2022-10-26 Nr. AB-25879-3-61-3-02713-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3903-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02713-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas buvo priverstas palikti savo kilmės šalį. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes jį persekioja (duomenys neskelbtini). Dėl bendros situacijos šalyje pareiškėjui kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą. Be to, kilmės šalies informacija patvirtina, kad šalyje didžiulę įtaką turi (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu gyventi, (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), nors, kaip kompetentinga institucija, yra įpareigota surinkti naujausią ir aktualią informaciją apie kilmės valstybę bei duomenis, kurie susiję su prieglobsčio prašytojo nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais. Šiuo atveju Departamentas net neatliko tyrimo, ar pareiškėjui jo kilmės šalyje yra saugu gyventi, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Be to, Sprendime pateikti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę yra pakankamai seni, t. y. vos siekiantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad jo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje.

4. Pareiškėjo teigimu, jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, kadangi Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Be to, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies. Taip pat tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog kiekvienos apklausos metu pareiškėjas nurodydavo vis kitas savo veiklos ir gyvenimo datas, painiojosi pasakodamas apie įvykių eigą, (duomenys neskelbtini) priėmė kaip asmeninę grėsmę sau (nors buvo mažametis). Atsakovo teigimu, tokio pobūdžio besikeičiančios faktinės aplinkybės istorijoje kelia daug abejonių dėl pareiškėjo pasakojimo tikrumo. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Departamentas neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo nemotyvavo bloga savo ekonomine būkle ar negalėjimu gauti darbo kilmės valstybėje, todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su individualia pareiškėjo situacija ir tyrimo metu neprivalėjo būti vertinamos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, kad Departamentas neįvertino bendros saugumo situacijos (duomenys neskelbtini). Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiško smurto lygis nėra toks aukštas, kad pareiškėjui galėtų kilti reali rimta žala. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su ginčijamu Sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šį Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atmetė kitus pareiškėjo skundo reikalavimus.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 7 d. Departamente apklausos metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 97, 99 punktais, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, įvertino pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją ir sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismas nustatė, kad atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) vis dar susiduria su įvairiomis problemomis (etninėmis, politinėmis). Tačiau pareiškėjo pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra grindžiamas bendra padėtimi kilmės valstybėje, bet ne pareiškėjo patirtu individualiu persekiojimu dėl „konvencinių“ priežasčių. Pareiškėjas tiek apklausų metu, tiek teismo posėdžio metu pasakojo apie (duomenys neskelbtini), tačiau nurodytos bendro pobūdžio aplinkybės nepatvirtina, kad dėl to pareiškėjui kilmės valstybėje būtų grėsęs pavojus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, jog jis būtų persekiojamas (duomenys neskelbtini) ir / ar jam grasinama.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodyti duomenys atitinka tinkamumo kriterijų ir jais pagrįstai buvo remiamasi vertinant pareiškėjo situaciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie priklausymą (duomenys neskelbtini) laikytinas bendro pobūdžio. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo apklausų metu pasakojimas apie visos (duomenys neskelbtini) persekiojimą nebuvo individualus, pareiškėjas aiškino, jog (duomenys neskelbtini), tačiau konkrečių įvykių, individualaus pavojaus ar tiesioginės grėsmės būtent prieš patį jį pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) taip pat buvo siejamas išimtinai su (duomenys neskelbtini), o ne juo pačiu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pasakodamas apie (duomenys neskelbtini), tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, jog pareiškėjas iš tikrųjų būtų buvęs (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad minėta pareiškėjo veikla (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo vertinti, kad jis galėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje. Teismas konstatavo, kad iš pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, jog pareiškėjas labai bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais. Pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, atsakovo pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia.

14. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pasakojimas taip pat buvo nenuoseklus, atsakydamas į patikslinančius klausimus jis painiojosi ir pateikdavo vis kitą informaciją. Teismas pažymėjo, jog nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti nustatytus prieštaravimus kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo, o atsakovas, atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

15. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas tiek teismo posėdžio metu, tiek apklausų metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertino kaip nesusijusias su persekiojimu tokiu aspektu, kokiu jis suprantamas pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog jo išvykimą lėmė ne tik tariamas persekiojimas kilmės šalyje, bet ir ekonominės priežastys, siekiant geresnio gyvenimo. Tačiau tokios ekonominio pobūdžio išvykimo iš kilmės šalies priežastys nesudaro pagrindo suteikti tarptautinę apsaugą, kadangi jos neprilygsta persekiojimui dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Teismas darė išvadą, kad tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, kadangi ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“.

16. Teismo vertinimu, pagal byloje surinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas taip pat neturėjo pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

17. Teismas akcentavo, kad iš byloje esančių aplinkybių nenustatyta, jog pareiškėjas siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai sutiko pareigūnus ir buvo pristatytas į užkardą, kas nelaikytina, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai.

18. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų.

Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y.

įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitoje dalyje teismas atmetė pareiškėjo skundą, kadangi nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą bei iš naujo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 19. Pareiškėjas D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad atsakovas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas taip pat nesutinka su išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas paaiškina, kad, gyvendamas (duomenys neskelbtini) mieste, dalyvavo (duomenys neskelbtini) veikloje. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas supratęs, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, nusprendė išvykti iš šalies. Pareiškėjo teigimu, atsakovas surinko nepakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat nevertino pareiškėjo padėties kilmės valstybėje bei neįvertino pareiškėjo pasakojime nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas tvirtina, kad jo pasakojimas apie priklausymą (duomenys neskelbtini) laikytinas asmeninio pobūdžio. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymi, kad jo pasakojimas leidžia įvertinti, jog jam kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ir toks pavojus realiai gresia, jei pareiškėjas bus deportuotas į savo kilmės šalį. Pareiškėjas nurodo, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti susirėmimai tarp policijos, kariuomenės ir protestuotojų. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai sutampa su kilmės šalies informacija ir patvirtina pareiškėjui kilusio persekiojimo dėl politinių ir etninių motyvų grėsmės realumą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas privalėjo atsižvelgti, kad pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini), priskirtinas padidintos rizikos grupei, todėl jam kyla didesnė individuali grėsmė.

21. Pareiškėjas daro išvadą, kad jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, o nustatyti draudimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir vertintini, kaip neproporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje ir demokratinėje šalyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdžiuose žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 4 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su juo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų ir papildomos apsaugos kriterijų.

27. Pareiškėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo klaidingai įvertinta informacija bei išvadomis, pripažino pagrįstu ir teisėtu atsakovo Sprendimą, kuris priimtas visapusiškai ir tinkamai neįvertinus individualios pareiškėjo situacijos aktualios kilmės valstybės informacijos kontekste.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

29. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

30. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

31. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

32. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

33. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad atliekant vertinimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą, vertinama, ar ši žala pagal savo pobūdį ir poveikį prieglobsčio prašytojui gali būti laikoma persekiojimu.

34. Pagal Aprašo 99 punktą, prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

35. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė (duomenys neskelbtini).

36. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo (duomenys neskelbtini) politinę situaciją, įvertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo persekiojimo, grasinimų ir dėl to kylančios individualios grėsmės, teisėjų kolegija pritaria tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Departamento išvadoms, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, paskatinusias jį išvykti iš kilmės valstybės, abstraktus, nenuoseklus bei prieštaringas. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienos apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodydavo vis kitas aplinkybes, kurios nesutapdavo su ankstesnėmis pareiškėjo pasakojimų detalėmis. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad jis nepriklauso jokiai politiniai partijai, o pareiškėjo nurodyti du atvejai, kuomet, pareiškėjo teigimu, jam buvo grasinta, įvyko tik 2009 m. ir 2010 m., kuomet pareiškėjui tebuvo 7–8 metai.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieglobsčio prašytojo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys, susijusios su bendra saugumo padėtimi jo kilmės šalyje, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Be to, bendra saugumo padėtis per se (savaime) nesąlygoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, prieglobsčio prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir aktualią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir teismo išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

38. Argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija, (duomenys neskelbtini) nevyksta veiksmai, dėl kurių šalyje būtų beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Įvertinus Departamento Sprendimą, nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog Departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis jam atsisakyta suteikti prieglobstį, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į kilmės valstybę ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas nurodytais aspektais, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl šios sprendimo dalys paliekamos nepakeistos.

41. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė