nepakeistą. Paaiškina, kad pareiškėja svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą

atskirojo skundo padavimo terminą, nepateikė. Atsakovas sutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d.

nutarties argumentais, kad maža termino praleidimo trukmė teismų praktikoje nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jeigu nenustatoma kitų svarbių termino praleidimo priežasčių. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. K. nurodytos priežastys, lėmusios termino kreiptis į teismą praleidimą, yra subjektyvios.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio

2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjos atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos atskirąjį skundą, neatnaujinus praleisto termino jam paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1

dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą

nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, ne vėliau kaip per septynias kalendorines dienas nuo nutarties paskelbimo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalis). Ginčo dėl to, kad V. K. praleido terminą pateikti teismui atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria administracinė byla buvo nutraukta, nėra. Ši nutartis buvo paskelbta 2016 m. gruodžio 14 d., tačiau pareiškėja per atstovą elektroninėmis ryšio priemonėmis atskirąjį skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui išsiuntė 2016 m. gruodžio 22 d., t. y. praleidusi atskirojo skundo padavimo terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio

18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėja nurodė, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl jos sūnaus ligos bei nesusikalbėjimu su atstovu. Iš V. K. pateiktų dokumentų matyti, kad ji nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d. buvo nedarbinga – slaugė ligonį (b. l. 86), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja buvo atstovaujama advokato, kuris ir pateikė atskirąjį skundą teismui. Pažymėtina, kad advokatas yra profesionalus teisininkas, kuriam, kaip tokia profesine veikla besiverčiančiam asmeniui, yra keliami didesni teisinės kvalifikacijos, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei kitiems visuomenės nariams, todėl advokatas privalo patikimai, atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir nuosekliai atstovauti atstovaujamojo interesams ir ginti jo teises. Dėl sūnaus ligos ar kitų priežasčių negalėdama atlikti tam tikrų veiksmų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu teismui, kuriuos paprastai atlikdavo pati, pareiškėja turėjo galimybę įgalioti tai padaryti atstovą. Administracinėje byloje nėra įrodymų, kad V. K. sūnaus ligos pobūdis galėjo jai apriboti galimybę per įgaliotą asmenį laiku kreiptis į teismą, siekiant apginti galbūt pažeistas jos teises. Pareiškėjos bei atstovo nesusikalbėjimas taip pat negali būti laikomas svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Kadangi V. K. turėjo įgaliotą atstovą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 3 dalimi, teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis buvo pagrįstai siunčiama atstovui, tačiau iš pareiškėjos teiginių akivaizdu, kad atstovas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

48 straipsnio 3 dalyje jam nustatytos pareigos neįvykdė ir V.

K. su minėta nutartimi nesupažindino. Atsakovui informavus pareiškėją apie jai išsiųstą atskirojo skundo projektą, V. K., būdama apdairi, rūpestingas

ir sąžininga, turėjo pareigą operatyviai patikrinti pašto dėžutę, o žinodama, kad ji teismui siuntė ne vieną

skundą, kalbėdama su atstovu, turėjo išsiaiškinti, apie kokį konkretų skundą kalbama, ir atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su atskirojo skundo pateikimu teismui arba duoti nurodymus tai atlikti atstovui, tačiau ji to laiku nepadarė. Aplinkybės, kad pati negalės išsiųsti atskirojo skundo teismui, pareiškėjai turėjo būti žinomos jau telefonu kalbant su atstovu, kuris informavo apie elektroniniu paštu išsiųsto atskirojo skundo projektą, tačiau ji tuo metu advokato išsiųsti atskirojo skundo teismui neprašė, o tai padarė jau pasibaigus atskirojo skundo pateikimo teismui. Pasirinkusi nurodytą savo teisių gynimo būdą, V. K. privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes. Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jos subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir

negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis, o vien nedidelė termino praleidimo trukmė pati savaime nesudaro pagrindo šį terminą atnaujinti.

Aplinkybės, kad atskirasis skundas teismui buvo pateiktas elektroninėmis ryšio priemonėmis ir teismas jį gavo anksčiau, nei būtų gavęs paštu siunčiamą atskirąjį skundą, neturi teisinės reikšmės, kadangi procesinių dokumentų pateikimas teismui yra siejamas su jų išsiuntimo ar tiesioginio pateikimo momentu, o ne momentu, kada jį gauna teismas. V. K. nurodytos aplinkybė, kad jai bus padaryta didelė žala ir kad pareiškėja visą laiką aktyviai siekė ginti savo teises bei procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai, taip pat nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja terminą atskirajam skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs atskirojo skundo padavimo termino ir dėl to atsisakęs priimti V. K. atskirąjį skundą, iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio

28 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio

28 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė