2018-10-03 Nr. AB-17252-3-62-3-00104-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2069-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00104-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN) 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. spalio 7 d. buvo laikomas Pravieniškių PN 2 sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose buvo įrengta po 14 dviaukščių lovų, laikoma nuo 18 iki 27 asmenų. Didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo nebuvo galimybės judėti, reikėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo jautė nuovargį, oro trūkumą, tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Pataisos namuose nebuvo užtikrintas nuteistųjų socialinių programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nuteistųjų įtraukimas į renginius. Dėl nuteistųjų subkultūros negalėdavo išeiti pasivaikščioti, dėl to jo judėjimo laisvė buvo ribota. Pataisos namuose nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku pareigūnams iškviesti, dėl to reikėdavo belstis į duris, kreiptis į budinčiųjų postą. Pataisos namų kamerose neveikė ventiliacija, kameros vėdinamos tik per langus, jose kaupiasi drėgmė, rūdija lovos, pūva čiužiniai. Žiemą patalpose šalta, vasarą – karšta. Patalpose neužtikrintas tinkamas apšvietimas, dirbtinis apšvietimas per stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą, o natūralus – per silpnas. Naktinio apšvietimo patalpose nebuvo, todėl naktį negalėjo nueiti į tualetą. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos apipeliję, nutrupėję, sienos nepritaikytos valymui. Jis nebuvo aprūpintas rankšluosčiais, apatiniai drabužiai nemokamai neskalbiami, kameroje nebuvo pakankamai tualetinio popieriaus, asmeniui skiriamas tik vienas rulonas per mėnesį, tualetinis popierius nekokybiškas. Gyvenamosiose patalpose nebuvo karšto vandens, ne visada buvo sudaroma galimybė prausti kūną po šiltu dušu kartą per savaitę. Kartais šiltas vanduo iš viso nebuvo tiekiamas. Kamerose buvo gausu pelių, vorų, utėlių, blakių. Administracija nevykdė dezinfekcijos ar deratizacijos. Maistas pataisos namuose nekaloringas, dienos davinio energetinė vertė 1300–1500 kcal. Atsižvelgiant į tai, kad jis kasdien sportavo, maisto davinio jam nepakako, netenkino jo kokybė. Maistas buvo dalinamas be higieninių pirštinių, puodeliai neišduodami, maistas tiekiamas šaltas. Minėtos aplinkybės sukėlė fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, kančias, sukrėtimą, pažeminimą. Dėl minėtų kalinimo sąlygų tapo grubus, uždaras.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN 2 sektorių. Gyvenamosiose patalpose paprastai būna ne visos miegamosios vietos užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka. Pravieniškių PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla. Pataisos namų gyvenamosios patalpos įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, įstaigoje užtikrinamas tinkamas patalpų šildymas bei apšvietimas, perdegusios lempos nuolat keičiamos. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo atliekami patalpų remonto darbai. Neatitikimai higienos normų reikalavimams nustatomi gana retai ir nebūna tokio masto, kad sukeltų ypatingus nepatogumus.

5. Tvirtino, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose signalizacijos mygtukų įrengimo teisės aktai nenumato. Mygtukų sistema diegiama tik kamerose, tačiau jose pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas. Įstaigoje užtikrinama galimybė išsiskalbti drabužius ir gauti švarią patalynę. Ginčo laikotarpiu pataisos namai buvo sudarę skalbinių skalbimo paslaugos teikimo sutartį. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, nuosavus drabužius nuteistieji gali skalbti maudydamiesi. Kiekvienam nuteistajam yra išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis muilas, tualetinis popierius. Pareiškėjas galėjo praustis duše kartą per savaitę.

6. Nurodė, jog pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuteistasis dėl netinkamo maitinimo prašymais ar skundais į pataisos namų administraciją nesikreipė. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gydėsi tik nuo (duomenys neskelbtini), taigi jo argumentai dėl sveikatos būklės pablogėjimo dėl kalinimo sąlygų yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar jų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar dėl įstaigos pareigūnų neveikimo ar veikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas neįrodė nė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, kuris nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, ir 111.2 punktu, kuris reglamentuoja, jog pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 20 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN 2 lokalinio sektoriaus karantino patalpoje, kurios plotas 40,69 kv. m, įrengta 13 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,13 kv. m (40,69/13) ploto; nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. spalio 7 d. – 9 būrio 4 brigados bendrabučio tipo patalpoje, kurios plotas 66,25 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, t. y. vienam asmeniui teko 3,15 kv. m (66,25/21) ploto.

10. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė, jog visose gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 27 nuteistųjų, tačiau jokių įrodymų nepateikė. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtose gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, tačiau laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 20 d. (4 paras) karantino patalpoje minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma užtikrinta nebuvo, ir pareiškėjui minėtu laikotarpiu trūko 0,47 kv. m. ploto.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktų, akcentavo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. ir 111.2. punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tada, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu kamerų tipo patalpoje, todėl vertintos kaip šio pažeidimo dalis.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl apšvietimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 22 ir 23 punktais bei atsakovo atstovo teiginiais, jog patalpų apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus, o jei nustatomi kokie nors gedimai, jie nedelsiant pašalinami. Teismas pažymėjo, kad nors į bylą nėra pateikta duomenų apie Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, jog dirbtinis apšvietimas neatitiko reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, kad jo sveikatos būklė dėl to pablogėjo. Teismas vertino, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl šį skundo reikalavimą atmetė.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos tik per langus, dėl to trūko oro, patalpose kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis, iš Pravieniškių PN 2017 m. kovo 23 d. pažymos Nr. 77-832 nustatė, kad Pravieniškių PN patalpos vėdinamos per atveriamus langus ir ventiliacines angas, 9 būrio 4 brigada ir karantino patalpa vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės. Teismas šiuo aspektu nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, jog vasarą patalpose buvo karšta, o žiemą – šalta, nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota netinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto, todėl šiuos jo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kamerose buvusių pelių, vorų, utėlių, blakių, nustatė, kad atsakovo atstovas su UAB „Dezinfa“ yra sudaręs 2014 m. lapkričio 18 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. KN-P-2014/395/76-145, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. UAB „Dezinfa“ įsipareigojo Pravieniškių PN AK 1, 2, 3 sektoriuose, gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose periodiškai atlikti vabzdžių, graužikų naikinimą ir kontrolę. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nevykdomi. Pareiškėjas jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes, nepateikė. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia jo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl karšto vandens nebuvimo, rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 68 punktu, kuriame įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje ar kamerose, kad nuteistieji galėtų praustis kiekvieną dieną. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs teisinį reglamentavimą, taip pat nenustatyta, jog karšto vandens tiekimas pataisos namuose būtų nutrūkęs. Teismas vertino, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl karšto vandens netiekimo atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl nesuteiktų skalbimo paslaugų, neišduotų rankšluosčių ir higienos priemonių.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl maisto, rėmėsi Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimo instituto Maisto tyrimų centro 2016 m. kovo 15 d. cheminių tyrimų protokolu Nr. 57-733, iš kurio matyti, kad Pravieniškių PN teikiamo paros maisto davinio kaloringumas atitinka nustatytą vidurkį. Pagal patvirtintą valgiaraštį, nedirbančiam vyrui per parą nustatytas maisto davinio kaloringumo vidurkis yra 2421 kcal, o pagal prieš tai paminėtą protokolą – 2970 kcal. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo pažeista jo teisė gauti pilnavertį ir kokybišką maistą, jis nesikreipė į pataisos namų administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamo maitinimo. Atsakovo atstovas teigė, kad valgiaraščiuose nurodytas patiekalų svoris gramais, dienos maisto davinio cheminė sudėtis ir energetinė vertė yra užtikrinama. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl nepilnaverčio, nekokybiško maisto, nehigieniškų sąlygų laikė deklaratyviais, todėl atmetė.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kamerose neįrengto signalinio mygtuko, rėmėsi, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktu, kuriame nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose nebuvo laikomas. Be to, pareiškėjo teiginiai yra nekonkretūs ir nedetalizuoti, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nesuremontuotų kamerų lubų ir sienų, neužtikrinto socialinių programų įgyvendinimo, socialinių poreikių tenkinimo, nuteistųjų įtraukimo į renginius ir pan., pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, o reikia nurodyti, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik išreiškė savo nuomonę, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

22. Teismas apibendrino, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu iš viso 4 paras karantino patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui trūko 0,47 kv. m. ploto), todėl konstatavo, jog Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę, ar, kad elgesys su juo galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Įvertinęs konstatuoto pažeidimo pobūdį, teismas teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

24. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, jo trukmę (4 paras karantino patalpose pareiškėjui trūko 0,47 kv. m. ploto), nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos realaus atlyginimo priteisimo, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vienam asmeniui tekusį kameros plotą apskaičiavo konkrečios patalpos gyvenamąjį plotą padalinęs iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas turėjo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti duomenis apie konkretų nuteistųjų skaičių. Be to, vertinant asmeninės erdvės plotą, nebuvo atsižvelgta į plotą, skirtą lovoms, stalams, spintelėms, kėdėms, šaldytuvui. Teismas nesiaiškino ir netyrė, ar kameroje esant 18‑27 asmenims, pakanka vietos visiems laiku pavalgyti, ar nebuvo atšalęs maistas.

27. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo argumentus dėl saugumo kameroje. Nesant įrengto aliarminio mygtuko, jis patyrė neigiamų išgyvenimų, nesijautė saugus.

28. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, vertindamas aplinkybes dėl patalpų vėdinimo bei rūkymo patalpų, neatsižvelgė į patalpų vėdinimo aktų reikalavimus. Taip pat netinkamai įvertino, kad kameros lubos buvo pajuodusios, vietomis nusilupę dažai, pelijo lubos ir sienos, buvo netinkama kameros temperatūra. Teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, jog nustačius aplinkybes, susijusias su žema temperatūra ar pelėsiu, turi būti atlyginta nuteistajam asmeniui kilusi neturtinė žala.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad jis nepateikė įrodymų, jog dirbtinis apšvietimas neatitiko reikalavimų, bei duomenų apie sveikatos būklės pablogėjimą. Jis neturi galimybės pateikti tokių įrodymų, be to, atsakovo atstovas nepateikė įrodymų apie tinkamas sąlygas.

30. Teismas nepagrįstai atmetė jo teiginius dėl kamerose buvusių tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių bei netenkino reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti duomenis, kada buvo atlikti dezinfekavimo ir deratizacijos darbai.

31. Pareiškėjas nurodo, jog Pravieniškių PN dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, gyvenamosiose patalpose jo visai nebuvo. Maistas buvo neskanus, neprisotintas vitaminų bei mineralinių medžiagų, mažai kaloringas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jis nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo reikalavimų dėl prausimosi, maisto nekokybiškumo pagrįstumą, nes jo pareiga yra nurodyti tik reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes.

32. Atsakovas Pravieniškių PN atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovo atstovas nurodo, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina nei neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 34. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs Pravieniškių PN dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. spalio 7 d., atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies yra pagrįstos, t. y. buvo nustatyta, jog 4 paras pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, todėl pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu jam tekusio kameros ploto skaičiavimu, nenustatytais jo teisių pažeidimais dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo, prastų higienos sąlygų, parazitų, karšto vandens bei maisto.

37. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo jam tekusio gyvenamųjų patalpų ploto, nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 111 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 2015 m. sausio 16–20 d. karantine teko 3,13 kv. m kameros ploto, o 2015 m. sausio 20 d. – spalio 7 d. bendrabučio tipo patalpoje – 3,15 kv. m (b. l. 40). Iš to matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalią karantino kameros ploto normą buvo pažeista 4 paras, kai jam turėjo tekti 3,6 kv. m kameros ploto. Likusiu pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu, jo teisė į minimalų šių patalpų plotą nebuvo pažeista.

39. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismo atlikti skaičiavimai neteisingi, pažymi, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie konkretų asmenų, laikytų kartu su pareiškėju, skaičių, tačiau nurodė miegamųjų vietų skaičių. Teisėjų kolegijos vertinimu, patalpų ploto, tekusio vienam asmeniui, skaičiavimas, kai patalpų plotas dalijamas iš miegamųjų vietų skaičiaus, o ne asmenų skaičiaus, pareiškėjo teisių nepažeidžia, nes miegamųjų vietų negali būti mažiau nei asmenų, todėl, nesant visoms lovoms užimtoms, kitiems asmenims tenka daugiau patalpų ploto. Teisėjų kolegija pažymi, kad galiojantis teisinis reglamentavimas neįpareigoja iš bendro patalpų ploto atimti baldų užimamo ploto, be to, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui konkrečiai nesiskundė, kad jam neužteko vietos pavalgyti, šią aplinkybę pareiškėjas nurodė tik cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį (b. l. 20), o ne grįsdamas savo konkrečius teisių pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pagrįstai nevertino.

40. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018; 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018, taip pat žr., pvz., EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p.; 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad kiekvieną dieną sportuoja, į kamerų tipo patalpas už drausmės pažeidimus perkeltas nebuvo, todėl turėjo atitinkamą judėjimo laisvę pataisos namų teritorijoje.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo, pažymi, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti prižiūrėtojo iškvietimo sistemą lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose. Tačiau toks reikalavimas įtvirtintas kameroms (taisyklių 16.11 p.). Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas 2015 m. sausio 16–20 d. buvo laikomas karantino kameroje. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Pareiškėjas nepateikė argumentų dėl konkrečiu atveju jam padarytos žalos, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti (tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir priimdamas 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018).

43. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl prastų higienos sąlygų, parazitų, karšto vandens bei maisto, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis šiais klausimais, todėl, vengdama motyvų kartojimo, šiais aspektais papildomai nepasisako.

44. Pareiškėjas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, iš esmės nesutinka su įrodinėjimo pareigos paskirstymu.

45. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑52‑858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

46. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas savo skunde nurodė ne konkrečius savo paties patirtus išgyvenimus bei teisių pažeidimus, o citatas iš teismų sprendimų, kurių dauguma susiję su kalinimo sąlygų kamerose, o ne bendrabučio tipo patalpose, pažeidimais. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei į kitas kompetentingas institucijas (Visuomenės sveikatos centrą ar pan.), todėl laikytina, kad iš esmės kalinimo sąlygos jį tenkino. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime.

47. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos bei jos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

48. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui kameros ploto trūko tik 4 paras), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė