2019-11-20 Nr. AB-22031-3-61-3-01661-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5430-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01661-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų R. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovams R. J. ir J. J. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovų R. J. ir J. J. 2 601,64 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. Vilniaus rajono savivaldybė įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai. Šie dydžiai 2012–2016 m. iš dalies buvo keisti Savivaldybės tarybos sprendimais, tačiau vietinės rinkliavos mokėtojams kaskart siunčiant informacinius pranešimus dėl vietinės rinkliavos, vietinės rinkliavos dydžiai perskaičiuojami pagal tuo metu nustatytus tarifus. Atsakovams nuosavybės teise priklauso 6/10 negyvenamosios patalpos – gamybinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (590,60 kv. m.), todėl atsakovai yra vietinės rinkliavos mokėtojai ir jiems tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą į savivaldybės biudžetą pagal Administracijos siunčiamus mokėjimo pranešimus. Atsakovų įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susidarė nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atsakovams kartu su mokėjimo pranešimais buvo siunčiami priminimai dėl skolos sumokėjimo, tačiau į minėtus raštus atsakovai nereagavo ir susidariusio įsiskolinimo nepadengė, dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lengvatos taikymo nesikreipė.

3. Atsakovai R. J. ir J. J. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

4. Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas neteisingai nurodo atsakovams nuosavybės teise priklausančio turto dalį, nes jiems priklauso ne 6/10, o 10/10 dalių minėto nekilnojamojo turto. Nuo 2012 m. iki 2016 m. iš atsakovams priklausančių patalpų nebuvo išvežtos jokios atliekos, be to, pareiškėjas skolą grindžia negaliojančiais vietinės rinkliavos nuostatais ir dydžiais. Vietinės rinkliavos nuostatai patvirtinti 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301, o jų įsigaliojimo data nukelta į 2012 m. gegužės 1 d. Pagal 2016 m. gruodžio 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-514 įsigaliojimo datą ir šiuo sprendimu patvirtintų vietinės rinkliavos nuostatų 2 punktą, vietinė rinkliava nustatyta tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Nuostatai nenustatė galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, todėl prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui ir proporcingumo principui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą tenkino, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovų R. J. ir J. J. solidariai 2 601,64 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

6. Teismas pažymėjo, kad administracinė byla yra nagrinėjama iš naujo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-739-415/2019 panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl teisės taikymo, galutinio teisinio stabilumo neįgijusius teisinius santykius kvalifikuodamas pagal teisės normas, prieštaraujančias aukštesnės galios teisės aktui, todėl turi būti dar kartą, remiantis pateikiamomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės.

7. Teismas nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, taip pat vietinės rinkliavos tvarkymo dydžius, nurodė, kad vietinė rinkliava įsigalioja nuo 2010 m. liepos 1 d. Savivaldybės taryba 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. T3-124 pakeitė 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. T3-301, nurodant, kad vietinė rinkliava įsigalioja nuo 2011 m. gegužės 1 d., taip pat 2011 m. balandžio 29 d. dar kartą pakeitė vietinės rinkliavos įsigaliojimo datą nuo 2012 m. sausio 1 d. Savivaldybės taryba 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T3-507 dar kartą pakeitė 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. T3-301, nurodant, kad vietinė rinkliava įsigalioja nuo 2012 m. gegužės 1 d.

8. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 pakeitė 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtintus Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžius ir išdėstė juos nauja redakcija. Vietinės rinkliavos dydžiai dar kartą pakeisti ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. T3-220.

9. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų naują redakciją, o 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14 pakeitė nuostatų 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 45, 46, 47 punktus, nuostatų 15, 16, 17, 42, 43 punktus pakeitė 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T3-59. Vietinės rinkliavos dydžiai taip pat pakeisti 2014 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. T3-358, o dar kartą koreguoti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T3-286.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažino, kad Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, pakeisti atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei 3 punktu patvirtinti rinkliavos dydžiai, pakeisti atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30-2 straipsnio 1 ir 2 dalims. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 paliko nepakeistą šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

11. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tai nebūtų teisinga bei nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2234/2014 ir kt.).

12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai ginčijo jiems nustatytą prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, laikė, kad šie teisiniai santykiai nebuvo įgiję galutinio teisinio stabilumo. Todėl atsakovų prievolė mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą buvo apskaičiuota pagal Nuostatuose įtvirtintas taisykles, pagal kurias nebuvo nustatyta galimybė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų išvežimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį atliekų kiekį ar kitus kriterijus. Taigi atsakovams prievolė mokėti vietinę rinkliavą buvo apskaičiuota pagal Nuostatus, kurie pripažinti prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui, kiek juose nenumatyta galimybė vietinę rinkliavą skaičiuoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendime nurodytu būdu.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovų prievolė mokėti ginčo rinkliavą kildinama ne iš konkretaus individualaus administracinio akto, bet iš Rinkliavų įstatymo ir rinkliavos nuostatų (norminio teisės akto). Vietinės rinkliavos nuostatai, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, negali būti vertinami, kaip pažeidžiantys rinkliavos mokėtojo, kurio perduodamų tvarkyti konkretaus komunalinių atliekų kiekio identifikuoti iš viso neįmanoma, teises, nes vietinę rinkliavą administruojančiam subjektui pateikus pakankamai duomenų apie pastarąją aplinkybę (negalėjimą jokiais būdais objektyviai identifikuoti perduodamų tvarkyti atliekų kiekį), mokėtinos vietinės rinkliavos dydis turi būti apskaičiuojamas įprastine (rinkliavos nuostatuose nustatyta) tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-334-14 Administracinė jurisprudencija. 2014, 27, p. 172-184).

14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės suponuoja teismo pareigą, nustačius, jog asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia (įskaitant ir) bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc (esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju), teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

15. Teismas pastebėjo, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-334-14 Administracinė jurisprudencija. 2014, 27, p. 172-184).

16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė jokių objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų, kurie leistų teigti, kad ginčo laikotarpiu komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos, ar buvo tvarkomas tik konkretus atitinkamas atliekų kiekis. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų abejoti Nuostatuose nustatytų vietinės rinkliavos dydžių pagrįstumu, kiek tai susiję su galinčiu susidaryti atliekų kiekiu valdant, naudojant ar disponuojant atitinkamos paskirties nekilnojamuoju turtu ir šių atliekų tvarkymu. Remiantis pareiškėjo pateiktu 2017 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, atsakovams priklauso negyvenamosios patalpos – gamybinės patalpos, (duomenys neskelbtini) (590,60 kv. m.). Taigi atsakovai laikytini vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojais (Rinkliavų įstatymo 3 str., Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 9 p.). Nors atsakovai teigia, kad ginčo laikotarpiu jokios atliekos iš šių patalpų nebuvo išvežtos, tokiems teiginiams pagrįsti jie nepateikė jokių rašytinių įrodymų (pvz. pažymos, kad atsakovų komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje). Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovui suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai Nr. 10037349, Nr. 10270617, Nr. 10377143, Nr. 10487620, Nr. 10603488, Nr. 10717280, kuriuose nurodyti priminimai dėl skolos sumokėjimo, taip pat 2017 m. kovo 8 d. pretenzija dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo padengimo.

17. Teismas konstatavo, kad nesant duomenų, leidžiančių nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, nėra pagrindo nukrypti nuo Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų. Pareiškėjas pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti 2 601,64 Eur sumos apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas iš atsakovų R. J. ir J. J. solidariai (Civilinio kodekso 3.109, 6.6.1 str.) priteisti 2 601,64 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., laikytinas pagrįstu ir tenkintinas.

III. 18. Atsakovai R. J. ir J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti.

19. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurios buvo išdėstytos atsakovų 2017 m. birželio 6 d. atsiliepime į skundą, t. y, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašymą grindžia galios netekusiais vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais. Rinkliavų įstatymas savivaldybių taryboms suteikia teisę ne tik nustatyti vietines rinkliavas įstatyme nurodytiems objektams, bet ir tokių vietinių rinkliavų nenustatyti, jas panaikinti. 2013 m. vasario 28 d.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba sprendimo Nr. T3-38 antru punktu pripažino netekusiu galios 2009 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-301 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių ir Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 2 punktą, kuriuo buvo patvirtinti vietinės rinkliavos nuostatai įsigalioję nuo 2012 m. gegužės 1 d. Pagal 2009 m. rugsėjo 30 d.

Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-301 patvirtintus vietinės rinkliavos nuostatus, kurie įsigaliojo nuo 2012 m. gegužės 1 d., visiems asmenims, turintiems nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybėje, buvo nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. 2016 m. gruodžio 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės taryba sprendimo Nr. T3-514, įsigaliojančio nuo 2017 m. sausio 1 d., trečiu punktu vėl pripažino vietinės rinkliavos nuostatus, patvirtintus 2013 m. vasario 28 d.

Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-38, netekusiais galios. Vietinė rinkliava nėra mokestis už paslaugas, todėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą pagrindas yra atitinkami vietinės rinkliavos nuostatai, o ne suteiktos paslaugos ar tokių paslaugų pagrindu išrašyti mokėjimo pranešimai. Savivaldybės tarybai pripažinus vietinės rinkliavos nuostatus netekusiais galios, yra panaikinama pareiga mokėti vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos nuostatams netekus galios, mokėjimo pranešimai, parengti šių nuostatų pagrindu taip pat netenka galios.

Pirmosios instancijos teismas pripažino teisėtais tik tuos Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimus, kuriais buvo patvirtinti vietinės rinkliavos nuostatai, o savivaldybės tarybos sprendimų, kuriais nuostatai buvo pripažinti negaliojančiais, teisinių pasekmių nevertino.

20. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje ginčas kilo pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą dėl 2 601,64 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą priteisimo iš atsakovų R. J. ir J. J., kuri buvo paskaičiuota laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už atsakovams nuosavybės teise priklausančias gamybos paskirties patalpas (590,60 kv. m), esančias (duomenys neskelbtini).

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino visiškai. Teismas nustatė, kad atsakovai yra nekilnojamojo turto – negyvenamosios patalpos – gamybinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (590,60 kv. m.), savininkai, todėl yra laikytini vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojais. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-739-415/2019 pateiktas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, įvertino, kad atsakovai nepateikė jokių objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų, kurie leistų teigti, jog ginčo laikotarpiu komunalinės atliekos nebuvo tvarkomos, ar buvo tvarkomas tik konkretus atitinkamas atliekų kiekis. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų abejoti Nuostatuose nustatytų vietinės rinkliavos dydžių pagrįstumu, kiek tai susiję su galinčiu susidaryti atliekų kiekiu valdant, naudojant ar disponuojant atitinkamos paskirties nekilnojamuoju turtu ir šių atliekų tvarkymu. Teismas sprendė, kad nesant duomenų, leidžiančių nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, nėra pagrindo nukrypti nuo Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, o pareiškėjas pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomos priteisti 2 601,64 Eur sumos apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

23. Apeliacinį skundą padavė atsakovai, laikydamiesi pozicijos, kad Nuostatai, kuriais vadovaujantis atsakovams buvo apskaičiuota vietinė rinkliava, neteko galios Savivaldybės tarybai priėmus atitinkamus sprendimus. Vietinės rinkliavos nuostatams netekus galios, mokėjimo pranešimai, parengti šių Nuostatų pagrindu taip pat netenka galios. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino savivaldybės tarybos sprendimų, kuriais Nuostatai buvo pripažinti negaliojančiais, teisinių pasekmių.

24. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą nagrinėjo atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-739-415/2019 pateiktas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, be kita ko, privalėjo įvertinti ir tą aplinkybę, kad tarp pareiškėjo ir atsakovų susiklostę teisiniai santykiai nebuvo įgiję teisinio stabilumo, ir, atsižvelgus į tai, turėjo būti įvertinta ginčo situacija Savivaldybės tarybos priimtų norminių aktų, reglamentuojančių vietinę rinkliavą, taikymo aspektu.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą pasisakė, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr. pvz. 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Teisę – mokėti minimalią rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo rinkliavos ar dalies rinkliavos mokėjimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, be kita ko, yra pasisakiusi, jog tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Nuostatai, pakeisti atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3‑38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei 3 punktu patvirtinti vietinės rinkliavos dydžiai, pakeisti atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30‑2 straipsnio 1 ir 2 dalims.

27. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014, p. 172–184) vertino, kad nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

28. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, įvertino aplinkybę, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai nėra įgiję teisinio stabilumo, o vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą.

29. Byloje esantys įrodymai patvirtina ir tarp šalių ginčo dėl to nėra, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso gamybinė patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą informacinių pranešimų (b. l. 48–53) matyti, kad atsakovams vietinė rinkliava buvo skaičiuojama nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. už 590,60 kv. m jiems abiem bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių patalpų ploto (b. l. 41–43). Atsakovai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad ginčo laikotarpiu jiems priklausančiame nekilnojamojo turto objekte komunalinės atliekos nesusidarė ir jos nebuvo tvarkomos pareiškėjo atliekų tvarkymo sistemoje, ar buvo tvarkomas konkretus, kitoks, nei pagal Nuostatus paskaičiuotas atliekų kiekis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovus pripažino vietinės rinkliavos mokėtojais ir nesant duomenų, leidžiančių nustatyti ginčo laikotarpiu atsakovams faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, nėra pagrindo nukrypti nuo Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų. Pažymėtina, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų ir apie tai, kad kreipėsi į pareiškėją dėl to, kad jiems vietinė rinkliava būtų skaičiuojama pagal faktinį susidarančių atliekų kiekį arba dėl to, kad atliekos jiems priklausančiame nuosavybės teisės objekte apskritai nesusidaro.

30. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog pareiškėjas pareiškimą grindžia negaliojančiais Nuostatais, nevertino Savivaldybės tarybos priimtų sprendimų teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas aptarė Nuostatų papildymus ir pakeitimus (nutarties 7–9 p.), įvertino Nuostatų galiojimą ginčo teisiniams santykiams, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 (nutarties 26 p.) bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-739-415/2019 pateiktas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Tai, kad Savivaldybės taryba, priimdama naujos redakcijos vietinės rinkliavos nuostatus, pripažino netekusiais galios anksčiau galiojusius savo teisės aktus, atsižvelgus į aptartą teismų praktiką, savaime nepanaikina prievolės atsakovams mokėti vietinę rinkliavą.

31. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų R. J. ir J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė