2022-01-12 Nr. AB-3426-3-62-3-02568-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-106-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02568-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pareiškėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. M. (J. M.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 14 kartų iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir iš Kauno tardymo izoliatoriaus buvo konvojuojamas, tačiau VST pareigūnai negalėjo užtikrinti jo saugumo konvojavimo metu, nes transporto priemonėse, kuriose pareiškėjui teko važiuoti, nebuvo saugos diržų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad saugos diržai buvo VST pareigūnų vietose. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ne kartą žodžiu apie tokias konvojavimo sąlygas informavo VST pareigūnus, tačiau VST pareigūnai neatsakė pareiškėjui, kodėl nėra įrengti saugos diržai. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas nesaugiai jautėsi lenkimų metu arba kai kitos mašinos lenkė specialų transportą, kuriame pareiškėjas buvo konvojuojamas. Dėl tokios patirties pareiškėjas bijo būti etapuotas, patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, lankėsi pas psichologę.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė VST atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. VST nurodė, kad konvojavimas vykdomas transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, kuriuose pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialiuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. VST tarnybinis transportas, taip pat ir specialieji automobiliai, skirti asmenų konvojavimui, naudojami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Specialiuosiuose automobiliuose sėdimos vietos konvojuojamiesiems konvojuoti yra techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintas Kelių eismo taisykles (toliau – ir Kelių eismo taisyklės), saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 146 punkte, numatančiame specialiosios, konvojavimui skirtos, transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamajam asmeniui. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Reikalavimas prisegti kiekvieną konvojuojamąjį asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Pagal Tarybos direktyvos 1977 m. birželio 28 d. dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržus ir keleivio apsaugos sistemas, suderinimo (77/541/EEB) 15 priedą, saugos diržų įrengimas transporto priemonių kėbule neprivalomas. Kadangi VST naudoti specialieji automobiliai, skirti konvojuojamiesiems pervežti, registruoti teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka techninius, saugumo ir kitus teisės aktais nustatytus reikalavimus, o saugos diržus numato ir įrengia gamintojas, todėl VST, konvojuodama pareiškėją, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

5. VST atkreipė dėmesį, kad Taisyklių 137 punkte įtvirtinta, jog konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, perdavimo metu pateikti skundus pasikeitimo punkto įstaigos budėtojui. Po konvojaus pareiškėjas galėjo kreiptis raštu į VST su skundu, nurodyti konkrečius galimus pažeidimus. VST buvo gautas tik 2019 m. gruodžio 4 d. pareiškėjo prašymas dėl pažymos apie jo išvykimus iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Kauno tardymo izoliatorių. Jokių pretenzijų ar skundų pareiškėjas minėtame prašyme nenurodė. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraščio grafose, kuriose pažymimi tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai bei įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai. VST neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus, kelionės dokumentuose nėra įrašų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus ir nėra duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybių tokį prašymą pateikti. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti ir ginti savo galimai pažeistas teises dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo pirmojo konvojavimo įvykio. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra ne vienintelis galimas žmogaus galimai pažeistų teisių gynimo būdas.

6. VST teigė, kad pareiškėjas neįrodė VST pareigūnų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neva neteisėtų VST veiksmų ir dėl jų atsiradusios neturtinės žalos, jos dydžio, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti valstybės atsakomybei, dėl ko pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, apibendrino, kad, nesant bent vienos iš valstybės atsakomybės sąlygų, valstybės atsakomybė negalima.

9. Teismas, nustatęs, kad nors pareiškėjas 2019 m. lapkričio 11 d. prašymu kreipėsi į VST, prašydamas atsiųsti pažymą apie jo konvojavimą iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į teismą per Kauno tardymo izoliatorių laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2019 m. ir gavęs šią informaciją apibrėžė savo skundo ribas, t. y. ginčo laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d., tačiau pareiškėjas, prašydamas pridėti prie bylos 2020 m. spalio 21 d. pažymą Nr. 49-442 „Dėl konvojavimo į Kauno tardymo izoliatorių“, skundo, kaip numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), netikslino, konstatavo, kad pareiškėjo pateiktoje pažymoje papildomai nurodyti konvojavimo epizodai nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas.

10. Teismas, remdamasis Taisyklių 3 punktu, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 14 kartų buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais („(duomenys neskelbtini)“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) V/Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) V/Nr. (duomenys neskelbtini) V/Nr. (duomenys neskelbtini) V/Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) V/Nr. (duomenys neskelbtini) V/Nr. (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ V/Nr. (duomenys neskelbtini) (LT)).

11. Įvertinęs Taisyklių 146 punktą, teismas konstatavo, kad jame nėra nustatyta, jog specialiajame automobilyje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Atitinkamai ir Įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, jog saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Todėl teismas nenustatė VST neteisėtų veiksmų ar neveikimo, neįrengus specialiuose automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims.

12. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Taisyklių 106, 107 ir 137 punktais, padarė išvadą, kad konvojuojami asmenys turi teisę su skundu ar prašymu kreiptis į konvojų, o konvojus tokiu atveju turi pareigą apie gautą skundą (prašymą) įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes jį išspręsti.

13. Teismas nustatė, kad: pareiškėjas tik teismo posėdyje nurodė, jog kiekvieno konvojavimo metu kreipėsi į konvojaus pareigūnus žodžiu dėl nesaugaus konvojavimo, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų; pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų pavardžių, kuriems buvo išsakęs nepasitenkinimą, taip pat nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų; byloje duomenų arba atitinkamų įrašų apie tai, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, sveikatos pablogėjimo, būtų kreipęsis į konvojų konvojavimo metu, ar iš karto po jo, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigų sveikatos priežiūros specialistus nėra; byloje esantys duomenys patvirtina, kad specialieji automobiliai pareiškėjo konvojaus metu buvo apžiūrėti, trūkumų neturėjo, asmenims buvo suteiktos pertraukos poilsiui, nieko neatsitiko, vieno iš konvojaus metu buvo suslinkusios trys konvojuojamųjų kėdės, taip pat konvojui buvo suteikta galimybė pavalgyti nuo 12.00 val. iki 12.10 val., konvojuojamiesiems buvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu, sargybai suteikta galimybė pavalgyti, planinio konvojaus metu skundų ar pretenzijų gauta nebuvo, įvykių konvojavimo metu taip pat nebuvo. Teismas nustatė, kad žymų, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais (pretenzijomis) būtų kreipęsis, nėra.

14. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo skundo argumentus dėl saugos diržų neįrengimo ir dėl to jam kilusios baimės būti etapuotam, dvasinių išgyvenimų, lankymosi pas psichologę. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 2 kartus į konsultaciją neatėjo, aiškinosi apie konsultacijų tikslą, bandė simuliaciją, jam atliktas pirminis įvertinimas, buvo konsultuotas dėl baimės, kurią patiria dėl pareigūnų naudojamo smurto bei dėl priklausomybių gydymo, išsakė džiugias emocijas dėl artėjančio pervežimo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra užfiksuota pareiškėjo baimių, patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų dėl to, kad konvojavimo metu specialiuose automobiliuose nebuvo saugos diržų.

15. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino, pareiškėjas buvo konvojuojamas nepažeidžiant Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Tai konstatavęs, teismas kitus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus pripažino pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

16. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad VST neatliko jokių teisei priešingų veikų, nenustačius pareiškėjo teisių pažeidimų, žeminančių jo orumą. Nenustatęs būtinųjų valstybės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo) ir žalos kilimo fakto, teismas pripažino, kad žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

18.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad specialiuose automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims neįrengimas nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtą VST neveikimą, yra nepagrįsta. Transporto priemonėse, kuriomis konvojuojami žmonės, privaloma įrengti saugos diržus, kaip tai nustatyta Kelių eismo taisyklėse.

18.2. Kiekvieną kartą konvojuotas pareiškėjas pretenzijas dėl neįrengtų saugos diržų išsakė žodžiu VST pareigūnams. Šią aplinkybę patvirtina vaizdo registratoriai, kurie yra kiekvienoje transporto priemonėje, kuria pareiškėjas buvo konvojuotas.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė VST atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

20. VST atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą, motyvuotą sprendimą, materialinės ir proceso teisės normų nepažeidė. VST vertinimu, pareiškėjas siekia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėtų iš naujo, o ne įvertintų skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš VST neveikimo, specialiuose automobiliuose, kuriuose pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. buvo konvojuotas, neįrengiant saugos diržų, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl patirtos neturtinės žalos, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pripažinęs, kad VST neveikimas (saugos diržų neįrengimas) nebuvo neteisėtas, ir priėjęs prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos kilimo fakto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia pozicija, kad transporto priemonėse, kuriomis jis buvo konvojuotas, privalėjo būti įrengti saugos diržai, nes tai nustato Kelių eismo taisyklės, todėl jų neįrengimas buvo neteisėtas, o aplinkybė, kad jis žodžiu kreipėsi į VST pareigūnus dėl neįrengtų saugos diržų yra reali, nes ją patvirtina vaizdo registratoriai, kurie yra kiekviename transporto priemonėje, kuria pareiškėjas buvo konvojuotas.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Nagrinėjamu atveju ginčas nekeliamas dėl fakto, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas specialiaisiais automobiliais.

25. Bendrieji saugaus eismo automobilių keliais reikalavimai nustatyti, be kita ko, Įstatyme (2018 m. spalio 18 d. redakcija) ir Kelių eismo taisyklėse (2018 m. spalio 3 d. redakcija). Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad viena iš keleivių pareigų – važiuojant motorine transporto priemone ir priekaba su įrengtais saugos diržais, juos užsisegti. Pagal 13 straipsnio 3 dalį, „Vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti. Saugos diržų <...> naudojimo atvejus ir tvarką nustato KET [Kelių eismo taisyklės].“ Kelių eismo taisyklių (2018 m. spalio 3 d. redakcija) 196 punkte nustatyta, kad, važiuodami transporto priemone su įrengtais saugos diržais, be kita ko, keleiviai privalo juos užsisegti. Pagal Kelių eismo taisyklių 232 punktą, kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais.

26. Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą, be kita ko, specialiuoju transportu į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustatančių Taisyklių (2014 m. gruodžio 30 d. redakcija) 146 punkte nenustatyta, kad specialiuose automobiliuose privalomai turi būti įrengti saugos diržai.

27. Toks pat Taisyklių 146 punkto aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016), kuria nuosekliai vadovaujamasi, sprendžiant bylas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama, be kita ko, dėl neįrengtų saugos diržų specialiuose automobiliuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-766-502/2021; 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1891-525/2020; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2285-575/2019).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus dėl saugos diržų neįrengimo specialiuose automobiliuose aptarto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl saugos diržų neįrengimo neteisėtumo yra nepagrįstas, nes specialiuosius saugumo reikalavimus, kuriuos turi atitikti specialieji automobiliai, kuriais vykdomas konvojus, nustato ne Kelių eismo taisyklės, kaip teigia pareiškėjas, o Taisyklės, kuriose nėra nustatytas įpareigojimas VST specialiuose automobiliuose įrengti saugos diržai. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog saugos diržų neįrengimas specialiuose automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas ginčo laikotarpiu, nėra neteisėtas, yra teisėta ir pagrįsta.

29. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas kiekvieno konvojavimo metu žodžiu kreipėsi į VST pareigūnus dėl neįrengtų saugos diržų ir kad šią aplinkybę patvirtina vaizdo registratoriai, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad: įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išplėtota, kad: bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą; teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja; teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai; teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankama įrodymų visuma, būtina bylai visapusiškai ir objektyviai išspręsti.

32. VST į bylą pateikė dokumentus apie pareiškėjo konvojavimą, įskaitant pareiškėjo prašymą išduoti pažymą apie konvojavimo etapus, kelionių žiniaraščius, iš kurių matyti maršrutai, dokumentus, patvirtinančius specialiųjų automobilių atitikimą nustatytiems reikalavimams (automobilių techninės apžiūros rezultatų ataskaitas, registracijos liudijimus). Į bylą pateiktuose konvojaus kelionių žiniaraščiuose nėra įrašų apie tai, kad pareiškėjas būtų teikęs žodžiu skundus ar prašymus VST pareigūnams (Taisyklių 137 p.). Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad teikė skundus žodžiu, nenurodė šį teiginį pagrindžiančių reikšmingų aplinkybių (laiko, kada skundai žodžiu buvo duodami (pvz., prieš ar po konvojaus), taip pat VST pareigūnų, kuriems skundai žodžiu buvo duodami ir kt.). Byloje nėra duomenų, keliančių abejonę, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė teikti skundus žodžiu. Todėl, nustačiusi, kad byloje surinkta pakankama įrodymų visuma, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad jo skundai, pateikti žodžiu, nebuvo sprendžiami.

33. Pasisakydama dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, gali būti tiriami tik tokiu atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 148 str. 3 d.).

34. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

35. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad jo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę dėl skundų padavimo žodžiu patvirtina vaizdo registratoriai, nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kaip ši aplinkybė paneigia jo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neformuluoja jokių procesinių prašymų, susijusių su vaizdo registratoriaus medžiagos išreikalavimu, nes, kaip matyti, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė išreikalauti vaizdo registratorių medžiagą, šios medžiagos nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu. Taip pat pareiškėjas nepagrindžia ABTĮ 148 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, galėtų tirti naujus įrodymus, juo išreikalauti. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog skundų padavimą žodžiu patvirtina vaizdo registratoriai, yra deklaratyvi ir nesudaranti pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, ypač nustačius, kad byloje surinkta pakankama įrodymų visuma dėl pareiškėjo teisės teikti skundus žodžiu.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė