2024-09-24 Nr. AB-13506-3-61-3-03941-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-584-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03941-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMP recycling“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMP recycling“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „EMP recycling“ (toliau – ir Bendrovė, ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir AAD, ir atsakovas) Aplinkos kokybės departamento Vilniaus aplinkos kokybės kontrolės skyriaus 2024 m. birželio 7 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-342 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir 2024 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. AD5-14414 (toliau – ir Sprendimas), ta apimtimi, kuria reikalaujama, kad Bendrovė įrengtų stogines pagamintos produkcijos, atliekų sandėliavimo ir pakrovimo zonoje – lauko aikštelėje (C), vietose, kuriose metaliniuose konteineriuose ir kitose sandariose talpose laikomos šios atliekos: pavojingos sudedamosios dalys, išimtos iš nebenaudojamos įrangos (16 02 15*); kita variklio, pavarų dėžės ir tepamoji alyva (13 02 08*); švino akumuliatoriai (16 06 01*); chlorfluorangliavandeniliai, HCFC, HFC (14 06 01*).

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki galutinio ir neskundžiamo sprendimo byloje priėmimo, sustabdyti skundžiamų aktų – Privalomojo nurodymo ir Sprendimo – galiojimą ta apimtimi, kuria reikalaujama, kad Bendrovė įrengtų stogines pagamintos produkcijos, atliekų sandėliavimo ir pakrovimo zonoje – lauko aikštelėje (C), vietose, kuriose metaliniuose konteineriuose ir kitose sandariose talpose laikomos šios atliekos: pavojingos sudedamosios dalys, išimtos iš nebenaudojamos įrangos (16 02 15*); kita variklio, pavarų dėžės ir tepamoji alyva (13 02 08*); švino akumuliatoriai (16 06 01*); chlorfluorangliavandeniliai, HCFC, HFC (14 06 01*) (toliau – ir stogines).

Pareiškėjas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodė, kad Bendrovės skundo reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės kils didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ir visiškai neproporcingas – pirma, reikėtų pastatyti bereikalingas stogines, o po to – jas nugriauti, nes po stoginėmis tam tikrais atvejais yra praktiškai neįmanoma arba itin sudėtinga pakrauti / iškrauti jūrinius konteinerius, kitas talpas, talpinti atliekas į minėtas talpas ir pan., taip patiriant beprasmius dvigubus su Privalomuoju nurodymu susijusius nuostolius. Bendrovė šiai dienai jau yra sudariusi sutartį dėl stoginių, kurios reikalingos vykdant neskundžiamą Privalomojo nurodymo dalį, pirkimo – pardavimo, kurios kaina yra 169 279 Eur. O skundžiamos Privalomojo nurodymo dalies vykdymas pareikalautų dar didesnių, t. y. didesnių nei 170 tūkst. Eur, stoginių statymo sąnaudų, turint omenyje tai, kad stogines reikėtų projektuoti atsižvelgiant į jūrinių konteinerių buvimą ir pan. Be to, jei AAD pats panaikins Privalomąjį nurodymą dėl Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, (toliau – ir Taisyklės) pakeitimų ir nelikus ginčo objekto šis teisminis ginčas bus nutrauktas, Bendrovė net negalės tikėtis patirtų nuostolių dėl stoginių statymo atlyginimo iš AAD.

Pareiškėjas nurodė, kad pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų įmanoma garantuoti realų ir veiksmingą iki skundžiamo Privalomojo nurodymo įvykdymo buvusios padėties atkūrimą tuo atveju, jei pareiškėjui būtų priimtas palankus teismo sprendimas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nei skundžiamuose sprendimuose, nei kituose AAD dokumentuose nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, kad yra akivaizdi būtinybė neatidėliotinai įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir (ar) kad laikant pavojingas atliekas taip, kaip jas laiko Bendrovė, papildomai neįrengus stoginių, yra ar gali kilti reali žalos aplinkai grėsmė. AAD nuo 2020 m. nematė būtinybės ir poreikio statyti stogines vietose, kuriose buvo laikomos atliekos, be kita ko, AAD neskubėjo priimti skundžiamą Privalomąjį nurodymą. Anot pareiškėjo, tai reiškia, kad objektyvios ypatingos skubos įrengti stogines – nėra, ir jų nebuvimas nedaro neigiamos įtakos aplinkai bei nekelia realios grėsmės.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad AAD interesai šiuo atveju yra svarbesni už pareiškėjo interesus, ypač dėl to, jog Aplinkos ministerija jau yra parengusi Taisyklių pakeitimo projektą bei pateikusi nuomonę dėl Taisyklių 86 punkto, kuri patvirtina Bendrovės poziciją.

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. liepos 24 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „EMP recycling“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, vertindamas argumentus, dėl kurių, pareiškėjo manymu, turėtų būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pažymėjo, kad iš ginčijamų aktų turinio ir pareiškėjo skundo matyti, kad ginčo dalykas yra susijęs su pavojingų atliekų galimai tinkamu / netinkamu saugojimu ir šių medžiagų neigiamu poveikiu aplinkai.

Teismas pažymėjo, kad iš ginčijamų sprendimų matyti, kad jie priimti siekiant pašalinti pakankamai aukšto lygio rizikas aplinkai, kurias sukelia netinkamas pavojingų atliekų laikymas, t. y. ginčijami aktai yra susiję su viešojo intereso apsauga šioje srityje, kuris nagrinėjamu atveju yra susijęs su visos visuomenės ar jos dalies saugumu, dėl ko yra svarbesnis už pareiškėjo ar jo klientų individualų interesą. Toks šių interesų pobūdis lemia, kad turi būti paisoma ne pareiškėjo individualaus intereso, o viešojo. Dėl šių priežasčių teismas atmetė pareiškėjo prašymą sustabdyti skundžiamų aktų galiojimą ir vykdymą.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 7 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 2 dalies nuostatas.

III. Pareiškėjas UAB „EMP recycling“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki galutinio ir neskundžiamos sprendimo byloje priėmimo, sustabdyti skundžiamų aktų – Privalomojo nurodymo ir Sprendimo – galiojimą ta apimtimi, kuria reikalaujama, kad UAB „EMP recycling“ įrengtų stogines.

Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Bendrovės ginčijami aktai buvo priimti siekiant pašalinti pakankamai aukšto lygio rizikas aplinkai, kurias sukelia netinkamas pavojingų atliekų laikymas. Priešingai AAD, priimdamas Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą, nenustatė nei vienos faktinės aplinkybės, kuri pagrįstų realios grėsmės aplinkai dėl neįrengtų stoginių virš metalinių (jūrinių) konteinerių ir kitų sandarių talpų egzistavimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad toks atliekų, klasifikuojamų kodais 16 02 15*, 13 02 08*, 16 06 01*, 14 06 01*, laikymo būdas (t. y. atliekų laikymas metaliniuose konteineriuose ir kitose sandariose talpose lauko aikštelėje be stoginių) yra numatytas bei leistinas pagal Bendrovei Aplinkos apsaugos agentūros išduoto ir su AAD suderinto taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. VR-4.7-V-01-V-8/T-V.8-10/2015 (toliau – ir TIPK leidimas) sudedamosios dalies 2020 m. spalio 23 d. Atliekų naudojimo ar šalinimo techninio reglamento (toliau – ir Reglamentas) sąlygose (Reglamento 3 punkto lentelė).

Pareiškėjas taip pat pakartoja prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytą argumentą, kad Aplinkos ministerija yra išdėsčiusi poziciją, kad pavojingas atliekas nuo kritulių ir tiesioginių saulės spindulių, vėjo ir kitokio neigiamo aplinkos poveikio gali apsaugoti nebūtinai tik stoginės, bet ir kitos priemonės, tokios kaip „<...> uždangalas, uždaras konteineris, sandėlis ir kt.“. Pareiškėjas be kita ko, akcentuoja, kad 2024 m. liepos 12 d. visuomenei ir institucijoms buvo pateiktas derinti Taisyklių pakeitimo projektas, kuriuo, be kita ko, siekiama patikslinti ir Taisyklių 86 punktą (t. y. punktą dėl kurio nuostatų taikymo ir aiškinimo kilo šis ginčas).

Pareiškėjo manymu, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, neturėdamas jokio objektyvaus pagrindo išvadoms, kad tenkinus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo galėtų kilti bent minimali grėsmė „visuomenės ar jos dalies saugumui“ ar aplinkai, visiškai nepagrįstai sureikšmino viešąjį interesą ir nepateisinamai ignoravo neigiama pasekmes, kurias Bendrovei sukels Privalomojo nurodymo vykdymo nesustabdymas.

Pareiškėjas pažymi, kad laikinas Privalomojo nurodymo ir Sprendimo galiojimo (vykdymo) sustabdymas yra proporcinga ir užtikrinanti teisingą viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą priemonė. Pastaroji priemonė, be kita ko, sureguliuotų susiklosčiusią situaciją, kuomet yra laukiama Taisyklių pakeitimų, kuriais turi būti pakoreguota dviprasmiška Taisyklių 86 punkto formuluotė. Pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių, kaip be kita ko ir padarinių, kurie kiltų Privalomojo nurodymo ir Sprendimo galiojimo nesustabdžius ar jį sustabdžius. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas be jokio realaus pagrindo suabsoliutino viešąjį interesą, kuriam jokios realios grėsmės dėl laikino stoginių neįrengimo net nekyla.

Pareiškėjo vertinimu, sustabdžius Privalomojo nurodymo ir Sprendimo galiojimą, vėliau net ir pripažinus, kad AAD sprendimai yra teisėti, laikinas jų galiojimo sustabdymas nesukeltų jokių neigiamų padarinių nei aplinkai, nei visuomenei, nei AAD. Tuo tarpu, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas padarys didelę žalą Bendrovei, kurios atitaisymas (kompensavimas), priėmus Bendrovei palankų teismo sprendimą, būtų itin sudėtingas ar net neįmanomas, ypač, jei AAD, priėmus Taisyklių 86 punkto pakeitimus, panaikintų Privalomąjį nurodymą. Stoginių įrenginėjimas pareikalaus ne tik reikšmingų finansinių, administracinių (t. y. statybos projekto parengimas, suderinimas ir kt.) sąnaudų, bet ir vykdomos atliekų tvarkymo veiklos pertvarkymo: dėl stoginių įrengimo reikės pakeisti TIPK leidimą (Reglamentą), surasti sprendimus, kaip stoginėse vykdyti atliekų pakrovimo / iškrovimo iš metalinių (jūrinių) konteinerių ir kitų sandarių talpų operacijas, įsigyti specialią techniką minėtų operacijų vykdymui, nes technika turi būti tinkama pagal stoginių parametrus ir kt.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nėra aišku, kaip pirmosios instancijos teismo pacituotos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 7 dalies ir ABTĮ 70 straipsnio 2 dalies nuostatos yra susijusios su teismo sprendimu netaikyti Bendrovės prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Jei jas reikėtų suprasti taip, kad pirmosios instancijos teismo manymu, minėtos nuostatos draudžia teismams stabdyti AAD duodamų privalomųjų nurodymų galiojimą, tai viena vertus, šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas ir turėjo atmesti pareiškėjo prašymą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjant reikalavimo užtikrinimo priemonių – privalomųjų nurodymų galiojimo sustabdymo – taikymo klausimus, akivaizdu, jog neleidžia daryti išvados, kad minėtos teisės normos draudžia taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones šioje byloje. Priešingai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ne tik, kad patvirtina, jog administraciniai teismai turi teisę laikinai sustabdyti privalomųjų nurodymų galiojimą, bet ir papildomai patvirtina, kad šioje byloje buvo ir yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą. Paminėtose administracinėse bylose, be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, jog yra pagrindas laikinai sustabdyti AAD privalomųjų nurodymų galiojimą nors pareiškėjai net nepateikė teismui faktinių duomenų apie turtinę žalą, kurią jie patirtų įvykdydami privalomuosius nurodymus (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-114-261/2018; 2018 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-42-502/2018; 2018 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-44-502/2018).

Atsakovas AAD atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, padarė teisingas išvadas, kad viešojo intereso (visuomenės saugumo) prioritetas yra svarbesnis už pareiškėjo individualų interesą. Pareiškėjas savo prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės siekia išvengti Privalomajame nurodyme jam tenkančių padarinių, t. y. siekia de facto toliau vykdyti veiklą, nesilaikydamas šiuo metu tokiai veiklai privalomų reikalavimų, nors būtent dėl to ir buvo priimtas Privalomasis nurodymas. Pareiškėjo prašomų reikalavimo priemonių užtikrinimo taikymas, nagrinėjamu atveju neatitiktų viešojo ir privataus intereso balanso ir paneigtų pačią Privalomojo nurodymo, kuriuo buvo siekiama sustabdyti galiojančių teisės aktų pažeidimą, dėl ko yra reali grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai, todėl keisti ar naikinti nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio ir neskundžiamo sprendimo priėmimo šioje byloje sustabdyti ginčijamų Privalomojo nurodymo ir Sprendimo galiojimą, ta apimtimi, kuria reikalaujama, kad Bendrovė įrengtų stogines, pagrįstumas ir teisėtumas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad ginčijami aktai yra priimti siekiant pašalinti pakankamai aukšto lygio rizikas aplinkai, kurias sukelia netinkamas pavojingų atliekų laikymas, t. y. ginčijami sprendimai susiję su viešojo intereso apsauga šioje srityje, kuris nagrinėjamu atveju yra susijęs su visos visuomenės ar jos dalies saugumu, dėl ko yra svarbesnis už pareiškėjo ar jo klientų individualų interesą. Teismas konstatavo, kad toks šių interesų pobūdis lemia, kad turi būti paisoma ne pareiškėjo individualaus intereso, o viešojo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad ginčijamų aktų nesustabdymas sukels pareiškėjui didelę žalą, byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčijami sprendimai buvo priimti siekiant pašalinti pakankamai aukšto lygio rizikas aplinkai, pirmosios instancijos teismas neįvertino padarinių, kurie kiltų Privalomojo nurodymo ir Sprendimo galiojimo nesustabdžius ar jį sustabdžius. Aplinkos ministerija pritaria pareiškėjui dėl stoginių įrengimo ir yra pateikusi Taisyklių pakeitimo projektą šiuo aspektu. Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčijamų aktų sustabdymas nesukels žalos gamtai ir visuomenei bei yra proporcinga priemonė nagrinėjamu atveju.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-11-556/2022).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai niekaip nepaneigia viešojo intereso apsaugos svarbos nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas mano, kad ginčijamais aktais nebuvo siekiama pašalinti keliamas rizikas aplinkai, nurodo ginčijamų aktų nepagrįstumo argumentų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo dalykas yra susijęs su pavojingų atliekų galimai tinkamu / netinkamu saugojimu ir šių medžiagų neigiamu poveikiu aplinkai, tačiau šios bylos dalyku nėra šių aktų teisėtumo vertinimas, todėl šioje proceso stadijoje dėl jų plačiau nepasisakoma.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio ir neskundžiamo sprendimo priėmimo šioje byloje sustabdyti skundžiamų aktų – Privalomojo nurodymo ir Sprendimo – galiojimą ta apimtimi, kuria reikalaujama, kad UAB „EMP recycling“ įrengtų stogines.

Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ir visiškai neproporcingas. Bendrovė nurodė, kad šiai dienai jau yra sudariusi sutartį dėl stoginių, kurios reikalingos vykdant neskundžiamą Privalomojo nurodymo dalį, pirkimo – pardavimo, kurios kaina yra 169 279 Eur, o skundžiamos Privalomojo nurodymo dalies vykdymas pareikalautų dar didesnių, t. y. didesnių nei 170 tūkst. Eur, stoginių statymo sąnaudų, turint omenyje tai, kad stogines reikėtų projektuoti atsižvelgiant į jūrinių konteinerių buvimą ir pan.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su didele žala, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog proceso dalyvis gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se (pati savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jei proceso dalyvis neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjas įrodymais grindžia tik neskundžiamo Privalomojo nurodymo dalies vykdymo išlaidas, tačiau Privalomojo nurodymo dalį, kuri ginčijama šioje byloje grindžia prielaidomis, kad vykdymas pareikalaus didesnių nei 170 tūkst. Eur stoginių statymo sąnaudų.

Pažymėtina, kad jei ginčijami sprendimai bus pripažintas neteisėtai, neigiami padariniai galės būti kompensuojami per žalos kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjo nurodoma tikimybė, susijusi su ateityje galinčiais kilti teisiniais procesais, nesudaro pagrindo taikyti nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-44-662/2017). Tokios pozicijos dėl materialinių nuostolių atlyginimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-563-525/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-520/2017).

Taigi pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrindė vienos iš būtinųjų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos – taigi nėra pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas pats panaikins ginčijamus aktus, kai bus priimti nauji Taisyklių pakeitimai, ir pareiškėjas neteks galimybės į nuostolių atlyginimą, yra išskirtinai prognozuojamo pobūdžio ir grindžiami prielaidomis, todėl yra atmetami kaip nepagrįsti.

Įvertinusi pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad cituojamų bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos ar labai panašios, todėl šia praktika nėra pagrindo vadovautis.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas išsamiai nepasisakė dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo sąlygos, tačiau iš esmės tinkamai išsprendė bylą – atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EMP recycling“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis