2013-04-08 Nr. AB-1047-3-61-3-02118-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-896/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02118-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 5 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio pabaigos dirbo Vilniaus pataisos namų valgyklos salėje tvarkiniu, tvarkė pusę valgyklos salės: valė stalus, išnešiojo maisto atliekas iš valgyklos ir plovė grindis tris kartus per dieną po kiekvieno maitinimo. Taip dirbo du metus be išeiginių. Atlygio negaudavo, buvo skirta truputį didesnė pašalpa. Kiti pareiškėjo bendradarbiai už tą patį darbą gaudavo 200 Lt per mėnesį. Pareiškėjas priklauso nuskriaustųjų kastai. Valgyklos vedėjas pareiškėjui paaiškino, kad jeigu jis būtų įdarbintas, turėtų gyventi pirmame būryje, tačiau tarp ten gyvenančių nuteistųjų nėra valgykloje dirbančių nuskriaustųjų, todėl jis negali būti įdarbintas. Socialinės reabilitacijos viršininkui pasiskundus, kad nebegauna ir pašalpos, jis pasiūlė administracijos problemas spręsti tarpusavyje su bendradarbiu, susitarti, kad nuo bendradarbio etato atskaičiuotų pareiškėjui 0,25 etato, nes laisvų etatų neturi. Pareiškėjui paprašius 2 m. pašalpos lapų kopijų, buvo be priežasties atleistas iš darbo. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus pataisos namų administracija siekia nuslėpti, kad jis tvarkė valgyklos salę. Dėl minėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų pareiškėjas padavė skundą Kalėjimų departamentui, tačiau šis jį persiuntė nagrinėti Vilniaus pataisos namų administracijai. Pareiškėjas pažymėjo, kad per dieną dirbdavo daugiau nei po 2 val., nes valgyklos salę reikėdavo tvarkyti po 3 kartus per dieną po kiekvieno maitinimo. Be to, 2 kartus per savaitę iš bačkų vienas išsemdavo 700 – 1000 litrų atliekų. Teismo posėdyje pareiškėjas, jo atstovas advokatas Algaudas Kirša palaikė skunde išdėstytus argumentus, paaiškino, kad turtinė žala susidarė, nes 2 metus turėjo gauti po 200 Lt darbo užmokesčio per mėnesį.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į skundą (b. l. 38-39) prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2010 - 2012 metais dėl jo priėmimo į darbą raštu nesikreipė ir direktoriaus įsakymu nebuvo skirtas dirbti valgyklos darbininku ar kokiose nors kitose pareigose. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio pagrindu pareiškėjui buvo leista padėti tvarkiniu dirbančiam nuteistajam valyti valgyklos stalus pasibaigus nuteistųjų maitinimui. Pareiškėjas nebuvo Vilniaus pataisos namuose įdarbintas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio nuostatomis, todėl darbo užmokestis jam nepriklausė. Padėti tvarkiniu dirbančiam nuteistajam buvo jo teisė, bet ne pareiga, jis valgyklą tvarkyti padėdavo savanoriškai, visuomeniniais pagrindais ir galėjo bet kada atsisakyti šios veiklos. Vilniaus pataisos namų administracija neįpareigojo pareiškėjo dirbti prieš jo valią. Pažymėjo, kad 2012 m. birželio mėnesį pokalbio su nuteistuoju metu Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas R. S. pasiūlė nuteistajam pagalbinio darbininko darbą, tačiau jis šio darbo atsisakė. Dėl pašalpų ir išmokų mokėjimo paaiškino, kad kiekvienu atveju konkretų vienkartinės mėnesinės pašalpos dydį, gavęs nuteistojo rašytinį prašymą, nustato laisvės atėmimo įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į turimas Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas, o konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į turimas lėšas, skirtas mokėti vienkartinėms piniginėms išmokoms nuteistiesiems, bei į nuteistojo elgesį atliekant bausmę, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. pareiškėjui 24 kartus buvo skirtos vienkartinės pašalpos, taip pat 19 kartų skirtos vienkartinės piniginės išmokos. Pareiškėjas savo skunde nepaaiškino, kaip apskaičiavo turtinės žalos dydį, kaip ši žala jam buvo padaryta bei kuo pasireiškė, nepateikė jokių įrodymų dėl jam padarytos turtinės žalos. Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 64-65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo įrodyti neteisėtus atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmus ar neveikimą, žalą, priežastinį ryšį tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltę, tačiau pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu (b. l. 131-135) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. balandžio mėnesio laikomas Vilniaus pataisos namuose. Pareiškėjas reikalauja atlyginti 5 000 Lt dydžio turtinę žalą ir 20 000 Lt neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, bei 5 000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, teigdamas, kad nurodytu laikotarpiu dirbo valgykloje tvarkiniu, tačiau jam nebuvo mokamas atlyginimas, už darbą buvo skiriama pašalpa.

Teismas bylos duomenimis nustatė, kad 2012 m. gegužės 21 d. pareiškėjas raštu reg. Nr. 29-1-259(4) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu atšviesti medicininę pažymą, jog gali dirbti valgykloje (b. l. 63). 2012 m. gegužės 29 d. pareiškėjas prašymu reg. Nr. 29-1-260(4) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu paaiškinti, kokiu pagrindu buvo atleistas iš darbo valgykloje, kur už pašalpą tvarkė valgyklos salę. Ant šio prašymo 2012 m. birželio 18 d. pareiškėjas pasirašė, kad raštiško atsakymo nereikalauja, prašymo prašo nenagrinėti.

Vilniaus pataisos namai 2012 m. birželio 1 d. raštu Nr. 42-11-364 informavo pareiškėją, kad Vilniaus pataisos namų nuteistųjų valgykloje pareiškėjas nedirbo, medicininė pažyma, jog gali dirbti valgykloje, išduota nebuvo (b. l. 62). 2012 m. birželio 19 d. pareiškėjas raštu reg. Nr. 29-1-300(04) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl kopijų gavimo ir prašė duoti konkrečius atsakymus dėl darbo (b. l. 3). 2012 m. birželio 25 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prašydamas atlikti tyrimą dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų (b. l. 56-57).

Vilniaus pataisos namai 2012 m. liepos 12 d. raštu Nr. 42-1-443 atsakydami į pareiškėjo 2012 m. birželio 19 d. prašymą Nr. 29-1-300(04) informavo, kad jis 2011-2012 metais direktoriaus įsakymais į darbą valgyklos darbininku nebuvo skirtas (b. l. 52). Kalėjimų departamentas 2012 m. liepos 20 d. raštu Nr. 2S-3230 atmetė pareiškėjo 2012 m. birželio 25 d. skundą dėl įdarbinimo ir skiriamų pašalpų, nenustatęs neteisėtų Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų (b. l. 12-13). Teismas bylos medžiaga nustatė, kad 2010 m. gegužės - 2012 m. balandžio mėnesiais pareiškėjas kiekvieną mėnesį Vilniaus pataisos namų administracijai teikė prašymus dėl vienkartinės pašalpos skyrimo (b. l. 14-34, 117-127).

Nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. pareiškėjui 25 kartus buvo skirtos vienkartinės pašalpos. Teismas, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, 125 straipsnio 1, 3, 4 dalimis. Teismas nurodė, kad nuteistųjų priėmimo ir atleidimo iš darbo įforminimo procedūros jokiais teisės aktais nėra reglamentuojamos, todėl pagal įstatymo analogiją taikytinos Darbo kodekso nuostatos. Teismas vadovavosi Darbo kodekso 99 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas atkreipė dėmesį, kad, Vilniaus pataisos namų teigimu, nuteistieji į darbą priimami ir iš darbo atleidžiami gavus rašytinį nuteistojo prašymą pataisos namų direktoriui.

Tokią suformuotą praktiką patvirtina liudytojo R. A. teismo posėdžio metu teikti parodymai, kad jis rašė prašymą dėl priėmimo į darbą, su juo buvo pasirašyta darbo sutartis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į Vilniaus pataisos namų direktorių dėl priėmimo į darbą. Ž. P. teismo posėdyje paaiškino, kad 2010 m. dėl įdarbinimo kreipėsi žodžiu. Šie argumentai byloje esančia medžiaga negali būti patvirtinti. Kita vertus, net jeigu pareiškėjas tokį norą žodžiu buvo išreiškęs, tarp jo ir Vilniaus pataisos namų rašytinė darbo sutartis sudaryta nebuvo, nes pareiškėjas ir Vilniaus pataisos namai dėl darbo sutarties sąlygų nesusitarė, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad dirbo Vilniaus pataisos namų valgykloje.

Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1-2 dalyse numatyta, kad nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. Remiantis minėtų teisės normų analize už pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus nuteistiesiems gali būti nemokamas užmokestis.

Tai, kad nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio įskaitytinai pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, jis žinojo, pretenzijų dėl to atsakovo atstovams minėtą laikotarpį nereiškė. Bylos dokumentai patvirtina tik tai, kad pareiškėjas teikė prašymus dėl pašalpos skyrimo. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7.1 punktu laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą.

Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d.

įsakymu Nr. 4/07-260, nustato piniginių išmokų nuteistiesiems skyrimo kriterijus, šių išmokų dydžių nustatymo ir mokėjimo tvarką. Pagal šių Taisyklių 2 punktą, konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus (toliau vadinama – įkalinimo įstaiga) administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis.

Jeigu nuteistasis einamąjį mėnesį gavo pašalpą iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, piniginė išmoka nuteistajam gali būti skiriama, tačiau bendra pašalpos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo ir piniginės išmokos suma negali būti didesnė kaip 0,4 MGL, <...>. (Taisyklių 3 p.). Pagal Taisyklių 5-6 punktus piniginės išmokos nuteistiesiems mokamos už pasibaigusį kalendorinį mėnesį. <...> Nuteistasis, norintis gauti piniginę išmoką, iki einamojo mėnesio 5 dienos ar per 5 kalendorines dienas nuo atvykimo į įkalinimo įstaigą turi raštu kreiptis į įkalinimo įstaigos direktorių. <...>.

Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka buvo mokama pašalpa ir išmoka. Pareiškėjas, norėdamas gauti minėtas išmokas, raštu teikdavo prašymus. Tai, kad į pareiškėjo pastangas geranoriškai padėti valgykloje, Vilniaus pataisos namų administracija atsižvelgė skirdama pašalpas ir išmokas, pareiškėjas pripažįsta skunde teismui, kuriame nurodo, jog už darbą valgykloje jam būdavo skirta didesnė pašalpa. Dėl pareiškėjo argumento, kad valgykloje dirbdavo daugiau nei po 2 valandas per dieną, teismas pažymėjo, jog pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnį nuteistuosius įtraukus į nemokamus darbus, kas iš esmės nuteistiesiems yra privaloma, nuteistieji negali būti verčiami nemokai dirbti daugiau nei 2 valandas, tačiau šio straipsnio nuostata nedraudžia geranoriškai dirbti ilgiau.

Dėl ilgesnio nei 2 valandas per dieną darbo pareiškėjas pretenzijų nereiškė, ginčas kilo tuomet, kai jam buvo uždrausta dirbti valgykloje, vadinasi, tokios sąlygos jam tiko. Teismas nenustatė, kad Vilniaus pataisos namų administracija pareiškėją būtų išnaudojusi ir reikalavusi dirbti ilgiau nei 2 valandas per dieną. Teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais. Teismas nurodė, kad, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo ir atsiliepimų argumentus, rašytinius bylos įrodymus, paaiškinimus teismo posėdyje, priėjo prie išvados, kad atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisės į teisingą darbo apmokėjimą. Pareiškėjas oficialiai nebuvo įdarbintas Vilniaus pataisos namuose, valgyklos tvarkiniu dirbančiam nuteistajam padėdavo savanoriškai, aplinkybę, kad jam už šį darbą nebus mokamas darbo užmokestis, žinojo ir pretenzijų dėl to nereiškė, galėjo atsisakyti dirbti daugiau nei 2 valandas per dieną, į jo pozityvias pastangas tvarkant valgyklą Vilniaus pataisos namų administracija atsižvelgė skirdama pašalpas ir išmokas.

Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas valgykloje padėjo pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnį, pagal kurį darbo užmokestis nemokamas, todėl Vilniaus pataisos namams nekilo pareiga pareiškėjui mokėti atlyginimo. Nesant Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas išnaudojimo ar diskriminacinio pobūdžio atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjo atžvilgiu nenustatė, nurodė, kad šių teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl minėtus pareiškėjo argumentus negali vertinti niekaip kitaip, kaip tik pagrįstus subjektyvia paties pareiškėjo nuomone.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad neturtinės žalos padarymo faktas pareiškėjui taip pat nenustatytas. Pareiškėjas, prašydamas neturtinę žalą priteisti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, apskritai nenurodo, kokiais galimai neteisėtais šios institucijos veiksmais buvo pažeistos jo teisės. Teismas jokių neteisėtų Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų ginčo apimtyje nenustatė. Teismas nenustatė civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą skunde išdėstytais argumentais.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 143-144) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė šališkai. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje aiškiai parašyta, kad visuomeniniais pagrindais darbas negali viršyti 2 valandų per dieną. Nuteistųjų dalyvavimas tokio pobūdžio darbuose yra privalomas, todėl šios pareigos nevykdymas gali užtraukti nuteistajam drausminę nuobaudą. Dėl to jis bijojo atsisakyti jam siūlomo darbo ir akivaizdžiai viršijo 2 val. per dieną. Teigia, kad Vilniaus pataisos namų administracija ir Kalėjimų departamentas išnaudoja, žemina žmones ir taip pažeidinėja Bausmių vykdymo kodeksą.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nuteistųjų įtraukimą į darbą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnis. Atkreipia dėmesį, kad nuteistųjų priėmimo ir atleidimo iš darbo įforminimo procedūros jokiais teisės aktais nėra reglamentuojamos, tačiau pagal nusistovėjusią praktiką visose Lietuvos pataisos įstaigose nuteistasis priimamas į darbą pateikus rašytinį prašymą priimti į darbą ir, esant laisvai darbo vietai, nuteistasis pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu paskiriamas į laisvas esančias pareigas. Nuteistuosius priimant į darbą, atsižvelgiama ir į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d.

įsakymu Nr. V-393 patvirtintus Suimtųjų ir nuteistųjų atrankos dėl priėmimo į darbą pavyzdinius kriterijus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 192 punkte nustatyta, kad „nuteistieji pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus pateikia raštu.“ Pažymi, kad pareiškėjas raštu į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl priėmimo į darbą nesikreipė, tiek pataisos įstaigoje, tiek ir pirmosios instancijos teismo bylos medžiagoje, tokių duomenų nėra.

Pataisos namų direktoriaus įsakymu pareiškėjas nebuvo skirtas dirbti valgyklos darbininku ar kokiose nors kitose pareigose. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis valgykloje dirbo tvarkiniu, yra neteisingi ir atmestini. Kadangi pareiškėjas nebuvo Vilniaus pataisos namuose įdarbintas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio nuostatomis, todėl darbo užmokestis jam nepriklausė. Atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 22 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. nuteistajam 24 kartus buvo skirtos vienkartinės pašalpos, taip pat 19 kartų skirtos vienkartinės piniginės išmokos.

Tai, kad į pareiškėjo pastangas geranoriškai padėti valgykloje Vilniaus pataisos namų administracija atsižvelgė, skirdama pašalpas ir išmokas, pareiškėjas pripažįsta skunde pirmos instancijos teismui. Padėti tvarkiniu dirbančiam nuteistajam buvo Ž. P. teisė, bet ne pareiga, jis valgyklą tvarkyti padėdavo savanoriškai, visuomeniniais pagrindais ir Ž. P. galėjo bet kada atsisakyti šios veiklos. Pareiškėjo teiginiai, jog per dieną jis dirbdavo po 6 valandas, atmestini ir neatitinka tikrovės. Atkreipia dėmesį, jog įstatymų leidėjas nenumatė draudimo nuteistiesiems dirbti geranoriškai ilgiau.

Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių ir nenuginčijamų įrodymų, kad dirbo ilgiau nei 2 val., o, ir pasitaikius atvejams dėl ilgesnio nei 2 valandas trunkančio darbo per dieną, pretenzijų Vilniaus pataisos namų administracijai nei raštu, nei žodžiu nepateikė, vadinasi, tokios sąlygos jam tiko. Vilniaus pataisos namų administracija neįpareigojo pareiškėjo dirbti prieš jo valią ir jo neišnaudojo. Sutinka su teismo sprendimu, jog, nesant Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos turi būti atmestinas.

Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi nėra jokio pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje keliami turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo klausimai. Pareiškėjas turtinę žalą sieja su 2 metus trukusiu darbu įkalinimo įstaigoje be užmokesčio. Laiko tai pažeminimu bei išnaudojimu, todėl, mano, jog turi būti atlyginta ir neturtinė žala.

Tiek turtinę, tiek neturtinę žalą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, ją kildindamas iš Vilniaus pataisos namų veiksmų bei Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, nes valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Kaltės (tyčios ar neatsargumo) nenustatymas savaime nėra pagrindas nepriteisti prašomos neturtinės žalos atlyginimo. Svarbu išsiaiškinti, ar egzistuoja įstatymų numatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-345/2013).

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, suponuojančių atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.

Nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas dirbo įkalinimo vietos valgykloje tvarkiniu. Toks darbas pagal Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnį (nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus – 1 d.) visiškai teisėtas ir niekaip negalintis lemti turtinės žalos atlyginimą. Įrodymų, nekeliančių abejonių apie darbą ilgiau nei dvi valandas, prie administracinės bylos iš esmės nepridėta.

Darbo užmokestis mokamas tik tuo atveju, kai nuteistasis yra įdarbinamas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsniu, bet duomenų apie jo įdarbinimą į bylą nepateikta. Tai, kad pareiškėjui (apeliantui) buvo skirtos vienkartinės pašalpos bei vienkartinės išmokos, labiau patvirtina apie jo teigiamą elgesį bausmės atlikimo vietoje.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; procesinio sprendimo kategorija 9.1).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, būtent pareiškėjas turėjo įrodyti aplinkybę dėl patirtos turtinės žalos Vilniaus pataisos namams atlikus neteisėtus veiksmus, tačiau tokių faktinių duomenų nepateikė ar nenurodė apie galimą jų šaltinį, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą bei spręsti dėl kitų aplinkybių, reikalingų viešajai atsakomybei atsirasti, buvimo. Tai reiškia, jog reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo buvo atmestas teisėtai bei pagrįstai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Tačiau būtina pabrėžti, kad kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, taip ir neturtinės žalos atlyginimo atveju, visų pirma, būtina nustatyti valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas (apeliantas) pakankamai abstrakčiai išreiškė, kaip pasireiškė Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumas, tvirtindamas apie jo žeminimą dėl sutarto, atlikto, bet neapmokėto darbo tvarkiniu už 2 metus, o dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų neteisėtumo apskritai nepasisakė.

Sprendžiant klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, t.y. nenustatyti tie galimai neteisėti veiksmai iš kurių kildinamas ir neturtinės žalos atsiradimas, todėl ir šis reikalavimas nukreiptas į Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus pataisos namų, turėjo būti atmestas, kaip atmestas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Ž. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius