2018-12-05 Nr. AB-308-3-61-3-03213-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2782-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03213-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. (buvusi G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. S. (buvusi G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. S. (buvusi G.) pateikė teismui skundą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, Kalėjimas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio.

2. Pareiškėja nurodė, kad buvo kalinama Kalėjimo kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų, t. y. 3,6 kv. m vienam kalinamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Kadangi kartu su ja buvo kalinami dar keli asmenys, šis reikalavimas buvo pažeidžiamas nuolat. Būnant tokiose perpildytose kamerose dažnai kildavo konfliktai, todėl tapo irzli ir nervinga, susirgo depresija. Pažymėjo, kad Kalėjimas nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų ir privalo atlyginti pareiškėjos patirtą neturtinę žalą.

3. Pareiškėja akcentavo, kad Kalėjime taip pat nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. tualetas ir kriauklė nebuvo atskirti nuo kameros, todėl gamtinius reikalus galėjo atlikti tik kitų asmenų akivaizdoje, kamerose prasta ventiliacija ir apšvietimas, pasivaikščioti buvo vedama tik kartą per parą 1 valandą, pasinaudoti dušu galėjo tik kartą per savaitę, kamerose buvo per mažai inventoriaus – spintelių ir kitų baldų, nepakako išduodamų valymo bei higienos priemonių, išduodama patalynė buvo prastos kokybės ir nebuvo dezinfekuojama, maisto energetinė vertė siekė tik 1300 – 1500 kalorijų, o pastato konstrukcijose buvo asbesto. Dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

6. Atsakovas akcentavo, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjai tenkantis plotas Kalėjime pilnai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, tačiau Kalėjimo administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturėjo teisinio pagrindo. Tačiau skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekdavo teisės aktuose nustatytą ribą.

7. Remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos buvo palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valė ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

9. Kamerose tualetas atskirtas nuo likusios kameros ploto sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančius teisės aktus. Kalėjimo teigimu, tiek pasivaikščiojimų laikas, tiek vedimo į dušą tvarka nebuvo pažeisti. Pažymėjo, kad higienos ir valymo priemonės buvo išduodamos laikantis nustatytų reikalavimų, asbesto lakštai ar panašūs dirbiniai Kalėjime nėra naudojami, o maitinimas atitiko nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas.

10. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu tenkino pareiškėjos O. S. (buvusi G.) skundo dalį ir priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas vadovavosi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neturtinės žalos atlyginimo bylose.

13. Teismas akcentavo, jog ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjos kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais, nes pateikti duomenys patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja buvo laikoma kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas pažeistas nebuvo, t. y. atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytą minimalų plotą.

15. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. tualetas ir kriauklė nebuvo atskirti nuo kameros, todėl gamtinius reikalus galėjo atlikti tik kitų asmenų akivaizdoje, kamerose prasta ventiliacija ir apšvietimas, pasivaikščioti buvo vedama tik kartą per parą 1 valandą, pasinaudoti dušu galėjo tik kartą per savaitę, kamerose buvo per mažai inventoriaus – spintelių ir kitų baldų, nepakako išduodamų valymo bei higienos priemonių, išduodama patalynė buvo prastos kokybės ir nebuvo dezinfekuojama, maisto energetinė vertė siekė tik 1300 – 1500 kalorijų, o pastato konstrukcijose buvo asbesto, teismas pažymėjo, jog HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016), todėl į šią aplinkybę teismas atsižvelgė vertinant pareiškėjai padarytą neturtinę žalą.

16. Dėl pareiškėjos argumentų, jog kamerose nebuvo karšto vandens, teismas pareiškėjos argumentus atmetė ir pažymėjo, kad HN 134:2015 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

17. Dėl kamerų vėdinimo per langus teismas pažymėjo, kad vėdinimas per langus atitiko HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus, kuriame nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

18. Dėl apšvietimo teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-303 patvirtino, kad apšvietos pažeidimai nebuvo nustatyti.

19. Teismas sprendė, jog pareiškėjos argumentai dėl ventiliacijos ir apšvietos pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

20. Dėl pareiškėjos argumentų, kad nepagrįstai 24 valandas per parą kamera buvo apšviečiama dirbtine šviesa, teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.6. punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.3 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Teismas minėtus pareiškėjos argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

21. Dėl pareiškėjos argumentų, kad kameroje trūko švaros priemonių, teismas pažymėjo, kad Kalėjimas atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą. Eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Kalėjimas atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Teismas sprendė, kad pareiškėjos argumentai negali būti laikomi pagrįstais.

22. Teismas akcentavo, kad HN 134:2015 44 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K, suteikdamas pareiškėjai galimybę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teisės normų nepažeidė.

23. Dėl pareiškėjos argumentų, kad vienos valandos pasivaikščiojimo jai nepakanka ir tai pažeidžia jos teises, teismas nurodė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K suteikdamas teisę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, teisės aktų nuostatų nepažeidė.

24. Teismas vadovavosi Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis ir konstatavo, kad Kalėjimas tinkamai vykdė nustatytas teisės aktų nuostatas, išduodamas tiek higienos reikmenų, kiek buvo nustatyta, todėl pareiškėjos argumentus dėl higienos priemonių trūkumo buvo atmesti kaip nepagrįstas.

25. Dėl pareiškėjos argumentų, kad išduodama patalynė buvo prastos kokybės ir nebuvo dezinfekuojama, teismas nurodė, jog HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje, |Lukiškių TI-K nurodė, kad laikomasi nustatytų reikalavimų, todėl teismas pareiškėjos argumentus laikė nepagrįstais.

26. Dėl pareiškėjos nusiskundimų dėl tiekiamo maisto kokybės ir kalorijų skaičiaus, teismas pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas. Tuo tarpu pareiškėja, prieštaraudama šiuo aspektu, tik nurodė, kad maitinimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes buvo neskanus ir sudaro iki 1500 kcal. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejonei, kad paros maisto energetinė vertė buvo mažesnė nei numatyta reikalavimuose ir argumentus dėl neskanaus maisto vertino kaip subjektyvaus pobūdžio.

27. Teismas pažymėjo, kad dėl netinkamų konstrukcijų (asbesto) naudojimo atsakovo atstovas paneigė ir šiuos pareiškėjos argumentus, nurodydamas, kad Kalėjime gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu.

28. Teismas, apibendrinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo kad pareiškėjos skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes buvo nustatyta, jog Kalėjimas neužtikrino pareiškėjai privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėja nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jos sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjos teisės – privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas priteisė pareiškėjai 40 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 40 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III. 29. O. S. (buvusi G.) apeliaciniame skunde (I t., b. l. 81–83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

30. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kad buvo pažeista jos teisė į privatumą, kad pažeidimai buvo intensyvūs ir nežmoniški, kurie prilygo kankinimui. Teismas turėjo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių pažeidimą.

31. Todėl pareiškėja dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamo pobūdžio dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo pažemintas jos orumas, susirgo depresija, o tai yra neturtinė žala, tačiau teismas neįvertino šių aplinkybių ir skundą tenkino iš dalies.

32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (I t., b. l. 86–89), nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

33. Atsakovo teigimu, pareiškėja savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjos nusiskundimai, pasak Lukiškių TI-K, yra abstraktūs, nėra konkretumo dėl pareiškėjui tariamai padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jai teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimų, privatumo, higienos ir sanitarinių normų, atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjai privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nekonstatavęs kitų pareiškėjos nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjos patirtų nepatogumų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjai priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 40 Eur ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neteisingai nustatė vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai netaikė Konvencijos 3, 8 straipsnių, netinkamai įvertino padarytą žalą.

37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

39. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjos buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjos įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

41. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčijamu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos minimalus plotas buvo užtikrintas. Kaip nustatyta bylos medžiaga, ginčo laikotarpiu pareiškėja buvo laikoma kamerose Nr. 210, 211, 215, 406, 407, 409, 417, 419, 423 ir 426, kurių plotas yra nuo 6,96 kv. m iki 38,33 kv. m, kamerose buvo iki 9 asmenų, tačiau paskaičiavus plotą , kuris tenka vienam asmeniui, jis viršijo 3,97 kv. m vienam asmeniui. Pareiškėja skunde nenurodė, kokiose kamerose ji buvo laikoma, gavusi Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą, atsiliepime nurodytų duomenų apie jo buvimą kamerose, kamerų plotą, neginčijo, paaiškinimų neteikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad kamerose trūko ploto yra abstraktūs, paneigti atsakovo atsiliepime nurodytais duomenimis, todėl atmestini.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos ir atsakovo argumentus ginčijamais klausimais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimų dėl pareiškėjos skunde išvardintų kitų nusiskundimų: dėl inventoriaus, dėl to, kad buvo prasta ventiliacija ir apšvietimas, dėl pasivaikščiojimų dažnumo ir trukmės , dėl naudojimosi dušu, dėl išduodamų valymo bei higienos priemonių, patalynės kokybės , dėl maisto energetinės vertės, kadangi pareiškėjos teiginiai nurodytais klausimais yra daugiau subjektyvaus pobūdžio ir atspindi jos asmeninę nuomonę apie sąlygas, kokiomis ji pageidautų atlikti laisvės atėmimo bausmę. Objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovės pateiktus duomenis apie nuteistųjų kalinimo sąlygų ir elgesio su jais atitikimą teisės aktų reikalavimams, byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai atmetė šiuos pareiškėjos nusiskundimus. Teisėjų kolegija su šiomis teismo sprendimo išvadomis sutinka ir jų papildomai nekartoja. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareiškėjos privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjos privatumas naudojantis tualetu, todėl pagrįstai sprendė, kad ši pareiškėjos teisė buvo pažeista.

43. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

44. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs kad Lukiškių TI-K pareiškėjai nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pažeidimo trukmę (101 dieną), kuomet pareiškėjai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pakankamas pareiškėjos patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Kartu pažymėtina, kad nors pareiškėja prašo, kad jai būtų priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

46. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjos subjektinių teisių pažeidimų, dėl kurių pareiškėja jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, mastą ir trukmę, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jos patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti turi būti didinama, priteisiant pareiškėjai iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas keičiamas, padidinant pareiškėjai O. S. (buvusi G.) priteistinos neturtinės žalos dydį iki 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. S. (buvusi G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjai O. S. (buvusi G.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė