2017-06-14 Nr. AB-11986-3-62-3-01194-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-814-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01194-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 2 d. pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė priteisti iš atsakovo 55 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. kovo 25 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas) kamerų tipo patalpose ir bendrabučio tipo patalpose. Kamerų tipo patalpose buvo tamsu, šalta, drėgna, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Kalint kamerų tipo patalpose dėl pareigūnų provokuojamo elgesio, vertimo dirbti neapmokamus darbus, psichologinio spaudimo teko žalotis. Kamerose buvo žiurkių ir tarakonų. Bendrabučio tipo patalpose taip pat nebuvo užtikrinamas teisės aktais nustatytas plotas.

Pareiškėjas 7 būryje buvo laikomas sekcijoje Nr. 4. Su pareiškėju kartu buvo laikoma 20 žmonių. 13 būryje buvo laikomas antrojoje sekcijoje, kurioje buvo 26 lovos ir buvo laikoma nuo 30 iki 38 asmenų. 10 būryje buvo laikomas sekcijoje Nr. 1 ir šioje sekcijoje buvo laikoma 20 asmenų. Kameros ir bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos užstatytos baldais. Tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek kamerų tipo patalpose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Be to, vasaros sezonu nebuvo galima eiti pasivaikščioti, kadangi pasivaikščiojimo kiemelyje buvo uždėtas plastmasinis stogas ir buvo labai karšta. Kamerų tipo patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Nurodė, kad jis pats yra nerūkantis. Taip pat nurodė, kad kalint kamerų tipo patalpose jam nebūdavo leidžiama skambinti žmonai, nebuvo leidžiami nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai, draudžiama turėti kompiuterį, žiemos metu draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos imtuvus. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių suvaržymą. Prašė netaikyti senaties termino, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismą nėra taikomas senaties terminas neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad tikslių duomenų, kokiose patalpose gyveno pareiškėjas atlikdamas bausmę bendrabučio tipo patalpose, nėra. Būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti Valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, kuri savo gamybinę veiklą vykdo pataisos namų teritorijoje. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt (skaičius metų eigoje kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Pažymėjo, jog Marijampolės pataisos namuose nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį, 2012 m. kovo mėnesį atliko Marijampolės PN patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) reikalavimams ir esminių pažeidimų nenustatė. Minėtuose aktuose pažymėta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai ir pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta. Todėl pareiškėjo skundas dėl prasto apšvietimo, oro trūkumo, šaltų ir drėgnų baudos izoliatoriaus kamerų, ventiliacijos trūkumo yra nepagristas. Ropojančių (tarakonai, skruzdėlės) ir skraidančių (musės, kandys, uodai ir kt.) vabzdžių kontrolė ir naikinimas (dezinsekcija), graužikų (pelės ir žiurkės) kontrolė ir naikinimas (deraktacija) Marijampolės pataisos namuose vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“. Marijampolės pataisos namų nuteistųjų gyvenamojoje zonoje yra sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, patalynės keitimo saugykla. Atsakovas taip pat prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 235 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas teigė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, blogu apšvietimu ir pan. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasekoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. liepos 2 d. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 25 d. iki 2012 m. liepos 2 d., buvo pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2012 m. liepos 26 d. buvo išvykęs iš Marijampolės PN, šioje administracinėje byloje vertintas aktualus laikotarpis buvo nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu periodiškai atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 20 būryje bei 10 būryje. Marijampolės PN pateiktoje 2015 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas buvo pervestas į 20 būrio 201 brigadą, kokioje patalpoje gyveno duomenų nėra išlikę. Atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę 20 būryje, jam apie 6 mėnesius buvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas, į atsakovo pateiktus duomenis, jog 20 būryje 2012 metais būrio nuteistųjų vidutinis skaičius buvo nuo 4 iki 7 bei į tai, jog minėto būrio gyvenamųjų patalpų (schemoje pažymėtos 1–2 ir 1–7) plotai yra 24,19 kv. m bei 22,87 kv. m, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui gyvenant 20 būryje jo teisė į minimalų 3,1 kv. m plotą nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kurioje iš 20 būrio gyvenamųjų patalpų pareiškėjas būtų atlikęs laisvės atėmimo bausmę, būryje esant daugiausiai 7 nuteistiesiems, minimalus 3,1 kv. m ploto reikalavimas vienam asmeniui nebūtų pažeistas.

Teismas akcentavo, kad nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. (112 parų) pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 10 būrio 101 brigadą. Pareiškėjas nurodė, kad 10 būryje buvo laikomas sekcijoje Nr. 1 ir šioje sekcijoje buvo laikoma 20 asmenų. Nurodė, kad 10 būryje yra 5 gyvenamosios patalpos, iš kurių 2 yra tokios mažos, kad jose gyvena tik po 4 asmenis, o trijose patalpose gyvena nuo 10 iki 30 asmenų. Atsakovas nurodė, jog duomenų, kokioje patalpoje gyveno pareiškėjas, nėra išlikę, nes tokie duomenys nebuvo kaupiami. Taip pat nurodė bendrą 10 būrio gyvenamųjų patalpų plotą – 195,77 kv. m bei būrio nuteistųjų vidutinį skaičių: 2013 m. pirmame ketvirtyje – 48, antrame ketvirtyje – 49. Iš atsakovo pateiktų duomenų neįmanoma nustatyti, kokioje gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas pareiškėjas bei kiek asmenų kartu su juo gyveno gyvenamojoje patalpoje, todėl nėra galimybės nustatyti vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN būryje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. (112 parų) buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas taip pat periodiškai buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (kameros Nr. 3, 4) bei uždarytas į baudos izoliatoriaus kameras (kameros Nr. 15, 16, 23). Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo skaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Nustatyta, kad kameroje Nr. 3 (plotas 12,45 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,15 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 4 (plotas 12,45 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,15 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 15 (plotas 16,46 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 16 (plotas 20,20 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 23 (plotas 16,37 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpos bei baudos izoliatoriaus kamerose buvo užtikrinta nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildino ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodė, jog kamerų tipo patalpose buvo tamsu, šalta, drėgna, kamerose buvo žiurkių ir tarakonų, tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek kamerose neužtikrinamas natūralus apšvietimas.

Visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-65 patvirtino, kad gyvenamosios patalpos Marijampolės PN vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kameros ventiliacijos teismo buvo atmesti, kaip nepagrįsti. 2012 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-270 patvirtino, jog kamerų Nr. 15 ir 16 santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Teismas akcentavo, jog byloje nepateikta jokių duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, oro temperatūros, kamerų Nr. 3, 4, 23 santykinės oro drėgmės atitiktį higienos normos HN 76:2010 reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu (ar panašiu laikotarpiu), todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, pagal kurią, atsakovo atstovui nesugebėjus pateikti teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jos laikomos įrodytomis, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, kamerų Nr. 3, 4, 23 santykinės oro drėgmės, liko nepaneigti. Tačiau, byloje buvo pateikti duomenys, kurie patvirtino, jog Marijampolės PN yra sudarę su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo. Taigi, teismo nuomone, nurodyti įrodymai paneigė pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes, siejamas su antisanitarinėmis sąlygomis dėl buitinių parazitų buvimo. Teismas pažymėjo, jog stogelio ant pasivaikščiojimo kiemo įrengimas neprieštarauja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkto nuostatoms.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kalint kamerų tipo patalpose jam nebūdavo leidžiama skambintis žmonai, nebuvo leidžiami nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai, draudžiama turėti kompiuterį, žiemos metu draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos imtuvus. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 164 straipsnio 1 dalį baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Taigi, pareiškėjo teisė naudotis minėtais daiktais, bei teisė į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus buvo apribota pagrįstai.

Pareiškėjas žalą kildino taip pat ir iš to, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Iš atsakovo pateiktų įrodymų akivaizdu, jog pareiškėjas sutiko atlikti bausmę toje pačioje kameroje kartu su rūkančiaisiais. Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėją laikant vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis įstaiga ar jos pareigūnai pažeidė teisės aktus.

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę – t. y. minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. (112 parų) nebuvo užtikrinta, pažeidžiant 2003 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkto reikalavimus, o kamerose Nr. 3, 4, 23 nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, taip pat atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 235 Eur ir ši suma buvo priteista iš atsakovo. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti 2016 m. vasario 17 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kurioje teismas priteisė neturtinę žalą – 235 Eur ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Todėl šiam kalinimo tipui Europos Žmogaus Teisių Teismas yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją. Pavyzdžiui, 2001 m. liepos 24 d. Teismo sprendime byloje „Valašinas prieš Lietuvą“ miegamųjų patalpų perpildymu Pravieniškių pataisos namuose besiskundusio pareiškėjo skundas šiuo aspektu nebuvo patenkintas būtent dėl tos priežasties, kad nors miego patalpa pagal nustatytus parametrus ir buvo perpildyta, bet kadangi nuteistasis joje privalėjo būti tik miego metu, to negalima pripažinti kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis.

Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidžiant Taisyklių 111.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamųjų patalpų ploto pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas 112 parų, t. y. sąlyginai trumpą laikotarpį.

Nurodė, kad patalpų atitikimas higienos normoms – atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t. yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose.

Pareiškėjas dėl patalpų atitikimo higienos normoms – atitinkamai temperatūrai, oro drėgmei, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t. galėjo kreiptis į tikrinimo prievolę turinčią valstybės instituciją, Visuomenės sveikatos centrą, kuri teisės aktų nustatyta tvarka įpareigota tirti ir atlikti gyvenimo sąlygų įvertinimą, tačiau, atsakovo žiniomis, pareiškėjas to nedarė. Akcentuoja, kad jeigu niekas iš esamos kameros nuteistųjų nesikreipė, vadinasi pažeidimų ir nebuvo.

Pareiškėjas R. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog su pateiktu skundu nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, jog negalėjo laisvai judėti įkalinimo vietoje bei lauke, nes lokaliniame sektoriuje buvo laikoma apie 380 žmonių. Taip pat nurodo, jog teikdavo skundus dėl prastų kalinimo sąlygų, tačiau šie skundai dingdavo. Pareiškėjas teigia, jog tai įrodo, jog Marijampolės PN teismui teikia klaidinančią informaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies – pareiškėjui R. L. priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 235 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kita skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Visų pirma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Marijampolės PN, apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Marijampolės PN, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu bei teigia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Marijampolės PN nepateikė duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikomi 10 būrio 101 brigadoje. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN būryje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. (112 parų) buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo. Tačiau EŽTT vertinimu, bet kokiu atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Marijampolės PN apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę visame lokaliniame sektoriuje ir lauke esančioje kiemo teritorijoje, galėjo sportuoti pagal sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne, grafiką, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui buvo privaloma tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, teisėjų kolegijos nuomone, tik patvirtina, kad pareiškėjui padarytas pažeidimas nebuvo sunkaus pobūdžio, tačiau nepaneigia, jog pareiškėjas neturtinės žalos visiškai nepatyrė.

Taip pat teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, jog nebuvo patalpų atitikimo higienos normoms – atitinkamai temperatūrai, oro drėgmei, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir pan., pažeidimo, nes pareiškėjas nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, oro temperatūros, kamerų Nr. 3, 4, 23 santykinės oro drėgmės atitiktį higienos normos HN 76:2010 reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu, todėl šios aplinkybės laikomos įrodytomis. Nagrinėjamu atveju, aplinkybė, jog pareiškėjas nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą, neturi reikšmės.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui kompensaciją už patirtą neturtinę žalą, o priteista 235 Eur suma yra proporcinga jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė