2021-06-23 Nr. AB-13513-3-61-3-00668-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1519-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00668-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Didysis tyrulis“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Didysis tyrulis“ (toliau – ir Bendrovė, įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. AS-19 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria buvo patvirtintas 2019 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PA 80-117 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. spalio 8 d. – 2019 m. lapkričio 27 d. Departamento Aplinkos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko UAB „Didysis tyrulis“ mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą ir 2019 m. lapkričio 27 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA 80-117. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2018 m. I ketvirtį Bendrovė deklaravo 2 715 m3 durpių mažiau nei jų išgavo, tokiais savo veiksmais Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 7 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui buvo apskaičiuotas 22 980,00 Eur mokestis (mokestis apskaičiuotas didesniu tarifu, dauginant iš koeficiento 10).

3. Paaiškinime Departamentui pareiškėjas nurodė, kad jis tik 4 dienas pavėlavo deklaruoti ir sumokėti mokestį už 2018 m. I ketvirtį, mokestį sumokėjo neraginamas. 2018 m. išgautų gamtos išteklių kiekis yra deklaruotas teisingai, mokestis yra sumokėtas, tačiau Departamentas į tai neatsižvelgė.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog 2018 m. I ketvirčio deklaracijos nepateikė dėl įmonės vidaus apskaitos klaidos. Pareiškėjas, pastebėjęs klaidą, išgautą 2 715 m3 durpių kiekį deklaravo pateikdamas 2018 m. II ketvirčio deklaraciją, mokestį sumokėjo. Šią klaidą ištaisė likus pusei metų iki atlikto patikrinimo. Mano, kad mokesčių administratorius turėjo į tai atsižvelgti ir taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 139 straipsnio 5 dalį. Atsižvelgiant į Bendrovės išgaunamus durpių kiekius ir įmonės apyvartą, mokesčio administratoriaus priskaičiuota padidinto mokesčio suma yra labai didelė. Tokio dydžio mokesčio sumą Bendrovė sumoka už visą durpių gavybą per 2 m. Anot pareiškėjo, atsižvelgiant į padarytą pažeidimą, kurį Bendrovė pašalino, ir tai, kad valstybė dėl to nepatyrė jokios žalos, ši suma yra neproporcinga.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad šiuo atveju nenustatyta, kad UAB „Didysis tyrulis“ būtų tyčia siekęs nuslėpti ir neteisingai deklaruoti išgautas durpių iškasenas bei nesumokėti už jas mokesčių, kad patikrinimo metu pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui reikiamą informaciją ir (ar) dokumentus. Be to, UAB „Didysis tyrulis“ nebuvo taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus (įmonė veikia 19 metų). Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo panaikinti taikytą didesnį mokesčio tarifą arba jį sumažinti, kad jis atitiktų protingumo kriterijų.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė teismo jo netenkinti.

7. Atsakovas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu buvo tvirtinama tik Patikrinimo akto pirmoji dalis, kuria buvo apskaičiuota mokesčio, taikant didesnį tarifą, suma. Priimant sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, Sprendime motyvuotai atsakyta į pareiškėjo pateiktas pastabas dėl Patikrinimo akto.

8. Atsakovas teigė, kad, vertinant Bendrovės pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad 2018 m. I ketvirtį buvo išgauta ir nedeklaruota ne mažiau kaip 2 715 m3 valstybinių gamtos išteklių (durpių). Bendrovė 2018 m. balandžio 3 d. aktu apskaitė faktiškai 2018 m. I ketvirtį išgautą valstybinių gamtos išteklių kiekį ir konstatavo, kad yra išgautas 3 000 m3 valstybinių gamtos išteklių kiekis. Bendrovė 2018 m. I ketvirtį vykdė valstybinių gamtos išteklių gavybą, tačiau nepateikė šio ketvirčio deklaracijos. Taigi Bendrovė pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimus. Pažymėjo, kad 2018 m. I ketvirčio deklaracijos pateikimo terminas baigėsi 2018 m. gegužės 15 d. Bendrovei pastebėjus klaidą, buvo pakankamai laiko (43 dienos) MUVGIĮ nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti 2018 m. I ketvirtį išgautus valstybinius gamtos išteklius (durpes). 2018 m. I ketvirčio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracija turėjo būti pateikta ir mokestis turėjo būti sumokėtas iki 2018 m. gegužės 15 d.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjas tyčia, vengdamas mokėti mokestį už faktiškai 2018 m. I ketvirtyje išgautus valstybinius gamtos išteklius ir siekdamas atidėti šio mokesčio mokėjimą tolimesniam laikotarpiui, 2018 m. I ketvirtį išgautą valstybinių gamtos išteklių (durpių) kiekį deklaravo 2018 m. balandžio 3 d. – pirmąją 2018 m. II ketvirčio darbo dieną.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, net ir siekdamas, kad jam būtų pritaikyta MAĮ 139 straipsnio 5 dalis, skundo pateikimo metu nebuvo tinkamai įvykdęs mokestinės pareigos – nebuvo pateikęs 2018 m. I ketvirčio deklaracijos ir nebuvo sumokėjęs mokesčio (ir atitinkamai delspinigių) už faktiškai šiuo mokestiniu laikotarpiu išgautą išteklių kiekį.

11. 2020 m. kovo 30 d. pareiškėjas teismui pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad atsakovas, tikrindamas pareiškėjo durpių gavybos apskaitą už 2018 m., nustatė, kad metinis durpių kiekis yra deklaruotas teisingai; už 2018 m. I ketvirtį deklaracijos neteikė todėl, kad I ketvirtį naudingų iškasenų išteklių negavo; aritmetinė klaida buvo padaryta 2017 m. IV ketvirtį; klaidai įtakos turėjo tai, kad nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. sirgo įmonės durpių gavybos meistras, kuris pateikdavo informaciją apie išgautus durpių kiekius; pareiškėjas 2018 m. I ketvirtį veiklos nevykdė, kadangi žiemos mėnesiais durpių gavyba nevyksta, deklaracijos neteikė; deklaraciją pateikė už 2018 m. II ketvirtį, mokestį sumokėjo; valstybė dėl to žalos nepatyrė; pareiškėjas veiklą vykdo ilgą laiką, anksčiau niekada nebuvo baustas už tokio pobūdžio pažeidimus. Pareiškėjas prašė sumažinti apskaičiuotą 22 980 Eur dydžio mokesčio sumą.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Didysis tyrulis“ skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria patvirtintas UAB „Didysis tyrulis“ apskaičiuotas 22 980 Eur mokestis, ir sumažino UAB „Didysis tyrulis“ apskaičiuotą mokestį iki 2 298 Eur.

13. Teismas nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko UAB „Didysis tyrulis“ mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2018 m. 2019 m. lapkričio 27 d. Patikrinimo akto 1 dalyje nustatė, kad pareiškėjas paskutinį markšreiderinį planą parengė 2016 m., tai neapima tikrinamojo laikotarpio, todėl Bendrovės išgautų ir deklaruotų valstybinių gamtos išteklių teisingumą vertino pagal Bendrovės pateiktus apskaitos duomenis. Buvo nustatyta, kad 2018 m. I ketvirtį Bendrovė išgavo ir nedeklaravo ne mažiau kaip 2 715 m3 valstybinių gamtos išteklių (durpių). Buvo nustatyta, kad 2018 m. pradžioje Bendrovė savo apskaitoje nurodė turinti 1 499 m3 durpių likutį. Bendrovė 2018 m. balandžio 3 d. aktu konstatavo, kad yra išgautas 3 000 m3 valstybinių gamtos išteklių kiekis. Įvertinus 2018 m. I ketvirčio Bendrovės apskaitos duomenis ir deklaracijose nurodytus gamtos išteklių (durpių) kiekius (2018 m. I ketvirčio deklaracija neteikta), nustatyta, kad 2018 m. I ketvirtį Bendrovė nedeklaravo ne mažiau kaip 2 715 m3 išgautų valstybinių gamtos išteklių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, 2018 m. I ketvirtį vykdęs valstybinių gamtos išteklių gavybą, bet nepateikęs šio ketvirčio deklaracijos, pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 1, 2, 4 dalių reikalavimus. Pagal MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2, 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento. Bendrovei už nustatytą įstatymo pažeidimą buvo paskaičiuotas 22 980 Eur mokestis.

14. 2019 m. gruodžio 10 d. pareiškėjas pateikė Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriui pastabas / paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad dėl klaidos deklaravo mažesnį išgautą gamtos išteklių kiekį, bet 2018 m. II ketvirtį (balandžio 3 d.) klaidą ištaisė, deklaravo tinkamą kiekį ir sumokėjo mokestį.

15. Ginčijamu Departamento Sprendimu buvo patvirtinta Patikrinimo akto 1 dalis ir patvirtintas 22 980 Eur mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį už 2018 m. I ketvirtį.

16. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, kad pareiškėjas 2018 m. I ketvirtį nedeklaravo 2 715 m3 valstybinių gamtos išteklių kiekio, pareiškėjas šį gamtos išteklių kiekį deklaravo ir sumokėjo mokesčius pateikdamas 2018 m. II ketvirčio deklaraciją.

17. Teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, jog įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai, kad dėl darbuotojo ligos padarė klaidą, kurią ištaisė, kad per 19 veiklos metų įmonė nebuvo padariusi atitinkamo pobūdžio pažeidimų, kad už visus 2018 m. mokestis yra sumokėtas, žala valstybei nepadaryta, nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip aplinkybės, pateisinančios deklaracijos neteikimą bei mokesčio nemokėjimą įstatymo nustatytais terminais ir tvarka. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, juos žinoti, taikyti savo veikloje, kadangi šie įstatymo reikalavimai yra imperatyvūs, taip pat turi numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.

18. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas iš viso nepateikė 2018 m. I ketvirčio deklaracijos, nors tai galėjo ir privalėjo padaryti iki 2018 m. gegužės 15 d., kai 2018 m. balandžio 3 d. pastebėjo klaidą, t. y. neįvykdė imperatyvios įstatymu nustatytos pareigos, pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių, kad 2018 m. I ketvirtį durpių gavyba nevyko. Byloje nenustatyta, kad susidariusį 2 715 m3 durpių kiekį pareiškėjas būtų deklaravęs 2017 m. IV ketvirčio deklaracijoje ir už jį sumokėjęs mokestį.

19. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl sankcijos sumažinimo, teismas pažymėjo, jog mokesčius už valstybinius gamtos išteklius reglamentuoja MUVGIĮ, taigi esant nustatytam pažeidimui pareiškėjui buvo pritaikyta sankcija – didesnis mokesčio tarifas, pritaikius padidintą koeficientą 10.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgęs į teismų praktiką, padarė išvadą, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka nustatyti 100 proc. didesnį mokestį. Teismas, spręsdamas dėl ekonominės sankcijos dydžio nustatymo, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokestį sumokėjo, pateikdamas 2018 m. II ketvirčio deklaraciją, į tai, kad byloje nenustatyta, kad būtų padaryta žala valstybei, pareiškėjas nebuvo padaręs tokio pobūdžio pažeidimų, į tai, kad nenustatyta, kad pareiškėjas būtų turėjęs tikslą gauti kažkokią mokestinę naudą. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog mokesčių deklaracija nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos (pareiškėjas pateikė duomenis, kad darbuotojas, atsakingas už gamtos išteklių kiekių pateikimą, nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. turėjo nedarbingumą), ir padarė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjui apskaičiuotą 22 980 eurų mokestį sumažinti iki 2 298 eurų.

III. 21. Atsakovas Departamentas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė šiuos argumentus:

21.1. Bendrovė 2018 m. II ketvirtį durpių yra deklaravusi 2 715 m3 daugiau nei faktiškai per šį mokestinį laikotarpį yra išgavusi. Vadovaujantis MUVGIĮ įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Teisminis ginčas tarp Departamento ir pareiškėjo vyko dėl 2018 m. I ketvirčio deklaracijos nepateikimo ir 2018 m. II ketvirčio neapima, todėl Bendrovė gali MAĮ 68 straipsnyje nustatytais terminais (per tris metus nuo deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI)) keisti 2018 m. II ketvirčio deklaraciją.

21.2. Bendrovė ne tik gali (teisės normos nenumato tokių apribojimų), bet ir turi pareigą tikslinti 2018 m. II ketvirčio deklaraciją, joje nurodydama faktiškai išgautą išteklių kiekį, kuris yra 2 715 m3 mažesnis nei šiuo metu nurodytas, bei susigrąžinti sumokėtus mokesčius už šį išteklių kiekį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui sudaromos sąlygos visiškai išvengti teismo skirtos 100 proc. dydžio sankcijos už laiku nesumokėtą mokestį, t. y. pareiškėjas, vykdydamas MUVGIĮ ir Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos užpildymo taisyklių reikalavimus bei tikslindamas 2018 m. II ketvirčio deklaraciją, iš VMI susigrąžins 2 298 Eur.

21.3. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo paaiškinimais, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui yra pritaikyta per didelė sankcija.

21.4. MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje bei MAĮ 13 straipsnio 6 punkte numatyti mokesčiai yra tos pačios paskirties kaip ir kiti Lietuvos Respublikos Seimo nustatyti mokesčiai į valstybės biudžetą, nurodyti MAĮ 13 straipsnyje (pridėtinės vertės mokestis, akcizai, gyventojų pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, pelno mokestis, žyminis mokestis, muitai ir kt.). Departamento nuomone, tokia teismų praktika pažeidžia valdžios padalijimo principą, nes valstybė negaus jai reikalingų suplanuotų pajamų.

21.5. Pareiškėjas per nustatytą laikotarpį neteikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 už 2018 m. I ketvirtį, nemokėjo valstybės nustatyto mokesčio, todėl akivaizdu, kad valstybė privalėjo skolintis. Šios skolos aptarnavimas neišvengiamai didina lėšų poreikį. Pažymi, kad, pagal MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį privaloma taikyti didesnį mokesčio tarifą, kuris apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

21.6. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) 1997 m. liepos 10 d. nutarime suformuota nuostata, kad dėl mokesčių nesitariama, mokesčio mokėtojų teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos mokesčių įstatymų normose.

21.7. Valstybinius mokesčius nustato tik Lietuvos Respublikos Seimas, tik įstatymu ir tik KT nagrinėja ir priima sprendimą, ar Lietuvos Respublikos įstatymai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

21.8. Joks KT nutarimas, kuriame būtų konstatuota MVGIĮ įstatymo neatitiktis Konstitucijai, nėra priimtas, įstatymas galioja ir turi būti taikomas visa apimtimi.

21.9. Teismui galbūt kilo abejonių dėl MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai, tačiau jis nepasinaudojo galimybe stabdyti bylą ir kreiptis į KT, o pats išsprendė klausimus, priskirtinus KT kompetencijai. Anot apelianto, teismas tai padarė nepagrįstai, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas nėra įgaliotas spręsti dėl mokesčių dydžių arba nutarti dėl mokesčių, kurie nustatyti įstatymu, neteisingumo.

22. Pareiškėjas UAB „Didysis tyrulis“ pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą arba, paaiškėjus naujai aplinkybei – pareiškėjui pakoregavus 2018 m. I ir II ketvirčio deklaracijas, panaikinti Departamento Sprendimo dalį, kuria buvo patvirtintas Patikrinimo aktas dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo.

23. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pareiškėjas, pastebėjęs klaidą, po 4 dienų (prieš 15 mėnesių iki patikrinimo) deklaravo nedeklaruotą durpių kiekį (2 715 m3 durpių) ir sumokėjo mokesčius.

23.2. Pareiškėjas pakoregavo 2018 m. I ir II ketvirčio mokesčio deklaracijas už naudingąsias iškasenas ir mano, kad pažeidimas yra ištaisytas visiškai.

23.3. I ketvirtį (sausio, vasario ir kovo mėnesiais) durpių gavyba negali vykti ir nevyksta, nes Lietuvoje būna žiema. Durpių gavyba vyksta nuo gegužės iki spalio mėnesio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. AS-19 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria buvo pavirtintas patikrinimo aktas dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo ir pareiškėjui apskaičiuotas 22 980 Eur dydžio mokestis, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui yra pritaikyta per didelė sankcija. Nurodo, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti 2018 m. II ketvirčio deklaraciją ir susigrąžinti sumokėtus mokesčius už 2 715 m3 išteklių kiekį. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju privalo būti taikomas didesnis mokesčio tarifas taikant atitinkamas MVGIĮ nuostatas.

26. MVGIĮ (redakcija nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d., galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 7 straipsnis nustato, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis (1 dalis); mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (2 dalis). MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Pagal MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

27. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1/614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių (redakcija nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2020 m. liepos 1 d., galiojusi Sprendimo priėmimo metu) (toliau – ir Taisyklės) 5 punkte įtvirtinta, kad deklaracijas teikia mokesčio mokėtojai, išgaunantys (naudojantys) valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas; mokesčio mokėtojai, kurie mokestiniu laikotarpiu nevykdė veiklos ir neišgavo valstybinių gamtos išteklių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nedeklaruoja ir nemoka. Taisyklių 6 punkte nustatyta, jog mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis. Pagal Taisyklių 7 punktą, mokesčio mokėtojai pildo deklaracijos KIT708 formą ir jos papildomo lapo KIT708P formą (jei reikia) pagal Taisykles; užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytus terminus, t. y. per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovė už 2018 m. I ketvirtį nedeklaravo 2 715 m3 durpių ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (nagrinėjamu atveju deklaracija turėjo būti pateikta iki 2018 m. gegužės 15 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, 2018 m. I ketvirtį vykdęs valstybinių gamtos išteklių gavybą, bet pagal teisės aktuose nustatytą tvarką nepateikęs šio ketvirčio deklaracijos, pažeidė MUVGIĮ 7 straipsnio 1, 2, 4 dalių reikalavimus.

29. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad 2018 m. I ketvirčio deklaracijos nepateikė dėl įmonės vidaus apskaitos klaidos, pastebėjęs klaidą, nedeklaruotą 2 715 m3 durpių kiekį deklaravo, pateikdamas 2018 m. II ketvirčio deklaraciją, mokesčius sumokėjo. Pažymėjo, kad paskirta sankcija yra neproporcinga, tokią mokesčio sumą Bendrovė sumoka už visą durpių gavybą per 2 metus.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų faktinių aplinkybių bei aptarto teisinio reglamentavimo kontekste egzistavo teisinis pagrindas taikyti pareiškėjui MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją – didesnį mokesčio tarifą. Mokėtina mokesčio suma skaičiuojama pagal nedeklaruotą naudingųjų iškasenų kiekį, o ne pagal sumokėtas (permokėtas) ar nesumokėtas sumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-583-602/2019). MVGIĮ nenumato, kad mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, t. y. šiuo atveju – mokesčio tarifo, dydį: mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti MVGIĮ 1, 2 ir 3 prieduose, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas MVGIĮ 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 str. 1 ir 2 d.). Tačiau teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali mažinti, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). Atsižvelgiant į MVGIĮ 2 straipsnyje įtvirtintą tikslą, nustatoma sankcija turi būti pakankamai svari ir turi turėti atgrasantį bei užkardomąjį poveikį pažeidimą padariusiai bendrovei, vykdančiai ūkinę veiklą ir siekiančiai pelno, tačiau nevaržytų šio ūkio subjekto daugiau, nei būtina tikslams pasiekti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1706-492/2021).

31. Nagrinėjamu atveju atsakovas apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną 22 980 Eur mokestį, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šią mokesčio sumą sumažino iki 2 298 Eur.

32. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas pareiškėjui taikytinos sankcijos dydį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokestį sumokėjo, byloje nenustatyta, kad būtų padaryta konkreti žala valstybei, anksčiau pareiškėjas nebuvo padaręs tokio pobūdžio pažeidimų, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų turėjęs tikslą gauti kažkokią mokestinę naudą, ir padarė išvadą, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio nustatymo.

33. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad jis pakoregavo 2018 m. I ir II ketvirčio deklaracijas, ir pateikė jas kartu su atsiliepimu. Iš pateiktų deklaracijų matyti, kad pareiškėjas įtraukė 2 715 durpių kiekį į 2018 m. I ketvirčio deklaraciją. Taigi atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pareiškėjas siekia išvengti mokesčio už laiku nedeklaruotą 2 715 m3 durpių kiekio sumokėjimo, laikytini nepagrįstais.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime atliktam faktinių aplinkybių vertinimui ir pareiškėjui paskirtos sankcijos dydžio (100 proc. didesnio mokesčio dydžio) nustatymui. Apeliaciniame skunde nurodyti atsakovo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą padarytų išvadų aptariamu aspektu.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė