670f4e87-3d8b-431b-998f-def7bfab40d0 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

                                                                                                        Administracinė byla Nr. I-1870-189/2012                                                                                                        Proceso Nr. 3-61-3-00087-2012-3                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. kovo 12 d.Vilnius              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius JanuÅ¡ka,              sekretoriaujant Daliai Kalantienei,              raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo P. U., skundÄ atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.             Teisėjas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:

             pareiškėjas skunde (b. l. 1-12) bei prašyme dėl bylos nagrinėjimo nedalyvaujant pareiškėjui ir bylos aplinkybių (b. l. 34-35) teismui nurodė, jog dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariate (toliau – Trakų rajono PK) pareigūnu.             Paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. (imtinai) atsakovas apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d., kuriame yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai.

Todėl minėtu laikotarpiu pareiÅ¡kėjui buvo neiÅ¡mokėta 323,92 Lt priemokų ir priedų.              Nurodė, jog 2009-12-11 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimÄ , kuriame buvo pripažinta, kad „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teise <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>", konstituciniam teisinės valstybės principui“.             „Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija;

Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teise <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui“.             Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau - KTÄ®) 72 str. 4 d. neturėtų bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.             Nurodė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ KTÄ® 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situacijÄ , kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismÄ reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

Ir, prieÅ¡ingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimÄ teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose.             Pažymėjo, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. pakeitus Ä®statymo 23 str. 2 d. redakcijÄ ir ribojimÄ panaikinus, darytina iÅ¡vada, kad Lietuvos valstybė pripažino prievolę dėl pažeistų teisių atsakovams nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, todėl pareiÅ¡kėjas teisės aktų nustatyta tvarka realizuodamas teisminės gynybos teisę su praÅ¡ymu priteisti negautÄ darbo užmokestį kreipėsi į teismÄ nepasibaigus 3 metų senaties terminui (apie teisę į ieÅ¡kinį sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo).

Todėl teigia, jog yra išsaugojęs galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka.              Nurodė ir tai, kad, nagrinėjamame ginče yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas, nes kaip nurodo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas dėl teisinio reguliavimo valdžios įstaigos neteisėtai neišmokėtas atlyginimas yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirta žala 368,52 Lt sumoje.

Mano, jog pripažinus buvusį teisinį reguliavimÄ remiantis kuriuo buvo negauta visa priklausanti darbo užmokesčio dalis, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai yra laikytini neteisėtais, todėl atsakovams atsirado pareiga iÅ¡mokėti negautÄ darbo užmokesčio dalį, pagal Konstitucijos 48 str. 1 d.              Pažymėjo, jog pareiÅ¡kėjo darbdavys Å¡iuo atveju yra Lietuvos Valstybė. Todėl, mano, kad Vilniaus apskrities VPK kaip institucija yra laikytina tik Lietuvos Valstybės priimtų sprendimų vykdytoju.

Be to, valstybės tarnautojų darbo užmokestis nėra darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas. Todėl, atsižvelgdami į tai, kad tarp ginčo Å¡alių yra specifiniai teisininkai santykiai ir abu atsakovai pareiÅ¡kėjo atžvilgiu elgėsi neteisėtai teigia, kad pastariesiems kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti už atliktÄ darbÄ , pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 str. 1 d. analogijÄ . Taip pat nurodo, jog pagal CK 6.273 analogijÄ Lietuvos Valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Todėl daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovÄ - Lietuvos valstybę Å¡ioje byloje atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o jos atstovu kviestinas įgaliotas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas.             Motyvuodamas tuo, jog 70 procentų priedų ribojimas darbo užmokesčio dalies neiÅ¡mokėjimui buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms, prašė iÅ¡spręsti ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo klausimÄ .             Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 23-28) nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieÅ¡tarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.).

Todėl toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc).             Teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Nurodė, kad vadovaujantis šiomis teisės nuostatomis pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiÅ¡kėjas Å¡ių veiksmų neginčijo, todėl pareiÅ¡kėjo reikalavimas turėtų bÅ«ti atmestinas.             Pažymėjo, jog reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų iÅ¡mokų priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trijų metų senaties terminas, todėl pareiÅ¡kėjas yra praleidęs senaties terminÄ skundui paduoti, nes į teismÄ kreipėsi ne anksčiau kaip 2011-01-31.

Taip pat, dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkiÄ finansinę padėtį, tuo atveju, jeigu teismas patenkintų pareiÅ¡kėjo skundÄ , prašė atidėti teismo sprendimo vykdymÄ vieneriems metams.             Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 19-22) nurodė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiÅ¡kėjas Å¡ių veiksmų neginčijo, todėl pareiÅ¡kėjo reikalavimas turėtų bÅ«ti atmestinas.

             Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities VPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga yra vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimÄ . Todėl mano, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip, taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.

Taip pat teigia, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantį ar tarnaujantį asmenį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, todėl už netinkamÄ darbo organizavimÄ ir darbo netinkamÄ apmokėjimÄ yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigÄ mokėti darbo užmokestį. Taip pat pažymėjo, kad net ir esant Ä®statymo 23 str. 2 d. nuostatai dėl priedų apribojimo, darbdavys galėjo taip organizuoti darbÄ , kad pareiÅ¡kėjas neturėtų atlikti darbų už kuriuos negalima apmokėti.

Tai galėjo būti ne tik kompensavimas, bet ir laisvų dienų suteikimas, apmokamų atostogų pailginimas. Todėl mano, kad tinkamu atsakovu šioje byloje yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, todėl reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikšti darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei.              Dėl žalos priteisimo nurodė, jog Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teigia, jog Å¡iuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.             Dėl senaties termino nurodė, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimų atžvilgiu yra taikytinas bendras 3 metų senaties terminas, todėl nesumokėta darbo užmokesčio dalis galėtų bÅ«ti priteista ne daugiau kaip už trejus metus nuo pareiÅ¡kėjo kreipimosi į teismÄ dienos.             PareiÅ¡kėjas, atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTÄ®, XI skirsnis).

Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).             Skundas atmestinas.             Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.             Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ . Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), Å¡io straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali virÅ¡yti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos.              2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Ä®statymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija).

Å iuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.             Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos Å¡ios priemokos:

1) už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sÄ lygomis;

3) už įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ . Papildomos užduotys pareigÅ«nui turi bÅ«ti suformuluotos raÅ¡tu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiÅ¡kai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.              Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija;

Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.             Konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal KonstitucijÄ , inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali bÅ«ti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, Å¡venčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sÄ lygomis, atlieka įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomas užduotis, atliekamas virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, bÅ«tų nemokama arba Å¡is darbas bÅ«tų neapmokamas teisingai.

Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ maksimaliÄ mokėtinÄ ribÄ , pažeistos Konstitucijos nuostatos.

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama.             Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010) konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nai, dirbę poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytÄ ribÄ ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo iÅ¡mokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tÄ darbÄ , kuris liko faktiÅ¡kai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi bÅ«ti ginama, nes prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieÅ¡taraujančia Konstitucijai, ir toliau bÅ«tų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. bÅ«tų vykdomi Konstitucijai prieÅ¡taraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali bÅ«ti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.             Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.             Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbÄ ) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situacijÄ , kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismÄ reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

Ir prieÅ¡ingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimÄ teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. BÅ«tent iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti skundÄ ar ieÅ¡kinį teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktÄ darbÄ yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Todėl dėl Å¡ios priežasties Konstitucijai prieÅ¡taravęs aktas negali bÅ«ti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ teisinį reglamentavimÄ darytina iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjo iÅ¡reikÅ¡tas reikalavimas dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.             PareiÅ¡kėjas pažymėjo, jog pareiÅ¡kėjo darbdavys Å¡iuo atveju yra Lietuvos Valstybė, kuriÄ atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Taip pat nurodė, jog Å¡iuo atveju pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma suma turėtų bÅ«ti priteistina solidariai iÅ¡ abiejų atsakovų.             Pagal ABTÄ® 15 str. 1 d. 3 punktÄ , Civilinio kodekso (CK) 6.271 str.1 dalį, 6.273 str. 1 dalį, 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 p., Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar institucijos, dėl kurios arba dėl kurios pareigÅ«nų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, yra atsakovu teisiniuose santykiuose dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimo, o ne dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

PareiÅ¡kėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskrities VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigÅ«nų priėmimo į valstybės tarnybÄ bei atleidimo iÅ¡ jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių apraÅ¡ymus. Todėl bylose dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Be to, valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytÄ Å¾alÄ Ä¯tvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 d. nustato, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å io straipsnio 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus Å¡ios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

CK 6.246 str. 1 d. nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Pagal CK 6.271 str. 1 d. bÅ«tinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sÄ lyga yra pareigÅ«nų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 d. neteisėtais valstybės institucijų ir pareigÅ«nų aktais laikoma Å¡ių subjektų neteisėta veika - jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir iÅ¡mokėdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos VTÄ® 23 str. 2 d., dėl ko pareiÅ¡kėjui 2007 m. ? 2008 m. buvo neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis. PareiÅ¡kėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Kadangi Vilniaus apskrities VPK veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl, Lietuvos valstybės atsakomybė Å¡iuo atveju negalima. Taigi reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005).             Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.).

IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 str.). Todėl atitinkamais atvejais Å¡is terminas apibrėžia laiko tarpÄ , per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iÅ¡ Konstitucijos. Nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiÅ¡kėjo skundo padavimo teismui dienos.             Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neiÅ¡mokėtos sumos yra priteistinos, turi bÅ«ti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A882‑790/2009; 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009).

Vadovaujantis Å¡ia įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Trijų metų terminas skaičiuotinas nuo pareiÅ¡kėjo skundo padavimo teismui dienos.             PareiÅ¡kėjas skundo argumentais praÅ¡o atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Tačiau pažymėtina, kad vien ta aplinkybe, kad pareiÅ¡kėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nagrinėjamu atveju nelaikytinas priežastimi dėl senaties termino atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1839/2011).             Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių Asmens kortelių (b. l. 15-18) apie priskaičiuotÄ ir iÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį 2007 m. sausio – gruodžio mėn., pareiÅ¡kėjui už 2007 m. balandžio mėn. nebuvo iÅ¡mokėta 42,56 Lt, už 2007 m. gruodžio mėn. nebuvo iÅ¡mokėta 281,36 Lt dydžio darbo užmokesčio dalys, kurios susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo.

Viso pareiÅ¡kėjui nebuvo iÅ¡mokėta – 323,92 Lt.              PareiÅ¡kėjas į teismÄ su skundu kreipėsi 2011 m. vasario 23 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytÄ trejų metų senaties terminÄ , jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemokÄ , susidariusiÄ laikotarpiu nuo 2008 m. vasario iki 2011 m. vasario mėn. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ teisinį reglamentavimÄ , pareiÅ¡kėjas reikalavimų dalyje už 2007 m. balandžio ir gruodžio mėnesius yra praleidęs senaties terminÄ , todėl pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma 323,92 Lt suma negali bÅ«ti priteistina.

             Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 str. 5 d., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.n u s p r e n d ė:              pareiÅ¡kėjo P. U. skundÄ atmesti.             Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ tiesiogiai Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjas                                                                                                                                  Bronius Januška