2025-02-26 Nr. AB-3330-3-61-3-04917-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1278-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04917-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) skunde, kurį patikslino, prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 24S194572, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 24S233032, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. spalio 17 d. iki 2027 m. balandžio 16 d. (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – ir Sprendimai).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Ji (pareiškėja) gimė Baltarusijos Respublikoje (toliau – ir Baltarusija). Baigusi vidurinę mokyklą, ji įstojo į Gardino valstybinį universitetą, kurį baigė 1988 m., jame įgijo istorikės kvalifikaciją. Tais pačiais metais pareiškėja įsidarbino istorijos mokytoja vidurinėje mokykloje ir ištekėjo už E. Š.. Kadangi pareiškėjos sutuoktinis mokėsi Maskvoje, 1989 m. pareiškėja išvyko gyventi pas jį į Maskvą. Pora periodiškai grįždavo į Baltarusiją, o nuo 2008 m. nuolat gyveno Rusijos Federacijoje (toliau – ir Rusija). Tais pačiais metais pareiškėja susirado personalo vadybininkės darbą PAO „NK-Rosneft“ įmonių grupėje. Pareiškėjos funkcijas buvo dokumentų ruošimas, priimant darbuotojus į darbą, keičiant jų darbo sąlygas ar atleidžiant iš darbo. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu augina du sūnus: J. Š. (J. Š.) ir T. Š.. Pareiškėjos sutuoktinis yra Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos (toliau – ir Lietuva) pilietis. Lietuvos Respublikos pilietybė jam buvo atkurta kaip lietuvių kilmės asmeniui. Siekdami išsaugoti ir vystyti vaikų lietuvišką identitetą ir kritiškai vertindami Rusijoje vykstančius politinius procesus, 2004 m. pareiškėja kartu su sutuoktiniu priėmė sprendimą išsiskirti su vaikais: abu sūnūs buvo išvežti iš Rusijos į Lietuvą, kur gyveno Vilniaus internatinėje mokykloje „Lietuvių namai“. Pareiškėja su sutuoktiniu negalėjo persikraustyti į Lietuvą kartu su vaikais dėl ekonominių priežasčių, kadangi jų profesijos tuo metu nebuvo paklausios Lietuvos darbo rinkoje: pareiškėjos sutuoktinis yra kosmoso tyrinėtojas, o pareiškėja – lietuvių kalbos nemokanti istorikė. Abu pareiškėjos vaikai užaugo Lietuvoje, integravosi į Lietuvos visuomenę, laiko save lietuviais, turi Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėjos sutuoktinis į Lietuvą persikraustė 2023 m. Kartu su juo į Lietuvą ketino persikraustyti ir pareiškėja, išėjusi iš darbo Rusijos Federacijos korporacijoje PAO „NK-Rosneft“. Prasidėjus karui Ukrainoje, pareiškėjai pablogėjo sveikata, todėl šį darbą ji paliko tik 2023 m.

2.2. Pareiškėjos biografija rodo, jog ji negali kelti jokios grėsmės. Pareiškėja nori taikiai ir ramiai gyventi su savo šeima, ji niekada nebuvo padariusi jokių nusikalstamų veikų. Pareiškėja nepalaiko nei užsienio, nei vidaus politikos, kurią vykdė ir vykdo Rusijos valdžia, kas ir lėmė sprendimus prieš daugelį metų išvežti vaikus iš Rusijos, o šiuo metu išvažiuoti ir pačiai. Pareiškėja taip pat visiškai ir besąlygiškai sutinka su Lietuvos oficialia pozicija karo Ukrainoje klausimu. Pildydama atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėja nurodė, kad nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje ir laiko Krymą priklausančiu Ukrainai. Todėl Sprendimo Nr. 1 išvada apie pareiškėjos galimą grėsmę valstybės saugumui yra faktiškai nepagrįsta ir net įžeidžianti (ypač turint omenyje pareiškėjos politines pažiūras ir vertybes). Be to, Sprendimas Nr. 1 yra ir teisiškai nepagrįstas.

2.3. Atsakovas neteisingai aiškino ir taikė grėsmės valstybės saugumui sąvoką. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 981 straipsnis numato, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu. Sprendimas, kuriuo ES valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas. Tokio vertinimo standarto laikomasi ir teismų praktikoje.

2.4. Atsakovas nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų, jog pareiškėja tikėtinai gali dominti Rusijos žvalgybos saugumo tarnybas ir verbavimo atveju tikėtinai sutiktų su jomis bendradarbiauti, todėl atsakovas neturi jokio teisėto pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja kelia realią grėsmę valstybės saugumui. Priešingai, iš pareiškėjos biografijos aiškiai matyti, kad jokios realios grėsmės valstybės saugumui ji nekelia, kadangi:

1) pareiškėjos išsilavinimas nėra susijęs su valstybės užsienio politika, gynyba ar saugumu;

2) PAO „NK-Rosneft“, nors ir kontroliuojamas Rusijos, yra pelno siekiantis ūkio subjektas, vykdantis ūkinę veiklą, o ne viešąjį administravimą, jis taip pat nėra susijęs su saugumo, gynybos ar užsienio politika;

3) dirbdama minėtame ūkio subjekte, pareiškėja neturėjo valstybės tarnautojo statuso, dirbo personalo vadybininke pagal darbo sutartį ir administracijai nepriklausė (į pareiškėjos funkcijas įėjo dokumentų ruošimas, priimant darbuotojus į darbą, keičiant jų darbo sąlygas ar atleidžiant iš darbo);

4) pareiškėjai darbe niekada nebuvo suteikti kokie nors pagyrimai, apdovanojimai ar laipsniai;

5) minėtame ūkio subjekte pareiškėja dirbo ne dėl ideologinių, o dėl ekonominių priežasčių;

6) pareiškėja išėjo iš darbo savo iniciatyva dėl ideologinių priežasčių;

7) pareiškėja laikosi opozicinių pažiūrų, niekada nebalsavo už valdžios siūlomus kandidatus, nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Rusijos politiką (tokie pareiškėjos politiniai įsitikinimai rodo, kad jokių motyvų bendradarbiauti su Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis pareiškėja neturi);

8) pareiškėja, pildydama atsakovo klausimyną, visada atskleisdavo atsakovui informaciją apie savo buvusį darbą; jeigu pareiškėja būtų lojali Rusijos valdžiai arba atvyktų į Lietuvą destruktyviai veiklai, ji ne atskleistų, o slėptų nuo atsakovo duomenis apie savo buvusį darbą;

9) nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nenustatė jokių pareiškėjos nusikalstamų veiksmų ar kėsinimosi padaryti nusikalstamą veiksmą; nenustatė jokių pareiškėjos motyvų imtis kokių nors veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų nukreipti prieš Lietuvą; nenustatė, kad pareiškėjos pažiūros neatitiktų Lietuvos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos politikos vertybinio pagrindo (priešingai, atsakovo klausimyne pareiškėja nurodė, kad nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje ir laiko Krymą teisėta Ukrainos dalimi).

2.5. Atsakovas Sprendimą Nr. 1 grindžia išimtinai trečiojo suinteresuoto asmens išvada ir nenurodo jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų šią išvadą. Atsakovas privalėjo atlikti savarankišką tyrimą, kuris inter alia (be kita ko) turėjo apimti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos buvusiu darbu, nes būtent dėl šio darbo pareiškėja buvo pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas apie pareiškėjos buvusį darbą, nesant jokių kitų papildomų nurodymų, nėra pakankamas konstatuoti pareiškėjos keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Sprendimas Nr. 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, yra nemotyvuotas.

2.6. Sprendimu Nr. 1 pritaikyta administracinio poveikio priemonė yra neproporcinga, kadangi: 1) grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvą nukreiptų veiksmų, o dėl pareiškėjos buvusio darbo, kuris nebuvo ir nėra draudžiamas, nėra susijęs su Rusijos užsienio, gynybos ar saugumo politika ir neturi nieko bendro su Lietuva; 2) pareiškėja visiškai ir besąlygiškai palaiko Lietuvos užsienio politiką, įskaitant poziciją karo Ukrainoje klausimu; 3) pareiškėja niekada nėra padariusi jokios nusikalstamos veikos, todėl nėra jokio pagrindo įtarinėti, kad pareiškėja gali įvykdyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 ir 119 straipsniuose numatytus nusikaltimus – padėti kitai valstybei veikti prieš Lietuvą ir šnipinėti); 4) pareiškėja niekada neturėjo ir neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Rusijoje ar Lietuvoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos valstybės tarnautojo ir nepalaiko jokių santykių su buvusiais kolegomis Rusijoje; 5) pareiškėja turi labai stiprių šeimyninių ryšių Lietuvoje, kadangi jos šeima (sutuoktinis, vaikai ir anūkė) gyvena Lietuvoje ir turi Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.7. Sprendimas dėl draudimo atvykti (Sprendimas Nr. 2) grindžiamas tuo pačiu teiginiu kaip ir sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi (Sprendimas Nr. 1) – pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje neva gali grėsti valstybės saugumui, todėl pareiškėja prašo panaikinti Sprendimą Nr. 2 tais pačiais argumentais, kaip ir Sprendimą Nr. 1.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. balandžio 29 d. išvadą Nr. 18-4004 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

4.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tačiau tai taip pat reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Taigi pareiškėja neapgrįstai skunde teigia, kad Migracijos departamentas neteisingai aiškina grėsmės sąvoką. Migracijos departamentas, nustatydamas grėsmę, vertino faktų visumą, t. y., kad pareiškėja ne vienerius metus, o net 13 metų (2010–2023 m.) dirbo PAO „NK-Rosneft“, užsitarnavo korporacinę pensiją ir ja naudojasi, šios aplinkybės, esant dabartinei geopolitinei situacijai, ypač didina grėsmės galimybę valstybės saugumui.

„Rosneft“ yra valstybinė Rusijos naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo bendrovė. Įmonei vadovauja Kremliuje įtakingas I. S.. Nuo 2014 m. „Rosneft“ taikomos ES, Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) ir daugelio kitų šalių sankcijos. Pareiškėja PAO „NK-Rosneft“ dirbo net ir tada, kai šiai įmonei imtos taikyti sankcijos. Be to, pareiškėja apklausos metu nurodė, kad palikti darbą PAO „NK-Rosneft“ nusprendė dėl pablogėjusios sveikatos, o ne dėl ideologijos ir nepritarimo valdžios vykdomai politikai.

Pareiškėja 2024 m. birželio 20 d. nuotolinės apklausos metu, 2024 m. birželio 27 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateiktame paaiškinime ir klausimyne nurodė taip pat tai, kad 1997–2000 m. dirbo J. A. Gagarino kosmonautų mokymo tyrimų centre (toliau – ir Tyrimų centras), užėmė leidybos skyriaus techninio redaktoriaus pareigas (darbo knygutės duomenimis, tai yra karinis dalinys Nr. 26266). Viešųjų šaltinių duomenimis, J. A. Gagarino vardu pavadintas kosmonautų mokymo tyrimų centras yra federalinė valstybinė biudžetinė įstaiga, sukurta siekiant remti pilotuojamas kosmoso programas, mokslinius tyrimus ir plėtrą kosmoso tyrinėjimo ir kosmoso technologijų kūrimo srityje, kosmonautų mokymams, saugiam astronautų buvimo orbitoje užtikrinimui, astronautų reabilitacijai po skrydžių į kosmosą.

Pareiškėjos darbas šioje strateginėje Rusijos valstybinėje įstaigoje sustiprina VSD išvadą dėl lojalumo Rusijai, kadangi tokiame tyrimų centre gali dirbti tik lojalūs ir režimą palaikantys asmenys.

4.3. Buvo vertinti ir pareiškėjos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvoje bei nustatyta, kad jos sutuoktinis E. Š. Lietuvoje nedirba, Lietuvoje gyvena tik nuo 2023 m. rugpjūčio 20 d., pareiškėja turi pilnamečius sūnus: T. Š., Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvoje gyvena nuo 2022 m. kovo 23 d., J. Š., Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietis, Lietuvoje gyvena nuo 2007 m. liepos 12 d. Vien šeiminis ryšys, t. y. tai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis (taip pat jis yra ir Rusijos Federacijos pilietis) bei noras gyventi Lietuvoje, nelaikytini ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Migracijos departamentas nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėja su savo šeimos nariais negalėtų susitikti Rusijoje arba Baltarusijoje. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, kur tikėtina ir susitinka su šeimos nariais. Be to, pareiškėja nėra turėjusi nei nacionalinės vizos, nei leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Apklausos metu pareiškėja taip pat patvirtino, kad ji yra užsidirbusi korporacijos pensiją, kuri ir bus jos Lietuvoje pragyvenimo šaltinis, o taip pat ir sutuoktinio pensija, lėšos, gautos pardavus butą Maskvoje. Pareiškėja patvirtino, kad šiuo metu gyvena Maskvoje, turi nekilnojamojo turto Baltarusijoje. Šių aplinkybių visuma buvo vertinta Sprendime Nr. 1 ir padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjos su Lietuva nesieja nei socialiniai, nei ekonominiai ryšiai.

4.4. Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi yra pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti nacionalinius interesus. Iš Sprendimo Nr. 1 matyti, kad jis yra motyvuotas, jame įvertinta aplinkybių visuma, susijusi būtent su pareiškėja, padarytos pagrįstos išvados. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su tokiomis išvadomis, nėra pagrindas konstatuoti, jog šis sprendimas yra nemotyvuotas ir tuo pagrindu jį naikinti.

4.5. Priėmus sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, pareiškėjai nebus užkirstas kelias išsaugoti teisę į šeimos susijungimą, nes, remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, tiek pareiškėjos sutuoktinis E. Š. (fiksuota daugiau nei 30 Lietuvos–Baltarusijos kirtimo atvejų), tiek ir pilnamečiai sūnūs J. Š. (fiksuota daugiau nei 50 Lietuvos–Baltarusijos sienos kirtimo atvejų) ir T. Š. (fiksuota daugiau nei 20 Lietuvos–Baltarusijos sienos kirtimo atvejų) periodiškai lankosi Baltarusijoje. Vien aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis ir sūnūs turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir gyvena Lietuvoje, savaime nesuteikia asmeniui, kuris gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, teisės atvykti ir gyventi Lietuvoje. Pagal teismų praktiką, pakanka, kad šeima galėtų gyventi ir kitoje, pavyzdžiui, jų kilmės ar kitoje valstybėje. Migracijos departamentas neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjos sutuoktinis bei sūnūs negalėtų vykti į Rusiją ar Baltarusiją. Pareiškėjai nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2024 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 18-4004 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė), 2010–2023 m. dirbdama Rusijos strateginiame ekonomikos sektoriuje veikiančioje valstybinėje įmonėje PAO „NK-Rosneft“, privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. „Rosneft“ yra valstybinė Rusijos naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo bendrovė. Įmonei vadovauja Kremliuje įtakingas asmuo I. S., nuo 2014 m. „Rosneft“ taikomos ES, JAV ir daugelio kitų šalių sankcijos. Rusijos valstybės įstaigose, įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įstaigose, įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotiems vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, dirbęs Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje.

6.2. VSD turimais duomenimis, Rusijos pilietė E. S. periodiškai vyksta į Baltarusiją (2023–2024 m. 11 kartų vyko per Raigardo ir Medininkų pasienio kontrolės punktą), kur turi nekilnojamojo turto ir, kaip matyti iš Migracijos departamento atliktos apklausos, nežada jo atsisakyti, t. y. nelinkusi nutraukti ryšių su Baltarusija. Atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę situaciją ir Rusijos daromą įtaką Baltarusijai bei tai, kad stiprinama šių abiejų valstybių integracija (politinė, ekonominė ir karinė), tai gali kelti papildomų rizikų ir galbūt sudaro palankias sąlygas Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

6.3. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įstaigose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

6.4. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. Vien faktas, jog pareiškėjos nebesieja darbiniai santykiai su PAO „NK-Rosneft“, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia įmone ir kitomis Rusijos tarnybomis yra išnykusi. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl, vertinant pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nėra jokio pagrindo abejoti jos lojalumu Rusijos valdžiai.

6.5. Nors pareiškėjos sutuoktinis E. Š. – Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau jis taip pat yra ir Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Rusijoje, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta kaip lietuvių kilmės asmeniui. Be to, ir pats pareiškėjos sutuoktinis gimė, augo ir nuolat gyveno Rusijoje, duomenų, kad būtų atsisakęs Rusijos pilietybės, VSD neturi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, užsieniečio sutuoktinio turima Lietuvos Respublikos pilietybė ir (ar) lietuvių kilmė nėra besąlyginis pagrindas užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo baigiamuosius aktus administracinėse bylose Nr. eA-951-1188/2024; Nr. eA-1003-624/2024; Nr. A-977-520/2024; Nr. eA-1185-556/2024; Nr. eA-1614-815/2024). Pareiškėjos ir jos sutuoktinio ryšiai Lietuvoje, būnant Rusijos Federacijos piliečiais, nevertinti kaip tvarūs ir ilgalaikiai ryšiai Lietuvoje. Pareiškėjos sutuoktinis į Lietuvą persikraustė tik 2023 m. Tai, kad pareiškėjos sūnūs nuo 2004 m. augo ir gyveno Lietuvoje (internatinėje mokykloje „Lietuvių namai“), nepagrindžia pareiškėjos ir jos sutuoktinio ilgalaikio ryšio su Lietuva.

6.6. Tiek Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, tiek VSD, teikdamas išvadas dėl pareiškėjos, vertino individualią pareiškėjos situaciją, sienos kirtimus, šeiminius ryšius ir pan. Pareiškėja nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvoje, ryšiai su Lietuva nėra ilgalaikiai. Pareiškėjos šeiminio pobūdžio ryšys su Lietuva niekaip nepaneigia esminės aplinkybės dėl pareiškėjos buvusio darbo Rusijos valstybės įmonėje bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėja gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjos E. S. skundą patenkino – panaikino Migracijos departamento Sprendimus, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Migracijos departamento 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų administraciniame teisme.

8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad:

8.1. Pareiškėja E. S. yra Rusijos Federacijos pilietė, kuri 2024 m. vasario 27 d. pateikė prašymą Nr. 2402-LLG-8943 išduoti jai leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis ir gyvena Lietuvoje.

8.2. Pildydama Migracijos departamento klausimyną, pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad ji 2010–2023 m. dirbo PAO „NK-Rosneft“. Iš klausimyno turinio matyti, kad į kitus klausimus (t. y. 3–10 klausimai) ji atsakė neigiamai, taip pat nurodė, jog Krymas priklauso Ukrainai (11 klausimas).

8.3. VSD Išvadoje Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Rusijos Federacijos pilietės E. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD, įvertinęs tai, kad pareiškėja, 2024 m. vasario 22 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2010–2023 m. dirbo „Rosneft“, į tai, kad pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, dabartinę geopolitinę situaciją, padarė išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat paprašė tuo atveju, jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsienietei neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, įrašyti ją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

8.4. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2024 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S194572, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

8.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5, 7 ir 8 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37, 38.3 ir 39 punktais, 2024 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 24S233032, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

9. Teismas aptarė Įstatymo 4 straipsnio 4, 5 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 3 dalies, 133 straipsnio 5, 7, 8 dalių nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ir VSD teisingai pasisako dėl Rusijos vykdomos politikos esminės grėsmės Lietuvos valstybei, taip pat dėl šios valstybė piliečių lojalumo kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai tuo atveju, kai asmuo yra dirbęs (tarnavęs) valstybinėse ar jos kontroliuojamose institucijose, tačiau šiuo konkrečiu atveju Sprendime Nr. 1 nebuvo įvertinta visuma su pareiškėja susijusių aplinkybių, nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjos biografijos faktai apie darbą „Rosneft“ ir Tyrimų centre gali būti vertinami kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių duomenų.

12. Teismas nurodė, kad iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, jog atsakovas nevertino pareiškėjos darbo pobūdžio (pareiškėja akcentavo, kad, dirbdama „Rosneft“, užsiėmė personalo administravimu, t. y. darbo sutarčių techniniu registravimu, jų pakeitimais, darbuotojų priėmimo į darbą, perkėlimo, atleidimo registravimu, o Tyrimų centre dirbo leidybos skyriaus technine redaktore), karjeros aspektų (pareiškėja nurodė, kad vadovaujančių pareigų neužėmė, pavaldinių neturėjo). Taip pat Sprendimo Nr. 1 dalyje „Faktinės aplinkybės“ nurodoma, kad pareiškėja pateiktame paaiškinime nurodė, jog iš darbo išėjo dėl neigiamo požiūrio į Ukrainą ir dėl sveikatos priežasčių, tačiau tame pačiame sprendime pateiktame atsakovo vertinime nurodoma, jog pareiškėja darbą „Rosneft“ nusprendė palikti dėl pablogėjusios sveikatos. Taigi, pareiškėjos išėjimo iš darbo priežastys taip pat nebuvo tinkamai įvertintos.

13. Teismas pažymėjo, kad tiek skunde, tiek teismo posėdyje pareiškėja išreiškė aiškią ir nuoseklią poziciją Rusijos politinio režimo atžvilgiu, kurią taip pat patvirtina teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų J. Š. ir T. Š. nuoseklūs parodymai, todėl jais abejoti ir jų parodymus atmesti vien dėl to, kad parodymai duoti artimų šeimos narių, nėra pagrindo, juolab, kad juos pagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma. Sprendime Nr. 1 pareiškėjos pozicija dėl Rusijos politinio režimo ir vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje nebuvo vertinama, tik nurodoma, jog asmuo VSD yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui ir atsakymai į klausimyno klausimus, grėsmės, nustatytos remiantis pareiškėjos darbiniais santykiais, nepaneigia. Pareiškėjos lojalumas Rusijos valdžiai grindžiamas tik jos darbo „Rosneft“ ir Tyrimų centre“ faktu, neatliekant individualaus vertinimo ir neatsižvelgiat į nustatytų aplinkybių visumą.

14. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendime Nr. 1 buvo išvardyti faktai dėl pareiškėjos šeimyninės, socialinės, ekonominės padėties, tačiau joks vertinimas šiuo aspektu neatliktas. Sprendime apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiu, jog „vien šeiminis ryšys, t. y. tai, kad asmens sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos (taip pat jis yra Rusijos Federacijos pilietis) bei noras gyventi Lietuvoje, nelaikytini ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą“.

15. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2434-624/2024, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra atliktas tyrimas ir vertinimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. ar tarp pareiškėjos ir jos sutuoktinio, ES piliečio, egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjos sutuoktinis būtų priverstas lydėti pareiškėją ir išvykti iš ES teritorijos. Byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų apklausęs / pasiūlęs pateikti pareiškėjai ir / ar jos sutuoktiniui duomenis dėl juos siejančių ryšių pobūdžio, o Sprendimo Nr. 1 motyvacija, kad Migracijos departamentas nenustatė priežasčių, dėl kurių asmuo su savo šeimos nariais negalėtų susitikti Rusijoje arba Baltarusijoje, neišsiaiškinus minėtų aplinkybių, yra iš esmės ydinga SEVS 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu.

16. Atsižvelgęs į tai, kad Migracijos departamentas neatliko tinkamo pareiškėjos individualios situacijos vertinimo, teismas Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1 laikė neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl panaikino. Teismas konstatavo, kad po Sprendimo Nr. 1 priėmimo buvo priimtas ir Sprendimas Nr. 2, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. spalio 17 d. iki 2027 m. balandžio 16 d., toks sprendimas nagrinėjamoje situacijoje gali būti priimtas tik tinkamai išnagrinėjus pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, be to šis sprendimas priimtas, remiantis ta pačia VSD Išvada, nurodant tas pačias aplinkybes, todėl yra pagrindas naikinti ir šį sprendimą.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nereiškia reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau, panaikinus Sprendimą Nr. 1, pareiškėjos prašymas lieka neišnagrinėtas ir atsakovui kyla pareiga iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

III. 18. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, teismas nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes. Pareiškėjos galima grėsmė nustatyta ne tik vadovaujantis VSD pateikta Išvada dėl jos darbo (PAO „NK-Rosneft“, kur dirbo net ir tada, kai šiai įmonei imtos taikyti sankcijos, vyksta į Baltarusiją), bet ir Migracijos departamento nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėja 1997–2000 m. dirbo Tyrimų centre leidybos skyriaus technine redaktore (darbo knygutės duomenimis, tai yra karinis dalinys Nr. 26266). Viešųjų šaltinių duomenimis, J. A. Gagarino vardu pavadintas kosmonautų mokymo tyrimų centras yra federalinė valstybinė biudžetinė įstaiga, sukurta siekiant remti pilotuojamas kosmoso programas, mokslinius tyrimus ir plėtrą kosmoso tyrinėjimo ir kosmoso technologijų kūrimo srityje, kosmonautų mokymams, saugiam astronautų buvimo orbitoje užtikrinimui, astronautų reabilitacijai po skrydžių į kosmosą. Pareiškėjos darbas šioje strateginėje Rusijos valstybinėje įstaigoje sustiprina VSD išvadą dėl lojalumo Rusijai, kadangi tokiame tyrimų centre gali dirbti tik lojalūs ir režimą palaikantys asmenys.

19.2. Migracijos departamentas taip pat įvertino ir pareiškėjos ekonominius, socialinius (nenustatyti) ir šeiminius ryšius (nustatyti), tačiau jie nepaneigia pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui. Teismas visiškai ignoravo faktą, kad Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą dėl pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui, gavo VSD Išvadą, kuria nustatyta pareiškėjos galima grėsmė valstybės saugumui, bet ir atliko pareiškėjos apklausą 2024 m. birželio 20 d., papildomai buvo tikslinamos aplinkybės dėl pareiškėjos, į kurias ji 2024 m. birželio 27 d. per MIGRIS pateikė paaiškinimus, darbo knygutę. Visos šios aplinkybės buvo įvertintos Sprendime Nr. 1 ir pateiktos motyvuotos ir pagrįstos išvados dėl pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui, todėl teismo argumentas, kad pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui grindžiama ne individualizuotai, prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

19.3. Pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė tokių įrodymų ir jų nenurodė teismo posėdžio metu, kad tarp jos ir sutuoktinio egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio sutuoktinis faktiškai būtų priverstas išvykti iš ES teritorijos, kad galėtų lydėti pareiškėją. Teismas tinkamai neįvertino ir to, kad pareiškėjai yra uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Todėl nei pareiškėjos, nei jos sutuoktinio (ES piliečio) teisės SEVS 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu nėra pažeistos, t. y. nėra tokio priklausomumo ryšio ir jie gali faktiškai būti ES teritorijoje, išskyrus Lietuvos Respubliką.

19.4. Suformuota tarptautinė teismų praktika (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2024 m. balandžio 25 d. sprendimai bylose C-420/22 ir C-528/22) akcentuoja ne konkrečią ES valstybę, kurioje negali būti trečiosios šalies pilietis, o įvardijama ES teritorija. Teismo posėdžio metu apklausti pareiškėjos vaikai nurodė, kad jie gali vykti į kitas ES valstybes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis negalėtų vykti į kitą ES teritoriją. Be to, Sprendimuose taip pat nustatyta, kad tiek sutuoktinis E. Š. (fiksuota daugiau nei 30 Lietuvos–Baltarusijos kirtimo atvejų), tiek pilnamečiai pareiškėjos sūnūs J. Š. (fiksuota daugiau nei 50 Lietuvos–Baltarusijos sienos kirtimo atvejų) ir T. Š. (fiksuota daugiau nei 20 Lietuvos–Baltarusijos sienos kirtimo atvejų) periodiškai lankosi Baltarusijoje. Pati pareiškėja 2024 m. birželio 20 d. apklausos metu nurodė, kad turi nekilnojamojo turto tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, gauna korporacijos „Rosneft“ pensiją (transkripcijos 5 lapas). Tai taip pat Migracijos departamentui leido pagrįstai konstatuoti apie pareiškėjos ir jos šeimos narių galimybę susitikti Rusijoje ir Baltarusijoje.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvos valstybingumui karinės agresijos prieš Ukrainą kontekste, nepagrįstai suteikė prioritetą vienos Rusijos pilietės teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

21.2. Teismas netinkamai aiškino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo standartas – grėsmę sieti su užsieniečio konkrečių veiksmų atlikimu, vertintinas kaip pernelyg aukštas tokios kategorijos bylose ir pernelyg rizikingas esant tokiai geopolitinei situacijai. Migracijos departamentui, siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų.

21.3. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes. Teismas nepagrįstai neįvertino fakto, kad pareiškėja 2010–2023 m., t. y. net 13 metų dirbo valstybinėje Rusijos naftos ir gamtinių dujų gavybos ir perdirbimo bendrovėje „Rosneft“ (ir darbo santykius nutraukė tik visai neseniai), kuriai, jau nuo 2014 m. taikomos ES, JAV ir daugelio kitų šalių sankcijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis), tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Ilgas darbo santykių su Rusijos valstybine įmone laikotarpis tik didina pareiškėjos pažeidžiamumą ir ryšių su Rusijos žvalgybos institucijomis užmezgimo tikimybę.

21.4. Teismas be pagrindo nurodė, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją. Iš Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuva.

21.5. Teismas netinkamai interpretavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą dėl SESV 20 straipsnio nuostatų taikymo. VSD vertinimu, SESV 20 straipsnyje nustatytas draudimas negali būti laikomas imperatyviu ir tuo labiau pagrindiniu kriterijumi vertinant Migracijos departamento Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo atveju yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad užsieniečio sutuoktinio turima Lietuvos Respublikos pilietybė ir (ar) lietuvių kilmė nėra besąlyginis pagrindas užsieniečiui apsigyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo baigiamuosius aktus administracinėse bylose Nr. eA-951-1188/2024; Nr. eA-1003-624/2024; Nr. A-977-520/2024; Nr. eA-1185-556/2024; Nr. eA-1614-815/2024; ir kt.).

22. Pareiškėja E. S. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atmesti apeliacinius skundus ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą.

23. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinius skundus pažymi, kad:

23.1. Atsakovas apklausos metu apie priklausomumo ryšį pareiškėjos neklausinėjo. Pareiškėja nėra teisininkė ir negalėjo nuspėti, kokia tiksliai informacija atsakovą domina. Apklausa įvyko atsakovo iniciatyva, todėl atsakomybė už apklausos išsamumą tenka išimtinai atsakovui. Pareiškėja pateikė duomenis, kurie rodo, kad tarp pareiškėjos ir jos šeimos narių yra priklausomumo ryšys. Pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, atsakovui pateikė dokumentus, rodančius, kad Lietuvoje ją išlaikytų jos sūnus. Atsakovas taip pat pateikė pareiškėjos darbo knygelę, kuri rodo, kad pareiškėja šiuo metu nedirba. Byloje yra dokumentai apie pareiškėjos priešpensinį amžių ir prastą sveikatos būklę. Šie dokumentai rodo ne tik tai, kad pareiškėjai būtų sunku susirasti darbą Rusijoje ir pačiai save išlaikyti, bet ir tai, kad pareiškėjai buityje reikalinga artimo žmogaus pagalba. Jeigu pareiškėjai nebus leista gyventi Lietuvoje, pareiškėjos sutuoktinis turės išvykti iš Lietuvos į Rusiją pareiškėją išlaikyti ir kitaip ja rūpintis. Atsakovo teiginiai apie galimybę periodiškai susitikėti Baltarusijoje yra teisiškai nereikšmingi, kadangi šeima grindžiama bendro ūkio tvarkymu, o tai yra neįmanoma, kai šeimos nariai gyvena skirtingų valstybių teritorijose.

23.2. Pareiškėja neturi galimybės įvažiuoti ir apsigyventi ES. 2024 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad po to, kai atsakovas priėmė neigiamus sprendimus, pareiškėja bandė gauti vizą į Lenkijos Respubliką, tačiau buvo atsisakyta išduoti dėl grėsmės valstybės saugumui. Tai, kad atsakovo apeliaciniame skunde dėl šios aplinkybės nėra pasisakoma, rodo, kad pareiškėjos paaiškinimai, išsakyti 2024 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje, lieka nepaneigti.

23.3. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nuodugniai nepatikrino su pareiškėjos buvusiu darbu susijusių aplinkybių. Taip pat savarankiškai ne tik nenustatė jokių pareiškėjai nepalankių aplinkybių, bet ir nepaneigė pareiškėjai palankių aplinkybių (pareiškėjos opozicines pažiūras, jos šeimos narių opozicinę veiklą, įskaitant vieno sūnaus teikiamą paramą Ukrainai ir kito sūnaus nuteisimą už dalyvavimą nesankcionuotame mitinge). Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime ne pakėlė įrodinėjimo standartą, o tik pasigedo konkrečių ir su pareiškėjos situacija susietų duomenų, kad pripažintų grėsmės ar jos atsiradimo galimybės realumą.

23.4. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Teismo sprendimas daugiausia grindžiamas tuo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo netyrė pareiškėjos šeimos ryšių priklausomumo aspektu, o tai, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2434-624/2024, turėjo būti padaryta, kadangi pareiškėjos šeimos nariai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Reikalavimas tirti šeimos ryšius priklausomumo aspektu buvo suformuotas ESTT praktikoje, kuris į Lietuvos teismų praktiką buvo perkeltas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartimi. Trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisės kvestionuoti ESTT sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 24S194572, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 24S233032, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pareiškėja E. S. yra Rusijos Federacijos pilietė. 2024 m. vasario 27 d. ji pateikė prašymą Nr. 2402-LLG-8943 išduoti jai leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis ir gyvena Lietuvoje.

26. Pildydama Migracijos departamento klausimyną, pareiškėja nurodė, kad ji 2010–2023 m. dirbo PAO „NK-Rosneft“.

27. VSD Išvadoje Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Rusijos Federacijos pilietės E. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD įvertino tai, kad pareiškėja, 2024 m. vasario 22 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog 2010–2023 m. dirbo „Rosneft“, ji periodiškai vyksta į Baltarusiją, dabartinę geopolitinę situaciją, ir padarė išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

28. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2024 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 24S194572, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

29. Pareiškėja PAO „NK-Rosneft“ dirbo dar ir tada, kai šiai įmonei taikytos sankcijos, ji nuolatos vyksta į Baltarusiją.

30. Svarbu tai, kad pareiškėja 1997–2000 m. dirbo Tyrimų centre leidybos skyriaus technine redaktore. Jos darbo knygutės duomenimis, tai yra karinis dalinys Nr. 26266.

31. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ignoruoti viešųjų šaltinių duomenis, kuriais remiantis J. A. Gagarino vardu pavadintas kosmonautų mokymo tyrimų centras yra federalinė valstybinė biudžetinė įstaiga, sukurta siekiant remti pilotuojamas kosmoso programas, mokslinius tyrimus ir plėtrą kosmoso tyrinėjimo ir kosmoso technologijų kūrimo srityje, kosmonautų mokymams, saugiam astronautų buvimo orbitoje užtikrinimui, astronautų reabilitacijai po skrydžių į kosmosą.

32. Tokia faktinė situacija leidžia pripažinti pareiškėjos lojalumą Rusijai ir vertinti ją, kaip režimą palaikantį asmenį.

33. Pareiškėjos vyras, remiantis byloje surinktais įrodymais, turi Rusijos ir Lietuvos pilietybę, pareiškėja turi nekilnojamojo turto tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, todėl šeimos santykių palaikymo prasme nekyla rimtų sunkumų.

34. Šeimos sūnūs yra pilnamečiai. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar šeimos susijungimo garantijos ir grėsmės valstybės saugumui tikslai dera proporcingumo aspektu. Teisėjų kolegija šiuo atveju grėsmes valstybės saugumui pripažįsta prioritetu.

35. Pareiškėjos argumentai, kad jai būtų sudėtinga susirasti darbą Rusijoje, nedaro įtakos jos, kaip asmens, keliančios grėsmę valstybės saugumui, vertinimui. Grėsmė valstybės saugumui – pavojus valstybinėms vertybėms, todėl jų apsauga šioje geopolitinėje aplinkoje itin saugotina ir nepalyginama su darbo ar kitų pragyvenimo šaltinių paieška Rusijoje.

36. Dėl įvažiavimo į ES – ES valstybių politika migracijos klausimais pagrįsta bendros informacinės erdvės veikimo principais. Todėl draudimas atvykti į ES valstybes nares vertinamas kiekvienoje valstybėje narėje individualiai.

37. Atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. spalio 17 d. iki 2027 m. balandžio 16 d.

38. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

39. Dėl nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos E. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys