2015-11-24 Nr. BB-4811-1-12-1-04080-2013-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-511-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04080-2013-3 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.6.

1.1.8.6.2.

1.2.4.6.8.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas E. B. atidėtas vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus atlyginti nukentėjusiajam M. A. priteistą turtinę žalą.

Iš E. B. nukentėjusiajam M. A. priteista 272,18 Eur turtinės, 1 303,29 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 419,94 Eur advokato, atstovavusio nukentėjusiajam, išlaidoms atlyginti.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria E. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir dėl to byla nutraukta.

Palikta galioti nuosprendžiu paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus atlyginti nukentėjusiajam M. A. priteistą turtinę žalą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

E. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad 2013 m. spalio 26 d., apie 4 val., Vilniuje, Kalvarijų g., prie namo Nr. 85 esančioje viešojo transporto stotelėje, žmonių susibūrimo vietoje, viešoje vietoje, dėl chuliganiškų paskatų, konfliktuodamas su kitu asmeniu, dešinės rankos kumščiu smogė pro šalį einančiam M. A. į veidą, taip padarė jam nosies kaulų lūžimą, t. y. nesunkiai sutrikdė M. A. sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti teismų nuosprendžius dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir bylą nutraukti, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; panaikinti nuosprendžių dalis dėl turtinės žalos ir išlaidų priteisimo; pakeisti nuosprendžius dėl neturtinės žalos priteisimo sumažinant neturtinės žalos dydį ir įskaitant nukentėjusiajam sumokėtą 1000 Lt sumą; pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Pasak kasatoriaus, teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepagrįstai jo motyvus ir paskatas įvertino kaip chuliganiškus. Bylos duomenys nepatvirtina, kad suduodamas smūgį nukentėjusiajam M. A. kasatorius būtų veikęs dėl chuliganiškų paskatų. Jis teigė, kad tarp jo ir D. P. įvyko atsitiktinis apsistumdymas, vėliau D. P. kabinėjosi prie jo, vartojo necenzūrinius žodžius, buvo agresyviai nusiteikęs, kilo įtampa, dėl to M. A. (D. P. draugas) pradėjo staigiai artintis, o kasatorius išsigandęs užpuolimo sudavė vieną smūgį į veidą, po to iškart atsitraukė. Šiuos jo parodymus patvirtino byloje apklausti liudytojai (E. K. V., D. P., V. K., M. S., Ž. B.).

Byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų buvęs nusiteikęs agresyviai ir prieš kitus asmenis, perdėtai agresyvus, norėjęs iš anksto sukelti konfliktą, priešpastatyti save visuomenėje nusistovėjusiai tvarkai. E. B. neprovokavo konflikto su nukentėjusiuoju, nevartojo prieš jį necenzūrinių žodžių. Jis tvirtina pajutęs realią pavojaus būti sumuštam grėsmę dėl greitai iš šono besiartinančio nukentėjusiojo, dėl to jam sudavė vienintelį smūgį. Daugiau prieš nieką smurto jis nevartojo. Vienintelė paskata, nulėmusi kasatoriaus veiklą, buvo būtent baimė būti užpultam dviejų asmenų ir pačiam patirti sveikatos sužalojimus. Jis tvirtina, kad jeigu būtų veikęs dėl chuliganiškų paskatų, tai būtų sudavęs ir D. P., bet prieš jį smurto nenaudojo. Susidariusi situacija, kai jam apsižodžiuojant su D. P. prie jų staiga pradėjo artintis jo draugas M. A., buvo potencialiai pavojinga, nes buvo galima tikėtis, kad bus kėsinamasi į kasatoriaus sveikatą, ši grėsmė buvo pakankamai aiški, nes prie jo pradėjo telktis priešingai nusiteikę asmenys, prieš kuriuos būtų likęs vienas.

Teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorius turėjo labai trumpą laiko tarpą priimti adekvatų ir teisingą sprendimą. Jo veiksmus nulėmė ne chuliganiškos paskatos, o staigiai ir netikėtai susiklosčiusios nestandartinės aplinkybės, kurioms esant bet kuris asmuo būtų išmuštas iš vėžių ir pasimestų. Tokią išvadą patvirtina bylos duomenys, M. A. prisiartino greitai, vienu metu buvo atsidūręs vienas prieš du agresyviai nusiteikusius asmenis, sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį, o po to iškart atsitraukė, pakartotinai nesmūgiavo, išvažiavo namo.

Kasatorius tvirtina, kad jo veiksmai buvo gynybinio pobūdžio (net jeigu ir neatitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygų ir nepašalina baudžiamosios atsakomybės) ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ne dėl chuliganiškų, o dėl gynybinių paskatų. Taigi kasatorius mano, kad veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius tvirtina, kad teismai nepagrįstai nepripažino jam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jis teigia viso proceso metu davęs išsamius parodymus apie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, patvirtino padarytos veikos faktą, teisingai nusakė svarbiausius veikos bruožus, ypatybes ir padarymo aplinkybes, o teisiamajame posėdyje nurodė, kad gailisi dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo, ir atsiprašė nukentėjusiojo ne tik ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bet ir iki jam kreipiantis į policiją, tą patvirtina pats M. A. savo pirminiuose parodymuose. Tai patvirtina jo prisipažinimą ir gailėjimąsi. Pagal teismų praktiką jis neprivalėjo duoti teisinio savo veikos įvertinimo ar visiškai sutikti su prokuroro, nukentėjusiojo ar teismo pateikta veikos kvalifikacija. Taigi Vilniaus apygardos teismo motyvai, kad kasatorius nebuvo nuoširdus, neatsiprašė ir nesigailėjo, neatitinka bylos duomenų. Kasatorius pažymi, kad jis sumokėjo 1000 Lt nukentėjusiajam ir to buvo pakankama kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą. Priešingai negu teigiama nuosprendyje, nukentėjusysis ne vieną kartą išreiškė norą susitaikyti, jeigu bus atlyginama jo nustatyta žala, dėl to keletą kartų vyko derybos, bet pasiekti kompromiso nepavyko.

Taip pat kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai nenustatė kitos lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. kad nuteistojo elgesiui įtakos turėjo ne tik provokuojantis ir rizikingas liudytojo D. P. elgesys, bet ir paties nukentėjusiojo M. A. provokuojantis ir rizikingas elgesys.

Teismai nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio ir neatleido kasatoriaus nuo baudžiamosios atsakomybės. Šį argumentą kasatorius motyvuoja tuo, kad veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o ši veika priskiriama prie nesunkių. Kartu, net neperkvalifikavus jo veikos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir palikus veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, yra pagrindas taikyti BK 40 straipsnį. Ši veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, todėl tenkina BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą, susijusį su nusikaltimo priskyrimu vienai iš kategorijų.

Byloje taip pat yra asmens, verto teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kasatorių jo atsakomybei pagal laidavimą (t. y. J. B. prašymas, kuri dirba banke, yra nepriekaištingos reputacijos asmuo, neabejotinai galinti padaryti teigiamą įtaką kasatoriui).

Be to, pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad E. B. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai prisipažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo. Tai, kad jis atlygino nukentėjusiajam dalį patirtos žalos, išpildo BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygą. Taip pat kasatorius pažymi, kad stengėsi su nukentėjusiuoju susitarti geranoriškai, todėl neaišku, kodėl teismai nurodė, kad byloje nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta aplinkybė.

Pasak kasatoriaus, taip pat egzistuoja ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga, nes jis ketina ir įsipareigojo atlyginti dalį priteistos žalos. Kasatorius tvirtina, kad byloje jį apibūdinantys duomenys patvirtina, jog ateityje jis atsakingai laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Jis yra jaunas, perspektyvus fizikos studentas, padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių, anksčiau neteistas, prisipažino, gailisi, byloje nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atsakomybę sunkinančių nenustatyta, nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta susiklosčiusių nepalankių ir netikėtų aplinkybių, stresinės situacijos.

Kasatorius tvirtina, kad turtinė žala turi būti pagrįsta įrodymais, šiuo atveju nukentėjusysis jos visiškai nepagrindė. Transporto išlaidoms vykstant į gydymo įstaigas ir pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus pagrįsti M. A. pateikė kuro išlaidų sąskaitas, tačiau nepateikti jokie skaičiavimai, kiek konkrečiai ir kur nuvažiuota. Taksi paslaugoms iš Lazdynų ligoninės patvirtinti nepateiktas nė vienas įrodymas. Iš pateiktų receptų, čekių ir mokėjimo pavedimų neaišku, kokiu tikslu buvo pirkti medikamentai, jie nesutampa su gydytojo receptuose nurodytais medikamentų pavadinimais. Be to, matyti, kad vaistus pirko ne pats nukentėjusysis, o jo motina, taigi jis tiesiogiai išlaidų nepatyrė.

Žieminės striukės įsigijimo patvirtinimui nukentėjusysis nepateikė nė vieno leistino įrodymo. Išrašas iš interneto nepatvirtina šių išlaidų, nes neaišku, kokioje šalyje ir ar būtent ta pati striukė parduodama už tokią kainą. Taigi neaišku, kiek buvo nusidėvėjusi nukentėjusiojo striukė konflikto metu ir kokia jos vertė. Batų išlaidos taip pat netinkamai pagrįstos, daiktinių įrodymų apžiūros protokolas patvirtina, kad batai nenauji, medžiaga išblukusi. Atsižvelgiant į tai, civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos turėjo būti palikta nenagrinėta.

Neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis. Teismai išsamiai neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, neatsižvelgė į CK 250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus vertinamuosius kriterijus. Pasak nuteistojo, svarbu įvertinti, kad jis siekė susitaikyti su nukentėjusiuoju ir geranoriškai atlyginti žalą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė teigia, kad E. B. veika kvalifikuota tinkamai pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes bylos aplinkybės patvirtina, kad jis nukentėjusiajam į veidą smogė be jokios priežasties, nes iki tol nei žodinio, nei kitokio konflikto tarp jų iš viso nebuvo, o kasatorius ginčijosi su liudytoju D. P.. Prokurorė nesutinka su skundo argumentais dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo. Nors kasatorius ir pripažino smūgio sudavimą nukentėjusiajam, tačiau jis nepripažįsta teismo nustatytų esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, savo elgesį aiškina kaip gynybą, neigia buvus chuliganiškas paskatas, be to, jis nebuvo nuoširdus, nukentėjusiojo neatsiprašė, padarytą jam žalą atlygino tik iš dalies, todėl teismas, pasak prokurorės, padarė teisingą išvadą, kad tokia jo pozicija negali būti vertinama kaip kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Taip pat prokurorė mano, kad teismas neturėjo pagrindo pripažinti lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes bylos duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusysis būtų elgęsis provokuojančiai, rizikingai ar būtų konfliktavęs su E. B. ar kitais asmenimis, taigi jis neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę kasatorių panaudoti prieš jį smurtą.

Prokurorė sutinka su teismų sprendimais neatleisti E. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nebuvo nustatytos būtinos aplinkybės, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose. Be to, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, o ne pareiga.

Prokurorė teigia, kad teismas teisėtai ir pagrįstai nukentėjusiojo ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo tenkino tiek, kiek tokia žala buvo pagrįsta bylos duomenimis. Be to, buvo įskaityta E. B. sumokėti 1000 Lt (289,62 Eur). Teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą, išnagrinėjo faktines aplinkybes, įvertino nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, atsižvelgė į padarytos žalos pasekmes, kasatoriaus kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kasatoriaus ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taip pat teismai tinkamai taikė BPK 104 straipsnio 2 dalį, 106 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pagrįstai pripažino nukentėjusiojo M. A. atstovo, advokato darbo apmokėjimo išlaidas proceso išlaidomis ir pagrįstai jas priteisė iš E. B..

Prokurorė taip pat pažymi, kad kasacinio skundo argumentai iš esmės yra tapatūs apeliacinio skundo argumentams, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis M. A. prašo nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.

Abiejų instancijų teismai nustatė, kad E. B. elgesys sužalojant nukentėjusįjį buvo neteisėtas. Pasak nukentėjusiojo, kasatorius ignoruoja byloje nustatytas aplinkybes, skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo yra deklaratyvūs, atsikirsti į nelogiškus baudžiamosios bylos medžiaga neparemtus argumentus nėra galimybės. Nukentėjusiojo manymu, teismai įrodymus įvertino nepažeisdami įstatymo nuostatų.

Nukentėjusysis nurodo, kad jau pirmosios instancijos teisme nuteistasis buvo nenuoširdus, neprisipažino, nesigailėjo, todėl nebuvo pagrindų jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Jis bet kokiomis priemonėmis bandė išvengti atsakomybės. Nuteistasis jį apšmeižė nurodydamas, kad šis įvykio metu buvo neblaivus, reikalavo pinigų ir pan. Nukentėjusysis tvirtina, kad E. B. klaidina teismą tvirtindamas, kad jo atsiprašė, nes prieš posėdžius teisme jis su nukentėjusiuoju nebendravo, nepripažino savo tyčinių veiksmų. Tik pirmosios instancijos teisme teisėjui paklausus, jis nurodė, kad atsiprašo. Pervesdamas pinigus nenurodė, už ką tuos pinigus perveda. Taigi E. B. nebuvo nuoširdus, jo atsiprašymas gautas įkalbėjus teisėjui.

Kasatoriaus argumentai dėl anksčiau kilusių konfliktų neatitinka byloje esančių aplinkybių, be to, teismų praktikoje deklaruojamas siekis sudrausminti asmenis, galbūt besielgiančius neatsakingai, pasireiškiantis amoraliais ir šiurkščiais veiksmais, trikdančiais visuomenės rimtį bei tvarką, negali būti vertinamas kaip teikiantis naudą visuomenei, priešingai, toks elgesys atitinka viešosios tvarkos pažeidimo sudėtį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2010).

Nukentėjusysis nesutinka su skundo argumentu, kad jo elgesys buvo provokuojantis, jis teigia nedaręs tokių veiksmų, priešingai, po sužeidimo laukė policijos, medikų.

Nukentėjusysis nesutinka ir su skundo argumentu dėl per didelės priteistos neturtinės žalos dydžio. Jis tvirtina, kad po patirtų sužalojimų ilgai gydėsi ir tą daro iki šiol. Nei gydymo metu, nei dabar negali gyventi ramaus gyvenimo, patiria skausmus. Dėl padarytos žalos sunkiai miega naktimis, jaučiasi prislėgtas, nuo skausmo vartoja medikamentus. Nusikalstami veiksmai sukėlė dvasinių išgyvenimų, sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, baimę susirūpinimą dėl ateities, jis negalėjo ruoštis atsiskaitymams universitete. Atrodė baisiai dėl sumušto veido. Iki šiol lankosi pas gydytojus. Nukentėjusysis nurodo, kad jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl priteista atlyginti suma yra teisinga.

Nuteistojo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: tai kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.

Šioje byloje aktuali kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, todėl ji bus analizuojama išsamiau. Minėta, jog teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).

Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, Nr. 2K-163/2014).

Šios bylos kaltinamajame akte prokuroras nurodė, kad E. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Pirmosios instancijos teismas E. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažino, motyvuodamas tuo, kad jis nesigaili padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nes nepripažino teisme jam inkriminuotų kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir bylos dalį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi pirmosios instancijos teismo argumentas, kad E. B. turėjo pripažinti ir šį nepagrįstai inkriminuotą kaltinimą, akivaizdu, jog yra teisiškai nepagrįstas. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų – neesminių – neigia (paskatas, teisinį veikos kvalifikavimą ir pan.), teismai konstatuoja, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-64/2008).

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką E. B. skundo argumentą dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodė, kad jis iš esmės pripažino padaręs neteisėtą veiką, tačiau, anot šio teismo, E. B. nebuvo nuoširdus, nukentėjusiojo neatsiprašė, nuoširdžiai nesigailėjo, nukentėjusiajam tik iš dalies atlygino padarytą žalą, dėl to pastarasis nebereiškė noro susitaikyti.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad E. B. laisva valia tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (neigė tik chuliganiškas paskatas ir teisinį veikos kvalifikavimą), pagrįstai pripažino, jog jis prisipažino padaręs neteisėtą veiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad E. B. nebuvo nuoširdus, nukentėjusiojo neatsiprašė, nuoširdžiai nesigaili, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teisiamojo posėdžio protokolo turinys šį teiginį paneigia ( t. 1, b.l. 186). Be to, nukentėjusysis savo pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad telefonu kalbantis su E. B., šis jo atsiprašė ( t.1, b.l. 8). Iš tiesų, E. B. nukentėjusiajam tik iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą – 1000 Lt (289,62 Eur) (dar priteista 272,18 Eur), teisme siūlė atlyginti 4000 Lt (1158,48 Eur), tačiau su tokia suma nesutiko nukentėjusysis, kurio ieškinys vien dėl neturtinės žalos pareikštas 10 000 Lt (2896,20 Eur) dydžio. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. B. laisva valia tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, stengėsi sušvelninti savo veiksmų padarinius ir nukentėjusiajam atlygino žymesnę dalį turtinės žalos, jo atsiprašė, o tai rodo jo kritišką požiūrį į savo nusikalstamą elgesį ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog asmuo dėl to nuoširdžiai gailisi. Taigi žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nepripažino šios aplinkybės E. B. atsakomybę lengvinančia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pripažįstant E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnio nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pasisakydami, kodėl E. B. netaikytinos BK 40 straipsnio nuostatos, nurodė vienintelį argumentą, kad nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl laiduotojo asmenybės ir jo galimybės daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 3 dalies nuostata) teismams nekilo abejonių. Teisėjų kolegija jau nurodė argumentus, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nepripažino E. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Be to, šie teismai nustatė, kad E. B. nukentėjusiajam atlygino 1000 Lt (289,62 Eur) turtinę žalą ir teisme siūlė atlyginti 4000 Lt (1158,48 Eur), tačiau su tokia suma nesutiko nukentėjusysis. Taigi pripažinus, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nepripažindami E. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – yra teisinis pagrindas apsvarstyti BK 40 straipsnio nuostatų taikymą.

Taigi E. B. pirmą kartą padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins padarytą žalą, nes teisme siūlė atlyginti 4000 Lt, o tokia suma beveik prilygsta iš jo priteistai žalai (tiek turtinei, tiek neturtinei), ir laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikalstamų veikų (teigiamai apibūdinamas studentas, gyvenantis su tėvais).

Jau buvo minėta, kad dėl laiduotojo – E. B., kaip nepriekaištingos reputacijos asmenybės (dirba, apibūdinama teigiamai, neteista) ir jos galimybės daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 3 dalies nuostata), teismams nekilo abejonių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 40 straipsnio taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), E. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atleistinas, o bylą nutrauktina. E. B. perduotinas J. B. pagal laidavimą vienerių metų laikotarpiui be užstato, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu; kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.

Kasatorius, ginčydamas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto kvalifikuojamąjį požymį – chuliganiškas paskatas, iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, juos analizuoja ir pateikia savo įvykių vertinimo versiją, kad jo veiksmai buvo gynybiniai. Iš esmės tokie skundo argumentai reiškia nesutikimą su teismų nustatytomis aplinkybėmis ir teismų atliktu įrodymų vertinimu, nepateikiant akivaizdžių nuorodų į esminius įrodymų vertinimo pažeidimus kvalifikuojant veiką. Pažymėtina, kad į analogiškus nuteistojo argumentus pagal kompetenciją atsakė apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs įrodymų vertinimą ir motyvuotai pasisakęs dėl šios veikos kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo ir šią bylos dalį nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje atsakė į nuteistojo esminius apeliacinio skundo argumentus dėl jo veikos paskatų, turtinės ir neturtinės žalų pagrįstumo ir jų dydžių, motyvavo įrodymų vertinimą ir veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo E. B. veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei priteista turtine ir neturtine žala, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Kasaciniame skunde keliamas lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą pripažinimo klausimas, tačiau nepateikiama jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų šios nuostatos taikymą. Taip pat vertintini ir skundo teiginiai dėl turtinės ir neturtinės žalų dydžio. Pažymėtina, kad skunde nenurodomi teisiniai argumentai dėl netinkamo įstatymo taikymo sprendžiant civilinį ieškinį dėl minėtų žalų, o tiesiog ginčijami priteistų žalų dydžiai (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas vien su priteistu turtinės ir neturtinės žalų dydžiais yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas, remdamasis CK 6.250 straipsnio nuostatomis bei teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų neturtinės ir turtinės žalų dydžių pagrįstumo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teismo išvadų pagrįstumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas, turtinės ir neturtinės žalų dydžiai, paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nuosprendžius pakeisti.

Pripažinti E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 40 straipsnio 1–4 dalimis, E. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti.

E. B. perduoti J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiai Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal laidavimą vienerių metų laikotarpiui be užstato.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, E. B. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – priteistos turtinės žalos atlyginimą.

Kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė

Vytautas Masiokas