2018-02-28 Nr. AB-4090-3-65-3-00368-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1913-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00368-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. K. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. 2017 m. kovo 30 d. teismo posėdyje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 2 500 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skirtingais laikotarpiais nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. netinkamomis sąlygomis buvo laikomas Komisariato areštinės kamerose. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisariato areštinės kamerose nėra stalo ir taburečių (suoliuko), todėl pareiškėjui dažniausiai tekdavo valgyti sėdint lovoje arba laukti, kol pavalgys kiti kameroje kartu su pareiškėju laikomi asmenys. Pareiškėjas teigė, jog visose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie durų, o galimybių jį užsidengti nebuvo, todėl atliekant gamtinius reikalus pareiškėjas pro kamerų duryse esančius langelius buvo stebimas pareigūnų ir pareigūnių.

Tokios sąlygos žemino pareiškėjo garbę bei orumą, pažeidė jo privatumą. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerose sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios patalpos sienomis, būti įrengtas taip, jog būtų galima užsirakinti. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kamerose esantys langai dėl juose įrengtų grotų atsidarydavo tik 7-8 cm, todėl kamerose trūkdavo gryno oro. Kadangi langai buvo nešvarūs, natūralus apšvietimas buvo nepakankamas, o nuo dirbtinio apšvietimo skaudėdavo akys. Pareiškėjas nurodė, jog kamerose turi būti ventiliacija, temperatūra ne mažesnė nei 18 ºC.

Pareiškėjo teigimu, dėl vietos trūkumo kamerose jis buvo priverstas didžiąją dienos dalį gulėti lovoje, dėl ko skaudėdavo kūną, naktį negalėdavo užmigti. Lovos buvo surūdijusios. Kamerose veisėsi parazitai, švarai kamerose palaikyti nebūdavo išduodami jokie valikliai ar reikmenys grindims plauti bei dulkėms valyti. Pareiškėjo tvirtinimu, areštinės darbuotojai žemina nuteistųjų ir suimtųjų garbę bei orumą, bendrauja netinkamai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai maži, išvedus pasivaikščioti vienoje kameroje laikomus asmenis, t. y. 4-6 asmenis, pusei iš jų tekdavo stovėti vienoje vietoje.

Šaltuoju metų laiku tekdavo trumpinti pasivaikščiojimų laiką, kadangi šaldavo kojos, o dėl mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto visą laiką tekdavo stovėti vienoje vietoje. Pareiškėjas nurodė, jog asmenų laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjo nuomone, dėl tokių laikymo sąlygų Komisariato areštinėje jis buvo baudžiamas kankinant. Pareiškėjas paaiškino, kad į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas iki šiol nėra su jais susipažinęs ir ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Konvencija neįtvirtina jokio senaties termino, todėl senaties termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų laikymo sąlygų jis patyrė emocinius, psichinius bei dvasinius sukrėtimus, patirtą neturtinę žalą prašė atlyginti pinigine išraiška.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos jį laikant Komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., atlyginimo, prašė taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovas nurodė, jog Komisariato areštinėje pareiškėjas buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2016 m. kovo 25 dienos. Tik trumpą laikotarpį pareiškėją laikant Komisariato areštinės kamerose jam teko nežymiai mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Atsakovas pažymėjo, kad areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų asmenų sąlygas ir privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tuo tikslu 2005 m. atlikus Komisariato areštinės antrojo korpuso remonto darbus, sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai. Panevėžio visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nenustatė. Atsakovas paaiškino, jog kamerų duryse esantys langeliai skirti tam, kad areštinės kamerose būtų užtikrinta tvarka. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse, todėl pareigūnai, atlikdami kamerų stebėjimą pro kamerų duryse esančius langelius, mato tik dalį sanitarinio mazgo. Komisariato areštinės kamerų užstatymas baldais ir inventoriumi atitinka teisės aktų reikalavimus. Komisariato areštinės kamerose langai atsidaro tiek, kiek juos atverti leidžia languose įrengtos grotos. Areštinė vėdinama mechaninės ventiliacijos būdu, kuri sumontuota 2005 m. ir 2013 m., atlikus Komisariato areštinės remonto darbus. Atsakovas nurodė, kad areštinėje laikomiems asmenims išduodamos priemonės švarai kamerose palaikyti bei langams iš vidinės pusės valyti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, skunde nurodydamas reikalavimą dėl areštinės darbuotojų netinkamo bendravimo, nepateikė konkrečių atvejų ar situacijų, kuomet areštinės darbuotojai galėjo elgtis pažeisdami pareiškėjo teises. Pareiškėjo nusiskundimai dėl pasivaikščiojimų kiemeliuose, atsakovo teigimu, neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas Komisariato areštinės kamerose daugiausiai buvo laikomas su trimis asmenimis, be to, Komisariatas nėra atsakingas dėl to, jog pareiškėjas nebuvo tinkamai apsirengęs jį vedant pasivaikščioti šaltuoju metų laiku.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, rėmėsi CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog jis praleido terminą kreiptis į teismą dėl patirtos neturtinės žalos, nes aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, nelaikytinas objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Teismas atkreipė dėmesį, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas Komisariato areštinėje ir nustatantys areštinėje laikomų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Pareiškėjas savo reikalavimus iš esmės grindė nacionaliniais teisės aktais, be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis visą laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį jautė neigiamus išgyvenimus, kuriuos prilygino kankinimui, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais, galėjo suvokti, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2016 m. kovo 25 dienos. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Komisariato areštinės kamerose sąlygų, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiavo senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 5 d., atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. d. iki 2013 m. liepos 8 d. praleido ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė svarbių priežasčių, dėl kurių teismas galėtų atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl byloje sprendė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėją laikant Komisariato areštinėje skirtingais laikotarpiais nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. kovo 25 dienos.

8. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Komisariato areštinės kamerose 58 paras, iš kurių – 14 parų pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei nustatyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), 80 punkte, t. y. 2 paras pareiškėjui teko 4,92 kv. m, 3 paras skirtingais laikotarpiais – 4,36 kv. m, ir 9 paras – 4,17 kv. m. Likusias 44 paras pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus ploto reikalavimo. Teismo vertinimu Komisariatas 14 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir HN 37:2009) 20 punktu, ir pažymėjo, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose reglamentuojančių nuostatų neliko. Teismas vadovavosi Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktu, iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, kad visose areštinės kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį (šiose kamerose pareiškėjas nebuvo laikomas), yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis. Toks sanitarinio mazgo įrengimas iš esmės atitiko ginčo laikotarpiu galiojusios HN 37:2009 20 punkto nuostatas.

10. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kameroje esančių kitų asmenų, teismas pažymėjo, kad HN 37:2009 20 punktas nenustatė reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Teismas nustatė, kad 2005 m. atlikus Komisariato areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir, atsižvelgęs į tai, kad sanitariniai mazgai Komisariato areštinės kamerose įrengti kamerų kampuose, bei įvertinęs, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus užsidengti audeklu, darė išvadą, kad Komisariato areštinės pareigūnai ginčo laikotarpiu buvo sudarę galimybes pareiškėjui kameroje esančiu sanitariniu mazgu ir jame įrengtu tualetu naudotis privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Teismas sprendė, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Komisariato areštinės pareigūnai būtų pažeidę Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto ir HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

11. Teismas sprendė, kad kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apstatymas baldais atitiko Areštinių veiklos taisyklių 81 punkto nuostatą, kadangi kamerose buvo po vieną stalą, du suolus. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog dėl netinkamo stalo ir suolų įrengimo vienu metu prie stalo negalėjo pavalgyti visi kameroje laikomi asmenys, todėl pareiškėjui tekdavo valgyti sėdint lovoje arba laukti, kol pavalgys kiti kameroje laikomi asmenys, teismas atsižvelgė į tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas su vienu arba dviem asmenimis. Teismas konstatavo, kad kamerų apstatymas stalais ir suolais atitiko teisinį reglamentavimą, todėl neturėjo pagrindo pripažinti, jog Komisariatas pažeidė Areštinių veiklos taisyklių 81 punkto nuostatą. Teismas nenustatė, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, lovos buvo surūdijusios. Pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose lovos buvo surūdijusios, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti aptariamus pareiškėjo teiginius pagrįstais ir juos atmetė.

12. Teismas vadovavosi HN 37:2009 23, 21, 24 punktais, HN 134:2015 17, 14, 16 punktais, ir nustatė, kad Komisariato areštinėje 2005 m. ir 2013 m. atliekant areštinės remonto darbus, buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema, naujas apšvietimas. Pagal Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akto Nr. H5-341 duomenis, visose Komisariato areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro; taip pat nurodyta, jog sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akto Nr. H5-688 duomenimis taip pat nustatyta, kad Komisariato areštinės kameroje Nr. 18 yra du dvigubo stiklo paketo langai su grotomis, kurie atsidaro. Pareiškėjas neneigia aplinkybės, jog Komisariato areštinėje langai atsidaro. Grotų įrengimas areštinės kamerų languose yra specialus teritorinėms policijos įstaigoms, kuriose laikomi suimtieji ir nuteistieji asmenys, nustatytas reikalavimas, todėl tokių vėdinimo sąlygų sudarymas, teismo vertinimu, atitinka teisės aktų reikalavimus.

13. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog natūralus apšvietimas dėl nešvarių langų ir dirbtinis apšvietimas dėl per ryškios šviesos buvo netinkamas, teismas vadovavosi byloje pateiktuose Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotais patikrinimo duomenimis, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, susijusių su Komisariato areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, atliktais natūralios bei dirbtinės apšvietos matavimų rezultatais, tačiau vertino ir kitus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. Komisariato pareigūno tarnybiniame pranešime pateiktus paaiškinimus, jog areštinės kamerų langus iš vidaus valo kamerose laikomi asmenys, iš lauko – įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurioje kameroje apšvietimas buvo netinkamas, taip pat nepaaiškino, ar Komisariato areštinės kamerose nebuvo sudarytos sąlygos išvalyti langus. Pareiškėjas skundais ir (ar) prašymais dėl aptariamų nusiskundimų į Komisariato pareigūnus ir (ar) administraciją nesikreipė, todėl teismas sprendė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Komisariato areštinės kamerose skirtingais bei trumpais laikotarpiais, t. y. nuo 1 iki 6 parų, jis negalėjo patirti tokių pakenkimų regėjimui, kurie būtų sukėlę ilgalaikes neigiamas pasekmes.

14. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog Komisariato areštinėje oro temperatūra šaltuoju metų laiku buvo per žema, teismas vadovavosi Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. H5-688 operatyviosios kontrolės metu nustatytais Komisariato areštinės kameroje Nr. 18 atlikto laboratorinio šiluminės aplinkos tyrimo rezultatais, kurie patvirtina, jog minėtoje kameroje oro temperatūra atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurioje Komisariato areštinės kameroje jį laikant šaltuoju metų periodu oro temperatūra buvo per žema, todėl, vertindamas tai, jog ginčo metu skirtingais laikotarpiais pareiškėjas šaltuoju metų periodu Komisariato areštinės skirtingose kamerose iš viso buvo laikomas 28 paras, o pareiškėjui konkrečiai nenurodžius kuriuo laikotarpiu ir kurioje Komisariato areštinės kameroje jį laikant temperatūra buvo per žema, teismas pažeidimų, susijusių su higienos normose nustatytais reikalavimais areštinės kamerų temperatūrai šaltuoju metų periodu nenustatė.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jam nebuvo išduodami jokie valikliai bei reikmenys grindims plauti bei dulkėms valyti, teismas rėmėsi HN 37:2009 6, 48-50, 52 punktais, HN 134:2015 37 punktu, Areštinių veiklos taisyklių 9.2 punktu, nustatė, kad Komisariato areštinės kamerose laikomiems asmenims yra išduodamos priemonės kameros švarai palaikyti, taip pat priemonės langų valymui iš vidinės pusės. Komisariato areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais. Komisariato areštinėje yra valymo inventorius, valymo bei dezinfekavimo priemonės, kempinėlės, pašluostės, semtuvėliai šiukšlėms, grindų šepečiai, išvardintas valymo inventorius išduodamas kiekvienam sulaikytajam paprašius. Esant reikalui, profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka uždaroji akcinė bendrovė „Profilaktinė dezinfekcija“, darbai registruojami „Kenkėjų kontrolės ir dezinfekcijos darbų atlikimo žurnale“.

16. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Komisariato pareigūnus dėl valymo priemonių ar inventoriaus išdavimo, o Komisariato pareigūnai būtų atsisakę juos pareiškėjui išduoti. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad paprašius priemonės, skirtos kamerų švarai palaikyti, yra išduodamos, taip pat nurodė, kad kamerose švarą turėdavo palaikyti patys kamerose laikomi asmenys. Pareiškėjas papildomai nurodė, jog kamerose pasitaikydavo parazitų ir tarakonų, tačiau taip pat patvirtino, kad kamerose būdavo atliekama dezinfekcija. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu aspektu nėra pagrindo Komisariato veiksmų pripažinti neteisėtais.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog Komisariato areštinės pareigūnai žemina nuteistųjų ir suimtųjų garbę bei orumą, bendrauja netinkamai, teismas nenustatė, kad pareiškėjas skunde ir (ar) teismo posėdyje būtų pateikęs konkrečius atvejus, kurie patvirtintų jo teiginius dėl Komisariato areštinės pareigūnų bendravimo nesilaikant Taisyklėse nustatytų bendravimo su areštinėje laikomais asmenimis reikalavimų, taip pat nenustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamo pareigūnų bendravimo, jo garbės bei orumo pažeidimo, patyčių ar užgauliojimo Komisariato administracijai būtų reiškęs skundus, prašymus ar pretenzijas. Teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo Komisariato pareigūnų bendravimo atmetė.

18. Teismas rėmėsi HN 37:2009 11 punktu, Areštinių veiklos taisyklių 7.10, 54-56 punktais, Komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Komisariato viršininko 2009 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-252, 6.10 punktu, pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelių dydžiui, taip pat tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Komisariato areštinėje buvo laikomas su vienu arba dviem asmenimis. Teismo vertinimu, tokie duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius jis buvo vedamas su 4-6 asmenimis. Vien pareiškėjo nuomonė, kad pasivaikščiojimo kiemai yra per maži, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą ginčo laikotarpiu Komisariate nebuvo užtikrinta. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl šaltuoju metu jam kilusių nepatogumų (t. y., jog pareiškėjui šaldavo kojos), teismas neturėjo pagrindo pripažinti Komisariato neteisėtų veiksmų.

19. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko 14 parų, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

20. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 14 parų (2 paras pareiškėjui teko 4,92 kv. m, 3 paras skirtingais laikotarpiais – 4,36 kv. m, ir 9 paras – 4,17 kv. m.), tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausia nepertraukiama trukmė 6 paros). Teismas nenustatė, kad Komisariato pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. 21. Pareiškėjas Ž. K. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi, skaičiuodamas minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, neišskaičiavo baldų užimamo ploto. Sanitarinio mazgo patalpa nėra atskiroje patalpoje su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Pareiškėjo manymu, teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė kitus jo skundo argumentus. Teismo nustatytas pažeidimas nėra mažareikšmis.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo Ž. K. skundas dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Komisariato areštinėje pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. liepos 8 d. praleido ieškinio senaties terminą, jo neatnaujino, tačiau pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. kovo 25 d. buvo pažeista (14 parų pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą), o pareiškėjo reikalavimą dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas kameros plotą turėjo skaičiuoti atimdamas baldų užimamą plotą, taip pat atkreipia dėmesį, kad sanitarinio mazgo patalpa nėra tinkamai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, teigia, kad teismas nemotyvuotai atmetė kitus jo skundo argumentus.

26. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalyse, 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. liepos 8 d. pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 5 d. į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde jokių argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, nėra, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje įtvirtintas bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas, bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. kovo 25 d.) pareiškėjui Komisariato areštinės kamerose 14 parų buvo pažeista jo teisė atlikti bausmę patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto). Pažeidimų metu pareiškėjui teko 4,17–4,92 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi Komisariatas 14 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

29. Pasisakydama dėl apelianto argumento, kad teismas neteisingai skaičiavo minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, neišskaičiuodamas baldų užimamo ploto, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pagal nacionalinius teisės aktus (Taisyklių 80 p.), tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, skaičiuojant kartu su baldų užimamu plotu, pareiškėjo kalinimo metu nebuvo pažeisti nacionalinių teisės aktų reikalavimai (Taisyklių 80 p.) ir Konvencijos 3 straipsnis, todėl atmestini apelianto argumentai, jog teismas neteisingai skaičiavo minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui, neišskaičiuodamas baldų užimamo ploto.

30. Pasisakydama dėl teisės į privatumą pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, jog HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara.

31. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

32. Iš atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovas atsiliepime į skundą tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

33. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį, be kita ko, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Aptartos aktualios teismų praktikos kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisariato kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose yra užtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu.

34. Teisėjų kolegija nesutinka su kitais pareiškėjo argumentais dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik nurodė, kad kiti jo argumentai dėl netinkamų sąlygų buvo nemotyvuotai atmesti, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė teismo sprendimo neteisėtumas ar motyvų nebuvimas. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

35. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl kitų Komisariato areštinės sąlygų ir jų papildomai nekartoja. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl šių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Komisariato areštinėje sąlygas, iš esmės dėl šių pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų nustatė visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė. Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

36. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas Komisariato areštinėje 58 paras buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, be to, per šį laikotarpį 14 parų taip pat buvo nežymiai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.).

37. Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad 58 paras pareiškėjas buvo laikomas Komisariato areštinės kamerose, pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, be to, tam tikromis dienomis (14 parų) nežymiai buvo pažeidžiama ir minimalaus asmeniui tenkančio ploto norma, vertintina, jog nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju tik teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

39. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Komisariato areštinėje buvo pažeista trumpai (14 parų), toks pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,17 kv. m iki 4,92 kv. m. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Komisariato areštinėje metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl jo laikymo sąlygų, be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto neatitikimas nebuvo itin reikšmingas, ilgalaikis ir galintis sukelti itin neigiamas pasekmes. Kita vertus, nustatant pareiškėjui atlygintinos jo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu (58 paras).

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė teisės į minimalaus kameros ploto vienam asmeniui užtikrinimo pažeidimą, tačiau netinkamai konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui pažeidimo pripažinimas buvo nepakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, priteisiant 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui Ž. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė