2K-540/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-540/2012

Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00107-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.18.11;

2.1.2.4;

2.4.2.1;

2.4.7; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

A. A. G. nuteistas už tai, kad nuo 2003 m. vasario 19 d. iki 2009 m. gegužės 14 d., būdamas VšĮ „V“, registruotos Vilniaus r., Avižienių sen., (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 punkto nuostatą, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 30 punkto nuostatą, kad „įmonių vadovai, finansininkai ir kasininkai atsako, kad jų įmonėse būtų laikomasi šių taisyklių“, būdamas atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent: nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 1 d., tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, pagal 2008 m. birželio 30 d. statybos rangos sutartį be numerio, sudarytą tarp užsakovo J.

L. ir rangovo VšĮ „V“ A. A. G., dėl statybos remonto ir apdailos darbų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sutarties vykdymui priimdamas iš J. L. pinigus juridinio asmens VšĮ „V“ vardu, J. L. neišrašė pateisinamųjų dokumentų – pinigų priėmimo kvitų, kasos pajamų orderių ir taip pažeidė 2005 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo Nr. K-240 Dėl pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo ir apskaitos taisyklių I dalies 3 punkto nuostatą, kad „pinigų priėmimo kvitas ir pinigų išmokėjimo kvitas (toliau – kvitai) yra grynųjų pinigų priėmimo ir išmokėjimo dokumentas, kuris, tinkamai užpildytas ir turintis visus šiose taisyklėse nurodytus privalomus rekvizitus, patvirtinta prekių (paslaugų) pardavimo ar prekių (antrinių žaliavų ir pan.) pirkimo ūkinės operacijos įvykdymo faktą“, bei II dalies 5 punkto nuostatą, kad „kvitai išrašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus.

Kvitai pildomi dviem egzemplioriais taip, kad abiejų egzempliorių duomenys būtų vienodi ir aiškiai įskaitomi. Vienas kvito egzempliorius lieka ūkio subjekto darbuotojui, išrašiusiam kvitą (toliau vadinama – atsakingas asmuo), o kitas atiduodamas klientui (pinigų mokėtojui ar prekę pristačiusiam asmeniui)“, 2008 m. į buhalterinę apskaitą neįtraukė 28 765,10 Lt įplaukų, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, todėl nebuvo galima iš dalies nustatyti VšĮ „V“ 2008 m. turto.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad skundžiama nutartis naikintina dėl netinkamo BK 2 straipsnio 4 dalies, 223 straipsnio 1 dalies taikymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad jis VšĮ „V“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo juridinio asmens vardu iš J. L. gautų 28 765,10 Lt įplaukų. Su šia apeliacinės instancijos teismo išvada negalima sutikti, nes šiuos pinigus iš J. L. jis gavo ne kaip juridinio asmens VšĮ „V“ atstovas, bet kaip fizinis asmuo. Jis, kaip VšĮ „V“ direktorius, su J. L. sudarė statybos rangos sutartį, kurioje aptarė darbus ir jų kainą, o, kaip fizinis asmuo, žodžiu su J.

L. susitarė, kad visas buto remontui reikalingas medžiagas nupirks ir pristatys J. L., o jis padės tas medžiagas jam nupirkti ir atvežti, nes J. L. savo transporto priemonės neturėjo. Visus pinigus, kuriuos jam, kaip fiziniam asmeniui, J. L. perdavė statybinėms medžiagoms ir įrangai pirkti, jis išleido pagal J. L. nurodymus ir dėl to tarp jų nėra ginčo. Iš J. L. statybinėms medžiagoms ir įrangai pirkti gautų pinigų jis sąmoningai VšĮ „V“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo, nes medžiagų ir įrangos įsigijimo dokumentai buvo surašyti J.

L. vardu, o trečiųjų asmenų vardu išrašyti mokestiniai dokumentai negali būti įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Be to, šie dokumentai buvo atiduoti J. L., pagrindžiant išlaidas už šio duotus pinigus, todėl jų įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą jis neturėjo ir objektyvios galimybės. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaryta tik veikiant neatsargiai (kasacinės bylos Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011), tuo tarpu jis pinigų ir dokumentų už statybines medžiagas ir įrangą į buhalterinę apskaitą neįtraukė sąmoningai, t. y. veikdamas tyčia, todėl jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (kasacinė byla Nr. 2K-370/2011).

Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad jis, priimdamas pinigus iš J. L. juridinio asmens VšĮ „V“ vardu, J. L. neišrašė pateisinamųjų dokumentų – pinigų priėmimo kvitų. Kasatorius pažymi, kad nors padarė tam tikrų buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimų, tačiau visi iš J. L. už atliktus darbus gauti pinigai buvo įnešti į VšĮ „V“ kasą ir jiems J. L. vardu išrašyti kasos pajamų orderiai, kuriuos J. L. galėjo bet kada pasiimti ir apie tokių kasos pajamų orderių buvimą J. L. buvo žinoma. Dėl to padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai yra formalūs, nes įmonės buhalterinės apskaitos neiškreipė, finansinė operacija atsispindėjo buhalterinėje apskaitoje ir žala biudžetui ar kam nors kitam nebuvo padaryta, t. y. nekilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos padarinių.

Dėl to jo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo paduoto apeliacinio skundo, nes nepasisakė dėl kelių esminių jo apeliacinio skundo argumentų, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 5 dalį. Pirma, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jo keliamos gynybos versijos, jog 28 765,10 Lt iš J. L. jis gavo kaip fizinis asmuo, nors ją patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai – 2008 m. rugpjūčio 7 d. aktas-balansas, PVM sąskaitos faktūros už pirktas medžiagas ar kitas paslaugas, UAB „Varūsta“ pažyma apie darbų kainas, J. L. aktai pakvitavimai apie individualų A. A. G. atsiskaitymą, VšĮ „V“ buhalterijos išrašai apie gautų pagal sutartį J. L. pinigų panaudojimą. Antra, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jo apeliacinio skundo argumento, kad 2010 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvada Nr. 5-1/105 dėl VšĮ „V“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo yra nepatikima, nes grindžiama neteisinga prielaida, kad visus pinigus iš J. L. jis gavo kaip juridinio asmens VšĮ „V“ atstovas, taip pat jog specialisto išvada prieštarauja sisteminiam Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1, 18 ir 21 dalių, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimui, pagal kurį kasatoriaus ir J. L. tarpusavio aktai-pakvitavimai, J. L. vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir čekiai negali būti laikomi VšĮ „V“ buhalteriniais apskaitos dokumentais, o kasatoriui, kaip, fiziniam asmeniui, J. L. patikėtas turtas – pinigai negali būti laikomi VšĮ „V“ turtu.

Kasatorius pažymi, kad duodama parodymus apie 2010 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/105 dėl VšĮ „V“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialistė negalėjo pateikti atsakymų, kodėl dokumentai su tokiais pat rekvizitų nurodymo pažeidimais vertinami skirtingai, kodėl specialisto išvada prieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatoms, taip pat dėl įrodymų tinkamumo, specialistui suformuluotos užduoties objektyvumo, todėl byloje buvo būtina paskirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę, tačiau teismas to nepadarė. Be to, apeliacinės instancijos teismas netenkino jo gynėjo prašymų išreikalauti dokumentų, susijusių su J. L. santykiais su bankas, kurie patvirtintų jo gynybos versiją, kad dokumentai buvo J. L., bet ne VšĮ „V“. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismui nepatikrinus bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutarties aprašomojoje dalyje neišdėsčius argumentų dėl netinkamos specialisto išvados ir pakartotinės ar papildomos ekspertizės skyrimo reikalingumo, netenkinus jo gynėjo prašymo išreikalauti dokumentus, buvo vertinami tik kaltinimo pusės pateikti įrodymai, jis neteko galimybės pateikti savo nekaltumo įrodymų, todėl bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, o tai yra esminis BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Be to, pažeistas ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras U. Vyčinas prašo nuteistojo A. A. G. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad ne visi nuteistojo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nagrinėtini kasacinės instancijos teisme. Nenagrinėtinas kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino 2010 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/105 dėl VšĮ „V“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, nes, kaip išplaukia iš BPK 376 straipsnio, kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, todėl pačių įrodymų vertinimas, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, netikrinamas. Nenagrinėtinas ir kasacinio skundo argumentas, kad A. A. G. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes pačiame straipsnyje aprašyta veika padaroma tik neatsargiai, o jis veikė tyčia. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo pateiktas argumentas dėl netinkamo veikos kvalifikavimo nustačius netinkamą kaltės formą.

Prokuroro nuomone, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad, apeliacinės instancijos teismui atsisakius paskirti teismo ekspertizę, buvo suvaržytos A. A. G. procesinės teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ 28 punkte nurodyta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Šioje byloje buvo gauta 2010 m. rugsėjo 6 d. specialisto išvada Nr. 5-1/105 dėl VšĮ „V“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, nagrinėjant bylą teisme kaip specialistė apklausta K. L., kuri davė paaiškinimus dėl minėtos specialisto išvados. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, specialisto išvada ir paaiškinimai buvo aiškūs ir išsamūs, tuo tarpu pagal kasacinio teismo praktiką ekspertizė skiriama tik kilus abejonių dėl kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos akto, audito ataskaitos arba specialisto išvados pagrįstumo (kasacinės bylos Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011, 2K-285/2012). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme papildomo įrodymų tyrimo ir ekspertizės skyrimo neprašė ir pats nuteistasis ar jo gynėjas. Nepagrįstas ir kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino jo bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes iš šio teismo nutarties aprašomosios dalies turinio matyti, kad byla buvo patikrinta, kiek to reikalauta apeliaciniame skunde, išdėstyti argumentai, kuriais remiantis apeliacinis skundas atmestas.

Nuteistojo A. A. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius netinkamą BK 223 straipsnio 1 dalies taikymą grindžia tuo, kad, pasak jo, padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai yra formalūs, nes įmonės buhalterinės apskaitos neiškreipė, finansinė operacija atsispindėjo buhalterinėje apskaitoje ir žala biudžetui ar kam nors kitam nebuvo padaryta, t. y. nekilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstamos veikos padariniai. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti, asmens veiklos, jo turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali. Ji numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų. Už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1731 straipsnį. Baudžiamajai atsakomybei už nurodytų veikų padarymą kilti būtini BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, žalos valstybės biudžetui ar kitam asmeniui atsiradimas nėra būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnyje, požymis. BK 223 straipsnyje nurodyti padariniai teismų paprastai nustatomi atsižvelgiant į specialistų išvadas.

Būtent nagrinėjamoje byloje pagal specialistės išvadą, jos paaiškinimus, duotus teisiamajame posėdyje, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad A. A. G., būdamas VšĮ „V“ direktoriumi ir pagal teisės aktus turėdamas pareigą tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, į įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukė 28 765,10 Lt įplaukų ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti VšĮ „V“ 2008 metų turto. Nėra pakankamo pagrindo abejoti tokia teismų padaryta išvada.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažeidė šias nuostatas, nes nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis pateikė savo gynybos versiją, ginčijo specialisto išvados dėl VšĮ „V“ ūkinės finansinės veiklos patikimumą. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies matyti, kad teismas išdėstė argumentus, paaiškinančius, kodėl atmeta nuteistojo keliamą gynybos versiją, kodėl laiko specialisto išvados duomenis patikimais (T. 2, b. l. 216-217). Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo pateikti argumentai neįtikina nuteistojo, nesuteikia pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo

Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens, kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas.

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-414/2010; EŽTT sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant kasatoriaus argumentus dėl Europos žmogaus teisių teismo 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo subjektyviuoju aspektu, konstatuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti bent vieno iš bylą apeliacine tvarka nagrinėjusių teisėjų asmeninį tendencingumą. Pažymėtina, kad nuteistajam A. A. G. buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, teisėjų kolegiją, tačiau nušalinimų nei jis asmeniškai, nei jo gynėjas nepareiškė.

Šiuos pažeidimus vertinant objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas neskyrė papildomos ar pakartotinės ekspertizės, nutarties aprašomoje dalyje neišdėstė jokių tokio prašymo atmetimo argumentų, netenkino nuteistojo gynėjo prašymo išreikalauti J. L. santykius su bankais reglamentuojančių dokumentų, yra nepagrįsti, nes, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, nei nuteistasis, nei jo gynėjas teismo posėdžio metu ne tik nepateikė jokių prašymų dėl ekspertizės skyrimo, kokių nors dokumentų išreikalavimo, tačiau apskritai neprašė apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimo (T. 2, b. l. 209).

Be to, pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nagrinėjo nuteistojo gynėjo prašymą dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo ir motyvuotai jį atmetė. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso dalyvio prašymas skirti ekspertizę, taip pat papildomą ar pakartotinę, pats savaime nesuponuoja teismo pareigos tokį prašymą tenkinti. Ekspertizės skyrimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė. Antai pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos specialios žinios.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nebuvo jokio rimto pagrindo abejoti jau esama specialistės išvada. Byloje nėra ir jokių kitų duomenų apie tai, kad būtų kokie nors realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeista A. A. G. teisė į nešališką teismą, taigi pažeistos Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies normos.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, patikrina skundžiamus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas, įrodymų iš naujo netiria ir bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja, o remiasi pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kasatorius paduotame skunde inter alia ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, pateikdamas savo įvykio versiją, iš esmės teigdamas, kad pinigus iš J. L. gavo kaip fizinis asmuo. Antai kasatorius nurodo, kad jis, kaip VšĮ „V“ direktorius, su J. L. sudarė statybos rangos sutartį, kurioje aptarė darbus ir jų kainą, o kaip fizinis asmuo žodžiu su J. L. susitarė, kad visas buto remontui reikalingas medžiagas nupirks ir pristatys J. L., o jis padės tas medžiagas jam nupirkti ir atvežti, nes J. L. savo transporto priemonės neturėjo. Taip pat, pasak nuteistojo, visus pinigus, kuriuos jam, kaip fiziniam asmeniui, J. L. perdavė statybinėms medžiagoms ir įrangai pirkti, jis išleido pagal J. L. nurodymus. Taigi šie kasacinio skundo argumentai, kurių nagrinėjimas reikštų bylos faktinių aplinkybių nustatinėjimą šioje kasacinėje byloje, kaip neatitinkantys BPK 376 straipsnio 1 dalies reikalavimų, paliktini nenagrinėti.

BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, šiame skunde jis neginčijo teismo nustatytos jo veikos kaltės formos. Dėl to nenagrinėtas ir nuteistojo kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, anot kasatoriaus, neteisingai nustačius tai, kokia kaltės forma jis padarė nusikalstamą veiką.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, neperžengiant kasacinio skundo ribų, skundžiami teismų nuosprendis ir nutartis yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. A. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas

Armanas Abramavičius