2016-06-30 Nr. AB-13758-3-61-3-05307-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1703-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05307-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal G. S. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VRM sprendimu jam buvo paskirta 1 186,04 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija kaip netekusiam 80 procentų darbingumo. Taip pat mokamas valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos dydžio priedas – 1 185,21 Lt, su kuriuo pensijos dydis buvo 2 371,25 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta pensija.

Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimais teigia, kad kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Seimas 2014 m. gegužės 15 d. nustatė kompensavimo tvarką senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjams, kuriems pensijos buvo sumažintos 2010–2011 metais, tačiau nenumatė pensijų kompensavimo dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų gavėjams. Pareiškėjo pensija sumažinta taikant koeficientą 0,8, t. y. sumažinta dideliu mastu.

Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija 2012–2013 m. buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiai normai atitikus Konstituciją, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2012–2013 m. laikotarpiu buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. VRM 2014 m. lapkričio 5 sprendimu Nr. 1D-7820(11), paaiškindama pareiškėjo pensijos perskaičiavimo tvarką ir nurodydama, kad nėra numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką.

Teismas, remdamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, konstatavo, kad pareiškėjo pensija 2012–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

III. Pareiškėjas G. S. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime vartojama sąvoka „valstybinių pensijų mažinimas dideliu mastu“, pareiškėjo teigimu reiškia, kad ši sąvoka taikoma tiems valstybinę pensiją gavusiems pareigūnams, kurie niekur daugiau nedirbo ir negavo draudžiamųjų pajamų, todėl šie praradimai turėtų būti kompensuoti. Dirbusiems pareigūnams ekonominės krizės padariniai buvo lengvesni, nes be darbo užmokesčio, jie gaudavo dalį ir valstybinės pensijos. Pareiškėjo valstybinė pensija buvo sumažinta 20 procentų, todėl jam turi būti priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsakovės pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, o šiai normai atitikus Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui G. S. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nebuvo išmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagrįstumo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir prašo priteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui G. S. VRM 2011 m. vasario 10 d. sprendimu nuo 2011 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 1 186,04 Lt pareigūnų ir karių valstybinė netekto darbingumo pensija (b. l. 54), o VRM kanclerio 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 11SP-2265 paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas nuo 2011 m. sausio 1 d. nutrauktas. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi nuo 2010 m. liepos mėnesio (nuo jos paskyrimo) buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo 4 straipsnio nuostatos valstybinėms pensijoms buvo taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2014 m. spalio 21 d. su prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 56). Vidaus reikalų ministerija 2014 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. 1D-7820(11) nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl išmokėti susidariusią nepriemoką neturi pagrindo (b. l. 57–58).

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kaip matyti iš pareiškėjo skundo reikalavimų, kad jis siekė, jog jam būtų priteista dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos. Pažymėtina, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė