2018-09-25 Nr. AB-16428-3-61-3-01218-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1482-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01218-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. F. (J. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. F. (J. F.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. kovo 9 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusios kameros patalpos ir įrengtas prie durų, tai neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Kamerose taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas, drėgmės bei temperatūros normos, neveikė ventiliacija, buvo graužikų ir tarakonų, langai nevalomi, dėl įrengtų grotų nebuvo galimybės juos patiems išvalyti. Pareiškėjas vieną kartą per savaitę buvo išvedamas nusiprausti duše, tačiau jame dažnai nebūdavo karšto vandens. Taip pat buvo leidžiama tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Dažni perkėlimai į kitas kameras sukeldavo nepatogumų. Maistas Lukiškių TI-K neatitiko energetinės vertės, maistas buvo neskanus. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimu ir pažeminimu. Vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, jos nuostatas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjas prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad į Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui. Skirstant asmenis į kameras, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė naudotis sporto kiemeliu, koplyčia, biblioteka, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Iš kalinamų asmenų reikalaujama kamerose palaikyti švarą ir tvarką. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri atlieka kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai yra aptraukti metaliniu tinklu, kamerose taip pat įrengtos vidinės grotos. Taip yra apsisaugoma nuo nuteistųjų ar suimtųjų neteisėtų veiksmų. Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K galiojanti teisės kartą per savaitę nusiprasti po dušu įgyvendinimo tvarka atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K suteikiama galimybė kartą per savaitę skalbti patalynę bei apatinius drabužius. Viršutiniai rūbai skalbiami apmokėjus už šią paslaugą.

Neturėdamas lėšų, asmuo gali kreiptis su prašymu suteikti galimybę skalbti viršutinius rūbus nemokamai. Drabužiai bei patalynė po skalbimo grąžinami sausi. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į rėžimo reikalavimus, yra reguliuojamas dirbtinis apšvietimas. Maistas suimtiesiems teikiamas nemokamai, o valgiaraščiai parengti, atsižvelgiant į fiziologines mitybos normas, religinius įsitikinimus bei rėžimo reikalavimus. Nedirbančio vyro paros maisto davinio vertė viršija teisės aktuose įtvirtintą minimalią ribą.

Atsakovo manymu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais bei samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2016 m. kovo 9 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 40,40 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu teko nuo 2,64 kv. m iki 8,02 kv. m ploto. Pareiškėjas 40 dienų buvo laikomas kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalaus kameros ploto reikalavimo.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su kamerose buvusia temperatūra, drėgme bei apšvietimu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog kameroje Nr. 108 (pareiškėjas laikytas 2015 m. balandžio 22 d.) šilumos, drėgmės bei apšvietimo normos atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Minėti reikalavimai buvo užtikrinti ir kameroje Nr. 106 (pareiškėjas laikytas 2015 m. liepos 8 d.), kameroje Nr. 124 (pareiškėjas laikytas 2015 m. gruodžio 23 d.), kameroje Nr. 109 (pareiškėjas laikytas 2016 m. vasario 3 d.). Kitų duomenų apie pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose metu atliktus patikrinimus nėra. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti, todėl tokiu atveju remiamasi atsakovo atstovo pateiktais patikrinimo aktais kitose kamerose. Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, surašytus pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kuriuose nėra nustatyta pažeidimų, susijusių su santykinės oro drėgmės, apšvietimo ar temperatūros normomis. Teismo vertinimu, negalima situacija, kad tame pačiame pastate esančiose kamerose kardinaliai skirtųsi temperatūra bei drėgmė. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamos oro temperatūros, drėgmės ar apšvietimo trūkumo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybės, susijusiomis su nuolatiniais apšvietimo, drėgmės ar temperatūros normų pažeidimais.

8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad sanitarinių mazgų TI-K kamerose įrengimas, atskiriant juos 1,5 metro aukščio pertvara, nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl parazitų ir graužikų kamerose, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra vykdomi dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai, šią aplinkybę patvirtina paslaugų teikimo sutartys, sudarytos su juridiniais asmenimis, vykdančiais kenkėjų naikinimo darbus. Remdamasis bylos medžiaga, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija ėmėsi priemonių kenkėjams naikinti, t. y. ėmėsi tinkamų veiksmų užtikrinti efektyvią kenkėjų kontrolę.

10. Atsižvelgdamas į atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vidinės grotos kamerose įrengiamos dėl saugumo ir siekiant užkirsti kelią nuteistiesiems daryti pažeidimus, o ne siekiant iš jų tyčiotis bei žeminti jų orumą.

11. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti teisės aktuose įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovo atstovas nurodė, kad siekiant užtikrinti minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą, atsiradus galimybei, suimtieji ir nuteistieji yra perkeliami į laisvesnes kameras. Šie kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją. Pareiškėjas nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlimo į kitas kameras paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, be to, neatitinka faktinių duomenų. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 13 laikotarpių. Atvykęs į Lukiškių TI-K, vieną dieną praleidęs kameroje, būdavo perkeliamas į kitą kamerą, kurioje būdavo laikomas iki išvykimo. Tik du kartus pareiškėjas buvo perkeliamas į trečią kamerą (nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. gegužės 6 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 8 d). Todėl Lukiškių TI-K, apgyvendindamas pareiškėją konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir neviršijo teisės aktais suteiktų įgaliojimų.

12. Dėl pareiškėjo teiginio, kad būdamas Lukiškių TI-K jis galėjo tik 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore, teismas atkreipė dėmesį, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad šios nuostatos buvo tinkamai laikomasi.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punkto bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 44 punkto nuostatų, pagal kurias laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su karšto vandens tiekimu, teismas pažymėjo, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad ne visada jam tekdavo maudytis po šaltu dušu. Byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų, kad jis dėl maudymosi po šaltu dušu būtų susirgęs. Aplinkybė, kad pareiškėjui teko keletą kartų maudytis po šaltu dušu, nelaikytina pakankamai intensyviu pažeidimu, sudarančiu pagrindą konstatuoti neturtinę žalą.

14. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos ir oro judėjimo kamerose, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Šių aplinkybių pareiškėjas skunde neginčijo, nenurodė, kad jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti gryno oro. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra nustatytų pažeidimų, susijusių su langų nepritaikymu vėdinimui.

15. Įvertinęs byloje surinktą medžiagą bei suimtųjų ir nuteistųjų maitinimą reglamentuojančias teisės normas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kalinamiems asmenims maitinimas organizuojamas neatsižvelgiant į tai, ar asmuo užsiima sportu. Be to, pareiškėjas nepateikė jokio detalesnio teikiamo maisto apibūdinimo, tik abstrakčiai nurodė spėjamą kalorijų kiekį ir subjektyvią nuomonę, kad maistas neskanus.

16. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog ne visą Lukiškių TI-K praleistą laiką pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl to neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgdamas į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti priteistina 400 Eur suma.

III. 17. Pareiškėjas J. F. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jo skundas buvo išnagrinėtas paviršutiniškai, o jam turėjo būti priteista visa jo prašyta neturtinės žalos suma. Atkreipia dėmesį, kad be jokios priežasties nuolat buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą, dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus. Be to, Lukiškių TI-K jam buvo sudaroma galimybė tik vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu, tačiau dažnai nebūdavo karšto vandens ir pareiškėjas likdavo nesiprausęs. Be to, pareiškėjas tik vieną valandą per parą galėjo pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad kamerose nebuvo kur pasidžiauti drabužių, teko juos džiauti ant lovų galų, dėl to pareiškėjas sugadino du sportinius kostiumus.

19. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsiliepime nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 40 dienų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, taip pat kad buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis kamerose įrengtu tualetu, priteisė jam 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

22. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti bei priteisti pareiškėjui visą jo prašytą neturtinės žalos sumą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad be jokios priežasties nuolat buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą, Lukiškių TI-K jam buvo sudaryta galimybė tik vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tačiau jame dažnai nebūdavo karšto vandens, pasivaikščioti gryname ore pareiškėjas galėjo tik vieną valandą per parą, be to, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo kur pasidžiauti drabužių. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo kur pasidžiauti drabužių), su šiomis aplinkybėmis sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo nurodęs, prašomos priteisti neturtinės žalos iš jų nekildino. Šie nauji apeliacinio skundo argumentai ir su jais siejamas reikalavimas nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl tų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurie susiję su pareiškėjo perkelimu iš vienos kameros į kitą, prausimosi bei pasivaikščiojimo tvarka.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl jo kilnojimo Lukiškių TI-K kamerose. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas ne nuolat, o tik periodiškai, nes buvo vežamas į teritorinių policijos įstaigų areštines. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ilgesnių buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu metu, sutvarkius visus jo atvykimo į įstaigą formalumus, pareiškėjas buvo laikomas vienoje kameroje, papildomai į kitą kamerą jis buvo perkeltas tik du kartus, o tai pareiškėjui negalėjo sukelti tokio pobūdžio nepatogumų ir išgyvenimų, kurie būtų pagrindas konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą.

28. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl prausimosi tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde neneigia, jog Lukiškių TI-K laikėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, pagal kuriuos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tačiau teigia, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo karšto vandens ir kad dėl to pareiškėjas dažnai likdavo nenusiprausęs. Šių savo argumentų pareiškėjas nedetalizavo, nenurodė (bent apytikriai), kada, pareiškėją išvedus nusiprausti duše, jame tariamai nebuvo karšto vandens. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl galimybės nusiprausti po dušu nesuteikimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini abstrakčiais ir atmestini.

29. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K jis tik vieną valandą per dieną galėjo pasivaikščioti gryname ore, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų asmenų izoliavimo reikalavimų. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore jam buvo užtikrinta, todėl jo argumentai, kad atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus, atmestini kaip nepagrįsti.

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teismas išsamiai įvertino pareiškėjo Lukiškių TI-K patirtų išgyvenimų bei jo teisių pažeidimo mastą bei pobūdį, nustatė, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tinkamai įvertino bei priteisė pareiškėjui jos atlyginimą. Nors pareiškėjas nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu jam nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir apeliaciniame skunde prašo, kad jam būtų priteistas 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Kaip minėta, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

31. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, ginamų vertybių pobūdį, pareiškėjo patirtus nepatogumus, teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (400 Eur) yra adekvati ir pakankama pareiškėjo dėl nustatytų jo teisių pažeidimo patirtiems nepatogumams kompensuoti, keisti šią sumą nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. F. (J. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė