A-525-2526-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2526/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02426-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė)

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Vitai Neverauskaitei,

atsakovo atstovei J. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės VIČIŪNŲ RESTORANŲ GRUPĖ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės VIČIŪNŲ RESTORANŲ GRUPĖ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB VIČIŪNŲ RESTORANŲ GRUPĖ skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2011 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-054 (toliau – ir Nutarimas) bei bylą nutraukti.

Skunde nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio 5 dalimi, remdamasis 2011 m. rugsėjo 5 d. Faktų konstatavimo protokolu Nr. ATK2-054 (toliau – ir Protokolas) ir Departamento surinkta medžiaga, 2011 m. spalio 13 d. Nutarime nustatė, kad UAB VIČIŪNŲ RESTORANŲ GRUPĖ, parduodama alkoholinius gėrimus, taikė fiksuotas nuolaidas visuomenės informavimo priemonėse išspausdintų kuponų savininkams ir taip pažeidė Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Už šį pažeidimą paskirta 1 000 Lt bauda. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas priimtas, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, nes pareiškėjo veiksmuose nebuvo subjektyviosios inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties pusės elemento − kaltės. Rėmėsi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-270-243/2008 ir darė išvadą, jog Departamentas, prieš priimdamas Nutarimą ir patraukdamas pareiškėją administracinėn atsakomybėn, privalėjo įsitikinti, kad pareiškėjo veiksmuose yra teisės pažeidimo sudėtis.

Tačiau Departamentas nustatė ir vertino tik objektyviuosius pažeidimo sudėties elementus, o subjektyviosios pusės elemento – kaltės, nenustatė ir neįrodinėjo, atsakomybę Pareiškėjui pritaikė be kaltės. Pažymėjo, kad Departamentas pareiškėjo argumentą, jog leidinį „PANORAMA gerų pirkinių miestas“, remdamasis turimais duomenimis ir susiklosčiusia praktika, laikė reklaminio pobūdžio leidiniu, o ne visuomenės informavimo priemone, todėl teisės aktų reikalavimų nepažeidė, vertino kritiškai, nepateikdamas tai pagrindžiančių argumentų.

Pareiškėjo duomenimis „PANORAMA gerų pirkinių miestas“ apskritai neatitiko leidiniam ir jų platinimui Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų. Pažymėjo, jog minėto leidinio internetinės versijos egzistavimas nėra pagrindas konstatuoti Įstatymo 28 straipsnio pažeidimą, nes nuolaida buvo taikoma ne internetiniame tinklapyje kartu su leidiniu pateiktiems kuponams, o leidinio popierinei versijai (leidinio originalas ir spausdintas variantas − skiriasi). Atsižvelgiant į tai, ginčijo ir objektyvių pažeidimo sudėties elementų trūkumus.

Atsakovas nesilaikė Įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje esančių reikalavimų, nes Nutarime nenurodė motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir − LAT) 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-53/98, darė išvadą, kad ne pareiškėjas turi įrodinėti savo nekaltumą, o Departamentas privalėjo pateikti įrodymus, kad Nutarime minimi pareiškėjo veiksmai padaryti dėl jo kaltės. Pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju kalbama apie pažeidimą ypatingo valstybinio reglamentavimo srityje ir kad pareiškėjo komerciniai interesai negali turėti prioriteto žmonių sveikatos atžvilgiu, pareiškėjo nuomone, negali būti laikomi kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

Pareiškėjui pritaikyta sankcija – atsakomybės be kaltės taikymas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 40−42), kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Nutarimą.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentus, jog aptariamas leidinys nėra visuomenės informavimo priemonė, atmetė, remdamasis Žurnalistų etikos inspektorės Z. Z. 2011 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. S-899, kuriame nurodyta, jog Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 dalyje pateiktas nebaigtinis objektų, laikytinų visuomenės informavimo priemonėmis sąrašas, iš pateiktos definicijos aišku, kad esminis visuomenės informavimo priemonės požymis − ja viešai skleidžiama informacija. Pažymėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymas visuomenės informavimo priemonėms nepriskiria tik konkrečių dokumentų – oficialių, techninių ir tarnybinių dokumentų, vertybinių popierių.

Taip pat nurodė, kad aptariamas leidinys turi aiškius visuomenės informavimo priemonės – žurnalo – požymius, nurodytus Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 86 dalyje. Nurodė, Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina objektyviai pasireiškiančias aplinkybes, kurias konstatavus atsakomybė kyla ne dėl subjektyvaus ryšio su atitinkamu pažeidimu, bet dėl konkretaus subjekto valios konstatavimo, t. y. vertinant, ar subjektas išreiškė valią, kad būtų įgyvendintos aplinkybės, kuriomis nesilaikoma šioje normoje numatyto reikalavimo, visa šio reikalavimo apimtimi.

Kadangi nėra ginčo, kad pareiškėjas taikė nuolaidas kuponų savininkams, pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai skirta minimali sankcija. Atkreipė dėmesį, kad kuponų išspausdinimas ir pateikimas visuomenės informavimo priemonėse buvo pareiškėjo diskrecija, jis nebuvo pakankamai atidus, kai užsisakydamas paslaugą nepasidomėjo, kokiame tiksliai leidinyje bus išspausdinti kuponai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui, kaip mažmeninės prekybos gaminiais licencijos turėtojui, užtenka nustatyti tik pažeidimo faktą, tam kad kiltų atsakomybė, o į priežastis gali būti atsižvelgiama, skiriant ekonominę sankciją.

Nurodė, kad juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta, vadovaujantis psichologine kaltės samprata, juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė. Pažymėjo, jog visapusiškai įvertino pareiškėjo veiksmus dėl pažeidimą sudarančių aplinkybių sukūrimo, jo masto, formos ir panašiai, kas yra būtina, siekiant individualizuoti ekonominę sankciją, todėl pareiškėjui ir buvo paskirta minimali bauda. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu ir pažymėjo, jog šiuo atveju pažeidus valstybės alkoholio kontrolės politikos principą, kurio įgyvendinimas nustatytas draudimais, padarytas Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas.

Atkreipė dėmesį, jog sankcija skirta už konkretų fiksuotos nuolaidos suteikimą, o byloje nurodytos aplinkybės apie tai, kad analogiški kuponai buvo pateikiami ir internete, parodo pareiškėjo veiklos mąstą ir tai, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių užkirsti kelią tokio pobūdžio pažeidimų atsiradimui. Nutarimu nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, jis atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl nėra juridinio pagrindo jį naikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 122−125) pareiškėjo UAB VIČIŪNŲ RESTORANŲ GRUPĖ skundą atmetė.

Teismas, remdamasis Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nurodė, kad jo dispozicijoje įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl atsakomybei atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto, t. y. užtenka konstatuoti fiksuotų nuolaidų visuomenės informavimo priemonėse išspausdintų kuponų savininkams taikymo faktą. Visuomenei pavojinga veika laikomas vien minėtų veiksmų atlikimas. Nuolaidų kuponai leidinyje „PANORAMA gerų pirkinių miestas“ buvo spausdinami ir platinami pareiškėjo iniciatyva, o tai, jog pareiškėjas nežinojo, kad nuolaidų kuponai platinami būtent visuomenės informavimo priemonėje, neturi reikšmės, kvalifikuojant minėtą pažeidimą. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 ir 86 dalimis ir Žurnalistų etikos inspektoriaus nuomone (b. l. 64), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog leidinys „PANORAMA gerų pirkinių miestas“ nėra visuomenės informavimo priemonė, nepagrįstas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog leidinyje nenurodytas tiražas, kiti leidybiniai duomenys, tačiau, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, šie reikalavimai netaikomi reklaminio ar pramoginio pobūdžio leidiniams. Teismo vertinimu, leidinys „PANORAMA gerų pirkinių miestas“ skirtas viešai skleisti informaciją, viešai prieinamas visuomenei, jame, be kita ko, spausdinami interviu, patarimai stiliaus, maitinimosi, maisto gaminimo ir kitais klausimais. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130−135), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Nutarimą.

Be skunde jau išdėstytų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo argumentu, jog Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies punkto pažeidimui konstatuoti ir atsirasti administracinei atsakomybei užtenka konstatuoti fiksuotų nuolaidų visuomenės informavimo priemonėse išspausdintų kuponų savininkams taikymo faktą. Poziciją grindžia tuo, kad teisės pažeidimas identifikuojamas nustačius tam tikrus elementus: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai, nesant bent vieno jų, nėra ir nusižengimo sudėties visumos, faktinio atsakomybės pagrindo.

Daro išvadą, jog teismas, sutapatindamas pažeidimo padarymo faktą su objektyviąja pažeidimo puse – fiksuotų nuolaidų taikymo faktu − elgėsi nepagrįstai, nes objektyvioji pažeidimo pusė yra tik vienas iš pažeidimo būtinųjų elementų. Nesutinka, kad kuponai leidinyje buvo išspausdinti pareiškėjo iniciatyva, nes šis faktas nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais. Be to, net pats iniciatyvos faktas nepatvirtina, kad pareiškėjas, remdamasis jam užsakymo metu pateikta informacija, turėjo pagrindą leidinį laikyti visuomenės informavimo priemone ir sąmoningai siekė, kad kuponai būtų patalpinti tokiame leidinyje.

Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad, remdamasis turimais duomenimis ir susiklosčiusia praktika, pareiškėjas objektyviai neturėjo pagrindo leidinį laikyti visuomenės informavimo priemone. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-878/2011, teigia, kad Departamentas galėjo vertinti, jog pareiškėjas išreiškė savo valią, tik jei būtų įvertinęs, ar pareiškėjas savo sąmoningais veiksmais prisidėjo prie tokių faktinių aplinkybių sukūrimo.

Pažymi, kad jokie veiksmai, kuriais būtų galima nustatyti, jog pareiškėjas sąmoningai ir kryptingai prisidėjo prie tokių faktinių aplinkybių sukūrimo, nebuvo nustatyti. Taip pat pažymi, kad teisės pažeidimas nėra tas pats, kaip elgesio taisyklės, numatytos dispozicijoje, pažeidimas. Elgesio taisyklės pažeidimas sudaro teisės pažeidimo objektyviąją pusę. Tuo tarpu atsakomybei kilti, būtinas ne tik taisyklės pažeidimas, bet ir kiti teisės pažeidimo sudėties elementai. Nesutinka su argumentais, kad pareiškėjui, kaip mažmeninės prekybos gaminiais licencijos turėtojui, užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje faktą, kad kiltų atsakomybė už minėtos nuostatos pažeidimą, ir kad nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas.

Tokiu būdu, pareiškėjo nuomone, atsakovas iš esmės remiasi objektyviosios pusės elemento – veikos, kuria pažeidžiamas atitinkamas gėris, kurios draudimas numatytas Įstatymo normoje, nustatymo pakankamumu. Subjektyvioji pusė, akivaizdu, atsakomybei kilti nebūtina. Pareiškėjas mano, kad jei atsakovas siekė pasiremti nepakankamu atidumu ir nerūpestingumu, jis turėjo pasiremti ne deklaratyviu tokio fakto paminėjimu, bet jį pagrindžiančiais įrodymais. Remdamasis LAT 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-53/98 teigia, kad atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu ir turėdamas pareigą, skiriant ekonomines sankcijas, kurios prilygintinos baudžiamajai atsakomybei, pateikti neginčijamus įrodymus dėl padarytų pažeidimų, jų sudėties, šios pareigos nevykdė.

Atsakovo argumentai, kuriais rėmėsi ir teismas, kad vienų ar kitų aplinkybių nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, nėra pareiškėjo kaltę pagrindžiantys įrodymai. Pareiškėjas užsakymo metu neturėjo jokio objektyvaus pagrindo manyti/žinoti, kad aptariamas leidinys yra visuomenės informavimo priemonė, todėl užsakydamas kuponų platinimą tokiame leidinyje ir jų pagrindu pritaikęs fiksuotą nuolaidą alkoholiui, pažeis teisės aktų keliamus reikalavimus, iš jam pateiktos leidėjo informacijos tokio pagrindo nebuvo, netikėti tuo, kas buvo pateikta leidėjo, ir prašyti papildomos informacijos, pareiškėjas taip pat neturėjo jokio pagrindo.

Tuo labiau, kad tai pirmas kartas, kai toks leidinys buvo pripažintas visuomenės informavimo priemone. Pareiškėjas, pateikdamas užsakymą, ne tik, kad nežinojo, jis neturėjo galimybės, pagrindo žinoti, kad jo veiksmai galės būti pripažinti susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su alkoholio skatinimu. Pažymi, kad teismas, nurodydamas, kad leidinys skirtas viešai skleisti informaciją, viešai prieinamas, jame, be kita ko, spausdinami interviu, patarimai, nepagrįstai nevertino tokių patarimų, interviu tikrojo turinio. Pavienės reklaminio pobūdžio rubrikos, vyraujant reklaminiams pasiūlymams, vargu, ar gali leidinį padaryti informacinio pobūdžio, leidėjo pavartota sąvoka „žurnalas“, vertinant leidinio turinį, negali būti vertinamas kaip objektyvi tiesa.

Nurodo, kad veiksmai, kurie būtų lėmę visapusišką objektyvių aplinkybių dėl tikrojo leidinio pobūdžio nustatymą, nebuvo atlikti, apsiribota tik Žurnalistų etikos komisijos išvada. Teigia, kad teismas nevertino tokios informacijos pareiškėjui prieinamumo prieš pateikiant užsakymą. Šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, leidžia teigti, kad teismas neatidžiai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes. Taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė dėl skundo motyvų, kurie akivaizdžiai parodo atsakovą elgusis neteisėtai – Nutarime nepateikus pareiškėjo kaltės įrodymų.

Atkreipia dėmesį, kad sprendimas iš esmės pagrįstas atsakovo atsiliepimo teiginiais, perrašytais iš minėto dokumento, todėl Sprendimą vertina kaip be motyvų ir dėl to naikintiną.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 143−146), kuriuo teismo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pateikia analogiškus, atsiliepime į skundą išdėstytiems, argumentus. Papildomai nurodo, kad tai, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, patvirtina pareiškėjo paaiškinimai Departamento posėdžio metu bei pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas vadovavosi susiformavusia praktika. Pažymi, kad teismo sprendimas neprieštarauja teisės teorijoje suformuluotai elgesio taisyklės pažeidimo sudėties sampratai, kad pareiškėjui, kaip mažmeninės prekybos licencijos turėtojui, nustatyto pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Nurodo, kad teismo sprendime leidinys pagrįstai pripažintas visuomenes informavimo priemone. Pažymi, kad vien tik subjektyvus pareiškėjo manymas, nepateikiant argumentų, jog teismo sprendimas yra be motyvų, nepanaikina ginčijamo sprendimo galiojimo. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, procesinės teisės reikalavimų nepažeidė, priėmė motyvuotą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo (86 ir 87 straipsnių) nuostatas, vadovavosi Įstatymo nuostatomis, kitų teisės aktų reikalavimais. Daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių normų pažeidimų pateikti siekiant bet kokiais būdais ir priemonėmis išvengti kilusios atsakomybės. Mano, kad teismas, vertindamas byloje esančias aplinkybes, nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda už vieno iš alkoholio pardavimo skatinimo ribojimo − fiksuotos nuolaidos alkoholiui taikymą, pateikus išspausdintą kuponą − pažeidimą.

Visi alkoholinių gėrimų pardavimo skatinimo ribojimai nustatyti Įstatymo 28 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog atsižvelgiant į tai, kad alkoholiniai gėrimai priklauso toms medžiagų grupėms, kurias vartojant gali būti pakenkta žmonių sveikatai, alkoholinių gėrimų pardavimo skatinimo ribojimas pateisinamas, jei jis atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintą šio įstatymo paskirtį – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui bei vieną iš valstybės alkoholio kontrolės politikos principų – riboti alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimą (Įstatymo 3 str. 1 d. 4 p.) (administracinė byla Nr. A2-194/2005).

Vienas iš veiksnių, skatinančių alkoholinių gėrimų vartojimą, yra galimybė jo įsigyti pigiau, su nuolaida, todėl Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir nustatytas draudimas alkoholiniais gėrimais prekiaujančioms įmonėms taikyti fiksuotas nuolaidas visuomenės informavimo priemonėse išspausdintų nuolaidų kuponų savininkams. Šio reikalavimo nesilaikyto pasekmė – Įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje numatyta ekonominė sankcija – bauda nuo vieno tūkstančio iki dešimties tūkstančių litų. Konkretus skiriamos baudos dydis, remiantis Įstatymo 34 straipsnio 7 dalimi, nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir 34 straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Baigtinis atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra nustatytas, todėl skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas 34 straipsnio 8 dalyje nenurodytas aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog Departamento darbuotojams pateikus „PANORAMA gerų pirkinių miestas“ išspausdintą kuponą, pareiškėjas pritaikė fiksuotą nuolaidą 300 mililitrų talpos sidro bokalui.

Leidinys „PANORAMA gerų pirkinių miestas“, atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 dalyje pateiktą visuomenės informavimo priemonės sampratą) bei byloje surinktus įrodymus (Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. S-899 (b. l. 64)) ir įvertinus minėto leidinio turinį, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas visuomenės informavimo priemone Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pareiškėjas savo kaltais veiksmais – fiksuotos nuolaidos alkoholiniam gėrimui pritaikymu, pateikus visuomenės informavimo priemonėje išspausdintą kuponą − nesilaikė Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto alkoholinių gėrimų pardavimo skatinimo ribojimo ir jį pažeidė. Šio pažeidimo faktui konstatuoti ir Įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje numatytos ekonominės sankcijos taikymui pakanka fakto, jog pareiškėjas, pateikus minėtame leidinyje išspausdintą kuponą, alkoholiniam gėrimui pritaikė fiksuotą nuolaidą.

Būtent fiksuotos nuolaidos pritaikymas ir yra pareiškėjo kaltės, kurios, kaip būtinojo teisės pažeidimo sudėties elemento, nebuvimą bando įrodyti apeliantas, požymis, subjektyviosios teisės pažeidimo pusės elementas. Kaltės klausimas šiuo atveju nėra siejama su pareiškėjo įtaka, veiksmais, kad kuponai būtų išspausdinti leidinyje, ar jų (įtakos, veiksmų) nebuvimu, nes šie veiksmai nepatenka į Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto ribojimo ir jo pažeidimo sudėtį ir nėra šio ginčo objektas. Todėl apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl pareiškėjo negalėjimo minėto leidinio laikyti visuomenės informavimo priemone, tiek dėl susiklosčiusios praktikos, tiek dėl informacijos trūkumo užsakymo metu, taip pat argumentai dėl pareiškėjo iniciatyvos kuponų išspausdinimui nebuvimo, šiuo atveju nėra reikšmingi, nes Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto ribojimo pažeidimo konstatavimui pakanka fiksuotos nuolaidos pritaikymo fakto, nepriklausomai nuo to, kieno iniciatyva ir kokiomis sąlygomis kuponai patenka į visuomenės informavimo priemonę. Į nurodytas argumentus, taip pat į kitas pažeidimo aplinkybes, pažeidimo mąstą, formą, atsižvelgiama, individualizuojant už pažeidimą taikytiną bausmę, šiuo atveju, įvertinus aplinkybių visumą ir pareiškėjo pateiktus argumentus, teisėjų kolegijos nuomone pagrįstai, paskiriant minimalią baudą galimos sankcijos ribose.

Taigi, remiantis įstatyminiu reglamentavimu ir byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Departamentas pagrįstai priėmė Nutarimą, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą paskirta Įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje numatyta ekonominė sankcija.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės VIČIŪNŲ RESTORANŲ GRUPĖ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė