2020-02-12 Nr. AB-3385-3-62-3-00203-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-219-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00203-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL, Ligoninė), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2016 m. sausio 1 d. buvo gydomas LAVL netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, jog buvo laikomas pastate, kuris yra ne medicininės paskirties, palatose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, oro temperatūra nesiekė 18oC (pažeidimai fiksuoti 2016 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. 36-20 (7)) (toliau – 2016 m. sausio 13 d.patikrinimo aktas). Tokios kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, diskriminavo jo socialinę padėtį, dėl to pasireiškė psichologiniai sukrėtimai bei fizinės būklės nepatogumai, kurie turėjo įtakos elgesiui ir mąstymui, sugniuždė pareiškėją kaip asmenybę.

3. Atsakovas LAVL su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad visos Ligoninės patalpos, kuriose apgyvendinami suimtieji arba nuteistieji, yra įrengtos atsižvelgiant į gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus ir laikantis Lietuvos higienos normų, kurios nustato asmens sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus.Vadovaujantis Leidimų-higienos pasų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. V-632, 66 punkto nuostatomis Ligoninė yra grąžinusi leidimo-higienos paso (-ų) originalą (-us) jį (juos) išdavusiai institucijai. Atkreipė dėmesį, kad Ligoninėje šių dokumentų kopijos nėra išsaugotos, todėl teismui teikia Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos išduotą Leidimą-higienos pasą 2017 m. rugpjūčio 8 d. Nr. LHP2-699( 16.7.1.2.11), kuris galioja tik kartu su 2012 m. balandžio 5 d., ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma Nr. 39-0140(6). Šie dokumentai patvirtina, kad Ligoninės patalpos buvo įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų vykdyti sveikatos priežiūros funkcijas. Nors baudos izoliatoriaus pastato pagrindinė paskirtis buvo nurodoma kaip „paslaugų“, tačiau Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai, tikrindami šio pastato būklę, vadovavosi sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.

5. Atkreipė dėmesį, kad pagal ginčo laiku galiojančią Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V- 241 (toliau – Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015), neprivaloma tiekti šiltą vandenį pacientams gyvenamose patalpose. Tačiau pagal Higienos normą „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), įstaigų patalpose, kuriose atliekamos (arba vyksta pasirengimas atlikti) invazinės, diagnostikos ir kitos procedūros, kurių metu darbuotojai rankomis liečia pacientą, dirba su krauju ar kita potencialiai infekuota biologine medžiaga, įrengiamos praustuvės su maišytuvais ir užtikrinamas nuolatinis karšto ir šalto vandens tiekimas (35 p.). Ligoninėje baudos izoliatoriaus patalpose buvo įrengta atskira patalpa, skirta nuteistųjų apžiūroms, kurioje pagal Higienos normą 47:2011 buvo įrengta kriauklė rankų plovimui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad visose kamerose buvo praeinantys šildymo sistemos vamzdžiai, o neužtikrinant tinkamos temperatūros pacientų prašymu šaltuoju metu buvo išduodami elektriniai šildytuvai ir papildomos antklodės.

6. Pareiškėjas ar kiti asmenys pareiškėjo gydymosi laikotarpiais dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, į visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių galėjo atsirasti kokios nors pasekmės, kaip nurodė atsakovas, yra nepagrįstos. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kitaip neįrodė skunde nurodytų aplinkybių, kurios turi būti įrodytos, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 4 000,00 Eur neturtinės žalos suma. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, tik 2018 m. sausio 23 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo atsiradusios ir (ar) patirtos žalos (skaičiuojant nuo ginčui aktualaus laikotarpio, pirmos hospitalizacijos dienos). Kadangi pareiškėjas teise į ieškinį pasinaudojo tik 2018 m. sausio 23 d., todėl vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, teismo prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas tenkino atsakovo prašymą ir pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. sausio 24 d. atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.). Teismas, pritaikydamas trejų metų senaties terminą, laikė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2016 m. sausio 1 d.

9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo laikomas pastate, kuris yra ne medicininės paskirties, palatose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, oro temperatūra nesiekė 18oC, teismas pažymėjo, jog savo argumentams pagrįsti pareiškėjas pateikė 2016 m. sausio 13 d. patikrinimo aktą, kuriame operatyviosios kontrolės metu buvo nustatyti Higienos normos HN 47:2011 13 punkto (įstaigos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali tik teisės akto nustatyta tvarka gavusios leidimą-higienos pasą), 35 punkto (palatose, tualetuose ar tualeto tambūruose bei įstaigų patalpose, kuriose atliekamos (arba vyksta pasirengimas atlikti) invazinės, diagnostikos ir kitos procedūros, kurių metu darbuotojai rankomis liečia pacientą, dirba su krauju ar kita potencialiai infekuota biologine medžiaga, tvarkomi skalbiniai, atliekama dezinfekcija ir sterilizacija, įrengiamos praustuvės su maišytuvais ir užtikrinamas nuolatinis karšto ir šalto vandens tiekimas), 44 punkto (įstaigos patalpų mikroklimato parametrų ribinės vertės turi atitikti teisės akto [5.8] reikalavimus), Hgienos normos HN 47-1:2012 114 punkto (sveikatos priežiūros įstaigos aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti švarūs (be akivaizdžiai matomų užteršimų: dulkių, valymo, dezinfekcinių medžiagų likučių, kraujo ir kūno skysčių, ekskretų žymių ir pan.), lengvai valomi/dezinfekuojami, atsparūs valymo ir dezinfekcijos priemonėms) pažeidimai.

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog bylai aktualus ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2016 m. sausio 1 d., patikrinimas atliktas 2016 m. sausio 11 d., patikrinimo aktas surašytas 2016 m. sausio 13 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas nebuvo Ligoninėje. Taip pat akcentavo, jog minėti higienos normų pažeidimai (žr. šios nutarties 9 p.) buvo konstatuoti Pravieniškių Laisvės atėmimo vietų ligoninės padalinio baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1 ir Nr. 7 (tikrintos patalpos Nr. 1, 2, 3, 5, 7, 8, 11). Pagal byloje pateiktus įrodymus, kuriuos pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovo atstovas, pareiškėjas laikotarpiu, kuomet buvo pateikti skundai dėl netinkamų sąlygų Kauno visuomenės sveikatos centrui (2015 m. gruodžio 17 d., 2015 m. gruodžio 21 d., 2016 m. sausio 4 d.), buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 9. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina jo skunde išdėstytų aplinkybių.

11. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog Nacionalinės visuomenės sveikatos centras prie sveikatos apsaugos ministerijos išdavė Leidimą-higienos pasą 2017 m. rugpjūčio 8 d. Nr. LHP2-699(16.7.1.2.11), kuris galioja tik kartu su 2012 m. balandžio 5 d., ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma Nr. 39-0140(6). Šie dokumentai, kaip nurodė teismas, patvirtina, jog Ligoninės patalpos buvo įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų vykdyti sveikatos priežiūros funkcijas.

12. Higienos normos HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 27 punkte buvo numatyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Pagal Higienos normos HN 134:2015 (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, kaip nurodė teismas, teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kameroje būtų tiekiamas karštas vanduo. Kadangi teisės normoje reikalavimo tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias patalpas nėra numatyta, todėl, kaip nurodė teismas, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste nenustatyti.

13. Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą, gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turėjo būti 18-28oC, šaltuoju metų periodu – 18-22oC. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18oC ir ne aukštesnė kaip 28oC. Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų – palatų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, netinkamos temperatūros, netiekiamo karšto vandens kamerose, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d.

įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas nurodė, kad vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros, netiekiamo karšto vandens kamerose galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą.

Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos temperatūros, netiekiamo karšto vandens kamerose) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl palatose netinkamos temperatūros, netiekiamo karšto vandens kamerose neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikė nepagrįstais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis.

Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

14. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia pažemintu pareiškėjo orumu, jo socialinės padėties diskriminavimu, psichologiniais sukrėtimais bei fizinės būklės nepatogumais, kurie turėjo įtakos elgesiui ir mąstymui. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

15. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, yra atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

III. 16. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad jam būnant LAVL baudos izoliatoriuje egzistavo pažeidimai, kurie nustatyti 2016 m. sausio 13 d. pateiktoje pažymoje (patikrinimo akte). Be to, pareiškėjas pažymi, kad teisiškai ginti pažeistas teises galėjo tik po nustatytų pažeidimų.

18. Atsakovas LAVL pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir Ligoninės argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl neteisėtų LAVL veiksmų pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2016 m. sausio 1 d.

21. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo pateikta 2016 m. sausio 13 d. pažyma yra tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas neatlikinėjo bausmės LAVL bausmės izoliatoriuje.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

24. Pareiškėjas iš esmės teigia, kad pateikta 2016 m. sausio 13 d. patikrinimo aktas įrodo, jog tuo metu, kai jis buvo talpinamas baudos izoliatoriuje, egzistavo 2016 m. sausio 13 d. patikrinimo akte nurodyti pažeidimai. Atsakant į šį pareiškėjo argumentą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, jog bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2016 m. sausio 1 d., patikrinimas atliktas 2016 m. sausio 11 d., o patikrinimo aktas surašytas 2016 m. sausio 13 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai pareiškėjo Ligoninėje nebuvo. Taip pat teismas akcentavo, jog 2016 m. sausio 13 d. patikrinimo akte higienos normų pažeidimai buvo konstatuoti Pravieniškių LAVL padalinio baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1 ir Nr. 7 (tikrintos patalpos Nr. 1, 2, 3, 5, 7, 8, 11), o pareiškėjas laikotarpiu, kuomet buvo pateikti skundai dėl netinkamų sąlygų Kauno visuomenės sveikatos centrui (2015 m. gruodžio 17 d., 2015 m. gruodžio 21 d., 2016 m. sausio 4 d.), buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 6 d. kreipėsi į LAVL, nurodydamas, kad nėra centralizuoto vėdinimo, lango stiklas gali bet kada iškristi, kameroje oro kubinė talpa neatitinka reikalavimų, kameros temperatūra neatitinka šilumos temperatūros, gryname ore turi būti ne mažiau kaip dvi valandas, reikalavo, kad kameroje būtų patalpinta krosnelė. 2015 m. birželio 1 d., atsakydama į pareiškėjo skundą, LAVL nurodė, jog 2014 m. balandžio 8 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 36-497(7) baudos izoliatoriaus kamera Nr. 1, kurioje pareiškėjas atliko bausmę nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 14 d., atitinka Lietuvos higienos normos HN:2010 reikalavimus, o elektriniai šildytuvai išduodami tik šaltuoju metų sezonu reikalingai patalpos oro temperatūrai užtikrinti. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl 2015 m. birželio 1 d. LAVL atsakymo į skundą Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo kodekso 49 straipsnio nustatyta tvarka neapskundė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl 2016 m. sausio 13 d. patikrinimo akto vertinimo atmeta kaip nepagrįstus.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė