2018-11-21 Nr. AB-21140-3-61-3-01651-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1284-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01651-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. D. D. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. balandžio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas), Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato (toliau – Komisariatas) 70 224,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. liepos 31 d.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė, visose laisvės atėmimo vietose, kur jis buvo laikomas, buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose. Buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 valandą per parą. Įstaigose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios dalies. Nebuvo tinkamai užtikrinamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Dėl ant langų esančių grotų buvo neįmanoma išvėdinti patalpų. Žiemos metu kamerose buvo nepakeliamai šalta, drėgna, grindys ir lubos ištrupėjusios. Nebuvo įrengta sanitarinė švarykla. Patalpos buvo apleistos, remontas neatliekamas, ant lubų ir sienų augo pelėsis, buvo neišduodamos valymo ir dezinfekavimo priemonės, veisėsi tarakonai. Čiužiniai ir antklodės buvo eksploatuojami be jokių užvalkalų, rankšluosčiai neišduodami, lovos skalbiniai buvo keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, patalynė areštinėje visiškai nebuvo išduodama. Galimybę naudotis skalbykla turėjo tik asmenys turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje. Gultai buvo be kopėtėlių. Prie stalo buvo sėdimų vietų mažiau nei kameroje laikomų asmenų. Dėl visų minėtų aplinkybių pareiškėjas teigė, kad patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 70 224 Eur.

3. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

Paaiškino, kad Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodamas į kameras. Pažymėjo, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo principų. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.

Paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų kuri ir suteikia mokamas skalbimo paslaugas. Nurodė, jog vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje) ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo kad šiuo metu Lukiškių TI-K yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių pritaikytų montavimui į gyvenamąsias kameras. Remontuojamose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose. Lukiškių TI-K taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 2,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

5. Departamentas, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Departamentas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų ir konvojavimo į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Paaiškino, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

7. Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Šiaulių TI prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,75 kv. m iki 17 kv. m, o tai, pasak atsakovo, leido daryti išvadą, jog visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodė, jog pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jo laikymo kamerose Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko kamerų patikrinimų dėl jų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Paaiškino, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovo įsitikinimu, jis tinkamai įgyvendino minėtus teisės aktų reikalavimus, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, ginčui aktualiais laikotarpiais, nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Pažymėjo, kad dezinfekcija, dezinsekciją ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Paaiškino, kad atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl kenkėjų buvimo kamerose ir jų nenaikinimo vertino kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Nurodė, kad pareiškėjui jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo išduodama patalynė pagal nustatytas higienos normas.

9. Komisariatas, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Komisariatas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

10. Pažymėjo, kad pagal Šiaulių TI 2016 m. gegužės 4 d. pažymą Nr. 141019066, pareiškėjas kaip įtariamasis įvykdęs nusikalstamas veikas, procesinių veiksmų atlikimui buvo konvojuotas iš Šiaulių TI į Komisariato areštinę 2010 m. rugpjūčio 27 d., o 2010 m. rugsėjo 3 d. buvo konvojuotas atgal į Šiaulių TI. Komisariato Valdymo organizavimo skyriaus vyresniosios specialistės E. V. 2016 m. gegužės 6 d. tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad išlikusių tikslių duomenų apie Komisariato areštinės kamerų išplanavimus, apšvietimą, sanitarinius mazgus, langus, buvusius baldus, nėra, nes dokumentai, apie laikotarpyje nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. areštinėje įrengtos sanitarinės švaryklos įrengimą ir naudojimosi ja instrukcija, patalpų bei baldų dezinfekavimą, sunaikinti. Atsakovas nurodė, kad Areštinėje buvo įrengtos keturios kameros: 10,48 kv. m; 9,85 kv. m; 9,57 kv. m, 10,26 kv. m, jose įrengta ventiliacinė sistema, langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą, be to, buvo įrengti elektros šviestuvai, užtikrinantys dirbtinį patalpos apšvietimą. Per visą laikymo Areštinėje laikotarpį pareiškėjas nepateikė jokių prašymų, skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui D. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

13. Teismas spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl senaties termino netaikymo, įvertinęs atsakovų prašymą taikyti senaties terminą ir pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas nustatęs tai, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. balandžio 21 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darė išvadą, kad šiuo atveju buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos, galimai patirtos laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 iki 2013 m. balandžio 21 d. priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjamas laikotarpis nuo 2013 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 21 d.

14. Dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K, teismas įvertinęs kamerų kuriose jis buvo laikomas plotus ir kartu su pareiškėju laikomų asmenų kiekį, nustatė, kad 5 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Konstatavo, kad Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti, dėl perteklinių lovų ir sėdimų vietų trūkumo teismas pažymėjo, kad tai yra minimalaus neužtikrinamo ploto pažeidimo dalis, todėl plačiau dėl perteklinių lovų kamerose ir nepakankamo skaičiaus kėdžių nepasisakė. Iš Šiaulių TI pateiktos informacijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,75 kv. m iki 17 kv. m, todėl konstatavo, kad Šiaulių TI savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.

15. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad pasivaikščioti lauke tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI jis galėjo tik 1 val. per dieną, teismas atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, kuriame nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir į tai, kad ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, pareiškėjo teiginį dėl per mažos trukmės pasivaikščiojimų, atmetė kaip nepagrįstą.

16. Dėl Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K kamerose buvusio inventoriaus, teismas atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime nenurodė duomenų, ar kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, buvo veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė, konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 21 punktą. Pažymėjo, kad iš 2016 m. gegužės 11 d. Šiaulių TI-K Nr. 62/08-321 matyti, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu kamerų sanitariniame mazge buvo veidrodis, tualeto reikmenų spintelė, todėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu nenustatė.

17. Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas nustatęs, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas 1,5 m sienele, sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai vertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimą, sukėlusį jam neigiamų išgyvenimų.

18. Dėl kamerose buvusio natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, oro temperatūros, drėgmės, grindų ir lubų būklės, teismas įvertinęs Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, ir nenustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo, pareiškėjo nurodomas aplinkybes susijusios su temperatūra, drėgme, apšvietimu, byrančiu tinku ir dažais, pelėsiu Šiaulių TI, vertino kaip bendro pobūdžio ir skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo laikymo ginčo metu Lukiškių TI-K įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir nenustatęs, kad juose būtų užfiksuoti kokie nors higienos normų pažeidimai, pareiškėjo skundo argumentus susijusius su Lukiškių TI-K kamerų higienos normų nesilaikymu, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

19. Dėl grotų ant langų, teismas iš byloje esančių duomenų nustatęs, kad Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos kameras vėdinti per langus, sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad grotos trukdė išsivėdinti kameras yra atmestini kaip nepagrįsti.

20. Teismas pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su švaryklos neįrengimu įkalinimo įstaigose, vertino kaip nekonkrečius ir nepakankamai individualizuotus, todėl juos atmetė.

21. Teismas įvertinęs tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nepateikė jokių duomenų apie patalynės ir minkštojo inventoriaus išdavimą ir jų dezinfekavimą, pareiškėjo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės laikė įrodytais.

22. Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu pažymėjo, kad iš byloje pateiktos pareiškėjo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 262 matyti, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo išduodamas čiužinys, paklodė, rankšluosčiai. Nurodytose sąskaitose pareiškėjas išreiškė savo sutikimą dėl konkretaus išduotų daiktų kiekio, patvirtindamas asmeniniu parašu išduotos patalynės kiekio grafoje, todėl pareiškėjo teiginius susijusius su minkštojo inventoriaus netinkamu išdavimu ir dezinfekavimu Šiaulių TI vertino kaip nepagrįstus.

23. Pareiškėjo teiginius, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI kamerose veisėsi tarakonai, teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, kurie patvirtino, kad Šiaulių TI užtikrina graužikų ir parazitų kontrolę bei naikinimą sprendė, jog Šiaulių TI veikė nepažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus.

24. Pareiškėjo teiginius, kad tiek Šiaulių TI, tiek Lukiškių TI-K, galimybę naudotis skalbykla turėjo tik asmenys turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje, teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad būtų kreipęsis į atsakovą prašydamas jo drabužius išskalbti, o pastarieji būtų atsisakę, pareiškėjo argumentus dėl sąlygų nemokamai išsiskalbti viršutinius rūbus nebuvimo, atmetė kaip nepagrįstus.

25. Teismas dėl dviaukščių gultų įrengimo Lukiškių TI-K kamerose, pasisakė, kad toks įrengimas neprieštarauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintoms Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėms bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintam Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatytam teisiniam reguliavimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentus dėl gultų įrengimo atmetė.

26. Teismas Departamento neteisėtų veiksmų iš byloje esančių duomenų nenustatė.

27. Teismas atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjant bylą buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (2 mėnesiai neužtikrintas privatumas, 5 paras pažeistas minimali gyvenamojo ploto norma, netinkamas aprūpinimas minkštuoju inventoriumi) ir įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę ir pobūdį, sprendė, kad adekvatus neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju būtų 100 Eur.

28. Lukiškių TI-K prašymą dėl 2,88 Eur dokumentų pateikimo teismui išlaidų pritesimo, atmetė.

III. 29. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakartotinai išnagrinėti jo skundą.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo taikytu trijų metu senaties terminu, nurodo, kad jis tik 2016 m. suprato, kad buvo pažeistos jo teisės ir iš karto kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo.

31. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo atžvilgiu buvusių pažeidimų trukmės ir masto, todėl prašo apeliacinį teismą iš naujo išnagrinėti jo skundą ir jam priteisti 70 224 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

32. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

33. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pirmosios instancijos teismo sprendimą vertina kaip motyvuotą ir teisingą, prašo jį palikti nepakeistą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertina kaip bandymą pasipelnyti valstybės sąskaita.

34. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. liepos 31 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Komisariate neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų.

36. Pirmosios instancijos teismas, 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui D. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

37. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad būtų iš naujo išnagrinėtas jo skundas, netaikytas senaties terminas ir jam priteistas 70 224 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

39. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

40. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nevertino jo atžvilgiu buvusių pažeidimų trukmės ir intensyvumo, kadangi sprendime teismas nustatė konkrečius pareiškėjo atžvilgiu buvusius pažeidimus, jų trukmę ir mastą. Atitinkamai, teisėjų kolegija pasisako, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, nes bylą patikrinus apeliacinio skundo motyvais, nustatyta, kad pareiškėjo argumentai susiję su pirmosios instancijos teismo bylos netinkamu išnagrinėjimu yra nepagrįsti ir atmestini.

41. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde, kaip minėta, nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

42. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų netaikyti ieškinio senaties termino, pasisakytina, kad Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

43. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir pirminiame, nenurodo jokių vertintinų aplinkybių, dėl kurių jis praleido senaties terminą ir kodėl pastarasis turėtų būti atnaujinamas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo skundo daliai.

44. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę ir pažeidimų intensyvumą (2 mėnesiai neužtikrintas privatumas, 5 paras pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, Lukiškių TI-K netinkamas aprūpinimas minkštuoju inventoriumi ir sanitariniame mazge neįrengtas veidrodis bei tualeto reikmenų spintelė), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 100 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė