2019-02-14 Nr. AB-4215-3-61-3-00912-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-961-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00912-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 metų liepos iki 2017 metų kovo Vilniaus PN buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytų higienos reikalavimų. Dėl tokių laikymo sąlygų dažnai sutrikdavo pareiškėjo sveikata, pareiškėjas kreipėsi į medikus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškino, kad paskiriant į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius, visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris nustato, kad dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Atsakovo atstovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, kamerų tipo patalpoje ar baudos izoliatoriuje.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, likusią skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo neturintis pagrindo abejoti atsiliepime į skundą pateiktų duomenų apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tinkamumu, tačiau atsakovo atstovas, kuriam šiuo atveju tenka įrodinėjimo našta, nepateikė tikslių duomenų, kurie pagrįstų kamerose kartu buvusių asmenų skaičių, todėl teismas laikė, jog kameros buvo visiškai užpildytos. Teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 109, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 4-301, 3-209, 6-410 jų plotas visą ginčo laikotarpį atiko nustatytas ploto normas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad drausmės grupės patalpos Nr. 10D plotas yra 14,23 kv. m, be sanitarinio mazgo – 12,90 kv. m. Atsakovo atstovas pateikė prieštaringus duomenis apie šioje patalpoje įrengtas miegamąsias vietas, todėl teismas laikė, kad joje yra 4 miegamos vietos, o tai reiškia, jog vienam asmeniui teko 3,56 kv. m ploto, be sanitarinio mazgo – 3,22 kv. m ploto. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo atstovas neužtikrino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.2 punkto reikalavimų laikymosi, tačiau šie pažeidimai nėra pakankamas pagrindas nustatyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kadangi asmeniui tenkantis plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m, todėl šią pareiškėjo skundo dalį laikė iš dalies pagrįsta.

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. buvo laikomas patalpose Nr. 10D ir 16D, tačiau negalėjo pateikti tikslių duomenų, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas konkrečioje patalpoje. Bylos duomenys patvirtina, jog ploto reikalavimai neatitiko tik patalpoje Nr. 10D, tačiau įrodinėjimo našta tenka atsakovui, o atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo laikymą patalpoje Nr. 16D, todėl pirmosios instancijos teismas visus neaiškumus vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patalpoje Nr. 16D buvo laikomas ilgiau nei vieną dieną. Teismas sprendė, kad pareiškėjas patalpoje Nr. 10D buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. spalio 25 d., t. y. 177 dienas.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN neužtikrino higienos normų reikalavimų laikymosi, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas tinkamai neįvykdė pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, nes nenurodė, kokie konkrečiai higienos normų reikalavimai buvo pažeisti, todėl šią jo skundo dalį atmetė.

9. Įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus reikalavimas. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, turi būti priteista kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti ir priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

III. 10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pripažinti, kad nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, vertinant tai kaip pakankamą satisfakciją už jo teisių pažeidimą.

11. Apeliaciniame skunde Vilniaus PN nurodo, kad ginčo laikotarpiu patalpoje Nr. 10D ploto pareiškėjui trūko itin nedaug (0,37 kv. m), o toks nežymus ploto trūkumas savaime nesuponuoja neturtinės žalos atsiradimo. Vilniaus PN atsiliepime taip pat atkreipia dėmesį, kad jokie teisės aktai neįpareigoja jo sisteminti informacijos apie tai, kiek asmenų konkrečiu metu gyvena kameroje, tačiau nagrinėjamu atveju visiškai realu, jog ginčo laikotarpiu ne visos 4 kameros Nr. 10D lovos buvo užimtos, o patalpoje buvusiems asmenims galėjo tekti didesnis nei teisės aktuose nustatytas plotas. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas patalpose Nr. 10D ir Nr. 16D, tačiau Vilniaus PN neturi galimybės nustatyti, laikotarpių, kuriais pareiškėjas buvo laikomas kiekvienoje iš šių patalpų, kadangi nuteistieji, atliekantys nuobaudas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, dėl konfliktų dažnai yra kilnojami iš vienos patalpos į kitą. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė su kalinimo sąlygomis susijusių pareiškėjo sveikatos sutrikimų ar kad Vilniaus PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamų asmenų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Vilniaus PN įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje konstatuotas normatyvo pažeidimas buvo nežymus ir neintensyvus, todėl galima konstatuoti, kad jis pareiškėjui negalėjo sukelti tokio laipsnio pasekmių, už kurias turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

12. Pareiškėjas M. M. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsiliepime išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais, o pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad Vilniaus PN nesistemina ir nekaupia informacijos apie kamerose laikomų asmenų skaičių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. spalio 25 d. (177 dienas) pareiškėjas patalpoje Nr. 10D buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą, priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Vilniaus PN nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti, pripažįstant, kad pareikėjo teisė į minimalią gyvenamosios patalpos ploto normą buvo pažeista, tačiau nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

16. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpoje Nr. 10D, tačiau Vilniaus PN apeliaciniame skunde teigia, kad minėtoje patalpoje pareiškėjas buvo ne visą ginčo laikotarpį (t. y. 2016 m. gegužės 2 d. – 2016 m. spalio 25 d.), be to, ne visos šioje patalpoje esančios keturios lovos galėjo būti užimtos. Vilniaus PN nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, nurodė, jog nesistemina ir nekaupia informacijos apie konkrečiose Vilniaus PN kamerose konkrečiu laiku laikomų asmenų kiekį. Taigi atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo išvadas apie pareiškėjo buvimo patalpoje Nr. 10D laikotarpį iš esmės neigia remdamasis prielaidomis, kad kameroje galėjo būti mažiau asmenų, taip pat kad pareiškėjas tam tikrą laikotarpį galėjo būti laikomas kameroje Nr. 16D.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

18. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovo nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus.

19. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 2 d. – 2016 m. spalio 26 d. laikotarpiu buvo laikomas patalpose Nr. 10D ir Nr. 16D: Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 7-151 pareiškėjas perkeltas į patalpą Nr. 10D, o Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 7-355 pareiškėjas iš patalpos Nr. 16D buvo iškeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą. Tikslių duomenų, kada pareiškėjas buvo perkeltas iš patalpos Nr. 10D į patalpą Nr. 16D, atsakovas teigia pateikti negalintis, nors, kaip minėta, pareiga pateikti įrodymus apie kamerose asmeniui tenkantį plotą, taigi ir laikotarpius, kuriais asmenys buvo laikomi tokiose kamerose, tenka būtent atsakovo atstovui, o tai, kad institucija tokių duomenų savo pasirinkimu nekaupia, neatleidžia jos nuo pareigos paneigti pareiškėjo skunde nurodytas su tuo susijusias aplinkybes. Vilniaus PN nepateikus įrodymų, kuriais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas patalpose Nr. 10D ir Nr. 16D, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus Vilniaus PN direktoriaus įsakymus dėl pareiškėjo perkėlimo į / iš aptariamų patalpų, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas patalpoje Nr. 10D buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. spalio 25 d., t. y. 177 dienas.

20. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad patalpoje Nr. 10D esant užimtoms visoms keturioms lovoms, buvo pažeista Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali gyvenamosios patalpos norma (3,6 kv. m) – pareiškėjui teko tik 3,22 kv. m patalpos ploto. Duomenų, paneigiančių, kad šioje patalpoje minėtu laikotarpiu buvo laikomi keturi asmenys, Vilniaus PN nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą jo trukmę (177 dienos), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

23. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

24. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Eur.

25. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė