2020-07-08 Nr. AB-13316-3-62-3-02254-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2116-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02254-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. su skundu bei jo patikslinimu (toliau skundas ir jo patikslinimas kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2016 m. rugpjūčio iki 2018 m. birželio mėnesio Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 gyvenamosiose patalpose buvo laikomas netinkamomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. A. G. nurodė, kad nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, kadangi miegamajame buvo 12 žmonių. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN jis gyveno avarinės būklės patalpose su nesandariais, išpuvusiais langais, todėl buvo šalta ir drėgna. Patalpose buvo pelėsio, trūko apšvietimo, neveikė vėdinimo sistema, baldai buvo seni, patalpose buvo tarakonų. Pareiškėjas taip pat teigė, kad sanitariniame mazge buvo daug problemų su vandeniu, dalis tualetų dažnai nebuvo naudojami dėl remonto, sanitariniuose įrenginiuose buvo pelėsio. Nurodė, kad visa tai patvirtina 2008 m. vasario 15 d. pastato pripažinimo avariniu aktas. Dėl tokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų A. G. patyrė nepatogumų, orumo pažeminimą, stresą, sveikatos sutrikimus, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Alytaus PN gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu vienam asmeniui teko nuo 3,66 kv. m iki 4,26 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje patalpoje, jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per vieną mėnesį skųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus arba dėl netinkamų laikymo sąlygų kreiptis į pataisos namų administraciją, tačiau šia teise A. G. nė karto nepasinaudojo.

5. Atsakovas teigė, kad atlikus patikrinimus, higienos normų pažeidimų nebuvo nustatyta. Pats pareiškėjas dėl netinkamų jo laikymo Alytaus PN sąlygų į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Atsakovas pažymėjo, kad Alytaus PN vadovaujasi teisės aktų reikalavimais ir asmenims užtikrina teisės aktuose nustatytą temperatūrą, oro drėgmę, oro judėjimo greitį, dirbtinę apšvietą. Nurodė, kad Alytaus PN 1, 9, 12, 15 ir 20 būrių sanitariniai mazgai buvo tvarkingi ir teisės aktų reikalavimus atitiko, juose esantys praustuvai nuolat veikė, patalpose buvo tvarkinga, tinkamai ir saugiai instaliuota elektros instaliacija, visuose būriuose sienų ir lubų būklė buvo gera, patalpos buvo vėdinamos atidarius langus. Patalpas valė jose gyvenantys asmenys. Atsakovas pažymėjo, kad Alytaus PN 1 būryje tualetų skaičius buvo pakankamas, tualetai nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirti 1,5 m sienelėmis.

6. Alytaus PN pažymėjo, kad jo bendrabutis Nr. 2 nėra avarinės būklės, nes tokiu atveju nuteistieji jame negalėtų gyventi ir būtų perkelti į kitas patalpas. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus apskrities viršininko paskirtos komisijos 2008 m. vasario 15 d. pripažinimo avariniu aktu statinys buvo pripažintas ne avarinės, o blogos būklės. Nurodė, kad 11 būrys yra bendrabutyje Nr. 2. Atsakovas pažymėjo, kad 2018 m. liepos mėnesį buvo pradėti bendrabučio Nr. 2 rekonstrukcijos darbai, todėl A. G. jokių nepatogumų negalėjo patirti.

7. Atsakovas paaiškino, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos 8, 17 ir 19 miegamieji buvo aprūpinti geros būklės baldais ir inventoriumi. Dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai buvo atliekami pagal su juridiniais asmenimis sudarytas sutartis.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. A. G. taip pat nenurodė, kuo grindžiamas nurodytos žalos dydis ir kaip konkrečiai jis buvo apskaičiuotas.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas aptarė su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl sprendė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, vienam asmeniui tenkantį plotą teismas skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamų vietų skaičiaus.

11. Teismas nustatė, kad A. G. Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 1 būrio 10 brigados 1 miegamajame gyveno tik nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., šio miegamojo plotas – 45,83 kv. m, patalpoje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,81 kv. m ploto. Nors pareiškėjas kėlė ginčą tik dėl 1 būryje gyvenusių 12 nuteistųjų skaičiaus, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu A. G. gyveno ne tik 1, bet ir 9, 12, 15 bei 20 būriuose. Nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d. jis buvo paskirtas į 9 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas – 34,13 kv. m, patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 4,26 kv. m ploto. Nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo laikomas 20 būrio 3 miegamajame, kurio plotas – 31,56 kv. m, patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,94 kv. m ploto. Nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. birželio 4 d. A. G. bausmę atliko 12 būrio 5 miegamajame, kurio plotas – 33,92 kv. m, ir jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,76 kv. m ploto. Pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 6 d. buvo paskirtas į 15 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas – 34,68 kv. m, patalpoje įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,85 kv. m ploto. Nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. A. G. buvo paskirtas į 15 būrio 6 miegamąjį, kurio plotas – 33,02 kv. m, patalpoje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,66 kv. m ploto. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl patalpų plotų ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui minimalaus ploto norma buvo užtikrinta.

12. Pacitavęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 12 punktą bei aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl įrodinėjimo naštos analogiškuose ginčuose, teismas pažymėjo, kad byloje esantis 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos pripažinimo avariniu aktas patvirtina, jog atlikus Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 apžiūrą, jo būklė buvo pripažinta bloga. Šiame akte nurodyta, kad yra žymi vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų korozija, nesandarūs sujungimai, pažeista sanitarinių mazgų grindų izoliacija. Praustuvai, klozetai ir visi esantys tualeto vamzdynai yra stipriai pažeisti korozijos, estetinė išvaizda labai bloga. Bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, daug kur nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės pajuodusios ir apipelijusios sienos. Laiptų pakopos ištrupėjusios, iš dalies nukritę darbo armatūros apsauginis betono sluoksnis. Langų rėmai supuvę, nesandarūs. Durų staktos ir pačios durys nesandarios. Vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėję (fizinio susidėvėjimo procentas – 58). Stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės. Pažymėta, kad reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus bei duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Kaip nurodė atsakovo atstovas, reikalingi remonto darbai nebuvo atlikti iki pat 2018 m. liepos mėnesio.

13. Teismo nuomone, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl Alytaus PN bendrabučio Nr. 2, o tuo pačiu ir 1 būrio 1 gyvenamosios patalpos blogos būklės, taip pat pagrindžia A. G. nurodytus blogos patalpų būklės jam sukeltus nepatogumus. Tai, kad Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpoms yra reikalingas kapitalinis remontas, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas.

14. Teismas pažymėjo, kad nors A. G. nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje buvo labai seni baldai, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis dėl senų ir netinkamų naudoti baldų pataisos įstaigai būtų teikęs skundus ar prašymus. Be to, atsakovo atstovas nurodė, kad kietasis inventorius pataisos įstaigoje buvo toks, kokį nustatė teisės aktai. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų į Alytaus PN administraciją nesikreipė, teismas padarė išvadą, jog A. G. nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu, praėjus ilgam laiko tarpui, pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti. Atsižvelgus į tai bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, A. G. argumentai dėl nurodytų pažeidimų buvo atmesti kaip nenustatyti ir nepagrįsti.

15. Teismas nurodė, kad Alytaus PN pateikti duomenys patvirtina, jog Alytaus PN yra atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo buitinių parazitų naikinimo buvo atmesti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalėjo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Jie turėjo būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. A. G. pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, nereiškė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas iš dalies galėjo būti nulemtas pačių nuteistųjų (taip pat ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant nurodytų teisės normų reikalavimų.

16. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais ir neturinčiais teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jų neanalizavo.

17. Teismas pažymėjo, kad A. G. pateiktame 2018 m. medicinos dokumentų išraše nėra jokių įrašų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo patirti sveikatos sutrikimai buvo nulemti būtent netinkamų bausmės atlikimo sąlygų. Nurodė, kad byloje esanti Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2018 m. gruodžio 12 d. pažyma Nr. 14.3-549 patvirtina, jog A. G., atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu į Alytaus PN Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

18. Pacitavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatą ir aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas akcentavo, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka. Taigi, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas – teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu.

19. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, nustačius tik higienos normų pažeidimus, pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas.

20. Teismas pabrėžė, kad A. G. iš esmės nepateikė įrodymų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir jo teises pažeidė taip, kad joms apginti konstatuoti pažeidimo faktą nepakanka. Teismas akcentavo, kad tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose formuojamą praktiką.

21. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų A. G. kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir panašiai), vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas A. G. nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 22. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino tik jo skundo dalį bei nepagrįstai neatlygino jam ilgą kalinimo laikotarpį kalinant netinkamomis sąlygomis padarytos neturtinės žalos. Teismas nepagrįstai ignoravo A. G. dėl jo kalinimo antisanitarinėmis sąlygomis patirtus nepatogumus, sveikatos sutrikimų ir orumo pažeminimo pasekmes. Nors teismas ir nurodė antisanitarines sąlygas bei netinkamą patalpų būklę, tačiau ignoravo tai, kad tokios sąlygos buvo pavojingos žmogaus sveiktai, gyvybei bei gerovei. Be to, teismas papildomai nepažymėjo apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) padarytą išvadą, patvirtinančią, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpose buvo laikomas nežmoniškomis (kankinimo) sąlygomis.

24. A. G. pažymi, kad teismas ignoravo Bausmių vykdymo kodekso 4 straipsnio nuostatą ir nesivadovavo tarptautiniais nuteistųjų teisinę padėtį reguliuojančiais teisės aktais, kurių reikalavimų turi laikytis kiekviena kalinimo įstaiga, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Teigia, kad kiekvienam kalinam asmeniui turi būti užtikrinamas minimalus 4 kv. m gyvenamasis plotas.

25. Pareiškėjo nuomone, teismas ignoravo jo teisės nakvoti atskiroje kameroje ar kambaryje arba pasirinkti, su kuo nakvoti vienoje patalpoje, pažeidimą. Pažymėjo, kad pagal tarptautinius teisės aktus, didžiausias vienoje kameroje laikomų asmenų skaičius, kurį viršijus, sąlygos būtų nepriimtinos, yra penki. A. G. akcentuoja, kad teismas žinojo, jog jam nebuvo suteiktos tinkamos higienos reikalavimus atitinkančios sąlygos, nesuteikiant reikiamo laisvo ploto, laikant jį kartu su dar 11 asmenų viename mažame kambaryje ir taip pareiškėjui darant žalą.

26. A. G. akcentuoja, kad aplinkybės, jog jis turėjo gyventi, miegoti ir naudotis tualetu kartu su daug nuteistųjų nežmoniškomis sąlygomis, savaime lemia kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija bausmės atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia sveikatos sutrikdymą, baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą, žemina bei menkina pareiškėją. Teigia, kad žiauriais būdais buvo pažeistos jo teisės. A. G. nuomone, tai kad jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, neabejotinai yra deliktas. Akcentuoja, kad jo skunde nurodytų teisės aktų pažeidimai deliktais yra ne tik pagal nacionalinę teisę, bet ir pagal Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis bei kitus tarptautinius teisės aktus.

27. Pareiškėjas pažymi, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai jo atžvilgiu buvo atlikti veikiant sąmoningai ir tyčia ir dėl tokių veiksmų jam buvo padaryta žala. Atsižvelgęs į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, žalos nustatymo kriterijus bei jos sukeltas pasekmes, asmenų kaltę bei sąmoningą tyčią, A. G. mano, kad jam padarytos neturtinės žalos dydis, kurį nurodė pirmosios instancijos teismui, negali būti vertinamas mažesne suma. Akcentuoja, kad jam padarytos neturtinės žalos vertinimas mažesne suma ar iš viso nevertinant pinigine išraiška iš esmės reiškia leidimą už nežymų mokestį arba net nemokamai pažeidinėti pagrindines žmogaus teises, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir tarptautines sutartis, leidimą žmogų kankinti, diskriminuoti, žeminti jo orumą, nežmoniškai su žmogumi elgtis, o tai būtų nesuderinama su Konstitucija ir Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais.

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A602-126/2012, dėl tarptautinių nuteistųjų teisinę padėtį reguliuojančių teisės aktų laikymosi privalomumo. Be to, teismas, būdamas valstybės, kuri yra prisijungusi prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), valdžios dalimi, negali taikstytis su Konvencijos pažeidimais ir juos nustatęs, asmenims privalo priteisti piniginę kompensaciją ir taip atlyginti jiems valstybės valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, prašo A. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30. Atsakovas pažymi, kad visa teismui pateikta su nagrinėjamu ginču susijusi medžiaga buvo tinkamai įvertinta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. A. G. teiginiai apie neva padarytą žalą nėra paremti jokiais faktiniais įrodymais. Kadangi pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, jis privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, jis taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie A. G. padarytą tariamą neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo jam priteisti žalos atlyginimą. A. G. nurodyti neturtinės žalos atsiradimą galintys lemti veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

31. Pareiškėjas 2020 m. birželio 8 d. atsikirtime prašė atsakovo atsiliepimą į jo skundą laikyti niekiniu, kadangi jis yra šabloniškas ir nė vienos A. G. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atsiliepimas į jo apeliacinį skundą yra tik siekis suklaidinti teismą. A. G. akcentuoja, kad dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų jis patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, teisės aktuose garantuojamos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių laikomas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis nebūtų patyręs, o patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik jo teisių pažeidimo pripažinimu. Akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugos kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais. A. G. prašo pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pakeisti ir jo skundą tenkinti visiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl A. G. prašymo priteisti jam 25 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Alytaus PN sąlygų, atlyginti.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

34. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. A. G. nuomone, teismas nepagrįstai ignoravo tai, jog netinkamos kalinimo sąlygos buvo pavojingos žmogaus gyvybei, ir netinkamai įvertino jo patirtą žalą. Be to, teismas nepagrįstai nesivadovavo tarptautiniais nuteistųjų teisinę padėtį reguliuojančiais teisės aktais bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Teigia, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinamas minimalus 4 kv. m gyvenamasis plotas. Nurodo, kad vienoje kameroje buvo laikoma per daug asmenų.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos A. G. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

36. A. G. apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis iš esmės kvestionuoja tik teismo atlikto vienam asmeniui privalomo minimalaus ploto vertinimą ir iš esmės nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina tik nurodyta apimtimi.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

38. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Alytaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde A. G. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: Alytaus PN bendrabutyje Nr. 2 vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumą, blogą pastato, kuriame gyveno, būklę, tinkamų temperatūros, vėdinimo ir apšvietimo neužtikrinimą, prastą langų bei baldų būklę, pelėsio bei tarakonų patalpose buvimą, sanitarinio mazgo netinkamumą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną A. G. nurodytą galimą pažeidimą, pripažino atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl pareiškėjo laikymo blogos būklės patalpose (drėgmės ir pelėsio buvimo patalpose, netvarkingų langų ir durų, tinkamo apšvietimo neužtikrinimo bei sanitarinių įrenginių nusidėvėjimo). Ginčo dėl šių teismo nustatytų pažeidimų nėra. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat neginčijo, kad nepagrįstai nebuvo nustatyti kiti jo skunde nurodyti pažeidimai (netinkama baldų būklė, parazitų buvimas patalpose). Iš esmės A. G. nesutinka su teismo atliktu vienam asmeniui privalomo ploto vertinimu ir teigia, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinamas minimalus 4 kv. m gyvenamasis plotas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nacionaline teise – nurodytu teisės aktu ir jame įtvirtinta minimalia vienam asmeniui privaloma kameros ploto norma.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konvencijoje nustatyta teisių apsaugos sistema yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti nustatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (įskaitant teismus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis yra ne pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėtį, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi, atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

42. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, jog jam nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamosios patalpos plotas, atmeta kaip nepagrįstą. Nustatydamas vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpoje buvusių miegamųjų vietų skaičių ir skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą, pagrįstai visą patalpos plotą dalino iš joje buvusių miegamųjų vietų skaičiaus. Pažymėtina, kad Lietuvos teisės aktai taip pat nenustato, jog turi būti ribojamas vienoje patalpoje laikomų asmenų skaičius, ar kad skiriant asmenis į patalpą, būtų būtina gauti jų sutikimą.

43. Atsižvelgusi į konstatuotą Alytaus PN veiksmų neteisėtumą dėl pareiškėjo A. G. laikymo blogos būklės patalpose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o A. G. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Alytaus PN veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

44. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad A. G. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir A. G. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

46. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma.

47. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pažeidimo trukmę, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog A. G. pagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo objektyvumu.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Alytaus PN padarytus pažeidimus ir tinkamai juos įvertino. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė