2020-05-27 Nr. AB-10865-3-62-3-01415-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1127-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01415-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. (V. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. Č. (V. Č.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 16 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. gegužės 21 d. – 2016 m. gruodžio 9 d. laikotarpiu jis atliko bausmę Pravieniškių PN 2 sektoriuje. Atliekant paskirtą bausmę 15 ir 16 būriuose, pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose. Be to, gyvenamosiose patalpose buvo tamsu, trūko inventoriaus, nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, 15 būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, drabužius ir patalynę pareiškėjas džiovindavo miegamojoje patalpoje, dėl to joje būdavo drėgna. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN sanitariniai mazgai buvo netinkamai įrengti, tekdavo stovėti eilėse. Duše blogai veikė vandens maišytuvai, sieteliai buvo surūdiję arba jų nebuvo, buvo prastai tiekiamas šiltas vanduo, dušu pareiškėjas galėdavo naudotis tik kartą per savaitę, naudotis dušu trukdė ir tai, kad nuteistieji skalbdavosi drabužius. Sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas asmens privatumas, tualeto ir prausyklos patalpos nebuvo tinkamai atskirtos.

3. Pareiškėjo teigimu, pastato, kuriame jis atliko bausmę, stogas buvo padengtas asbestinio šiferio lakštais, kurie ne kartą galėjo būti pažeisti, todėl pareiškėjas buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, jo sveikatai buvo daromas žalingas poveikis, kilo grėsmė susirgti onkologinėmis ligomis.

4. Pareiškėjas nurodė, kad patalpose šaltuoju metų laiku buvo šalta, jose taip pat nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Be to, Pravieniškių PN netinkamai organizavo pareiškėjo dalyvavimą socialinėse programose, nesuteikė pagalbos sprendžiant asmenines ir socialines problemas.

5. Dėl nurodytų Pravieniškių PN kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Pravieniškių PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, Pravieniškių PN nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybės judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojamos. Gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos baldais ir kitu inventoriumi aprūpinamos pagal teisės aktų reikalavimus. Pravieniškių PN 2 sektoriaus 15 būryje sumontuoti plastikiniai langai, grindys ir lubos tvarkingos, įrengtas centrinis šildymas, esant būtinybei išduodami papildomi šildytuvai. Pareiškėjas nesikreipė dėl šildytuvo išdavimo.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog Pravieniškių PN tualetai yra tvarkingi, juose įrengti sėdimi unitazai ir pisuarai, atskirti kabinomis; dušinėje prausimosi vietos atskirtos pertvaromis, karštas vanduo į dušinę tiekiamas nuolat, sulūžę dušų sieteliai ar vandens maišytuvai nedelsiant keičiami naujais, didesniam patogumui būriuose sumontuoti vandens šildytuvai; sugadintas inventorius nuolat tvarkomas; skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, o dienotvarkėje numatytu maudymosi metu nuteistieji gali skalbti drabužius dušinėje; būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliais. Pareiškėjas su skundais dėl inventoriaus būklės nesikreipė.

9. Pravieniškių PN patvirtino, kad 2 sektoriaus 15 būrio stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau nurodė, kad ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių ore galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pravieniškių PN taip pat pažymėjo, jog 2 sektoriuje poilsio kambarių nėra, tačiau nuteistieji laiką gali leisti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, dalyvauti įvairiose socialinėse programose, sportuoti, užsiimti kita kultūrine veikla. Pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti visose pataisos įstaigos siūlomose užimtumo ir socialinės reabilitacijos priemonėse bei programose, naudotis įstaigoje veikiančia biblioteka.

10. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas reikalavimo atlyginti žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, jo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, todėl nepagrįsti. Pravieniškių PN taip pat prašė daliai pareiškėjo reikalavimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo V. Č. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Repsublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos parengė išsiuntė tik 2018 m. liepos 9 d., pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausiusių, aplinkybių, sukliudžiusių jam per nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl sprendė, kad skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2015 m. gegužės 21 d. – 2015 m. liepos 2 d. laikotarpiu, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmesti.

13. Vertindamas pareiškėjo reikalavimo priteisti 2015 m. liepos 3 d. – 2016 m. gruodžio 9 d. laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į Pravieniškių PN 15 būrio 4 brigadą, kuri naudojosi 34,87 kv. m ploto gyvenamąja patalpa su įrengtomis 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui turėjo tekti 3,17 kv. m gyvenamojo ploto. Remdamasis Pravieniškių PN atsiliepime į skundą bei 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje Nr. 42-13308 nurodytais duomenimis, kad 2015 m. gegužės 26 d. – 2015 m. spalio 13 d. laikotarpiu 15 būrio 4 brigadoje gyveno 13 nuteistųjų, o vėliau iki 2015 m. lapkričio 3 d. – 14 nuteistųjų, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad 2015 m. liepos 3 d. – 2015 m. spalio 13 d. pareiškėjui teko 2,68 kv. m (102 paras trūko 0,42 kv. m), o vėliau iki 2015 m. lapkričio 3 d. – 2,49 kv. m (21 parą trūko 0,61 kv. m) ploto bendrabučio tipo patalpose. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą.

14. Pareiškėjo nusiskundimus, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus būriuose kildavo nepatogumų naudojantis sanitariniame mazge įrengtais tualetais, prausykla ir dušine, pirmosios instancijos teismas vertino kaip neatsiejamus nuo nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo ir laikė šio pažeidimo dalimi.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų atitiktį nustatytiems apšvietimo reikalavimams, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl būtų kreipęsis į kontrolės institucijas ar pataisos įstaigos administraciją.

16. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, prausimosi tvarka, pagal kurią pareiškėjas galėjo kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, atitinka teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nelaikė pagrįstais pareiškėjo teiginių, kad dušinės įrenginiai buvo prastos būklės, sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrintas privatumas ir kad pataisos įstaigoje nebuvo specialiai pritaikytų vietų asmeniniams drabužiams skalbti ir džiovinti, nes šiuos jo teiginius paneigia atsakovo atstovo pateikti duomenys.

17. Dėl asbesto naudojimo pastato, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, stogo konstrukcijoje, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, o ginčo laikotarpiu pataisos įstaigoje tokie darbai nebuvo vykdomi.

18. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN patalpų temperatūros, pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime ir 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr. 88-478 nurodytais duomenimis, kad 15 būrio patalpose nustatyta patalpų temperatūra buvo užtikrinama, jose sudėti plastikiniai langai, įvestas centrinis šildymas, o esant būtinybei nuteistiesiems išduodami šildytuvai. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybę apie temperatūros neužtikrinimą pareiškėjas grindė buitiniu termometru atliktais matavimais. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad objektyviai nustatyti apie 2015–2016 metų šaltuoju periodu 15 būrio patalpose buvusią oro temperatūrą leistų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka atliktų matavimų rezultatai, užfiksuoti patikrinimų aktuose, tačiau tokių patikrinimų aktų atsakovo atstovas nepateikė, o pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis ar kitas kartu kalinamas asmuo ginčo laikotarpiu dėl žemos temperatūros patalpose būtų kreipęsi į įgaliotas institucijas ir gavę iš jų atsakymus apie nustatytus pažeidimus. Todėl pareiškėjo teiginius dėl neužtikrintos gyvenamųjų patalpų temperatūros pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus objektyviais įrodymais.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema įrengiama tik drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose ir kamerose. Pareiškėjas drausmės grupei nebuvo priskirtas, kamerose bausmės neatliko, todėl pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl neįrengto iškvietimo mygtuko.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pravieniškių PN 15 būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl pareiškėjui buvo apribotos galimybės pakeisti aplinką ir leisti laiką kitoje, nei nustatytoje gyvenamojoje, patalpoje, be to, pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių, tokių kaip prastos meteorologinės sąlygos, ne visada galėjo būti gryname ore. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės naudotis tinkamai įrengtu laisvalaikio kambariu. Tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dalyvavo bendrose ir individualiose socialinės reabilitacijos programose. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dienos metu jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti, lankytis bibliotekoje, užsiimti kita leistina veikla.

21. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisės normų pažeidimus, jų mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į teismų suformuotą praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 300 Eur yra adekvati piniginių lėšų suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. Č. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, ir atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

23. Pravieniškių PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų duomenų. Vertindamas pareiškėjui tekusį gyvenamosios patalpos plotą, pirmosios instancijos teismas esą turėjo atsižvelgti į įstaigos ypatumus ir asmeniui suteiktą judėjimo laisvę gyvenamosiose patalpose ir lokalinio sektoriaus teritorijoje, kuri kompensavo santykinai mažą pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą. Asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, jis neatspindi faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi – miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuteistųjų rotacijos.

24. Atsakovo atstovas taip pat pažymi, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas teisių gynimo būdas, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nagrinėjamu atveju pažeistos pareiškėjo teisės pripažinimas būtų pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis nepatyrė sveikatos sutrikimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui V. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam neužtikrintomis kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 2015 m. liepos 3 d. – 2015 m. spalio 13 d. laikotarpiu pareiškėjui teko 2,68 kv. m (102 paras trūko 0,42 kv. m), o po to iki 2015 m. lapkričio 3 d. – 2,49 kv. m (21 parą trūko 0,61 kv. m) ploto bendrabučio tipo patalpose, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis tinkamai įrengtu laisvalaikio kambariu, taip pat kad pareiškėjas patyrė nepatogumus dušinėje, sanitariniame mazge. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina, priteisiant iš atsakovo 300 Eur kompensaciją.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose (bendrabučio tipo patalpose) ir jam tekusį gyvenamąjį plotą, nes nuteistieji nuo 6.30 val. iki 22.30 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, ir nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, kad pareiškėjui neturėjo būti priteistas atlyginimas pinigais, nes teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais yra priteistas dėl to, jog jis 123 paras kalėjo bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m), patyrė nepatogumus dušinėje, sanitariniame mazge, jam nebuvo užtikrinta galimybė naudotis laisvalaikio kambariu.

30. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas minimaliu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019).

31. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

32. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

33. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

34. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

36. Atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė