2013-06-12 Nr. AB-2356-3-64-3-00453-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-509/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00453-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėjas P. Š. 2013 m. balandžio 5 d. padavė Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 40-44-5-S-1327 ir įpareigoti policiją priimti motyvuotus nutarimus dėl dviejų P. Š. pareiškimų, registruotų Nr. 40-AP-40 ir Nr. 40-AP-41.

Paaiškino, jog 2012 m. kovo 15 d. pareiškimais kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas taikyti administracinio poveikio priemones, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1872 straipsnyje, asmenims, kurie buvo apklausti kaip liudytojai, Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėtose administracinėse bylose. Teigė, jog pareiškimuose įvardinti liudytojai davė teismui melagingus parodymus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, jog skundai dėl procesinių sprendimų atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, taikant įstatymo analogiją, turi būti priimami ir nagrinėjami laikantis ATPK nuostatų, reglamentuojančių administracinių teisės pažeidimų bylų procesą. ATPK 291, 292 straipsniuose nustatyta, kad šio kodekso 216 straipsnio 1, 2 ir 5 punktuose nurodytų organų (pareigūnų) nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose gali būti apskųsti apylinkės teismui ATPK 281 straipsnyje nustatyta tvarka (pagal administracinio teisės pažeidimo padarymo vietą). Nurodė, jog Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas patenka į ATPK 216 straipsnio 5 punkto taikymo sritį. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 216 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai). Paaiškino, jog įstatymų leidėjas administraciniams teismams nesuteikė kompetencijos vertinti policijos, kaip ikiteisminio tyrimo įstaigos, veiksmų teisėtumą ir šioje srityje nustatyti kokius nors įpareigojimus. Policijos įstaigų veiksmų ar neveikimo ikiteisminio tyrimo srityje apskundimas administraciniam teismui nenumatytas nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, nei kitais įstatymais. Administracinių teismų kompetencijai taip pat nėra priskirtas skundų dėl priimtų nutarimų administracinio teisės pažeidimo bylose, o taip pat atsisakymų pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nagrinėjimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas P. Š. 2013 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas teismo imtis administracinio poveikio priemonių, numatytų ATPK 1872 straipsnyje, dėl liudytojų V. V., V. Č., V. C. parodymų konkrečioje administracinėje byloje. Pareiškėjo pareiškimai, kaip procesinio pobūdžio prašymai, perduoti nagrinėti administracinėje byloje Nr. I-1079-257/2012.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Paaiškina, jog Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendime nurodyta, jog šis sprendimas pasirinktinai gali būti skundžiamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Asmens procesinė subjektinė teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Ji priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų faktinių aplinkybių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą turi bet kuris asmuo. Konstitucijoje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos įgyvendinimu įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 d. 1 p.).

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kokios bylos yra priskirtinos administracinių teismų kompetencijai detaliau apibrėžia ABTĮ 15 straipsnis. Administracinių teismų kompetencijos ribojimai nustatyti ABTĮ 16 straipsnyje, 21 straipsnio 2 dalyje. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Šiame kontekste pažymėtina, jog policija pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS556 – 96/2008, 2007 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje AS14 – 157/2007).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 15 d. pareiškimais kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, nurodydamas, jog 2011 m. birželio 13 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011 ir tame pačiame teisme 2012 m. rugsėjo 12 d. nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1079-257/2012 liudytojai V. V. ir V. Č. davė melagingus parodymus (b. l. 4). Kitame pareiškime Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pareiškėjas nurodė, jog 2012 m. lapkričio 21 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1079-257/2012 liudytojas V. C. davė melagingus parodymus. Pareiškėjas prašė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato taikyti liudytojams administracinio poveikio priemones pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ir ATPK) 1872 straipsnį dėl melagingų parodymų davimo.

Įvertinus minėtų pareiškimų turinį galima spręsti, jog pareiškėjo apibūdinta veika galimai turi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnyje, požymių. Šiuo atveju manytina, jog pareiškime nurodytas ATPK 1872 straipsnis galimai suklaidino ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnus ir jie nevertino pareiškime nurodytų aplinkybių. Šioje teisės normoje numatyta atsakomybė už melagingų parodymų davimą administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu. Tačiau iš pareiškimų turinio matyti, jog juose kalbama ne apie administracinio teisės pažeidimo bylas, o apie administracines bylas. Pažymėtina, jog asmuo, kuris kreipiasi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, nurodydamas duomenis apie jo manymu galimai padarytą nusikalstamą veiką, neturi pareigos pateikti šios veikos teisinės kvalifikacijos, tai yra ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų kompetencija. Kaip jau minėta atsakomybė už melagingų parodymų davimą apklausiant asmenį kaip liudytoją administracinėje byloje, numatyta baudžiamajame įstatyme. Taigi aptariamuoju atveju darytina išvada, jog pareiškėjas prašė policiją ištirti faktus apie galimai padarytas nusikalstamas veikas.

Visas baudžiamasis persekiojimas, įskaitant ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo pradėti tvarką, reglamentuojamas išimtinai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK, Baudžiamojo proceso kodeksas) normomis, todėl darytina išvada, kad visi ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsisakymo jį pradėti klausimai turi būti sprendžiami remiantis BPK nuostatomis. Policija, remiantis BPK 165 straipsnio 1 dalimi, yra ikiteisminio tyrimo įstaiga, į kurios kompetenciją įeina spręsti klausimus dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir atsisakymo jį pradėti. Sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar nepradėjimo klausimus policija veikia kaip ikiteisminio tyrimo įstaiga, o ne kaip viešojo administravimo subjektas.

Apibendrindama aptartą teisinį reglamentavimą, šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju policija veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip ikiteisminio tyrimo įstaiga, todėl skundas dėl policijos pareigūnų veiksmų (šiuo atveju neveikimo), susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu, nepriskirtinas administraciniam teismui ir turi būti paduotas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 16 str. 2 d.).

Baudžiamojo proceso kodekso 62 straipsnis numato, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui. Jei prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui šio Kodekso 63 straipsnyje nustatyta tvarka.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, nors skirtingais motyvais – remdamasis administracinių teisės pažeidimų teiseną reglamentuojančiomis teisės normomis, priėjo prie teisingos išvados, kad nagrinėjamu atveju byla nepriskirtina administraciniam teismui, todėl šioje dalyje teismo nutartis paliktina galioti. Kadangi teismas nurodė ne tą atsisakymo priimti skundą pagrindą ir nepagrįstai pasiūlė pareiškėjui kreiptis į Šiaulių apylinkės teismą, todėl ši teismo nutarties dalis keistina, nurodant, jog skundą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir pasiūlant pareiškėjui kreiptis į Šiaulių apylinkės prokurorą. Dėl to, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis iš dalies pakeistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį iš dalies pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo P. Š. skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 40-44-5-S-1327 panaikinimo ir įpareigojimo priimti du motyvuotus nutarimus dėl Šiaulių apskrities VPK registruotų dviejų pareiškėjo pareiškimų Nr. 40-AP-40 ir Nr. 40-AP-41 atsisakyti priimti, nes skundas nenagrinėtinas teismų, bei pasiūlyti pareiškėjui kreiptis į Šiaulių apylinkės prokurorą.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė