A-143-325-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-325/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00532-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Š. S. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (1 t., b. l. 1–2), kurį patikslino (1 t., b. l. 134), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 1-397 ir nutraukti tarnybos santykius teismo sprendimu; 2) priteisti jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. sausio 25 d. iki sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 1-95 atleido jį iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigų, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu grąžino jį į šias pareigas. Jo advokatas 2011 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į teismą dėl paminėto sprendimo skubaus vykdymo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 29 d. priėmė nutartį, kuria patenkino prašymą ir leido sprendimą vykdyti skubiai. Šią nutartį jis gavo 2012 m. sausio 3 d., todėl tą pačią dieną elektroniniu laišku kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, ar nebus kliūčių teismo sprendimo vykdymui, ir gavo atsakymą, kad gali atvykti į darbą. Atvykęs į darbą, buvo supažindintas su 2012 m. sausio 4 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą, kuriame nurodyta, kad jis padarė drausmės pažeidimą – pravaikštą, t. y. nebuvo darbe 2012 m. sausio 2–3 d., nors į pareigas buvo grąžintas nuo 2011 m. gruodžio 30 d. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 1-397, kuriuo jam paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas pažymėjo, jog potvarkis, kuriuo jis buvo grąžintas į darbą, priimtas pažeidžiant teisės principus, nes jame nurodyta, kad jis grąžinamas į darbą nuo 2011 m. gruodžio 30 d., tačiau atsakovas sąmoningai neinformavo jo apie tokį sprendimą, nors turėjo visas galimybes tai padaryti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog, gavęs teismo nutartį, iškart, tą pačią dieną, kreipėsi į atsakovą ir jau kitą dieną atvyko į darbą. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto meras spaudoje išsakė poziciją, kad savivaldybė tikrai pasinaudos teise ir sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą apskųs, todėl pareiškėjas pirmiausia kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą, o, gavęs atsakymą, kitą dieną atvyko į darbą. Pareiškėjo teigimu, komisija nevertino, ar jo tariamai padarytas nusižengimas tikrai yra šiurkštus, nevertino jo padarymo objektyvių aplinkybių, o turėdama išankstinę nuostatą vykdė mero pageidavimą kuo greičiau atleisti jį iš pareigų. Atkreipė dėmesį, jog tokia išankstinė nuostata komisijos pirmininko buvo išsakyta viešoje spaudoje dar prieš komisijos išvados surašymo datą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 21–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde nėra pateikta savarankiškų ir teisiškai reikšmingų argumentų, kurie pagrįstų skundžiamo akto galimą neteisėtumą. Pažymėjo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o to paties straipsnio 6 dalies 6 punkte nustatyta, jog šiurkščiu pažeidimu laikoma nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties. Pažymėjo, kad tarp šalių nesant ginčo, jog pareiškėjas 2012 m. sausio 2 ir 3 d. visą darbo dieną nebuvo darbe, spręstina tik dėl pareiškėjo skundo aplinkybių, tariamai pateisinančių tokį jo elgesį.

Atsakovo teigimu, subjektyvus teismo priimtos skubiai vykdytinos nutarties vykdymo tvarkos suvokimas vertintinas kaip aplaidus ir nepateisinamas pareiškėjo pareigų, į kurias jis grąžintas 2011 m. gruodžio 27 d. teismo sprendimu ir 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi, ignoravimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo atstovaujamas advokato, taip pat į pareiškėjo asmenybę, iki tol eitas aukštas valstybės tarnautojo pareigas, pareiškėjui šiuo atveju taikytini aukštesni nei vidutiniai rūpestingumo ir atidumo, nepriekaištingo pareigų vykdymo standartai.

Nepateisinama priežastimi nebūti darbo vietoje laikytini pareiškėjo teiginiai, kad jis nežinojo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi leido skubiai vykdyti to paties teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjas grąžintas į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas. Aplinkybę, kad pareiškėjas žinojo apie 2011 m. gruodžio 29 d. teismo nutartį, atsakovo teigimu, patvirtina paties pareiškėjo komentarai, išplatinti viešoje erdvėje, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. teismo sprendimai dėl grąžinimo į darbą yra vykdomi skubiai, t. y. nelaukiant teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Atkreipė dėmesį, kad leisti skubiai vykdyti teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjas grąžintas į pareigas, teismas sprendė ne ex officio, bet pareiškėjo prašymu, taigi teiginiai, kad apie paties prašymu reikalaujamą priimti teismo nutartį sužinojo tik gavęs ją paštu 2012 m. sausio 3 d., yra nepagrįsti. Nepateisinama priežastimi nebūti darbo vietoje laikytina ir ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka, nes tai nepateisina pareiškėjo pasyvių veiksmų laukti nutarties gavimo iš teismo paštu, pasirinkti tokį šios nutarties vykdymo būdą, kuomet, net ir gavus nutartį 2012 m. sausio 3 d., į darbą grįžtama ne tą pačią dieną, bet kitą darbo dieną.

Atsakovas nurodė, kad nepateisinama priežastimi nebūti darbo vietoje laikytinas ir pareiškėjo teiginys, jog Vilniaus miesto savivaldybės meras neinformavo pareiškėjo apie 2012 m. sausio 2 d. jo potvarkį, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba įpareigota informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybės tarnybos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos apie valstybinio socialinio draudimo ir tarnybos santykių su pareiškėju tęstinumą nuo 2011 m. gruodžio 30 d.

Nurodė, kad teisės aktai neįpareigoja informuoti ar supažindinti su priimtu aktu tų asmenų, kuriems toks aktas nėra skirtas, todėl pareiškėjo teiginiai apie privalomą jo supažindinimą su paminėtu mero potvarkiu yra nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad 2012 m. sausio 2 d. mero potvarkis priimtas atgaline data, nes šiuo potvarkiu nėra priimama jokių sprendimų dėl pareiškėjo grąžinimo į pareigas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas grąžintas į pareigas ne mero potvarkiu, o teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu ir 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi.

Skubiai vykdytini teismo sprendimai, kuriais darbuotojas grąžinamas į eitas pareigas, nereikalauja iš darbdavio jokių vykdymo veiksmų (Darbo kodekso (toliau – DK) 299 str. 1 d. 2 p.). Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog jis neabejotinai žinojo, kad Vilniaus miesto savivaldybė neprivalo priimti jokių aktų ar sprendimų dėl jo grąžinimo į pareigas, nes 2012 m. sausio 3 d. elektroniniame laiške pareiškėjas nurodė, kad ketina vykdyti teismo sprendimą ir atvykti į darbą sausio 4 d., t. y. laiške nėra nurodoma, kad pareiškėjas atvyks į darbą tik tuomet, kai atsakovas priims atitinkamus aktus dėl jo grąžinimo į pareigas.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas, 2012 m. sausio 2 ir 3 d. visą darbo dieną nebūdamas tarnyboje (darbe), sutrikdė Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos darbą, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigybės aprašymo 7.1 punktą, Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos nuostatų 8, 9 punktus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1, 2.2, 2.3, 3.3, 9.3 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnį, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1, 4, 5 punktus, 29 straipsnio 6 dalies 6 punktą.

Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimą (balsų dauguma) skirti pareiškėjui nuobaudą įvertino tinkamai ir išsamiai bei atsižvelgė į pareiškėjo teiktus paaiškinimus. Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašė panaikinti visą skundžiamą sprendimą, nors motyvų ir argumentų dėl sprendimo 2 punkto neteisėtumo nepateikė. Atkreipė dėmesį, kad tik sprendimo 1 punkte nurodyta atleisti pareiškėją iš pareigų, o 2 punktas nėra tiesiogiai susijęs su nuobaudos paskyrimu pareiškėjui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 99–103) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 282 straipsnio 1 dalis nustato, jog skubaus vykdymo atveju teismo sprendimas ar nutartis (ar jų dalys) pradedami vykdyti dar neįsiteisėjus, skubiai vykdytinų sprendimų ar nutarčių apskundimas jų vykdymo nesustabdo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-3476-815/2011 dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3476-815/2011 dalies dėl pareiškėjo grąžinimo į pareigas skubaus vykdymo buvo privaloma ir turėjo būti skubiai vykdoma tiek pareiškėjo, tiek ir jį į pareigas priėmusio asmens. Pareiškėjas nei 2011 m. gruodžio 30 d., nei 2012 m. sausio 2–3 d. į darbą neatvyko, pareigų nevykdė. Preziumuotina, kad pareiškėjas apie teismo sprendimą grąžinti jį į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas ir įpareigojimą šį sprendimą vykdyti skubiai žinojo ir tai 2011 m. gruodžio 29 d. 14 val. 32 min. patvirtino viešojoje erdvėje (interneto portale „Delfi.lt“). Pažymėjo, kad pareiškėjas vykdo arba inicijuoja greitesnį tik tokių sprendimų vykdymą, kurie jam yra naudingesni. Nesutiko ir su pareiškėjo prašymu panaikinti ginčijamą sprendimą visa apimtimi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu (1 t., b. l. 175–182) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas pripažino neteisėtu pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-397 „Dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų skyrimo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriui Š. S.“ 1 punktą; laikė, kad pareiškėjas atleistas iš pareigų teismo sprendimu; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 31 426,20 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat po 201,45 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-397 teisėtumo ir pagrįstumo bei darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išmokėjimo. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsniu, 2 straipsnio 12 dalimi, 29 straipsnio 4 dalimi, 29 straipsnio 6 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintomis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A146-700/2010, Nr. A62-200/2011 priimtomis nutartimis.

Teismas, remdamasis Vilniaus miesto savivaldybės mero 2012 m. sausio 2 d. potvarkiu Nr. 23-1, nustatė, kad atsakovas pareiškėją į darbą sugrąžino nuo 2011 m. gruodžio 30 d. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjas nebuvo tarnyboje (darbe) 2012 m. sausio 2–3 d., todėl, teismo nuomone, esminė aplinkybė, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą šiuo atveju, yra pareiškėjo kaltės buvimas ar nebuvimas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas grąžintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu.

Atsižvelgė į CPK 282 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 282 straipsnio 1 dalies, 283 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendime skubaus vykdymo klausimas nebuvo išspręstas, todėl pareiškėjo advokatas dėl sprendimo dalies grąžinti pareiškėją į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas skubaus vykdymo 2011 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į teismą. Teismas šį klausimą išsprendė rašytinio proceso tvarka, priimdamas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį.

Taip pat teismas atsižvelgė į CPK 153 straipsnio 2 dalies, 133 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nustatė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka nekviečiant dalyvaujančių byloje asmenų bei jų apie teismo posėdį neinformavus. Apie šią nutartį pareiškėjas sužinojo 2012 m. sausio 3 d. ir tą pačią dieną kreipėsi tiek į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, tiek ir į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą, pranešdamas, jog kitą dieną atvyks į darbą.

Nustatytos faktinės aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai galėjo manyti, jog į darbą turi atvykti nuo 2012 m. sausio 4 d., t. y. kitą dieną po to, kai sužinojo apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį. Pareiškėjas, gavęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį tik 2012 m. sausio 3 d., neturėjo jokios informacijos, jog atsakovas nusprendė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį vykdyti nuo 2011 m. gruodžio 30 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendime skubaus vykdymo klausimas išspręstas nebuvo, todėl šiam sprendimui dar esant neįsiteisėjusiam, neturint nutarties dėl leidimo sprendimo dalį dėl pareiškėjo grąžinimo į darbą vykdyti skubiai ir esant viešai išreikštai pozicijai, jog atsakovas pareiškėjo į darbą grąžinti nežada, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė tyčia. Priešingai, pareiškėjo veiksmai liudija, kad jis ėmėsi visų priemonių, jog kuo greičiau sugrįžtų į savo buvusias pareigas.

Teismo nuomone, pareiškėjo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo neįrodyta, o tarnybinė nuobauda – atleidimas iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigų – pareiškėjui buvo paskirta atsakovui nevisapusiškai įvertinus visas tarnybinei atsakomybei pagrįsti reikšmingas aplinkybes, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas tarnybinėn atsakomybėn buvo patrauktas nesant tam pagrindo – nenustačius vieno iš tarnybinio nusižengimo sudėties elementų – kaltės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 1-397 1 punktas, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – už Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 6 punkte nurodytą šiurkštų tarnybinį nusižengimą – nebuvimą tarnyboje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašė panaikinti visą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 1-397, tačiau šiuo atveju sprendimo 2 punktas pareiškėjui jokių teisių ar pareigų nesukėlė. Pareiškėjas skunde nurodė argumentus tik dėl šio sprendimo 1 punkto neteisėtumo, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo naikinti sprendimo 2 punktą, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyresnioji patarėja J. L. nuo 2012 m. sausio 26 d. laikinai, iki kol konkurso būdu bus paskirtas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolierius, buvo perkelta į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas, ir šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas DK 297 straipsnis. Teismas vadovavosi DK 297 straipsnio 3, 4 dalimis. Teismo nuomone, esant nagrinėjamai situacijai, objektyviai nebegalimas pareiškėjo grąžinimas į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigas dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl gali būti taikoma DK 297 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas.

Teismas pripažino, jog pareiškėjas iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigų teismo sprendimu yra atleistas nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos, bei padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos yra pagrįstas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigų 2012 m. sausio 25 d. Pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis – 201,45 Lt.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 6.1, 6.2 punktų nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotinas būtent pagal balandžio, gegužės, birželio mėnesiais jam apskaičiuotą darbo užmokestį, kadangi tai yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, kada pareiškėjas dirbo dar prieš pirmą kartą jį neteisėtai atleidžiant (2011 m. birželio 28 d.) iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus pareigų.

Remiantis Aprašo 8 punktu, pareiškėjui priklausantis vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojamas dauginant jo vidutinį darbo dienos darbo užmokestį (201,45 Lt) iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. A1-535 2.1.1 punktą, 2012 m. metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, yra 21 darbo diena. Taigi pareiškėjui priklauso vidutinis darbo užmokestis už 156 darbo dienas (nuo neteisėto atleidimo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos), t. y. 31 426,20 Lt (201,45 x 156, neatskaičius mokesčių), taip pat po 201,45 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, CPK 98 straipsniu, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Teismas nustatė, kad advokatas Anatolijus Novikovas pareiškėjo interesus atstovavo 2012 m. sausio 31 d. atstovavimo sutarties pagrindu.

Pareiškėjas advokatui už šią administracinę bylą 2012 m. kovo 7 d. sumokėjo 1 000 Lt. Pažymėjo, jog, pagal ABTĮ 44, 45 straipsnių nuostatas, teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu. Suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir šių išlaidų detalų apskaičiavimą bei jų pagrindimą (ABTĮ 45 str. 1 d.). Nesant įrodymų, pagrindžiančių faktiškai turėtas išlaidas, teismas neturi pagrindo jas priteisti. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos nėra tinkamai detalizuotos, t. y. nenurodyta, kokios sumos sumokėtos už konkrečius veiksmus (atskirai už dokumento surašymą, atstovavimą teisme), todėl pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų nėra sprendžiamas.

Atsižvelgęs į ABTĮ 45 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, teismas išaiškino pareiškėjui, kad prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo su tinkamu išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu jis turi teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priteisti jam 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas nurodo, kad prašymą dėl atlyginimo už teisines paslaugas pateikė žodžiu bei nurodė, jog jos apima dalyvavimą teismo posėdžiuose ir bylos paruošimą. Atkreipia dėmesį į ABTĮ 44 straipsnio 2, 6 dalių, CPK 98 straipsnio 2 dalies, Rekomendacijų 2 punkto nuostatas. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinio parengimą taikomas koeficientas – 3, todėl, atsižvelgiant į paminėtų teisinių paslaugų suteikimo metu buvusią minimalią mėnesinę algą (800,00 Lt), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368, maksimali galima priteisti suma – 2 400,00 Lt (800,00 Lt x 3). Tačiau, remiantis Rekomendacijų 2 punkto nuostatomis, atsižvelgiant į advokato teiktų teisinių paslaugų pobūdį, skundo apimtį ir priedų tvirtinimą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, šiuo atveju už skundo parengimą priteistina suma iki 1 100,00 Lt. Advokatas A. Novikovas jam atstovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžiuose, už kuriuos priteistina suma 110,00 Lt tikrai nėra per didelė, be to, atstovas visas šias aplinkybes buvo nurodęs teismo posėdžio metu. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A756-2022/2012 atsakovo analogiškus argumentus, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, atmetė kaip nepagrįstus.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 12–15) prašo: 1) nutraukti apeliacinį procesą; 2) nepatenkinus pirmojo prašymo, atmesti apeliacinį skundą ir nepatenkinti pareiškėjo prašymo dėl atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; 3) nepatenkinti prašymo priteisti atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo pateikimą, jei toks prašymas būtų pareikštas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nebuvo išspręstas pareiškėjo atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas, yra teisėta ir pagrįsta, o apeliacinis procesas laikytinas nutrauktinu, kadangi pareiškėjas gali pasinaudoti teise per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjui neįvykdžius šios įstatyme nustatytos sąlygos, teismas pagrįstai ir teisėtai šio pareiškėjo prašymo nesprendė. Tokia teismo pozicija grindžiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-421/2012 ir kt.).

2. Pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra per didelė ir proporcingai mažintina. Kiekvienos konkrečios bylos atstovavimo išlaidų dydžio pagrįstumas nustatytinas įvertinus suteiktų atstovavimo paslaugų ypatumus. 1 000 Lt suma už skundą, kurį pareiškėjas, atsižvelgiant į jo asmenį ir skundo turinį, galėjo parengti ir be advokato pagalbos, laikytina ženkliai per didele. Pareiškėjo skundą patenkinus iš dalies, jis neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti visų prašyme nurodomų bylinėjimosi išlaidų – pareiškėjo prašoma priteisti faktiškai patirta išlaidų suma, atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas iš dalies, papildomai mažintina iki 50 proc. Tokią atstovavimo išlaidų mažinimo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai taisyklę analogiškoje situacijoje suformulavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-541/2012.

3. Teismas išaiškino pareiškėjui teisę per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos raštu kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, pateikiant tinkamai pagrįstą prašymą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tuo atveju, jei pareiškėjas pateiktų prašymą atlyginti atstovavimo išlaidas ir už šį apeliacinį skundą, tokios išlaidos neturėtų būti priteisiamos, kadangi nepripažintinos buvus būtinomis ir pagrįstomis. Tokios nuostatos dėl atstovavimo išlaidų būtinumo apeliacinės instancijos teisme laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1679/2012, 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-421/2012 ir kt.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 4–6) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliantas nepateikė tinkamo prašomų priteisti atstovavimo išlaidų pagrindimo, todėl teismo sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų kaip nepagrįstą yra motyvuotas ir pagrįstas (ABTĮ 44 str. 1, 2, 6 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, CPK 98 str. 1, 2 d., Rekomendacijų 6 p.). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu skundžia tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo su tinkamu išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu pareiškėjas turi teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 2 d.). Pagal CPK 321 straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai apeliaciniu skundu skundžiama tik teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ar kitų teismo sprendimu išspręstų procesinių klausimų, toks apeliacinis skundas nagrinėjamas mutatis mutandis taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokio prašymo nesprendė, konstatavęs, jog prašomos priteisti išlaidos nėra tinkamai detalizuotos, t. y. nenurodyta, kokios sumos sumokėtos už konkrečius veiksmus (atskirai už dokumento surašymą, atstovavimą teisme).

ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal šią teisės normą, prašymas dėl išlaidų atlyginimo turi būti pateiktas raštu ir atitikti jam keliamus reikalavimus. Prašymas negali būti abstraktus, bendro pobūdžio. Jame turi būti aiškiai nurodyta, kokias konkrečias išlaidas suinteresuota šalis turėjo nagrinėjant bylą ir kokie dokumentai jas pagrindžia. Čia iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus. Tai reikalinga, kad būtų teisingai ir pagrįstai apskaičiuotos ir įvertintos turėtos išlaidos.

Šiuo atveju pareiškėjas prašymą atlyginti jam atstovavimo išlaidas pareiškė žodžiu (teismo posėdžio metu), pridėjo, jo manymu, išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

Taigi, viena vertus, pareiškėjas nepateikė ABTĮ reikalaujamo prašymo dėl išlaidų atlyginimo raštu, antra vertus, nustatyti išlaidų rūšių ir užmokesčio už jas (kokias konkrečias teisines paslaugas suteikė advokatas, kiekviena teisinė paslauga atskirai neįvertinta pinigais ir/ar nenurodyta, kiek laiko sugaišta ją teikiant) negalima ir iš pridėtų dokumentų.

Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo neatitiko ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų, todėl jis negalėjo būti išspręstas pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 45 str. 2 d.).

Susipažinus su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2022/2012 negalima teigti, jog situacijos yra identiškos.

Pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo, atitinkantį ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi teisę pateikti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas, todėl jo pakeisti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Š. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė