2022-03-09 Nr. AB-5897-3-61-3-04449-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1539-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04449-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. A. A. A. ir A. G. G. G. bei jų nepilnamečių vaikų B. M. A. A., R. M. A. A. ir N. M. A. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų M. A. A. A. ir A. G. G. G., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. A. A. A. ir A. G. G. G. bei jų nepilnamečių vaikų B. M. A. A., R. M. A. A. ir N. M. A. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų M. A. A. A. ir A. G. G. G., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai M. A. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) ir A. G. G. G. (toliau – ir pareiškėja) bei jų nepilnamečiai vaikai B. M. A. A., R. M. A. A. ir N. M. A. A., atstovaujami įstatyminių atstovų M. A. A. A. ir A. G. G. G. (toliau – ir prieglobsčio prašytojai), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36593 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1537 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai teigė, kad jie pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog pareiškėjui M. A. A. A. (šeimos tėvui) dėl aktyvios politinės pozicijos prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę kilo pavojus. Pareiškėjui grasino grupuotė „(duomenys neskelbtini)“, kurie apšaudė prieglobsčio prašytojų namą ir pagrobė pareiškėjų sūnų H. M..

3. Pareiškėjai, nesutikdami su Migracijos departamento Sprendimu nesuteikti jiems prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti prieglobsčio prašytojus į kilmės valstybę, uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką, pateikė ikiteismine tvarka skundą Komisijai, kuri 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 6K-1537 jų skundą atmetė. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina esant įrodytu pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjų įsitikinimu, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Pareiškėjai paaiškino, kad užaugo ne europietiškoje kultūroje, neturi gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jiems pernelyg sudėtingas. Pareiškėjai, atvykę ir pasiprašę prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jie subjektyviai suprato kaip reikšmingas, o pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik jiems.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems grėsmė kilo dėl aiškiai išreikštos pilietinės aktyvios pozicijos pasisakant prieš (duomenys neskelbtini) vyriausybę bei padedant sužalotiems protestuotojams, todėl kilmės šalyje nei pareiškėjas, nei kiti jo šeimos nariai negali savo politinės ir pilietinės pozicijos reikšti laisvai. Teigė, kad šeima išgyveno itin skaudžią patirtį – buvo pagrobtas jų sūnus, tuo tarpu dėl kitų šios šeimos vaikų, kuriuos, pasak pareiškėjų, gali ištikti toks pats likimas, atsakovas visiškai nepasisakė.

6. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad atsakovas uždraudė jiems atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau ši sprendimo dalis yra išvestinė, tiesiogiai susijusi su kita Sprendimo dalimi, kuria atsisakyta suteikti jiems prieglobstį ir papildomą apsaugą, todėl panaikinus pastarąsias Sprendimo dalis, turėtų būti panaikinta ir Sprendimo dalis dėl uždraudimo jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė grėsme jų saugumui, nes buvo pagrobtas vienas iš jų sūnų, o jiems grasino grupuotė „(duomenys neskelbtini)“, dėl to, kad pareiškėjas padėdavo protestuotojams. Atsakovo teigimu, tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, be to, pareiškėjų istorija, kuria jie grindžia prašymus suteikti prieglobstį, nėra patvirtinta patikimais įrodymais. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjų pasakojimai buvo neišsamūs ir abstraktūs, grindžiami prielaidomis ir bendro pobūdžio teiginiais. Migracijos departamento turimais duomenimis grupuotės „(duomenys neskelbtini)“ taikiniai yra (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) įkurti objektai (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Nėra duomenų, kad grupuotės „(duomenys neskelbtini)“ taikiniais būtų pavieniai (duomenys neskelbtini) piliečiai. Atsižvelgdamas į tai, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimai nepagrindžia jų realios baimės patirti persekiojimą, atsakovas sprendė, jog pareiškėjų deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta.

10. Atsakovo nuomone, ginčijamame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai juos sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma, pasak atsakovo, pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Be to, ši aplinkybių visuma leido atsakovui pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Atsakovo teigimu, atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjai, vengdami grąžinimo, gali pasislėpti, todėl jiems nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti į kilmės šalį.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. (pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas rašymo apsirikimas, nurodant klaidingą Migracijos departamento Sprendimo datą) sprendimo Nr. 21M36593 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti M. A. A. A. ir A. G. G. G. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi M. A. A. A. ir A. G. G. G. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1537 dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kaip matyti iš byloje esančių prieglobsčio prašytojų apklausų, baimę būti persekiojamais kilmės valstybėje jie sieja su pareiškėjo M. A. A. A. pagalba žmonėms, kurie nukentėjo demonstracijų metu, nes pareiškėjas dirbo poliklinikoje (duomenys neskelbtini) mieste. Pasak pareiškėjo, 2021 m. liepos 15 d. jam grasino grupuotė „(duomenys neskelbtini)“, 2021 m. liepos 18 d. grupė žmonių apšaudė jo namą, o 2021 m. liepos 20 d. buvo pagrobtas jo sūnus.

14. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu iš pareiškėjų pasakojimų ir visų galimų surinkti įrodymų bei informacijos apie kilmės šalį nebuvo gauta įrodymų apie jų prieglobsčio prašyme nurodytus faktus. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jų nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateikto prašymo suteikti jiems prieglobstį. Migracijos departamentas nustatė, kad remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 metų ataskaita šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini)provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

15. Teismo nuomone, bylos rašytiniai įrodymai nepatvirtino faktinių duomenų, pagrindžiančių prieglobsčio prašytojų persekiojimo grėsmę. Teismas sutiko su Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, jog prieglobsčio prašytojų pasakojimai yra bendro pobūdžio, abstraktūs, pareiškėjo pasakojimui apie patirtus grasinimus trūksta konkrečių detalių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodytas persekiotojas yra ne valstybinis subjektas, o įrodymų, jog būtų kreiptasi į teisėsaugos institucijas, nepateikta. Taip pat pareiškėjai nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugą nuo tariamo persekiojimo.

16. Teismas sprendė, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu. Pareiškėjų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

18. Vertindamas ginčijamo Sprendimo dalį dėl prieglobsčio prašytojų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į jų kilmės valstybę. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti. Byloje nėra duomenų, kad iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjai būtų pareiškę norą savanoriškai išvykti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

19. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjų atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėjai gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtų proporcinga nustatyti pareiškėjams draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai įvertino jų skunde ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, pagrindžiančias jų atitiktį tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jie nepateikė prieglobsčio prašymą pagrindžiančių įrodymų. Pažymi, kad kartu su prašymu pateikė pareiškimus, teiktus teisėsaugos institucijoms dėl sūnaus pagrobimo bei namo apšaudymo, tačiau šie įrodymai nei Komisijoje, nei teisme nebuvo įvertinti.

24. Pareiškėjai taip pat nesutinka su atsakovo išvadomis, kurioms pritarė ir teismas, kad jų paaiškinimai dėl prieglobsčio suteikimo priežasčių prieštarauja tarpusavyje. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad apklausos metu aiškiai išskyrė persekiotoją, nurodė apie grasinimus, jų gavimo datą, priežastis, papasakojo apie namo apšaudymo epizodą. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas neužtikrino pareigos bendradarbiauti su jais prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu ir pažeidė pareigą sudaryti galimybę prieglobsčio prašytojams pateikti visą turimą informaciją ir įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti. Teismas šių pareiškėjų teiginių neįvertino, nors tiek Migracijos departamentas, tiek pats teismas pareiškėjų pasakojimo nepatikimumą siejo būtent su rašytinių įrodymų nepateikimu.

25. Pareiškėjai pažymi, kad Migracijos departamentas pateikė prieštaringas išvadas dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su pagalba demonstracijose dalyvavusiems asmenims. Akcentuoja, kad atsakovas nesurinko kilmės valstybės informacijos apie medicinos darbuotojų ir savanorių persekiojimą, nors yra viešai prieinama EPPB skelbiama informacija apie medicinos darbuotojų ir savanorių, padėjusių protestuotojams demonstracijų metu, persekiojimą. Teismas, vertindamas atsakovo padarytas išvadas, nepagrįstai rėmėsi argumentu, jog pareiškėjų nurodytas persekiotojas yra ne valstybinis subjektas. Pareiškėjams nurodžius, kad persekiojimą jų atžvilgiu vykdė būtent grupuotė „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra (duomenys neskelbtini) armijos pajėgų sudėtyje, nėra pagrindo teigti, jog persekiojimą vykdo ne valstybinis subjektas (persekiotojas yra pati valstybė / valstybės remiamas).

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

28. Atsakovas pažymi tai, kad Migracijos departamentas suteikė pareiškėjams galimybę pateikti dokumentus, patvirtinančius jų prieglobsčio prašymą, tą patvirtina bylos medžiaga, kuri buvo pateikta pirmosios instancijos teismui (šią aplinkybę patvirtina ir pareiškėjai apeliaciniame skunde). Visiškai nepagrįsti pareiškėjų skundo teiginiai, kad minėti dokumentai Migracijos departamentui buvo pateikti tik skundžiant Migracijos departamento sprendimą Komisijai, kadangi nurodytų dokumentų nuotraukos iš pareiškėjų buvo paimtos apklausos metu (tą patvirtina pareiškėjo apklausos transkripcija ir ginčijamo sprendimo turinys). Atsakovas tvirtina, kad aplinkybė, jog minėti dokumentai nebuvo konkrečiai įvardinti Migracijos departamento sprendime, nereiškia, kad jie nebuvo vertinti. Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento sprendimo 6 lapo paskutinėje pastraipoje yra nurodyta, kad Migracijos departamentas šiuos dokumentus įvertino.

29. Migracijos departamentas teigia, kad surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog pareiškėjas galėtų būti persekiojamas grupuotės „(duomenys neskelbtini)“. Pagal surinktą kilmės valstybės informaciją, grupuotės „(duomenys neskelbtini)“ taikiniai yra (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) įkurti objektai (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Nėra duomenų, kad „(duomenys neskelbtini)“ grupuotės taikiniais būtų pavieniai (duomenys neskelbtini)piliečiai. Dar daugiau, tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, kad gydymo įstaigos darbuotojai patiria persekiojimus dėl to, kad padeda protestuotojams, suteikiant pagalbą dėl patirtų sužalojimų.

30. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad priimdamas sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi naujesne ESPA parengta ataskaita, nei savo apeliaciniame skunde vadovaujasi pareiškėjai (pateikia nuorodą į 2020 m. spalio mėn.). Taigi, įvertinus surinktą informaciją, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot ESPA, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami, yra darbingo amžiaus asmenys (gim. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) yra likę jų artimieji.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 21M36593 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1537 pagrįstumo ir teisėtumo, bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

33. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia nesutikimu dėl faktinių aplinkybių vertinimo, kas apeliantų manymu nulėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjai apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų susijusių su faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

37. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus.

38. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

39. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

40. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

41. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

44. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

45. Pareiškėjai prašymą suteikti jiems prieglobstį motyvavo tuo, kad buvo pagrobtas vienas sūnus, jiems grasino grupuotė „(duomenys neskelbtini)“, nes pareiškėjas padėdavo protestuotojams.

46. Byloje nustatyta, kad 2021 m. spalio 26 d. atliktos prieglobsčio prašytojo M. A. A. A. apklausos metu jis nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) miesto išvyko dėl baimės būti nužudytam ar pagrobtam. Paaiškino, kad dirbo poliklinikoje (duomenys neskelbtini) mieste, padėdavo žmonėms, kurie nukentėjo demonstracijų metu. 2021 m. liepos 15 d. jam grasino grupuotė „(duomenys neskelbtini)“; 2021 m. liepos 18 d. grupė žmonių apšaudė jo namą; 2021 m. liepos 20 d. pagrobtas sūnus. Teigė, kad dėl šių įvykių kreipėsi į policiją. 2021 m. spalio 26 d. prieglobsčio prašytojo žmonos A. G. G. G. apklausos metu ji nurodė, kad atėjo vyras ir pasakė, jog pagrobtas jų sūnus. Vyras sutvarkė vizas, tai truko apie savaitę. Paaiškino, kad demonstracijos metu vyras sužeistiems žmonėms tvarstė žaizdas, plovė akis nuo dūmų.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu ir teisme pareiškėjų duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, pritaria tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjų pasakojimas apie kilmės valstybėje jiems gresiantį pavojų nėra sąlygojamas konvencinių priežasčių, be to, neišsamus ir prieštaringas kitoms byloje nustatytoms aplinkybės. Pareiškėjai tiek Migracijos departamente apklausos metu, tiek teismo posėdžio metu nepateikė konkrečių įrodymų apie jų sūnaus pagrobimą ar patirtus grasinimus, papasakojo tik apie pareiškėjo teiktą pagalbą protestuotojams ir nurodė, kad dėl pagrobimo kreipėsi į policiją. Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad „(duomenys neskelbtini)“ grupuotės taikiniai yra (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) įkurti objektai (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Nėra duomenų, kad „(duomenys neskelbtini)“ grupuotės taikiniais būtų pavieniai (duomenys neskelbtini) piliečiai. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos, kad gydymo įstaigos darbuotojai patiria persekiojimus dėl to, kad padeda protestuotojams, suteikiant pagalbą dėl patirtų sužalojimų.

48. Byloje taip pat nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjų (taip pat jų nepilnamečių vaikų) gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojams turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami. Duomenų, jog pareiškėjams kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o įvertinus surinktą informaciją apie kilmės valstybę prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

49. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, sutrumpintam draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminui bei duomenų įvedimo į C.SIS II, todėl šias sprendimo dalis palieka nepakeistas.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. ne taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. A. A. A. ir A. G. G. G. bei jų nepilnamečių vaikų B. M. A. A., R. M. A. A. ir N. M. A. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų M. A. A. A. ir A. G. G. G., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė