2015-09-29 Nr. BB-3751-1-96-1-00354-2014-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-392-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00354-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija (S)

1.2.4.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžiu I. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, pagal 140 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 b punktu, laisvės apribojimo bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį paskiriant įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš nuteistojo I. G. priteista: R. G. 1500 Lt (434,43 Eur), A. G. 1000 Lt (289,62 Eur), A. G. 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutartimi nuteistojo I. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 14 d., tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), viduje smurtavo artimoje aplinkoje prieš savo šeimos narį – mažametę dukterį R. G., gimusią 2003 m., t. y. sudavė jai pagalve ne daugiau kaip 4 kartus ir delnu ne daugiau kaip 2 kartus į įvairias kūno vietas, taip sukėlė mažametei R. G. fizinį skausmą.

Be to, I. G. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 5 d., apie 7.30 val., to paties gyvenamojo namo viduje smurtavo artimoje aplinkoje, t. y. šeiminio konflikto metu su savo šeimos nariais – žmona A. G. ir dukterimi A. G. tyčia sudavė vieną kartą delnu A. G. į kairįjį skruostą, po to smogė A. G. obuoliu į veido sritį ir prievarta kišo obuolį jai į burną. Tokiais veiksmais I. G. sukėlė nukentėjusiosioms A. G. ir A. G. fizinį skausmą.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą jam nutraukti, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3, 4 dalis, taip pat padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1, 20 straipsnių, 44 straipsnio 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti pagrįstus bei teisėtus sprendimus.

Anot kasatoriaus, jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, byloje nėra jokių jo kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų. Kasatorius tvirtina, kad teismai nenustatė būtinų nusikaltimo sudėties požymių (tiesioginio priežastinio ryšio ir tyčios), savo sprendimų tinkamai nemotyvavo, bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, nes rėmėsi tik prieštaringais, neatitinkančiais kitų bylos duomenų nukentėjusiųjų parodymais, jų nevertindami visų bylos duomenų kontekste, neatsižvelgdami į konfliktinius sutuoktinių santykius, vykstančius teisminius procesus, o visus kitus įrodymus, taip pat ir jo parodymus nemotyvuotai atmetė arba visai nevertino. Teismai nepagrįstai konstatavo tiesioginę tyčią, savo išvadų šiuo klausimu tinkamai nemotyvavo, nes neanalizavo konfliktinių šeimos santykių, nukentėjusiųjų elgesio, neįvertino fakto, kad jo sutuoktinė buvo pradėjusi santuokos nutraukimo procesą, kurį siekė palengvinti nepagrįstai apkaltindama jį smurto naudojimu, į tai įtraukdama nepilnametes dukteris, kurias prieš jį nuteikė. Jo prašymai skirti teismo medicininę-psichologinę ekspertizę nepilnametėms dukterims, siekiant nustatyti, ar jos nėra linkusios meluoti, buvo atmesti. Visų šių aplinkybių, taip pat įrodymų apie A. G. neištikimybę, teismai nevertino, nors tai, kasatoriaus manymu, ypač svarbu nustatinėjant jo kaltę.

Pasak kasatoriaus, A. G. parodymai nenuoseklūs, prieštarauja surinktiems įrodymams. Pavyzdžiui, apklausiama 2014 m. gegužės 5 d., A. G. teigė, kad tiek jai, tiek dukteriai Agnei buvo sukeltas fizinis skausmas, jokių sužalojimų nepadaryta ir į teismo ekspertą nei ji, nei duktė nesikreips. Tačiau teisme ji teigė, kad po smūgio obuoliu į veidą, jautė skausmą ir kraujo skonį burnoje, vadinasi, turėjo žinoti, kad sužalojimai padaryti. A. G. 2014 m. birželio 2 d. parodymai taip pat prieštaringi, neatitinka minėtų A. G. parodymų, taip pat aplinkybių, užfiksuotų 2014 m. gegužės 5 d. tarnybiniame pranešime, kuriame, beje, A. G. užfiksuoto paraudimo vieta visiškai neatitinka 2014 m. gegužės 7 d. specialisto išvadoje jai konstatuoto sužalojimo vietos (tarnybiniame pranešime paraudimo vieta nurodoma ties ausimi, o specialistas sužalojimą nustatė kairiojo lūpų kampo vidiniame paviršiuje). Kasatoriaus manymu, ši specialisto išvada negali būti vertinama kaip jo kaltės įrodymas. Teismai nevertino šių įrodymų, nepašalino prieštaravimų ir savo sprendimus grindė abejones keliančiais įrodymais. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog nukentėjusioji galėjo būti sužalota kitaip, nei nuteistajam suduodant nukentėjusiajai smūgį bei prievarta kišant obuolį į burną, nepagrįsta. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad jis 2014 m. gegužės 5 d. buvo sulaikytas, o paleistas 2014 m. gegužės 6 d., todėl nepagrįstai atmetė jo paaiškinimus, kad jis nežino, kokiu būdu po dviejų dienų atsirado A. G. specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiosios 2014 m. gegužės 5 d. konflikto metu elgėsi drąsiai, vyresnioji duktė Agnė vartojo necenzūrinius žodžius, o mama jos nedrausmino. A. G. pati inicijavo šį konfliktą ir jame labai aktyviai ir aršiai dalyvavo, provokuodama žodinį konfliktą.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, jis nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, duomenų apie R. G. žando paraudimą ar kitas žymes, be to, konflikto niekas nematė, jo kaltė pagrįsta vien tik R. G. parodymais, atmetant jo (kasatoriaus) parodymus apie įvykio aplinkybes. Kasatorius nurodo, kad dukteriai Rūtai atsisakius susitvarkyti kambarį, kilo konfliktas, jis pakėlė balsą, bet smurto nenaudojo. Balso pakėlimas nėra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Be to, kasatorius pažymi, kad pareiškimą dėl fizinio skausmo sukėlimo R. G. A. G. parašė tik 2014 m. gegužės 5 d., vadinasi, anksčiau jokios grėsmės nekilo. Nors A. G. advokato pagalba naudojosi nuo 2014 m. vasario mėn. pradžios, tačiau po neva R. G. sužalojimo jokių veiksmų nesiėmė, nesikreipė nei į psichologus, nei į policiją, ieškinyje dėl santuokos nutraukimo apie tai neužsiminė. Kasatoriaus manymu, pavėluotas kreipimasis į psichologą, esant galimybei tai padaryti gerokai anksčiau, patvirtina nukentėjusiųjų parodymų neteisėtumą ir piktnaudžiavimą savo padėtimi. Be to, A. G. paaiškinimai iš esmės skiriasi nuo R. G. parodymų, duotų 2014 m. birželio 2 d. Taip pat kasatorius pažymi, kad pavėluotas pranešimas apie 2014 m. vasario 14 d. įvykį apsunkino įrodymų surinkimą bei faktų patikrinimą, užkirto jam kelią į tinkamą gynybą. Kadangi byla kilo dėl šeimos santykių, nesant jokių nesuinteresuotų liudytojų, tai teismai ypač turėjo tirti visus byloje kilusius neatitikimus tarp nukentėjusiųjų parodymų su kita byloje surinkta medžiaga, tačiau to nedarė.

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad visi įrodymai, kuriais grindžiami teismų sprendimai, kelia abejonių, todėl turi būti vertinami jo naudai. Teismai jo kaltę grindė vien prieštaringais nukentėjusiųjų ir įvykio vietoje nebuvusių liudytojų parodymais (netiesioginiais įrodymais), taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis), BPK 20 straipsnio nuostatas. Apkaltinamasis nuosprendis grįstas vien tik kaltinančiais įrodymais.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl I. G. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas nusikalstamas veikas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas teisiamasis I. G., nukentėjusioji A. G., liudytoja R. P. R., perskaityti ir ištirti nepilnamečių nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. 2014 m. birželio 2 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai. Nukentėjusiosios, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nuosekliai aiškino apie I.

G. smurtinius veiksmus. Jų parodymai sutampa su rašytine bylos medžiaga: 2014 m. gegužės 7 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad A. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas; 2014 m. gegužės 5 d. pareigūno A. J. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje duomenimis bei kita bylos medžiaga. Dėl to teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų duotų parodymų teisingumu. Teismas aptarė ir kasatoriaus akcentuojamą aplinkybę, kad tarp A. G. ir I. G. vyksta skyrybų procesas, tačiau, teismo vertinimu, atsižvelgiant į surinktų įrodymų visetą, ši aplinkybė nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais.

Ta aplinkybė, kad apie smurtavimą prieš mažametę R. G. 2014 m. vasario 14 d. teisėsauga buvo informuota tik 2014 m. gegužės 5 d., taip pat nėra pakankamas pagrindas abejoti įvykio tikrumu, nes nukentėjusioji A. G. 2014 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdyje paaiškino, kodėl anksčiau nesikreipė į policiją. A. G. parodė, kad sutuoktinis smurtaudavo ir anksčiau, tačiau ji nedrįso kreiptis į policiją, o 2014 m. gegužės 5 d. kreipėsi tik paraginta dukterų, taip pat nurodydama ir faktą apie R. G. sumušimą 2014 m. vasario 14 d.

Kaltės, šiuo atveju tiesioginės tyčios, turinys nustatytas vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius (kasatoriaus atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą). Kaltininkui neigiant savo kaltę, subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai (kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos juos lėmė ir kokių padarinių siekta) gali būti nustatyti vertinant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Tokia praktika formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2010).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs I. G. atliktus veiksmus – tiesioginių smūgių ranka sudavimą dukterims, tyčinį smūgį nukentėjusiajai A. G. obuoliu į veidą ir po to sekusį prievartinį obuolio grūdimą į burną, padarė teisingą išvadą, kad kasatorius veikė tiesiogine tyčia. Tiesioginių smūgių sudavimu I. G. siekė sukelti nukentėjusiosioms fizinį skausmą. Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius padarė jam inkriminuotas veikas ir tai padarė tyčia apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

Kasatoriaus teiginys apie šališką įrodymų vertinimą nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, tai tėra jo subjektyvi nuomonė dėl nepalankių sprendimų. Priešingai, negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas apeliacinį bylos procesą reglamentuojančių nuostatų. Šios instancijos teismas pagal I. G. paduoto apeliacinio skundo argumentus patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir, vadovaudamasis BPK 320, 332 straipsnių reikalavimais, išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų, pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu bei kitomis ginčijamomis bylos aplinkybėmis, atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Nuteistojo I. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo I. G. kasacinio skundo argumentų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių, nes šis teismas skundžiamus teismų sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014 ir kt.).

Taigi nuteistojo I. G. kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, prašoma iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ar rėmėsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad I. G. yra kaltas padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir kaltinamojo kaltumo. Teismo išvados padarytos išsamiai įvertinus surinktų įrodymų visumą: nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus rašytinius bylos įrodymus, paties kaltinamojo parodymus. Teismas nenustatė nukentėjusiųjų parodymuose prieštaravimų, nenuoseklumo ar tikslo apkalbėti I. G.. Nukentėjusiųjų parodymai sutampa tarpusavyje, juos patvirtina rašytiniai bylos duomenys, iš dalies paties I. G. parodymai, kad konfliktai su nukentėjusiosiomis nusikalstamų veikų padarymo metu (tiek 2014 m. vasario 14 d., tiek ir 2014 m. gegužės 5 d.) dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo. Pažymėtina, kad I. G. turėjo galimybę teisiamojo posėdžio metu užduoti klausimus nukentėjusiajai A. G., aiškintis jam svarbias aplinkybes, tačiau šia teise jis nepasinaudojo, taip pat neturėjo klausimų savo dukterims, apklausiant jas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nuteistojo I. G. prašymas skirti nukentėjusiosioms R. ir A. G. psichologinę ekspertizę atmestas motyvuotu prokuroro 2014 m. birželio 23 d. nutarimu. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Priešingai negu teigia kasatorius, tai, kad nukentėjusioji A. G. pas specialistą dėl sužalojimų konstatavimo kreipėsi po dviejų dienų, apie smurtą prieš dukterį R. G. pranešė tik 2014 m. gegužės 5 d., o psichologinės pagalbos nukentėjusiosios kreipėsi dar vėliau, nepaneigia jų parodymų patikimumo. Teismai įvertino ir tai, kad tarp sutuoktinių A. G. ir I. G. vyko skyrybų procesas.

Kasatorius, neigdamas atlikęs jam inkriminuotus smurtinius veiksmus, kartu ginčija teismų išvadą dėl tyčinio jų pobūdžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Teismas, įvertinęs I. G. atliktus veiksmus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Iš esmės analogiškus argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, nuteistasis nurodė savo apeliaciniame skunde. Nuteistasis deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltumo ir teisingai kvalifikavo jo padarytus nusikalstamus veiksmus. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus yra pakankamai išsamiai atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Konstatuotina, kad visos šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 3 dalis – I. G. padarytoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo I. G. kasacinį skundą.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Vladislovas Ranonis