2021-11-17 Nr. AB-24185-3-63-3-02023-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3138-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02023-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 29.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACDC“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACDC“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ACDC“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Užimtumo tarnyba) Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus (toliau – ir Direktorius) 2020 m. spalio 21 d. įsakymus Nr. V1(19.3)‑2842 ir Nr. V1(19.3)‑2841.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Direktorius 2020 m. spalio 21 d. priėmė įsakymus Nr. V1(19.3)‑2183 „Dėl Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. V1(19.3)‑2841 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ ir įsakymą Nr. V1(19.3)‑2841 „Dėl Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V1(19.3)‑2393 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymai), kuriais buvo panaikintas sprendimas skirti Bendrovei subsidiją darbo užmokesčiui pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį už tris Bendrovės darbuotojus (toliau – ir Subsidija dėl karantino). Skundžiamais įsakymais Direktorius taip pat pavedė Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento Tauragės skyriaus (toliau – ir Tauragės skyrius) vedėjui inicijuoti išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, tuo remiantis minėtas skyrius 2020 m. spalio 26 d. pateikė pareiškėjui pretenziją Nr. SD‑(19.3)‑9493 „Dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo“ (toliau – ir Pretenzija), kuria reikalavo grąžinti 8 088,65 Eur dydžio išmokėtos subsidijos sumą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymuose nėra nurodyta konkrečių argumentų kodėl, Direktoriaus vertinimu, tos pačios Užimtumo tarnybos paskirta Subsidija dėl karantino yra neteisėta, nenurodoma jokio teisinio ir faktinio pagrindo, kodėl jau išmokėta Subsidija dėl karantino turi būti grąžinta. Pareiškėjas nesutiko su Pretenzijoje pateiktu Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies aiškinimu. Subsidija, suteikta pagal minėtą Užimtumo įstatymo straipsnį (toliau – ir Subsidija dėl naujų darbo vietų), Bendrovės buvo panaudota pagal paskirtį, kaip to reikalauja Užimtumo įstatymas bei 2019 m. gegužės 30 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartis Nr. VUIA(19.1)‑6 (toliau – ir Sutartis) dėl naujų darbo vietų steigimo – įsigyti naujus automobilius. Joje nenumatyta, jog draudžiama pretenduoti į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nurodytas subsidijas. Subsidija dėl naujų darbo vietų buvo panaudota taip, kaip to reikalauja minėta sutartis. Lietuvos Respublikoje paskelbus karantiną, Bendrovė kreipėsi į Užimtumo tarnybą ir jai, remiantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalimi, buvo suteikta Subsidija dėl karantino. Abi subsidijos atliko skirtingas funkcijas ir turėjo kitokią paskirtį, dėl to argumentas dėl jų dubliavimosi yra nepagrįstas – Užimtumo įstatymas nenumato, kad darbdavys, pasinaudojęs minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, negalėtų naudotis parama, nurodyta to paties įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostata nurodo, kad darbdavys negali naudotis tik to paties straipsnio numatytomis subsidijomis.

4. Pareiškėjo vertinimu, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalis turi analogišką paskirtį kaip ir 41 straipsnio 24 dalis – išlaikyti darbuotojų darbo vietas, todėl minėti straipsniai turėtų būti taikomi analogiškai. Be to, pagal Užimtumo įstatymo 35 straipsnį parama darbo vietoms steigti ir remiamasis įdarbinimas laikomas skirtingomis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis.

5. Pareiškėjas teigė, kad Užimtumo įstatymas nenumato galimybės grąžinti jau išmokėtas subsidijas nurodytu atveju, nors numato išsamų sąrašą atvejų, kai parama turi būti grąžinama (pvz., Užimtumo įstatymo 44 str. 6–8 d.), o to paties įstatymo 61 straipsnis išieškojimo galimybę sieja tik su kalte. Ginčijama suma buvo išmokėta ne dėl Bendrovės kaltės, todėl jos grąžinimui nėra pagrindo. Jeigu subsidija ir buvo paskirta neteisėtai, tai atsitiko ne dėl pareiškėjo, o dėl Užimtumo tarnybos klaidos ar kaltės. Reikalavimas grąžinti išmokėtą sumą būtų nesąžiningas ir neteisingas, nes ji buvo panaudota darbuotojų darbo užmokesčiui kompensuoti, o ne pačiai įmonei ar jos savininkams. Grąžinęs subsidiją pareiškėjas greičiausiai būtų priverstas mažinti darbuotojų skaičių.

6. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nesutiko, kad Įsakymuose nebuvo nurodytas joks teisinis ir faktinis pagrindas, preambulėje nurodytos faktinės aplinkybės. Pretenzijoje taip pat buvo aiškiai ir nuosekliai išdėstytos Įsakymų priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas. Viename iš Įsakymų buvo įsivėlusi klaida, kuria panaikinta priedo 3 eilutė vietoje priedo 5 eilutės, tačiau ji buvo ištaisyta kitu įsakymu, o pareiškėjas apie apsirikimą ir jo ištaisymą buvo informuotas. Sutartis buvo sudaryta dar 2019 m. gegužės 30 d., o karantinas paskelbtas tik nuo 2020 m. kovo 15 d., minėta Užimtumo įstatymo nuostata įsigaliojo tik 2020 m. gegužės 15 d. Sutartyse neįmanoma surašyti visų teisės normų, reguliuojančių konkrečius santykius.

8. Atsakovas, sistemiškai aiškindamas Užimtumo įstatymo nuostatas (44 str. 9 d., 42 str. 1 d., 41 str. 24 d.), teigė, kad šio įstatymo 44 straipsnio 9 dalį pareiškėjas interpretuoja neteisingai. Be to, pareiškėjas neteisingai teigė, kad Užimtumo įstatymo 35 straipsnyje parama darbo vietoms steigti ir remiamasis įdarbinimas laikoma skirtingomis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis, nes įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reguliuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė minėto įstatymo 41 straipsnio reguliavimo sričiai. Bendrovė, teigdama, kad nesant jos kaltės, nėra įstatyminio pagrindo grąžinti išmokėtą subsidiją, neigia bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1 dalyje. Nors Užimtumo įstatymas ir nereglamentuoja nepagrįstai gautos subsidijos grąžinimo, tačiau nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai yra reglamentuojami CK šeštosios knygos III dalies XX skyriaus normų.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Užimtumo įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1‑348 patvirtintas Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) bei, tuo aspektu, kad Įsakymai yra individualūs administraciniai aktai – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis.

11. Teismas, remdamasis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, nurodė, kad įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, jog vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš minėto straipsnio 1 dalyje numatytų darbo vietų steigimo subsidijavimo būdų. Vertinant Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų teikimą darbdaviams dėl karantino, matyti, kad jos yra priskirtos Užimtumo įstatymo 41 straipsniui „Remiamasis įdarbinimas“. Teismas, sistemiškai įvertinęs Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį ir 44 straipsnio 9 dalį, nurodė, kad Bendrovei galėjo būti skirta arba Subsidija dėl karantino, arba Subsidija dėl naujų darbo vietų, bet ne jos abi kartu. Todėl laikytina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai panaikino Įsakymų kai kurias eilutes.

12. Teismas sprendė, kad Įsakymuose ir Pretenzijoje nurodyti motyvai yra pakankamai aiškūs ir leidžia jų adresatui žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo vadovaujantis priimti Įsakymai.

13. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis neturi pareigos grąžinti išmokėtą subsidiją, nes nėra jo kaltės, atmetė remdamasis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant minėtą straipsnį bei bendruoju teisės principu „iš neteisės teisė nekyla“.

14. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir VAĮ 15 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad atsakovo 2020 m. spalio 21 d. įsakyme Nr. V1(19.3)‑2841 įsivėlusi techninė klaida, kuri buvo ištaisyta 2020 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. V1(19.3)‑3342, laikytina tik formalia ir iš esmės neturinčia lemiamos įtakos priimto administracinio akto teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nesudaro pagrindo įsakymo naikinimui.

15. Teismas, remdamasis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatomis, sprendė, kad Subsidija dėl karantino pareiškėjui buvo išmokėta nepagrįstai. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių Įsakymuose padarytas išvadas, nepateikė.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsniu, konstatavo, kad Įsakymai yra teisiškai pagrįsti ir teisėti, nes juose išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas UAB „ACDC“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 16 d. sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymus Nr. V1(19.3)‑2842 ir Nr. V1(19.3)‑2841.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tik formaliai aiškino ir neteisingai taikė teisės normas, tinkamai neįvertino faktinių aplinkybių, visiškai nepasisakė dėl kai kurių esminių pareiškėjo argumentų, neįvertino skirtų subsidijų skirtingos prigimties. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam skirtos subsidijos atliko visiškai skirtingas funkcijas ir yra kitokios paskirties. Teismo Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies ir 41 straipsnio 24 dalies vertinimas iškreipia minėto įstatymo nuostatų esmę bei paneigia taikomų užimtumo skatinimo priemonių paskirtį. Teismas neatsakė, ar Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis yra taikoma visoms remiamojo įdarbinimo priemonėms, ar tik tiems atvejams, kai asmuo įdarbinamas taikant tokias priemones, ar kai išlaikomos darbo vietos.

19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies tikslo, santykio su to paties įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi, jų sisteminio aiškinimo, įstatymų leidėjo ketinimų, taip pat nepagrįstai plečiamai aiškino minėto įstatymo 44 straipsnio 9 dalį. Tuo atveju, jei bus taikoma tik Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalis, o to paties įstatymo 41 straipsnio 24 dalis taikoma nebus, gali būti sudaromos sąlygos neįvykdyti minėto įstatymo 41 straipsnio 21 dalies sąlygų ir nepasiekti pakeitimais suformuoto tikslo – išlaikyti darbo vietas.

20. Pareiškėjas teigia, kad iš Subsidijos dėl karantino nepraturtėjo – ji buvo išmokėta jo darbuotojams, todėl galima teigti, jog vertinant, kad darbuotojams kompensacija buvo išmokėta nepagrįstai, nepagrįstai praturtėjo ne Bendrovė, o jos darbuotojai, todėl ginčijama suma turėtų būti išieškoma iš jų. CK 6.237 straipsnio norma šiuo atveju negali būti taikoma, nes jos tikslas ir prasmė yra visai kita, be to, šio straipsnio taikymo galimybės nenumato Užimtumo įstatymas. Minėto įstatymo 42 straipsnio 2 dalis numato, kad subsidija yra negrąžintina. Be to, CK 6.237 straipsnis nustato, kad ši norma nėra absoliuti. Kadangi nėra ginčo dėl to, kad Subsidija dėl karantino buvo išmokėta kaip darbo užmokestis, ginčui taikytinas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas draudimas. CK 6.237 straipsnis gali būti taikomas tik konstatavus pareiškėjo kaltę, kurios šiuo atveju nėra, todėl tuo atveju, jei Bendrovei būtų nurodyta grąžinti išmokėtą Subsidiją dėl karantino, būtų pažeisti jos teisėti lūkesčiai.

21. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Užimtumo tarnyba atkreipia dėmesį, jog paties pasiūlymo pavadinimas („Pasiūlymas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo“) byloja, jog darbdavys siekia pasinaudoti remiamojo įdarbinimo priemone ir ja pasinaudojo, gavęs subsidiją darbo užmokesčiui.

23. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentas dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies ir 41 straipsnio 24 dalies taikymo analogiškai taikant to paties įstatymo 44 straipsnio 9 dalį, yra nepagrįstas, nes analogija gali būti taikoma tik tada, kai atitinkami santykiai (situacijos) nėra sureglamentuoti teisės normomis. Šiuo atveju Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 15–16 punktai aiškiai apibrėžia situaciją. Viešojoje teisėje galioja principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Kadangi Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyti subsidijos skyrimo pagrindai, pareiškėjo argumentas, kad subsidija negrąžintina, neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymų Nr. V1(19.3)‑2842 ir Nr. V1(19.3)‑2841 teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą skundžiamu sprendimu atmetė, konstatavęs, kad Įsakymai, kuriuose išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, yra teisiškai pagrįsti ir teisėti.

26. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su priimtu sprendimu: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011).

Neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kai individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822- 800/2013; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2012, 364–377 p.). Atitinkamos administracinės procedūros dokumentas, kuriame išdėstomos nustatytos aplinkybės ir kurio pagrindu priimamas individualus administracinis aktas, sukeliantis materialines teisines pasekmes, yra to administracinio akto neatskiriamoji (motyvuojamoji) dalis.

Pagal tokią procedūrą priimtame individualiame administraciniame akte nėra būtina iš naujo išdėstyti aplinkybes, kurios nustatytos procedūriniame dokumente, jei individualų administracinį aktą priimantis viešojo administravimo subjektas visiškai sutinka su procedūriniame dokumente nustatytomis aplinkybėmis ir jų nepapildo, nepakeičia. Individualus administracinis aktas, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, sudarančiu to akto motyvuojamąją dalį, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme negali būti vertinamas neatitinkančiu šios įstatymo normos reikalavimų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad individualus administracinis aktas priimtas remiantis procedūriniu dokumentu, kuris nepagrįstas, nemotyvuotas ir pan.

Asmuo, nesutinkantis su jam sukeliančiu materialines teisines pasekmes individualiu administraciniu aktu, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, paduodamas teismui skundą dėl tokio akto gali išdėstyti savo nesutikimo motyvus ir dėl procedūrinio dokumento. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio administracinio akto, turi vertinti jį kartu su procedūriniu dokumentu (motyvuojamąja dalimi) kaip vientisą aktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014; 2014 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-779/2014, ir kt.).

27. Tačiau priešinga situacija nėra galima, t. y. individualaus administracinio akto, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius, motyvai negali būti nurodomo po jo priėmimo, kadangi tai reikštų, kad individualus administracinis aktas nebuvo motyvuotas. Visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015).

28. Nagrinėjamo ginčo atveju, Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymų Nr. V1(19.3)‑2842 ir Nr. V1(19.3)‑2841 (pakeisto) motyvai nebuvo nurodyti, duomenų, kad iki jo priėmimo buvo parengti administracinės procedūros dokumentai, kuriuose buvo išdėstomos nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios išvadas dėl subsidijos darbo užmokesčiui išmokėjimo skyrimo ir išmokėjimo nepagrįstumo, nėra. Todėl ginčijami įsakymai negali būti laikomi teisėtais ir yra naikintini vien dėl šios priežasties (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad pretenzijos, kaip matyti iš ginčijamų įsakymų, kuriose, pirmosios instancijos teismo vertinimu, buvo nurodyta įsakymų motyvacija (faktai), negali būti laikomos ginčijamų aktų dalimi, kadangi jos buvo sudarytos jau po ginčijamų įsakymų priėmimo.

29. Kadangi pirmosios instancijos teismas byloje netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 16 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymai Nr. V1(19.3)‑2842 ir Nr. V1(19.3)‑2841 (taisant rašymo apsirikimą pakeistas Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. V1(19.3)‑3342) yra naikinami.

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad bylose, kuriose nagrinėjami tokio pobūdžio reikalavimai, t. y. panaikinti viešojo administravimo subjekto administracinį aktą, kuriuo naikinamas pastarojo ankstesnis administracinis aktas (nagrinėjamu atveju – Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. V1(19.3)‑2393 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ ir 2020 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas Nr. V1(19.3)‑2183 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“), paprastai privalo būti pateikti, o nesant pateiktiems – išreikalauti ne tik ginčijami administraciniai aktai, bet ir jais keisti aktai, kadangi, nesant pastarųjų, nėra galima patikrinti visų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų teiginių pagrįstumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACDC“ apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACDC“ skundą tenkinti.

Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. V1(19.3)‑2141 „Dėl Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. V1(19.3)‑2393 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ ir 2020 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. V1(19.3)‑2842 „Dėl Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. įsakymo Nr. V1(19.3)‑2183 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė