2016-06-14 Nr. BB-2544-1-20-9-00389-2013-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-219-693/2016

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00389-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2;

2.1.3.8.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

asmens, kuriam byla nutraukta, G. G. gynėjai advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nomedos Urbonavičienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme devyniems mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ar mokslu; D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme devyniems mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ar mokslu; į D. S. bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. kovo 20 d. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu D. S. paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme – 15 MGL (1 950 Lt, 564 Eur) bauda, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas devyniems mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ar mokslu, ir 15 MGL (1950 Lt, 564 Eur) bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį pakeistas: iš nuosprendžio pašalinta nuteistiesiems G. G. ir D. S. inkriminuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); G. G. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta nauja bausmė – laisvės apribojimas keturiems mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ar mokslu. Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 18 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi, patenkinus nuteistojo G. G. gynėjos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės apeliacinį skundą, panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendis ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, baudžiamoji byla nuteistiesiems G. G. ir D. S. dėl kaltinimų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nutraukta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir asmens, kuriam byla nutraukta, G. G. gynėjos, prašiusios prokurorės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. G. G. ir D. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. birželio 25 d., apie 16.00 val., veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos jų nusikalstamiems veiksmams, viešojoje vietoje – Kauno r., (duomenys neskelbtini), prie maisto prekių parduotuvės, G. G. iškeikus necenzūriniais žodžiais (rusiškais, lietuviškais keiksmažodžiais) nukentėjusiąją L. R., po to apie 17 val. toje pačioje vietoje, (duomenys neskelbtini), tęsiant nusikalstamus veiksmus, D. S. nusimovus kelnes ir vaikščiojant važiuojamąja kelio dalimi, įžūliu elgesiu demonstruojant A. A. G. ir aplinkiniams asmenims savo lytinius organus bei sėdmenis, po to bendrais veiksmais G. G. ir D. S. grasinant nukentėjusiajam A. A. G. jį sumušti, sunaikinti, padegti ar susprogdinti jo namus ir parduotuvę, keikė necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais nukentėjusiuosius A. A. G. ir L. R., šiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo non bis in idem principo pažeidimą ir baudžiamąją bylą G. G. ir D. S. nutraukė.

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Nomeda Urbonavičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo nuosprendį be pakeitimų.

3.1. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų G. G. ir D. S. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 2 dalį ir atsakomybės už šiuos veiksmus prilyginimas nubaudimui pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 178 straipsnio 1 dalį ir 174 straipsnį yra nepagrįstos ir neteisingos. Be to, apygardos teismas, anot prokurorės, konstatuodamas, kad G. G. ir D. S. nusikalstami veiksmai atitinka ne BK 284 straipsnio 1 dalyje, o BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, neįvertino BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties pagrindinių požymių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Prokurorė pažymi, kad esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų būdų (įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais) demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Grasinimai – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu) ir pan.). Patyčios – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo ir garbės žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais (vadinant žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, apipilant skysčiu ar apspjaudant, juokiantis iš neįgalaus, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-429/2012, 2K-160/2013 kt.).

3.3. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai nustatė, kad 2012 m. birželio 25 d. įvykis kilo viešoje vietoje – parduotuvės kieme ir prie jos esančioje gatvėje, šio įvykio metu buvo sutrikdytas normalus parduotuvės darbas, nes joje dirbusi pardavėja L. R. turėjo skambinti parduotuvės savininkui, kad šis atvyktų ir išvarytų neblaivius jaunuolius; ji ir pati bandė juos išprašyti, tačiau G. G. ir D. S. kategoriškai atsisakė išeiti, savo neapsitenkinimą išreiškė išsakydami jai necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius (rusiškus ir lietuviškus keiksmažodžius), o D.

S. elgėsi itin įžūliai ir tyčia L. R. demonstravo savo apnuogintus lytinius organus ir sėdmenis. Atvykus parduotuvės savininkui A. A. G., D. S. tęsė savo nusikalstamus veiksmus ir jau gatvėje, esančioje prieš parduotuvę, demonstravo savo apnuogintus lytinius organus bei sėdmenis. A. A. G. pamėginus sudrausminti jaunuolius, šie ėmė grasinti jį sumušti, sunaikinti ar padegti jo namus bei parduotuvę, taip pat abu keikė necenzūriniais bei įžeidžiančiais žodžiais tiek A. A. G., tiek L. R.. Dėl tokio asmenų, kuriems byla nutraukta, elgesio, anot prokurorės, neabejotinai nepatogumų patyrė ne tik nukentėjusieji, bet ir kiti asmenys (pasak nukentėjusiojo, moteris su vaiku norėjo eiti į parduotuvę, bet išsigandusi vykstančio konflikto nenuėjo), visuomenės rimtis buvo realiai sutrikdyta, nes G.

G. ir D. S. elgesys buvo itin intensyvus ir vykdomas bendrininkų grupės, o tai rodo esant didesnį pavojų, jis truko nemažą laiko tarpą – viešosios tvarkos pažeidimas buvo vykdomas iš pradžių parduotuvės kieme, o po to tęsiamas prieš parduotuvę esančioje gatvėje. Abu asmenys, prokurorės įsitikinimu, veikė kaip bendrininkai, nes dėl jų veiksmų nukentėjusieji pasijuto šiurkščiai pažeminti, taip pat buvo šokiruoti ir kiti asmenys, tuo metu negalėję apsipirkti parduotuvėje, buvo sutrikdytas normalus žmonių darbas parduotuvėje ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, pažeistos viešo elgesio taisyklės. Kadangi ir G.

G., ir D. S. atliko nusikaltimo objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį, tai jie abu, anot prokurorės, yra nusikaltimo bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Kai darant nusikalstamą veiką susitarę dalyvauja bent du vykdytojai, laikoma, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Prokurorė teigia, kad G. G. ir D. S. nusikalstami veiksmai apėmė įžūlų elgesį, kuris pasireiškė D. S. demonstruojant lytinius organus ir sėdmenis, grasinimus (sumušti nukentėjusįjį A. A. G., sunaikinti ar padegti jo turtą – namus ir parduotuvę) ir patyčias, kurios pasireiškė abiem nukentėjusiesiems išsakant žmogaus orumą ir garbę žeminančius žodžius – tiek lietuviškus, tiek rusiškus keiksmažodžius, visi veiksmai buvo atlikti tyčia – suvokiant pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatant, kad šiais veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norint, todėl jiems inkriminuota nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

3.4. Cituodama BK 284 straipsnio 2 dalies dispoziciją, prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėti G. G. ir D. S. nusikalstami veiksmai atitinka ne BK 284 straipsnio 1 dalyje, o BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Prokurorės įsitikinimu, šiuo atveju G. G. ir D. S. atlikus minėtus veiksmus kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

3.5. Kasatorė, cituodama ATPK 174 straipsnio ir 178 straipsnio 1 dalies nuostatas, sutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiais, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika ir ATPK 174 straipsnyje bei 178 straipsnio 1 dalyje numatytais administraciniais pažeidimais kėsinamasi į tą pačią vertybę – viešąją tvarką, tačiau pažymi, kad šiose nuostatose numatyti skirtingi viešosios tvarkos pažeidimo būdai, be to, minėtose ATPK nuostatose nėra numatytos pavojingos pasekmės – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, todėl šie administraciniai pažeidimai savo sudėtimi negali apimti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad G. G. administracine tvarka nubaustas pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje gėrė degtinę, o D. S. – pagal ATPK 174 straipsnį už nuogų sėdmenų rodymą viešoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje G. G. inkriminuoti grasinimai ir patyčios, sudarantys BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, jam taikyta administracinė atsakomybė, prokurorės įsitikinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. O D. S. atveju prokurorė pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jo atlikti veiksmai, jų intensyvumas ir sukeltos pasekmės akivaizdžiai peržengė ATPK 174 straipsnyje numatyto pažeidimo ribas, be to, papildomai apėmė jo išsakytus grasinimus ir patyčias nukentėjusiesiems, todėl administracinė nuobauda jam paskirta netinkamai. Kasaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-686/2007), kurioje konstatuota, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Prokurorė nurodo ir tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams po administracinių nuobaudų G. G. ir D. S. paskyrimo dėl to, kad nusikalstamos veikos aplinkybės paaiškėjo tik papildomai apklausus nukentėjusiuosius A. A. G. ir L. R..

4. Prokurorės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)

5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. BK 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Šios nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo (non bis in idem) įgyvendinamos vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

Vis dėl to šiuo teisiniu reglamentavimu neišspręstas klausimas dėl dvigubo baudimo už skirtingų rūšių teisės pažeidimus taikant skirtingų teisės šakų normas. Kita vertus, principas non bis in idem įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nustatyta, kad ,niekas neturi būti vėl persekiojamas (tried – angl.) ar baudžiamas (punished – angl.) tos pačios valstybės už teisės pažeidimą (lietuviškame vertimo variante pavartotas žodis „nusikaltimas“, kuris nevisiškai atitinka angliškame teksto variante pavartoto žodžio „offence“ reikšmę), už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas (lietuviškame teksto variante įrašyti žodžiai „galutiniu nuosprendžiu“, kurių nėra angliškame teksto variante) pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt.).

Be to, nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

Taigi draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį).

5.1. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai pasisakė dėl administracinės ir baudžiamosios atsakomybės šioje byloje atribojimo kriterijų, įvertino įvykio faktines aplinkybes ir motyvuotai konstatavo, kad G. G. ir D. S. pirmosios instancijos nuosprendžiu baudžiamojon atsakomybėn patraukti už tuos pačius reikšmingus faktus, už tuos pačius veiksmus, padarytus tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje (2012 m. birželio 25 d. Kauno r., (duomenys neskelbtini) namo kieme, viešoje vietoje, prie parduotuvės), o už tai jau buvo nubausti įsiteisėjusiais nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad apylinkės teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį apie minėtus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose buvo žinoma, teismas vadovavosi šiuose nutarimuose nustatytais faktais (res judicata), tačiau, nepaisydamas to, kad G. G. ir D. S. už tuos pačius veiksmus jau buvo nubausti administracine tvarka, apylinkės teismas vėl sprendė jų kaltės klausimą ir pakartotinai juos nuteisė. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, todėl joms pritartina.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas žinant faktą, kad G. G. ir D. S. dėl to paties įvykio jau nubausti atitinkamai pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį („Alkoholinių gėrimų gėrimas viešosiose vietose arba girto pasirodymas viešosiose vietose“) ir 174 straipsnį („Nedidelis chuliganizmas“) už pažeidimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką. Baudžiamosios atsakomybės taikymą D. S. non bis in idem principo kontekste teismas pagrindė būtinumu ištaisyti ankstesnę klaidą pritaikius netinkamą atsakomybės rūšį – administracinę atsakomybę, ir nurodė, kad pasibaigus baudžiamajam procesui galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka, o dėl G.

G. šio principo pažeidimo apskritai neįžvelgė. Teisėjų kolegija vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo argumentai teisiškai nepagrįsti, nes šiuo atveju iš tiesų nėra pagrindo teigti, kad G. G. ir D. S. administracinėn atsakomybėn buvo patraukti dėl akivaizdžios teisinės klaidos, kurią buvo būtina taisyti (praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams po nuobaudų skyrimo) pradedant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Pagal teismų praktiką tik tokiu atveju (t. y. dėl šiurkščios ar akivaizdžiai teisingumo principą pažeidžiančios teisinės klaidos) baudžiamąjį procesą po administracinės nuobaudos paskyrimo galima būtų pripažinti teisėtu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-788/2016).

5.2. Iš bylos duomenų matyti, kad apie šioje byloje nagrinėjamą įvykį policijai buvo pranešta 2012 m. birželio 25 d. 17.07 val. nurodant, kad prie individualiame name esančios parduotuvės keturi jaunuoliai vartoja necenzūrinius žodžius ir nusimovę kelnes rodo sėdmenis (pranešė nukentėjusysis A. A. G.). Tos pačios dienos pareiškime policijai nukentėjusioji L. R. nurodė, kad apie 16.00 val. į parduotuvę atėjo grupelė jaunuolių, tarp kurių buvo D. S. ir G. G., nusipirko alkoholinių gėrimų, buvo agresyvūs, o D. S., išėjęs į gatvę, rodė lytinius organus. Dėl šio įvykio D. S. buvo nubaustas pagal ATPK 174 straipsnį 100 Lt bauda, o G. G. pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį paskirtas įspėjimas. Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad jos yra labai panašios ir neatskiriamai susijusios tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta su G. G. ir D. S. administracinių teisės pažeidimų bylose nustatytomis aplinkybėmis. Dėl to nebuvo pagrindo dėl šio įvykio pradėti baudžiamąjį procesą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas) ir dar kartą juos bausti už tą patį poelgį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog baudžiamasis procesas buvo vykdomas pažeidžiant draudimą bausti už tuos pačius veiksmus antrą kartą (non bis in idem), yra pagrįsta, o sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą abiem nuteistiesiems nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra teisėtas.

5.3. Kasaciniu skundu prokurorė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad G. G. atlikti veiksmai atitiktų BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, o ne BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegijos vertinimu, veikos kvalifikavimo klausimas būtų reikšmingas bylą nagrinėjant pirmą kartą. Šiuo atveju konstatavus, kad G. G. atžvilgiu baudžiamasis procesas apskritai neturėjo būti pradėtas po to, kai jam buvo pritaikyta administracinė atsakomybė, nėra prasmės atsakyti į minėtą prokurorės argumentą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nomedos Urbonavičienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Masiokas