2019-06-05 Nr. AB-12462-3-61-3-03515-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1109-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03515-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 430 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2015 m. sausio mėn. jam nebuvo suteiktos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Jis buvo kreipęsis žodžiu į Vilniaus PN administraciją dėl minėtų priemonių išdavimo, tačiau jam buvo atsakoma, kad prašomų higienos priemonių išduoti jam nepriklauso, nes jis yra nuteistasis, o ne suimtasis. Savo lėšomis negalėjo įsigyti minėtų priemonių, artimieji pervesti lėšų taip pat negalėjo, kadangi jo sąskaitos areštuotos. Dėl tokių Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas, patyrė itin neigiamus išgyvenimus, todėl teismo prašė priteisti jam neturtinę žalą.

3. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad dantų šepetėlis, dantų pasta ir skustuvai išduodami tik suimtiesiems asmenims. Tuo tarpu ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN kaip nuteistasis, todėl Vilniaus PN neturėjo pareigos nemokamai suteikti jam minėtų higienos priemonių.

5. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai per daug abstraktūs, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, Vilniaus PN laikėsi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl teismo prašė skundą atmesti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (administracinėje byloje Nr. I-3401-811/2017) nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 16 d. ir nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. sausio 31 d., t. y. iš viso 115 parų.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistas asmuo ir jam Vilniaus PN kalinimo laikotarpiu skunde nurodytos higienos priemonės nebuvo išduotos.

9. Vilniaus PN 2017 m. lapkričio 23 d. pranešime (b. l. 28) nurodoma, kad ginčo laikotarpiu higienos priemonės buvo išduodamos nuteistųjų būriams, o ne kiekvienam nuteistajam individualiai.

10. Teismas, atsižvelgdamas į ginčo laikotarpiu galiojusias teisės normas, vertino, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktuose įtvirtintų taisyklių ir nuteistiesiems, įskaitant ir pareiškėją, individualiai neišduodavo higienos priemonių.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika, kurioje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų aiškinimu, LVAT išaiškino, jog esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes <…> suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje, taip pat konstatavo, jog nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad teisės aktai nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

12. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, kad Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, priėjo išvadą, kad yra pagrindas ginčo laikotarpiu konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

13. Teismas, atsižvelgdamas į kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 14. Atsakovo atstovas Vilniaus PN (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Nurodo, jog teisės aktai nenumatė ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo prašomų higienos priemonių išdavimo nuteistiesiems, todėl Vilniaus PN neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui tokių priemonių kaip dantų pasta, dantų šepetėlis ir skustuvai.

16. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją kreipėsi žodžiu, tačiau nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis raštu, todėl neįmanoma nustatyti, ar iš tiesų pareiškėjas buvo kreipęsis dėl minėtų priemonių išdavimo.

17. Nurodo, jog pareiškėjas galėjo operatyviai ginti savo teises ir pareigas, jeigu, jo vertinimu, jam nebuvo išduodamos jo prašomos higienos priemonės, tačiau pareiškėjas nesikreipė su skundais į Vilniaus PN įstaigos vadovą.

18. Vertina, jog byloje nebuvo nustatyta visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žala negali būti pripažintas pagrįstu. Mano, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Vilniaus pataisos namuose, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. spalio 16 d. ir nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. sausio 31 d. pareiškėjui higienos priemonės turėjo būti išduodamos, pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies ir priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Atsakovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais. Teigia, jog ginčo laikotarpiu teisės aktuose nebuvo įtvirtinta pareiga išduoti nuteistiesiems dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų. Be to, teismo sprendime nustatyta, kad pareiškėjas nesikreipė raštu į Vilniaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tuo tarpu vertindamas, kad yra pažeistos jo teisės, pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis į įstaigos vadovą. Atsakovo vertinimu, nebuvo nustatyta visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos.

22. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

23. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN laikėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Nuteistų vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų (toliau – ir Normos), kad dantų šepetėliai, dantų pasta bei vienkartiniai peiliukai buvo išduodami tik pataisos namuose laikomiems suimtiesiems. Tačiau vadovaudamasis EŽTT praktika bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinę žalą.

24. Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje Melnitis prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą.

25. Nors EŽTT aptartoje byloje nagrinėjo skundą dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų.

26. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo išduotos higienos priemonės, kas laikytina Konvencijos pažeidimu, todėl yra pagrindas konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

28. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę bei kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydžio 800 Eur sumą. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjui buvo padaryta esminė neturtinė žala, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio intensyvumo ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad jam už 115 parų būtų priteisiamas 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, jų (pažeidimų) trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti iki 100 Eur (CK 6.250 str.).

30. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendime iš esmės tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino iš esmės teisingai. Remiantis aukščiau nurodytais motyvais, skundžiamas teismo sprendimas keičiamas dalyje dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, likusi teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui A. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė