2019-11-25 Nr. AB-22023-3-61-3-00382-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1724-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00382-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) Pajėgų valdymo valdyba (toliau – ir Valdyba) 2018 m. sausio 9 d. priėmė nutarimą Nr. IN/8466/88/LT/17, kuriame nustatęs, kad vežėjas Ryanair nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, skyrė vežėjui Ryanair 4 200 Eur baudą.

2. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento Valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimą Nr. IN/8466/88/LT/17 (toliau – ir Nutarimas); 2) jei pirmasis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą iki minimalios Įstatyme numatytos baudos. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo reikalavimas pateikti visą informaciją apie keleivį, esančią keleivio duomenų įraše (angl. Passenger Name Records, PNR) (toliau – ir PNR duomenis) yra perteklinis, prieštaraujantis 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvai 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir Direktyva, API direktyva), nes Direktyvoje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Be to, Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra kur kas ilgesnė, nei numatyta Direktyvoje.

Tai prieštarauja Direktyvos tikslams ir esmei, kurie yra aiškiai, nedviprasmiškai nurodyti Direktyvos tekste. Direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas skundžiamas Nutarimas, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti Direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją Direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. Todėl tokiu reguliavimu pagrįstas Nutarimas naikintinas.

Bylos nagrinėjimo metu, įvertinęs atstovo žodžiu pateiktą prašymą, Policijos departamento atstovas nustatė, kad pranešimas apie Įstatymo pažeidimą ir bylos nagrinėjimą vežėjui buvo nusiųstas Įstatymo nustatytu būdu ir terminais. Tačiau pareiškėjas pažymėjo, jog vežėjas Ryanair yra didžiulė įmonė, todėl siunčiant pranešimus tik oficialiuoju Ryanair registracijos adresu, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti tinkamai informuotam. Nors posėdžio metu buvo prašoma paskirti mažesnę nei vidutinė baudą, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakovas į jas neatsižvelgė.

Pareiškėjo manymu, jam paskirta bauda yra per didelė. Vežėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, todėl šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą. Atsakovas niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių, duomenis pagal Direktyvą, nedavė pakankamai laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis, saugus duomenų perdavimas, vežėjo informacinių sistemų pritaikymas prie tinkamų sistemų.

4. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne vieną pareiškėjo nurodytą Direktyvą, bet iš viso keturias Europos Sąjungos direktyvas, kurios visos yra susijusios, persidengiančios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Galiojančios direktyvos privalo būti aiškinamos sistemingai, atsižvelgiant į pagrindinius teisės principus, be kita ko, ir į principą, kad vėlesnė taisyklė keičia ankstesnę. Vėlesnė direktyva, o konkrečiai 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios I priede yra detalizuojama, kokius duomenis turi teikti vežėjai, apėmė ir ankstesnės 2004/82/EB direktyvos, kuri dar kitaip vadinama API direktyva, reikalaujamus pateikti duomenis.

API direktyva ir PNR direktyva nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skiriasi tai, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų, t. y. API direktyvoje numatytas duomenų kategorijas ir papildomai kitas duomenų kategorijas. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje.

API ir PNR direktyvų nustatomas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kt. yra realizuojami techninėmis priemonėmis Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Įstatymo leidėjo pasirinktas modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, yra Europos Komisijos pripažintas gerąja praktika.

Nagrinėjant Įstatymo I priedo reikalavimus pateikti informaciją pareiškėjas atsižvelgia tik į API direktyvos reikalavimus ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų vežėjui. Aptariamu atveju aktuali Įstatymo redakcija (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) reikalavo pateikti santykinai mažos apimties duomenis. Šie duomenys didžiąja dalimi turėjo būti teikiami ir pagal API direktyvą. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė apskritai jokių reikalaujamų duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą reikalaujamų duomenų, nei pagal PNR direktyvą reikalaujamų duomenų, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų, taigi nevykdė savo pareigos jokia apimtimi.

Vien šiuo metu yra išnagrinėta mažiausiai 20 bylų dėl to, kad pareiškėjas nevykdo Įstatymo nuostatų ir neteikia Įstatymo reikalaujamų duomenų jokia apimtimi. API direktyva suteikia valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų. Pareiškėjo atstovo pasirinktas selektyvus teisės normų skaitymas galėjo suklaidinti pareiškėją ir gali suklaidinti teismą, todėl šia apimtimi pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

6. Įstatymo 23 straipsnis numato pareigą pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką registruotu paštu proceso šalies buveinės adresu prieš 14 darbo dienų. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba išsiuntė šiuos dokumentus dar anksčiau, įvertinusi pašto keliavimo trukmę. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas pareiškėjui iš karto pateikė dokumento vertimą į anglų kalbą. Pareiškėjo pateikiamos aplinkybės, kad įmonė yra didelė, joje dirba daug darbuotojų ir pan. yra laikytinos nereikšmingomis. Pranešimo įteikimas pareiškėjo darbuotojui yra pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimu, bylos šalis pati yra atsakinga už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje.

Pareiškėjo skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo pareiškėjas norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo, iki 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimo išsiuntimo dienos nebuvo pateiktas atsakovui nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu. Jis buvo pateiktas vežėjo atstovo raštu 2017 m. gruodžio 20 d. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama suteikti pagalbos atliekamam pažeidimo tyrimui, nustatyta nebuvo. Priešingai – pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, nes tyčia klaidino atsakovą ir vilkino procesą, teigdamas, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų.

Atstovo pasitelkimas bylos nagrinėjimui nėra laikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kuri galėtų padėti tyrimui. Pareiškėjas klaidina teigdamas, kad iš ankstesnės komunikacijos oficialiais raštais, elektroniniu paštu ir vykusių susitikimų metu nesuprato apie tai, jog pareiga teikti Įstatymo numatytus keleivių duomenis kyla iš abiejų, API ir PNR, direktyvų. Šis aspektas bei faktas, kad Įstatymo sąvoka „keleivių duomenys“ apima API ir PNR direktyvoje numatytus duomenis, yra aiškiai apibrėžta teisės aktuose bei buvo nuolat akcentuojama viso susirašinėjimo ir bendravimo su vežėjais metu.

Nepaisant visų Policijos departamento pastangų, kurias įrodo anglų kalba vykdoma aktyvi komunikacija oficialiais raštais ir elektroniniu paštu, pastangos organizuojant susitikimus ir vaizdo konferencijas, pareiškėjas nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kad pasiruoštų teikti duomenis teisės aktų nustatytu būdu ir tvarka, vilkino sutarimą dėl konkrečių terminų ir konkrečių informacinių sistemų suderinimo darbų pradžios. Pareiškėjo vilkinimą įrodo faktas, kad konkretūs darbai dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo buvo pradėti tik nuo to momento, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę. 2017 m. gruodžio 13 d. vykusios vaizdo konferencijos metu su pareiškėjo atstovais buvo sutarta dėl abiem šalims tinkamo duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolu duomenų teikimo formato bei tolesnių veiksmų sistemoms suderinti.

Mažiau nei per mėnesį nuo paskutinės vaizdo konferencijos dienos pareiškėjo ir Policijos departamento informacinių technologijų specialistai atliko beveik visus reikalingus duomenų teikimo testavimo ir informacinių sistemų suderinimo darbus. Apie privalomumą teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis pareiškėjas sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėn., o tai savo ruožtu paneigia pareiškėjo prielaidą, kad dėl to jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, jog galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis.

Iki šiol pareiškėjas nepateikė pilnai užpildyto, oficialaus pranešimo, kuriame būtų tinkamai, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir forma oficialiai pareiškęs apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus, formatus bei pateikęs kitą reikalaujamą informaciją, nors buvo ne kartą raginamas tai padaryti vėliau vykusių vaizdo konferencijų metu ir komunikuojant elektroniniu paštu. Kadangi pareiškėjas ne tik nepateikė oficialaus teisės aktų numatyto pareiškimo, bet susitikimų ir vaizdo konferencijų metu bei vykdant komunikavimą elektroniniu paštu iki skundžiamo Nutarimo priėmimo dienos nuolat keitė nuomonę ir aiškiai nepasisakė dėl to, kokį duomenų teikimo formatą ir būdą pasirenka teikti keleivių duomenis, pareiškėjo argumentai dėl IATA Type B būdo (protokolo) naudojimo duomenų perdavimui yra nepagrįsti.

Tai papildomai įrodo faktas, kad 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu pareiškėjo atstovai pasirinko kitą nei IATA Type B duomenų teikimo būdą – IBM MQ protokolą. Abiejų šalių informacinių technologijų specialistai sėkmingai ištestavo IBM MQ sistemos funkcionalumus ir nuo 2018 m. sausio 11 d. „Ryanair“ pradėjo teikti kai kurių skrydžių keleivių duomenis.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą tenkino iš dalies, pakeitė Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. IN/8466/88/LT/17 dalį, nutarimu paskirtąją baudą sumažinant iki minimalios 3 186 Eur baudos, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

8. Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. priimto nutarimo Nr. IN/8466/88/LT/17, kuriame nustatyta, kad vežėjas Ryanair nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir taip pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to pareiškėjui paskirta 4 200 Eur bauda.

9. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. įstatymo pažeidimo protokolu užfiksavo, jog vežėjas Ryanair Ltd., Ryanair DAC 2017 m. lapkričio 23 d. į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublikoje, atskraidino 169 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio Valstybės, tačiau nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. įstatymo pažeidimo protokole konstatavo, kad šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11340 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/08466/088/LT/17 nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2018 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. IN/08466/088/LT/17, įvertinusi 2017 m. lapkričio 29 d. įstatymo pažeidimo protokolu užfiksuotas aplinkybes, vežėjui Ryanair paskyrė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytą keturių tūkstančių dviejų šimtų eurų baudą.

10. Teismas pažymėjo, kad iš esmės pareiškėjas fakto, jog jis nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų, neginčija, tačiau atsakovo reikalaujamus pateikti duomenis vertina kaip perteklinius, o paskirtą baudą tokio pobūdžio pažeidimui, kaip per didelę.

11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 191 straipsnio 1, 2 dalimis.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl prašomų pateikti duomenų apimties, nurodė, kad aktualūs Įstatymo 1 priede nurodyti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kuriuos vežėjas privalo pateikti. Teismas, analizuodamas, ar Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys, kuriuos reikalaujama pateikti iš vežėjo, yra nepertekliniai ir atitinka API direktyvos ir PNR direktyvos nuostatas, pastebėjo, kad Įstatymu yra įgyvendinama tiek API direktyva, tiek PNR direktyva. Taigi Įstatymo įtvirtinti reikalavimai dėl bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų pateikimo gali apimti abiejose nurodytose direktyvose įtvirtintus keleivių duomenis. Pagal PNR direktyvos I priedą „Oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys“, atsakovas turėjo teisę reikalauti visų Įstatymo 1 priede nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų. Teismas pažymėjo, kad PNR direktyvos I priede nurodyti privalomi pateikti duomenys apima ir tą informaciją, kurią vežėjai privalo pateikti pagal API direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, todėl teigti, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis, nėra teisinio pagrindo.

13. Teismo teigimu, nors pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje, todėl Nutarimas šiuo aspektu taip pat laikytinas neteisėtu, teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutiko. Teismas nurodė, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais.

Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami. Teismas akcentavo, kad pagal API direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB) duomenų apsaugos nuostatas.

Be to, valstybės narės taip pat gali naudoti 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmens duomenis teisės aktų vykdymo tikslais. Kaip matyti, API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Teismas pastebėjo, kad pagal PNR direktyvos, kuri taip pat įgyvendinama Įstatymu, 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, valstybės narės užtikrina, jog PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje penkerių metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui.

Tuo metu pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui po duomenų perdavimo, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant. Teismo teigimu, iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatyme įtvirtinant duomenų saugojimo terminus yra atkartojamos PNR direktyvos nuostatos, todėl teigti, jog vežėjų pateiktus duomenis atsakovas saugo per ilgai, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

14. Teismas pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11340 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/08466/088/LT/17 nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką. Šis pranešimas išsiųstas pareiškėjui adresu Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, Dublin. Pranešimas apie Įstatymo reikalavimų pažeidimų bylos Nr. IN/08466/088/LT/17 nagrinėjimą, pridedant įstatymo pažeidimo protokolo kopiją, 2017 m. lapkričio 30 d. taip pat išsiųstas elektroninio pašto adresais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), customerqueries@ryanair.com, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo atstovo T. V. 2017 m. gruodžio 20 d. gautas elektroninis laiškas, kuriame atstovas prašo visus su pareiškėjo nagrinėjamomis bylomis susijusius dokumentus siųsti adresu: A. M. P., Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM224 1QW. Teismas pažymėjo, kad A. M. P. dar 2016 m. spalio 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovą, prašydama įtraukti jos kontaktinius duomenis, nes ji yra atsakinga už ryšius su institucijomis API ir PNR klausimais. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai išsiuntė bylos Nr. IN/08466/088/LT/17 medžiagą pareiškėjo registruotos buveinės adresu, o taip pat pareiškėjo atstovės A. M. P. dar 2016 m. spalio 20 d. nurodytu kontaktiniu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką. Todėl teigti, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą, nėra teisinio pagrindo.

15. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. IN/8466/88/LT/17, kuriuo nustatyta, kad vežėjas Ryanair nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir vežėjui Ryanair paskirta 4 200 Eur bauda, ta apimtimi, kuria konstatuotas pareiškėjo padarytas pažeidimas, yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie bylos dėl Įstatymo pažeidimo nagrinėjimą, atsakovas pagrįstai iš pareiškėjo reikalavo pateikti Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas šiuos duomenis ketino turėti savo žinioje per ilgai ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismas pareiškėjo teiginius dėl ginčijamo Nutarimo teisėtumo šiais aspektais atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas, pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo praktika (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).

17. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas 2017 m. spalio 18 d. elektroniniu paštu priminė pareiškėjui apie Lietuvos teisinį reguliavimą, pagal kurį visi oro vežėjai įpareigojami perduoti keleivių duomenis į Lietuvos keleivių duomenų informacinę sistemą. Atsakovas 2017 m. spalio 17 d. raštu Nr. 5-S-9821 informavo pareiškėją, kad iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus jokių veiksmų, jis bus priverstas taikyti Įstatymo 20 straipsnyje numatytą atsakomybę. Atsakovas papildomai 2017 m. spalio 27 d. el. paštu informavo pareiškėją apie privalomus pateikti duomenis, nes Ryanair nuo 2017 m. spalio 29 d. pradės vykdyti išorinius skrydžius į Izraelį. Pagal atsakovo pateiktus dokumentus, pareiškėjas duomenis, kuriuos jį pateikti įpareigoja Įstatymo 191 straipsnio 1 dalis, pateikė atsakovui tik 2018 m. kovo 2 d. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas įvykdė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir vykdydamas skrydžius į Izraelį nepateikė privalomų duomenų apie keleivius bei bilietus, vis tik vertintinas paskirtos baudos dydžio teisėtumo klausimas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovė A. M. P. buvo paskirta kaip atsakinga už ryšius su institucijomis API ir PNR klausimais, ji reguliariai bendradarbiavo su atsakovu dėl nurodytų duomenų teikimo, tačiau vis tik duomenys laiku pateikti nebuvo. Tarp vežėjo ir atsakovo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos, buvo kontaktuojama elektroniniu paštu. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybes, kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad Policijos departamentas kontaktavo su pareiškėju dėl API ir PNR duomenų teikimo techninių galimybių vaizdo konferencijos būdu 2017 m. gruodžio 13 d., pokalbio metu buvo sutarta dėl kito nei IATA Type B duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolo. Teismas šiuos pareiškėjo veiksmus vertino kaip siekį bendradarbiauti su institucija ir tai vertino kaip pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kurio pagrindu paskirta bauda turėtų būti mažinama nuo vidurkio iki minimalios baudos dydžio.

18. Teismas, išanalizavęs aktualų Transporto veiklos pagrindų įstatymo įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat pareiškėjo pozityvius veiksmus šalinant teisės akto pažeidimus, teisingumo ir proporcingumo principus, konstatavo, jog atsakovo 2018 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. IN/8466/88/LT/17 yra pagrįstas, tačiau juo paskirta 4 200 Eur dydžio bauda yra per didelė padarytam pažeidimui. Todėl pareiškėjo Ryanair DAR skundo dalį tenkino iš dalies ir pakeitė Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. IN/8466/88/LT/17 dalį, nutarimu paskirtąją baudą sumažinant iki minimalios 3 186 Eur baudos dėl nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismo vertinimu, toks baudos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjo padarytam pažeidimui.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismą) priimti prejudicinį sprendimą dėl duomenų apimties pagal Direktyvą 2004/82/EB ir Direktyvą 95/46/EB, taip pat dėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų ilgesnių duomenų saugojimo terminų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad iš nurodytų teisės normų matyti, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Teisingumo Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikomos Europos Sąjungos teisės aiškinimo). Tai reiškia, kad proceso dalyviai gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą. Nagrinėjamos bylos atveju teismui nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkino.

20. Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų teismui dėl išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą.

III. 21. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; atlyginti vežėjui „Ryanair DAC“ išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, taip pat reikalavimo pagal vieną iš jų kol kas vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. Į šias aplinkybes, taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino. API direktyva priimta daug anksčiau ir pagal ją vežėjai, vykdantys skrydžius iš trečiųjų, ne ES narių šalių, į ES valstybes, imasi būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją. API direktyvoje yra pateiktas aiškus ir neišplėstinis sąrašas duomenų, kuriuos privalo perduoti oro vežėjai kontroliuojančiai institucijai. Siekiant tolygaus ir neperteklinio Europos Sąjungos teisės aktų laikymosi, valstybės narės nereikalauja didesnio duomenų kiekio nei nurodyta šioje Direktyvoje, siekdamos šios direktyvos tikslų įgyvendinimo. Šis duomenų kiekis yra laikytinas pakankamu užtikrinti direktyvos tikslams.

21.2. Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091, 2.3 punkte yra numatyta, kad keleivių duomenys (angl. Passenger Name Record, PNR) – į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykstančių ir iš jos išvykstančių oro keliais keleivių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kurie yra išvardyti Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 1 priede. Vežėjui kilo pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, kadangi Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra apibrėžti šio Įstatymo 1 priede. 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d.

21.3. Pagal Įstatymo reguliavimą vežėjas privalėjo pateikti šiuos duomenis ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis. Toks reikalavimas pateikti duomenis yra perteklinis, prieštaraujantis Direktyvai, kadangi Direktyvoje dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Direktyvos Nr. 95/46/EB 6 straipsnyje. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

21.4. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnis įtvirtina, jog „direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Vadovaujantis šia nuostata, direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Direktyvų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Visgi remiantis Teisingumo Teismo praktika, direktyvoms išimtiniais atvejais tam tikromis sąlygomis gali būti pripažintas ir tiesioginis veikimas. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jei ji direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė neteisingai ar ne laiku. Taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nusprendęs, kad išimtiniais atvejais tam tikros direktyvų nuostatos valstybei narei gali turėti tiesioginį poveikį, net jeigu pastaroji dar nepriėmė perkėlimo akto, kai: a) direktyva į nacionalinę teisę neperkelta arba perkelta neteisingai; b) direktyvos nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios, ir c) direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos kokios nors teisės. Manytina, kad Direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai; Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas nutarimas skirti baudą vežėjui, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios; Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. Tuo metu PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje Policijos departamentui nuo 2018 m. gegužės 25 d., taigi reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius nei numatyta API direktyvoje kol kas neegzistuoja, todėl didesnio kiekio nei nurodyta API direktyvoje reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. To pirmosios instancijos teismas neįvertino.

21.5. Nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau ESTT yra nutaręs, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Skundžiamo sprendimo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo.

21.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo ir vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį traktuodamas kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti skirtingus duomenis, t. y., pavyzdžiui, vienos duomenų bazės naudojimas skirtingiems duomenims rinkti ir apdoroti, bet ne direktyvų įgyvendinimo tikslais rinkti daugiau informacijos nei numatyta direktyvose ir naudoti šiuos duomenis ne būtinai direktyvose, kurios įgyvendinamos Įstatyme nustatytiems tikslams, pvz., API duomenis naudoti siekiant kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais.

21.7. API direktyvos nuostatos yra pakankamai įsakmios ir nenumatančios ilgesnių informacijos apie keleivius saugojimo terminų, išskyrus atvejus, kai duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje. Tai prieštarauja Direktyvos tikslams ir esmei, kurie yra aiškiai, nedviprasmiškai nurodyti Direktyvos tekste. Nei savo atsiliepime, nei bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, atsakovas nenurodė, kokiems būtent tikslams Lietuvos Respublikoje informacija yra saugoma ilgesnį laiką nei nustatyta API direktyvoje.

21.8. Vykstant dialogui tarp vežėjo ir Policijos departamento vežėjas Ryanair buvo suklaidintas, kadangi pagrįstai (informacija teiktina per www.pnr.lt svetainę, taip pat visa vežėjui siųsta informacija buvo įvardyta kaip PNR duomenys – tai parodo ir byloje esantys įrodymai) manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą.

21.9. Vykstant deryboms ir vežėjui Ryanair planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, įvyko, vežėjo Ryanair manymu, nesusipratimas, kadangi Policijos departamentas – institucija, kurios nutarimas buvo skųstas pirmosios instancijos teismui – aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Visi į bylą pateikti įrodymai aiškiai ir nedviprasmiškai parodo, kad vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo.

21.10. Vežėjas Ryanair yra didelė įmonė, kurioje dirba daugiau nei 14 tūkst. darbuotojų, turi filialus ir atstovybes ir kitose šalyse – ne tik Airijoje. Adresas, kuriuo yra už skrydžių informaciją atsakingas skyrius, yra adresu Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW. Šį adresą susitikimų su Policijos departamento atstovais metu ne kartą pakartojusi Ryanair atstovė A. M. P. prašė visus su PNR (kadangi susitikimų metu buvo derintasi vien dėl PNR direktyvos įgyvendinimo) direktyva susijusius dokumentus siųsti šiuo adresu, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis tiek buvo išsiųsti į oficialią Ryanair buveinę. Į tai teismas neatsižvelgė ir todėl priėjo prie klaidingos išvados, kad procesiniai dokumentai vežėjui Ryanair buvo įteikti tinkamai.

21.11. Tarp Policijos departamento ir vežėjo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos ir kitaip šalys bendravo iki tvarkos, pagal kurią būtų teikiami keleivių duomenys (PNR) pagal PNR direktyvą. Vežėjui buvo suteiktas laikotarpis, per kurį jis paruoš savo technines priemones ir personalą keleivių duomenims padaliniui teikti. Padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamo laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas: (1) duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis; (2) saugus, laikantis visų asmens duomenų apsaugos reikalavimų, duomenų perdavimas padaliniui; (3) vežėjo informacinių sistemų pritaikymas prie padaliniui tinkamų sistemų, išvardytų Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašo II skyriuje (Keleivių duomenų teikimo tvarka, būdai, formatai, terminai).

21.12. Vežėjas Ryanair kitose ES valstybėse narėse teikia keleivių duomenis pagal Direktyvą naudodamas „Type B“ informacinę sistemą, kuri kol kas nėra suderinta su padalinio informacine sistema. Sistemoms suderinti, ką pripažįsta ir padalinio atstovai, reikalingas laikas, kurio vežėjui nebuvo suteikta. Jis iš karto, be išankstinio pranešimo, buvo pradėtas bausti už Įstatymo 191 straipsnio pažeidimus, nedavė pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybės.

21.13. Tik 2017 m. gruodžio 13 d. įvyko pirmasis techninis pokalbis dėl galimybės vežėjui teikti API keleivių duomenis pagal Type B protokolą.

22. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti; pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su skundžiamo sprendimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, ir aiškiai dėl jų pasisakė, pagrįstai pripažindamas, kad priimant Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas į nacionalinę teisę, taip pat, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę API ir PNR direktyvos nuostatas, ir, kad nagrinėjamoje byloje ES teisės normų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios vežėjų pareigą.

24. Atsakovas sutinka, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams vadovaujantis teisės aktų reikalavimais buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymu. Šiuos argumentus pagrindžia faktas, kad abi, API ir PNR direktyvos, nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas yra tas, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

25. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d, kadangi PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d., Briuselyje, ir įsigaliojo 20 dienų po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2016 m. gegužės 24 d. PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad valstybės narės privalo perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę t. y. „užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d.“. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas visus kitus savo apeliacinio skundo argumentus, ginčydamas renkamų keleivių duomenų apimtį, duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminus, remiasi vien API direktyvos nuostatomis ir visiškai neatsižvelgia į tiesiogiai taikytiną, abiejų direktyvų reikalavimus perkeliantį, nacionalinį teisinį reguliavimą. Vertinant Įstatymo reikalavimus bendrame abiejų direktyvų kontekste, apimtis nėra perteklinė, o šių duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminai ir duomenų tvarkymas niekaip neprieštarauja galiojantiems teisės aktams.

27. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo cituojama 2006 Europos komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonė yra neaktuali todėl, kad buvo priimta dar 2006 metais, t. y. tuo metu, kai galiojo tik API direktyva, ir niekaip neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių, įvykusių per pastaruosius 10–11 metų, ypač susijusių su šios srities teisinio reguliavimo pakeitimais, padarytais 2016 metais priimta PNR direktyva. Europos Komisijos interneto tinklalapyje, kuriame skelbiama ir minėtos darbo grupės nuomonė, taip pat yra nurodoma, kad skelbiamos nuomonės ir rekomendacijos neatspindi Europos Komisijos oficialios pozicijos.

28. Atsakovo teigimu, tiek API, tiek PNR direktyvose nurodyti duomenys renkami ir tvarkomi toje pačioje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje, šios sistemos funkcionalumais realizuojant skirtingą keleivių duomenų tvarkymo režimą, duomenų saugojimo terminus ir kt., suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Toks Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje tvarkymas realizuojamas Įstatymo 191 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria remiantis, siekiant kovoti su nelegalia migracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tvarko tik šio Įstatymo 1 priedo 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 1.5, 2.3, 2.4 papunkčiuose nurodytus duomenis ir tik apie užsieniečius, atvykstančius į Lietuvos Respubliką iš ne Europos Sąjungos valstybių narių. Tokie duomenys yra tvarkomi ir saugomi API direktyvoje nustatytais tikslais ir tvarka, bei šie duomenys šiuos tikslus įgyvendinantiems subjektams – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams – yra pasiekiami 24 val., t. y. tokį terminą, kurį apibrėžia API direktyva. Toks duomenų tvarkymo modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, Europos Komisijos yra pripažintas gerąja praktika.

29. Atsakovas pažymi, kad pareiga pareiškėjui teikti nurodytus keleivių duomenis yra įtvirtinta API direktyvoje, kuri galioja visoje Europos Sąjungoje jau daugiau negu dešimtmetį, todėl pastarasis negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Tuo labiau, pareiškėjas vykdydavo daugybę skrydžių iš ne ES valstybių į ES teritoriją ir neabejotinai teikė ir iki šiol teikia tokius duomenis kitų ES ir ne ES valstybių įgaliotoms institucijoms. Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliantis Įstatymas, numatantis pareigą vežėjams, vykdantiems skrydžius į Lietuvos Respubliką teikti keleivių duomenis (tokia apimtimi, kuria reikalavo API direktyva) įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d.

Priėmus naująją Įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), kuria perkeliamos ne tik minėtos API direktyvos, bet ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Būtina pažymėti, kad naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjais privalėjo teikti šiuos duomenis, t. y. keleivių duomenys nuo Įstatymo įsigaliojimo momento privalėjo būti teikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Naująja Įstatymo redakcija buvo įtvirtinta vieninga keleivių duomenų sąvoka, neišskirianti atskirai API ir PNR duomenų sąvokų, nes savo pobūdžiu šie duomenys yra tapatūs. Žinant, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas pasirengti ir pritaikyti sistemas, kad galėtų teikti keleivių duomenis elektroninių ryšių priemonėmis, Policijos departamentas visais įmanomais būdais komunikavo ir informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją apie Lietuvos teisinio reguliavimo pasikeitimus ir pasikeitimų ypatumus.

Nepaisant visų Policijos departamento pastangų, pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus, dėl ko 2017 m. spalio 17 d. Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-9821 vėl kreipėsi į pareiškėją ir oficialiai priminė pareiškėjo pareigą teikti keleivių duomenis bei įspėjo, kad pareiškėjui iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus aktyvių veiksmų duomenų teikimui užtikrinti bus pradėta taikyti Įstatymo nustatyta atsakomybė. Pareiškėjo vilkinimą įrodo faktas, kad konkretūs darbai dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo buvo pradėti tik nuo to momento, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę.

30. Įgyvendindamas Įstatymo 191 straipsnio 8 punkto reikalavimą, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091 patvirtino ir nustatyta tvarka viešai paskelbė Teisės aktų registre Duomenų teikimo tvarkos aprašą, kuris detaliai reglamentuoja keleivių duomenų teikimo policijos įgaliotam padaliniui tvarką, būdus, terminus, duomenų teikimo formato reikalavimus, informacijos apie oro vežėjus ir skrydžius teikimo tvarką (nauja įsakymo redakcija patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 5-V-783, TAR 2017-09-25, Nr. 15004). Vadovaujantis Duomenų teikimo tvarkos aprašo III skyriaus nuostatomis, prieš pradedant teikti duomenis Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybai, vežėjams nustatoma pareiga pateikti oficialų pranešimą elektroniniu paštu šiame Tvarkos apraše nustatyta forma apie skrydžius, kuriuos ketina vykdyti, būdus, kuriuos pasirenka duomenims teikti, ir pasirenkamą duomenų teikimo formatą bei pateikti kitą informaciją, reikalingą organizuoti tinkamą duomenų teikimą elektroninių ryšių priemonėmis. Iš pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. elektroniniu paštu gautas tik dalinis pranešimas, kuriuo pareiškėjas nepasirinko jokio duomenų teikimo būdo ir formato. Tuo labiau kyla abejonių ir dėl to, ar šis pranešimas yra pasirašytas oficialaus įgalioto atstovo, nes nebuvo gauta jokio dokumento, patvirtinančio įgaliojimą atstovauti Ryanair interesams aptariamais klausimais. Kadangi pareiškėjas ne tik nepateikė oficialaus teisės aktų numatyto pareiškimo, bet susitikimų ir vaizdo konferencijų metu bei vykdant komunikavimą elektroniniu paštu iki skundžiamo nutarimo priėmimo dienos nuolat keitė nuomonę ir nepasisakė aiškiai dėl to, kokį duomenų teikimo formatą ir būdą pasirenka keleivių duomenų teikimui, todėl pareiškėjo argumentai dėl IATA Type B būdo (protokolo) naudojimo duomenų perdavimui yra nepagrįsti. Tai papildomai įrodo faktas, kad 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu pareiškėjo atstovai pasirinko kitą – IBM MQ protokolą, o ne IATA Type B duomenų teikimo būdą. Tik 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjas pateikė oficialų pranešimą apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus ir formatus, o faktiškai duomenis pradėjo teikti tik 2018 m., po pažeidimo fiksavimo.

31. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes susijusias su procesinių dokumentų įteikimu vežėjui ir priėjo teisingos išvados, jog procesiniai dokumentai vežėjui Ryanair buvo įteikti tinkamai, t. y. Įstatymo nustatytu būdu, tvarka ir terminais pranešimas apie Įstatymo pažeidimą ir bylos nagrinėjimą vežėjui išsiųstas registruotu paštu buveinės adresu (Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, Dublinas, Airija). Taip pat pažymi, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba ėmėsi papildomų veiksmų, 2017 m. lapkričio 23 d. išsiųsdama Įstatymo pažeidimo protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus elektroniniu paštu pareiškėjo atsakingam asmeniui A. M. P., adresu: (duomenys neskelbtini) bei „Ryanair“ klientų aptarnavimo centrui elektroninio pašto adresu: customerqueries@ryanair.com, ir kitiems „Ryanair“ atstovams elektroninio pašto adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikiamos subjektyvios aplinkybės, o konkrečiai tai, kad įmonė yra didelė, joje dirba daug darbuotojų ir pan., laikytinos nereikšmingomis. Pranešimo įteikimas pareiškėjo darbuotojui yra pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimu ir pareiškėjas pats yra atsakingas už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje. Taip pat pabrėžia, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybai apelianto skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo Ryanair norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo (Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW) iki 2017 m. lapkričio 21 d. Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11034 apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiuntimo vežėjui buveinės adresu dienos nebuvo pateiktas nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu. Kitas korespondencijos pristatymo adresas (Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW) buvo pateiktas raštu vežėjo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d.

32. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai sutiko su Policijos departamento pozicija, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu išaiškinant galimą pažeidimą, kad Ryanair paskirta bauda atitinka jo padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, bei nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, jog ši bauda yra aiškiai per griežta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Policijos departamento 2018 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. IN/8466/88/LT/17, kuriuo vežėjui Ryanair skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad, nepateikęs bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. kovo 15 d. sprendimu nusprendė, kad Nutarimas yra pagrįstas, tačiau, įvertinęs pareiškėjo veiksmus šalinant teisės akto pažeidimus, vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principais, baudą sumažino iki 3 186 Eur. Nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

35. Išplėstinė teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį keisti ar naikinti.

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nusprendė, kad Pajėgų valdymo valdybos reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada: pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, privalo šio straipsnio 2 dalyje nurodytam įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius.

Įstatymo 1 priede yra išvardyti teiktini bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys (keleivių duomenys (kiekvieno keleivio): keleivio duomenų įrašo (PNR) unikalus kodas (1.1. p.); vardas (vardai), pavardė (pavardės), gimimo data, lytis (1.2. p.); pilietybė (1.3. p.); vizos ar kito dokumento, pagrindžiančio galimybę būti šalyje, duomenys (tipas, numeris, išdavimo data, išdavimo įstaiga, galiojimo pabaigos data) (1.4. p.); kelionės dokumento duomenys (tipas, numeris, išdavusi valstybė, galiojimo pabaigos data) (1.5. p.); kontaktinio adreso duomenys (valstybė, gyvenamoji vietovė, gatvė, namo numeris, buto numeris, pašto kodas) (1.6. p.); kontaktiniai duomenys (elektroninio pašto adresas, telefono numeris) (1.7. p.); keleivio registravimo laikas, įlipimo į lėktuvą būsena (neatvyko, atvyko) (1.8. p.).

Bilietų duomenys (kiekvieno bilieto): bilieto numeris (2.1. p.); bilieto rezervavimo arba patvirtinimo data, bilieto klasė (2.2. p.); skrydį vykdantis faktinis oro vežėjas (pavadinimas, kodas) (2.3. p.); skrydžio duomenys (numeris, išvykimo data, atvykimo data, informacija, iš kur arba į kur vykdomas skrydis (galutinis tikslas), iš kur arba į kur vykdomas skrydis (tarpinis tikslas), atvykimo ir išvykimo neatitikimas (2.4. p.); registruoto bagažo duomenys (numeris, vienetai, svoris, specialusis bagažas, papildomas bagažas) (2.5. p.); sėdimoji vieta (bilieto pirkimo arba rezervavimo metu ir skrydžio metu) (2.6. p.); bilieto rezervavimą atlikusios kelionių agentūros, kelionių agento ar kito bilietą pardavusio ūkio subjekto unikalus atpažinimo kodas (2.7. p.).

Mokėjimo duomenys: mokėjimo tipas (grynaisiais, mokėjimo kortele, banko pavedimu) (3.1. p.); suma (eurais) (3.2. p.); mokėtojo duomenys (vardas, pavardė, gyvenamosios vietos duomenys, pavadinimas, buveinės adresas, elektroninio pašto adresas, telefono numeris) (3.3. p.); mokėjimo kortelės duomenys (tipas, numeris, galiojimo pabaigos data, savininko vardas, pavardė, pavadinimas) (3.4. p.)).

37. Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-2483 nustatyta, kad 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d. Kadangi skrydis vykdytas 2017 m. lapkričio 23 d., pareiškėjas turėjo pateikti 1.1.–1.5., 1.8. ir 2.1.–2.4. papunkčiuose nurodytus duomenis.

38. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Kadangi skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas nutarimas, vykdytas 2017 m. lapkričio 23 d., pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

39. Pažymėtina, kad pareiškėjas Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatą bei Įstatymo 1 priede nurodytą teiktiną informaciją vertina išimtinai vieno ES teisinio instrumento – API direktyvos – kontekste. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, Įstatymu ir atskirais jo straipsniais įgyvendinama ne tik 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (API direktyva), bet ir 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 2001/51/EB dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo, 2010 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/40/ES dėl kelių transporto ir jo sąsajų su kitų rūšių transportu srities intelektinių transporto sistemų diegimo sistemos bei 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (PNR direktyva).

40. Kaip savo praktikoje yra nurodęs Teisingumo Teismas, apie direktyvas, taip pat sprendimus pranešama tiems, kuriems jie skirti, ir jie įsigalioja po tokio pranešimo. Iš tokios nuostatos matyti, kad direktyva turi teisinį poveikį valstybei narei, kuriai ji skirta, nuo to momento, kai apie ją pranešama (žr. Teisingumo Teismo 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje Inter‑Environnement Wallonie ASBL ir Région wallonne, C-129/96, 41 p.). Atsižvelgdamas į tai, kad direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti įsigalioję valstybėse narėse, Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu terminu siekiama, visų pirma, duoti valstybėms narėms laiko įgyvendinimo aktams priimti, kol nepasibaigė šis terminas, todėl valstybėms negali būti priekaištaujama, kad jos neperkėlė direktyvos į savo vidaus teisės sistemą.

Tačiau per šį įgyvendinimo terminą valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių ir užtikrinti, kad direktyva siekiamas rezultatas būtų pasiektas iki termino pabaigos. Be to, valstybės narės turi teisę imtis pereinamųjų priemonių arba įgyvendinti direktyvą palaipsniui (Teisingumo Teismo 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Inter‑Environnement Wallonie ASBL ir Région wallonne, C-129/96, 43–44, 49 p.). Per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės turi susilaikyti nuo nuostatų, galinčių rimtai trukdyti pasiekti joje nurodytą rezultatą, priėmimo.

Šiuo aspektu neturi reikšmės tai, ar nacionalinės teisės nuostatomis, priimtomis įsigaliojus atitinkamai direktyvai, siekiama ją perkelti (žr. Teisingumo Teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo Emil Milev, C‑439/16, 31–32 p. ir ten nurodytą praktiką). PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d. ir, remiantis jos 22 straipsniu, įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Be to, pagal PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d.

Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai. Tai reiškia, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011).

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių ES teisės nuostatų, eksplicitiškai ar implicitiškai draudžiančių valstybei narei priimti nacionalinės teisės normas, įpareigojančias vežėjus teikti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis saugumo užtikrinimo, asmenų gyvybės gynybos bei saugos tikslais, inter alia (lot. be kita ko) numatytais ir PNR direktyvoje, jei tokiu reguliavimu yra laikomasi ES duomenų apsaugos reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad kitos valstybės narės (pvz., Jungtinė Karalystė, Danija) dar iki Europos Parlamentui ir Tarybai priimant PNR direktyvą savo nacionalinės teisės nuostatomis jau reglamentavo klausimus, susijusius su PNR duomenų rinkimu bei naudojimu.

41. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalį bei nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Lietuva ėmėsi veiksmų, būtinų šios direktyvos įgyvendinimui, pakeisdama atitinkamus nacionalinės teisės aktus. Pažymėtina, kad PNR direktyva buvo pasirinkta įgyvendinti palaipsniui, kadangi pirmieji Įstatymo pakeitimai (pvz., susiję su Įstatymo 191 straipsniu) padaryti 2016 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-2483 ir įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., tačiau dalis Įstatymo 1 priede nurodytų duomenų (inter alia susijusių su tam tikrų PNR direktyvos aspektų įgyvendinimu) turėjo būti pradėti teikti tik nuo 2018 m. sausio 1 d. Atsižvelgdama į valstybės narės teisę imtis veiksmų direktyvos nuostatas perkelti į nacionalinę teisę, jei tai daroma tinkamai, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą, jog pareiga teikti didesnės apimties nei API duomenis galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 2018 m. gegužės 25 d.

42. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191 straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d.

Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.).

Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas.

Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjo prašomi pateikti duomenys apėmė ir API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus duomenis (o fakto, jog pagal galiojančius teisės aktus turėjo pareigą teikti API duomenis, pareiškėjas neginčija), tačiau jų pareiškėjas, nors ir vykdė išorės skrydį, taip pat neteikė.

43. Pareiškėjas akcentuoja tai, jog PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda. Iš tiesų, pagal API direktyvą keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant Direktyvos Nr. 95/46/EB duomenų apsaugos nuostatas. Valstybės narės imasi būtinų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijoms duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį (API direktyvos 6 str. 1 d.).

Pagal PNR direktyvą valstybės narės užtikrina, kad PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje 5 metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui (PNR direktyvos 12 str. 1 d.). Pasibaigus 6 mėnesių laikotarpiui, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant išvardytus duomenų elementus, pagal kuriuos būtų galima tiesiogiai nustatyti keleivį, su kuriuo PNR duomenys yra susiję, inter alia bet kokie surinkti API duomenys (PNR direktyvos 12 str. 2 d. ir 12 str. 2 d. f p.).

Šios nuostatos atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais.

Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Be to, kaip jau minėta anksčiau, pačia API direktyva buvo padaryta išlyga institucijų pareigai panaikinti duomenis per 24 valandas, jei jie reikalingi vėlesnėms už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus.

Pažymėtina, kad nors atsakovas, nurodęs, jog inter alia API duomenys, kurie Valstybės sienos apsaugos tarnybos yra naudojami išimtinai tik kovos su nelegalia imigracija bei pasienio kontrolės tikslais (Įstatymo 191 str. 4 d.), dėl sistemos technologinių funkcionalumų Valstybės sienos apsaugos tarnybai yra prieinami tik 24 valandas nuo jų perdavimo, įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, nepateikė, tai nėra svarbu nagrinėjamo ginčo kontekste, kadangi pareiškėjas niekaip nepagrindė kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu šiuo aspektu, pažeidžia / galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

44. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog turi būti atsižvelgiama į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo, kurioje nurodyta, jog turėtų būti laikoma, kad duomenys, nurodyti API direktyvoje, yra būtini ir jų pakanka atsižvelgiant į direktyvos tikslus (griežtinti pasienio kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija. Nuomonės II d. 2a p.). Be to, gairėse rekomenduojama, kad API duomenų neturėtų sudaryti daugiau duomenų, nei nurodyta gairėse.

Darbo grupė pažymi, kad valstybės narės, reikalaudamos gauti visą informaciją apie keleivį, esančią keleivio duomenų įraše (PNR) arba oro vežėjų išvykimo kontroliniuose sąrašuose, pažeistų Direktyvą Nr. 95/46/EB, nes abiejų tipų dokumentuose pateikiama daug daugiau duomenų nei nurodyta gairėse bei kituose atitinkamuose tarptautiniuose standartuose; taip pat pabrėžiama, kad vykdant pasienio kontrolę PNR duomenys nebūtini (Nuomonės II d. 2 a p.). Nors PNR direktyva nedaromas poveikis Direktyvos Nr. 95/46/EB taikymui oro vežėjų vykdomam asmens duomenų tvarkymui (PNR direktyvos 21 str. 2 d.), pažymėtina, kad minėtoji darbo grupė turi ne privalomąjį, o patariamąjį statusą.

Be to, darbo grupės nuomonė, kuria remiasi pareiškėjas, priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), todėl jos pateiktas vertinimas API direktyvos atžvilgiu yra izoliuotas ir neatspindintis pasikeitusios faktinės bei teisinės situacijos. Išplėstinė teisėjų kolegija dėmesį atkreipia ir į tai, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Vėlgi pažymėtina, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė kaip, jo nuomone, per ilgu ar per didelės apimties duomenų saugojimu, kurį jis ginčija, yra / gali būti pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, kadangi jis nėra nei renkamų duomenų subjektas, nei yra kaip nors įgaliotas ginti duomenų subjektų interesus.

45. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes pranešimas apie bylą buvo išsiųstas ne jo pageidautu elektroninio pašto adresu. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu bei pareiškėjo atstovės dar 2016 m. spalio 20 d. nurodytu kontaktiniu elektroninio pašto adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

46. Kadangi pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tam pasiruošti, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju – pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė

Milda Vainienė