2015-10-14 Nr. AB-19954-3-61-3-02308-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1126-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02308-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 17.2.; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. A. pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. A. kreipėsi į teismą su pareiškimu (I t., b. l. 1-3; 40-43), prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24 punkto dalis „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus“ atitinka Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (nenurodytas straipsnis) 10 dalyje nustatytą savivaldybių administracijos kompetenciją gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje ir ar jos neviršija.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. spalio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-2271, kurio 3 straipsnio 9 dalies 11 punkte nustatyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba rengia gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą, o tos pačios dalies 12 punkte nurodyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba organizuoja kačių, šunų ir šeškų, taip pat pagal poreikį kitų gyvūnų augintinių registravimą ir ženklinimą.

Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nustatyti savivaldybių administracijos įgaliojimai gyvūnų globos ir laikymo srityje. Pasak pareiškėjo, Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 9 ir 10 dalys aiškiai apibrėžia institucijų veiklos ribas, t. y. kačių, šunų ir šeškų registravimą ir ženklinimą organizuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, o savivaldybių administracijos atlieka veiksmus, susijusius su gyvūnų laikymo ir priežiūros stebėsena bei kontrole.

Be to, Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punkte taip pat nustatyta, kad gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles savivaldybių administracijos parengia pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintą gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą. Pareiškėjo nuomone, savivaldybių administracijos, rengdamos atitinkamas taisykles, turi laikytis ir yra saistomos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtinto gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo reikalavimų.

Perkeldamos apraše įtvirtintas normas į savo tvirtinamas taisykles, savivaldybių administracijos turi nepažeisti Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatyme nustatytų įgaliojimų. Akcentavo, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtintame Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra įtvirtintos nuostatos, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, taigi, ir savivaldybės administracija Taisyklėse neturėjo teisinio pagrindo įtvirtinti tokio reikalavimo.

Pažymėjo, kad savivaldybės administracija Taisyklių 24 punkte, nustatydama, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, pažeidė Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punkto reikalavimą, nes minėta Taisyklių nuostata neatitinka Aprašo, o kartu ir Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo reikalavimo parengti taisykles vadovaujantis Aprašu. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareigos registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus nustatymas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintose Taisyklėse bei 2013 m. vasario11 d. sutarties su UAB „Idanas“ sudarymas dėl Vilniaus miesto gyvūnų registracijos / identifikacijos bei bazės administravimo paslaugų teikimo laikytinas kačių, šunų ir šeškų registravimo ir ženklinimo organizavimu.

O ši pareiga pagal Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 12 punktą priskirta Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Taigi pareiškėjas, įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 41 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, kad valstybės ir savivaldos institucijos veikia pagal įstatymų suteiktus įgaliojimus, atsižvelgęs į tai, kad Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 12 punkte gyvūnų registravimo ir ženklinimo organizavimas pavestas atlikti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija patvirtintų Taisyklių 24 punkte, nustatydama, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, viršijo Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje jai suteiktus įgaliojimus, vadinasi, veikė neteisėtai.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 163-166).

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymu (2012-10-03 Nr. XI-2271) buvo pakeistas Gyvūnų globos įstatymas ir išdėstytas nauja redakcija, pakeičiant ir pavadinimą į Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą (toliau – ir GGAĮ). Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2012-10-03 Nr. XI-2271) 2 straipsnio 3 dalį, GGAĮ įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., išskyrus GGAĮ 7 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 10 dalį, 10 straipsnio 4 dalį ir šio straipsnio 4 ir 5 dalis, kurios įsigalioja nuo 2016 m. sausio 1 d.

Taigi, tik nuo 2016 m. sausio 1 d. pradės veikti Gyvūnų augintinių registras, o visi Lietuvos Respublikoje laikomi šunys, katės ir šeškai turės būti jame registruojami. Atitinkamai GGAĮ ir yra įtvirtintos Žemės ūkio ministerijos bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos funkcijos dėl kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarkos nustatymo, kurios realiai bus įgyvendinamos tik tuomet, kai pradės veikti Gyvūnų augintinių registras. Tai patvirtina ir GGAĮ 7 straipsnio 4 dalis.

Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantis Aprašas nenustato gyvūnų savininkams pareigos registruoti jų laikomus šunis (kates). GGAĮ 3 straipsnio 10 dalies 2 punktas suteikia savivaldybių administracijoms teisę, vadovaujantis Aprašu, tvirtinti gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoti, kaip jos yra įgyvendinamos. Pasak atsakovo, Taisyklės neprieštarauja GGAĮ ir Aprašo nuostatoms. Būtent Aprašo 6 punktas įtvirtina savivaldybių administracijų teisę rengti ir tvirtinti gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijose gyvenamosiose vietovėse taisykles.

Remdamasis Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnio 2 dalimi ir 8 straipsnio 3 dalimi, atsakovas teigia, kad pareiškėjas turi nurodyti, kokius konkrečius interesus jis gina ir ar pasirinktas interesų gynybos būdas yra proporcingas siekiamiems apginti interesams. Pažymėjo, kad Aprašas detalizuoja gyvūnų laikymo tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje, o savivaldybių administracijos, atsižvelgdamos į konkrečios savivaldybės specifiką, turi teisę tvirtinti tokias gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijoje taisykles, kurios būtinos ar reikalingos konkrečiai savivaldybei.

Savivaldybėms nėra būtinybės perkelti Aprašo nuostatų į tvirtinamas taisykles, kadangi jos taikomos tiesiogiai. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose, todėl akivaizdu, kad gali įpareigoti asmenis registruoti jų laikomus gyvūnus (šunis, kates) ir nustatyti gyvūnų (šunų, kačių) registravimo tvarką.

Atsakovo nuomone, Taisyklių 24 punktas yra teisėtas bei pagrįstas ir neprieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui – GGAĮ 3 straipsnio 10 daliai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas viršijo jam suteiktus įgaliojimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu (I t., b. l. 187-192) pareiškėjo P. A. pareiškimą tenkino. Pripažino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 24 punkto dalį „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus“ prieštaraujančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir ją panaikino. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, įsiteisėjus teismo sprendimui, paskelbti jį Teisės aktų registre.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas, pavaduojantis administracijos direktorių, priėmė Taisykles, vadovaudamasis GGAĮ 3 straipsnio 10 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad savivaldybių administracijos, vadovaudamosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos. Taigi, minėta įstatymo norma nukreipia į Aprašą. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 2-15; 2010, Nr. 148-7563) 6 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2728; 2012, Nr. 122-6126) 3 straipsnio 9 dalies 11 punktu, patvirtino Aprašą. Aprašas nustato gyvūnų laikytojų pareigas, draudžiamus veiksmus, bendruosius ir specialiuosius reikalavimus gyvūnų laikymui ir priežiūrai, gyvūnų augintinių, bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų laikymo ir priežiūros reikalavimus savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse (1 punktas). Savivaldybių administracijos, atsižvelgdamos į gyvenamųjų vietovių specifiką ir gyventojų poreikius bei vadovaudamosi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu ir šiuo Aprašu, rengia ir tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisykles, kuriose gali nustatyti leidžiamų laikyti gyvūnų, išskyrus bites, skaičių ir rūšis, papildomus reikalavimus ir sąlygas gyvūnų laikymui miestuose ir miesteliuose (Aprašo 6 punktas). Taigi, savivaldybės administracija, vadovaudamasi GGAĮ ir Aprašu, pagal jai suteiktą kompetenciją turėjo teisę tvirtinti Taisykles. Taisyklių 24 punkte nustatyta, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus ir mokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą vietinę rinkliavą už gyvūnų registravimą.

Teismas, remdamasis GGAĮ 3 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją vykdo ir savivaldybių administracijos. Jos kompetencija detalizuota šio straipsnio 10 dalyje, kurioje nustatyta, kad „savivaldybių administracijos:

1) pagal kompetenciją dalyvauja įgyvendinant gyvūnų gerovės ir apsaugos programas, informuoja ir skatina visuomenę globoti gyvūnus, išskyrus laukinius;

2) vadovaudamosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos;

3) organizuoja bešeimininkių gyvūnų augintinių skaičiaus mažinimo savivaldybės teritorijoje veiklą, bepriežiūrių ir bešeimininkių gyvūnų laikinąją globą, bepriežiūrių gyvūnų grąžinimą savininkams;

4) gali steigti gyvūnų augintinių kapines ir organizuoti tokių kapinių priežiūrą;

5) išduoda leidimus įvežti, įsigyti, laikyti, veisti pavojingus šunis ir jais prekiauti, vykdo kovinių šunų, kovinių šunų mišrūnų, pavojingų šunų ir pavojingų šunų mišrūnų laikymo kontrolę savivaldybės teritorijoje;

6) organizuoja kovinių šunų, kovinių šunų mišrūnų, pavojingų šunų ir pavojingų šunų mišrūnų paėmimą ir laikinąją globą;

7) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas“. GGAĮ 3 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos nustato kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką. GGAĮ 3 straipsnio 9 dalies 12 punkte nustatyta, kad gyvūnų registravimo ir ženklinimo organizavimas pavestas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Taigi, GGAĮ 3 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios institucijų, vykdančių gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą, kompetenciją, būtent Žemės ūkio ministerijai ar jos įgaliotai institucijai suteikia įgaliojimus nustatyti kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką, o gyvūnų registravimo ir ženklinimo organizavimas pavestas Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, tačiau tokia kompetencija nesuteikta savivaldybių administracijoms.

Vietos savivaldos įstatymas savivaldybėms nei prie savarankiškųjų, nei prie deleguotųjų funkcijų tokios kompetencijos nepriskiria. Apraše apskritai nereglamentuojamas šunų ir kačių registravimas bei identifikavimas. Atsakovas teismui nenurodė, kokiame teisės akte jam suteikta kompetencija reglamentuoti kačių, šunų ir šeškų ženklinimo bei registravimo tvarką. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose.

Taigi, vietinių rinkliavų nustatymas savivaldybėms yra suteiktas įstatymu ir negali būti aiškinamas plečiamai, savivaldybei suteikiant įgaliojimus nustatyti kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikyti atsakovo argumentai, kad savivaldybei įstatymu suteikta teisė rinkti vietines rinkliavas savaime patvirtina ir jų teisę įpareigoti asmenis registruoti jų laikomus gyvūnus (šunis, kates), ir nustatyti gyvūnų (šunų, kačių) registravimo tvarką.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad tik nuo 2016 m. sausio 1 d. pradės veikti Gyvūnų augintinių registras ir visi Lietuvos Respublikoje laikomi šunys, katės ir šeškai turės būti jame registruojami, nesuteikia teisės išplėsti savivaldybės administracijos kompetencijos, reglamentuojamos GGAĮ ar Apraše. Pažymėta, kad atsakovas nei atsiliepime, nei teismo posėdyje nepagrindė, kokį įstatymą ar kitą teisės aktą įgyvendindamas priėmė tiriamų Taisyklių 24 punkto dalį. Teismas, remdamasis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija Taisyklių 24 punkte, nustatydama, kad šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, viršijo Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje jai suteiktus įgaliojimus, todėl ši norma pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktui, o pripažinus prieštaraujančia – panaikinta.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-5), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Apeliantas remiasi skunde nurodytu argumentu, kad pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2012-10-03 Nr. XI-2271) 2 straipsnio 3 dalį, GGAĮ įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., išskyrus GGAĮ 7 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 10 dalį, 10 straipsnio 4 dalį ir šio straipsnio 4 ir 5 dalis, kurios įsigalioja nuo 2016 m. sausio 1 d. Taigi, tik nuo 2016 m. sausio 1 d. pradės veikti Gyvūnų augintinių registras, o visi Lietuvos Respublikoje laikomi šunys, katės ir šeškai turės būti jame registruojami.

GGAĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliotos valstybės institucijos bei kitos šiame įstatyme išvardytos institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, tačiau tokie aktai iki šiol nėra priimti. Kadangi GGAĮ 7 straipsnio 2 dalis įsigalios tik nuo 2016 m. sausio 1 d., savivaldybės manymu, iki to laiko kates, šunis ir šeškus gali privalomai registruoti savivaldybė, jei yra pasitvirtinusi atitinkamą tvarką. Šunų ir kačių registravimo tvarka Vilniaus mieste yra numatyta Taisyklių IV skyriuje.

Pažymi, kad GGAĮ 3 straipsnio 10 dalies 2 punktas suteikia savivaldybių administracijoms teisę, vadovaujantis Aprašu, tvirtinti gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoti, kaip jos yra įgyvendinamos. GGAĮ neįtvirtina jokių minėtos teisės išlygų, todėl savivaldybės administracija turi teisę tvirtinti tokias gyvūnų laikymo taisykles, kurios neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Būtent Aprašo 6 punktas įtvirtina savivaldybių administracijų teisę rengti ir tvirtinti gyvūnų laikymo savivaldybės teritorijose gyvenamosiose vietovėse taisykles, kuriose gali nustatyti papildomus reikalavimus ir sąlygas gyvūnų laikymui miestuose ir miesteliuose.

Apeliantas taip pat remiasi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už gyvūnų (šunų, kačių) registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose. Vietinės rinkliavos už gyvūnų registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose nuostatai yra patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. I-493. Mano, kad iki 2016 m. sausio 1 d. neveikiant Gyvūnų augintinių registrui ir nesisteminant duomenų apie gyvūnus, kils grėsmė visuomenės ir žmonių saugumui.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 11-15).

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad GGAĮ nesuteikė atsakovui teisės bei įgaliojimų nustatyti gyvūnų ženklinimo ir registravimo tvarką ir organizuoti jų ženklinimą ir registravimą. Pritaria argumentams, išdėstytiems pirmosios instancijos teismo sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų taisyklių nuostatos, nustatančios šunų ir kačių savininkų pareigą registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus atitikimas aukštesnę galią turinčių teisės aktų reikalavimams.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punktu ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtintu Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtino Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisykles, kurių 24 punkte numatė, jog šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus ir mokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą vietinę rinkliavą už gyvūnų registravimą.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys P. A., prašė ištirti, ar Taisyklių 24 punkto dalis, kuria įtvirtinta šunų ir kačių savininkų pareiga registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 11 ir 12 punktų, 3 straipsnio 10 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punkto nuostatoms.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu pripažino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 24 punkto dalį „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus“ prieštaraujančia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir ją panaikino. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, įsiteisėjus teismo sprendimui, paskelbti jį Teisės aktų registre.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Atsakovas 2015 m. spalio 25 d. pateikė teismui prašymą nutraukti administracinę bylą. Nurodė, kad remiantis viešai prieinamais Seimo duomenimis pareiškėjas P. A. nuo 2014 m. birželio 27 d. nėra Seimo narys, todėl jis nebegali būti proceso dalyvis.

Pažymėtina, kad šiuo aspektu yra pasisakiusi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-502-9/2103, kurioje pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje yra įvardyti subjektai, turintys teisę kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Taigi įstatyme yra apibrėžta subjektų padėtis (einamos pareigos) būtent kreipimosi į administracinį teismą metu, o ne norminės administracinės bylos nagrinėjimo metu. Tai, jog vėliau, bylos nagrinėjimo metu, konkretus asmuo, kreipęsis į administracinį teismą, baigia eiti atitinkamas pareigas, nėra pagrindas nutraukti norminę administracinę bylą. Toks pagrindas nėra numatytas Administracinių bylų teisenos įstatyme, be to, Seimo nariai yra renkami ketveriems metams, tad yra tikėtina, jog, Seimo nariui kreipusis į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, bylos nagrinėjimas gali vykti ir byla išnagrinėta gali būti jau pasibaigus konkretaus Seimo nario kadencijai. Atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės esmę ir tikslą – tai teisė inicijuoti norminių teisės aktų teisėtumo tyrimą ir tokiu būdu siekti, jog neteisėti teisės aktai (normos) netektų teisinės galios, Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies aiškinimas, teigiant, kad numatytų subjektų inicijuota byla nagrinėtina tik jų kadencijos metu, nepagrįstai suvaržytų įstatyme numatytą jų teisę kreiptis su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą, ypač paskutiniaisiais jų kadencijos metais ar mėnesiais. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad tai, jog Seimo narys bylos nagrinėjimo metu nebėra Seimo narys, nėra pagrindas nutraukti norminę administracinę bylą pagal jo kreipimąsi (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-502-9/2103).

Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių nukrypti nuo šiuo klausimu suformuotos praktikos ir vertina, kad nėra pagrindo nutraukti bylą dėl to, kad P. A. šiuo metu nebėra Seimo narys, kadangi kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą metu jis turėjo Seimo nario mandatą.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktas numato, kad savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams, savivaldybės administracijos filialams – seniūnijoms ir į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams, taip pat jam priskirtos kompetencijos klausimais – savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnyje (2012 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. XI-2271 redakcija) yra nustatyta valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencija gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimo srityje. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Aplinkos ministerija) ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – Sveikatos apsaugos ministerija) ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – Susisiekimo ministerija), Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – Švietimo ir mokslo ministerija), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – Vidaus reikalų ministerija) ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – Žemės ūkio ministerija) ar jos įgaliotos institucijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, savivaldybių administracijos.

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos nustato kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką. Remiantis šio straipsnio 9 dalies 11 punktu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba rengia gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą. Organizuoja kačių, šunų ir šeškų, taip pat pagal poreikį kitų gyvūnų augintinių registravimą ir ženklinimą (Įstatymo 3 str. 9 d. 12 p.). Savivaldybių administracijų kompetenciją gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimo srityje įtvirtina Įstatymo 3 straipsnio 10 dalis, numatanti, kad savivaldybių administracijos: 1) pagal kompetenciją dalyvauja įgyvendinant gyvūnų gerovės ir apsaugos programas, informuoja ir skatina visuomenę globoti gyvūnus, išskyrus laukinius; 2) vadovaudamosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos; 3) organizuoja bešeimininkių gyvūnų augintinių skaičiaus mažinimo savivaldybės teritorijoje veiklą, bepriežiūrių ir bešeimininkių gyvūnų laikinąją globą, bepriežiūrių gyvūnų grąžinimą savininkams; 4) gali steigti gyvūnų augintinių kapines ir organizuoti tokių kapinių priežiūrą; 5) išduoda leidimus įvežti, įsigyti, laikyti, veisti pavojingus šunis ir jais prekiauti, vykdo kovinių šunų, kovinių šunų mišrūnų, pavojingų šunų ir pavojingų šunų mišrūnų laikymo kontrolę savivaldybės teritorijoje; 6) organizuoja kovinių šunų, kovinių šunų mišrūnų, pavojingų šunų ir pavojingų šunų mišrūnų paėmimą ir laikinąją globą; 7) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.

Kaip jau minėta, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punktu ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtintu Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtino Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisykles, kurių 24 punkte numatė, jog šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus ir mokėti savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą vietinę rinkliavą už gyvūnų registravimą.

Nagrinėjamojo byloje tarp šalių kilo ginčas, ar savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas įsakymą, kuriuo įtvirtino šunų ir kačių savininkų pareigą privalomai registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus, neviršijo kompetencijos.

Atsakovas remiasi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad katės, šunys ir šeškai privalo būti ženklinami mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre ir tvirtina, kad iki to laiko, kol pradės veikti Gyvūnų augintinių registras, t. y. iki 2016 m. sausio 1 d., kates, šunis ir šeškus gali privalomai registruoti savivaldybė, jei yra pasitvirtinusi atitinkamą tvarką. Tokią teisę pasak atsakovo, jam suteikia ir Įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punktas, numatantis, kad savivaldybių administracijos vadovaudamosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos.

Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad atskirų rūšių gyvūnai privalo būti registruojami ir ženklinami pagal gyvūnų registravimą ir ženklinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad katės, šunys ir šeškai privalo būti ženklinami mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre. Gyvūnų augintinių registro valdytoja – Žemės ūkio ministerija, tvarkytojos – valstybės įmonė Žemės ūkio informavimo ir kaimo verslo centras ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 7 straipsnio 4 dalis). Gyvūnų augintinių registro duomenys yra teikiami savivaldybių administracijoms neatlygintinai, o kitiems asmenims – įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 7 straipsnio 4 dalis).

Remiantis 2012 m. spalio 3 d. priimto Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo pakeitimo įstatymo Nr. XI-2271, kuriuo buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, 2 straipsniu anksčiau pacituota Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis numato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos valstybės institucijos bei kitos šiame įstatyme išvardytos institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

Pažymėtina, kad iki 2012 m. spalio 3 d. priimto Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo pakeitimo įstatymo Nr. XI-2271, kuriuo buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, priėmimo galiojusi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo redakcija numatė tik privalomą agresyvių šunų ženklinimą ir registravimą, įpareigojimas registruoti ir ženklinti visus šunis ir kates įstatyme nebuvo numatytas. Taigi 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo redakcija įtvirtino naujus iki tol nereglamentuotus teisinius santykius, susijusius su visų kačių, šunų ir šeškų ženklinimu ir registravimu, tačiau kaip jau minėta, šios nuostatos įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2016 m. sausio 1 d.

Taigi nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai Administracijos direktoriaus poįstatyminiame akte yra numatyta tai, ko šiuo metu nėra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme, kadangi Įstatymo nuostatos, susijusios su kačių, šunų ir šeškų privalomu ženklinimu ir registravimu nėra įsigaliojusios.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011). Viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu, vienas iš pagrindinių vietos savivaldos organizavimo ir funkcionavimo principų yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Įsakymas yra poįstatyminis teisės aktas, todėl siekiant atskleisti jame įtvirtintų nuostatų esmę bei prasmę būtina vadovautis aukštesnės galios teisės aktais, kurie yra nukreipti į aptariamų santykių teisinį reguliavimą. Iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. priimto įsakymo Nr. 30-2001 1 punktu patvirtintų Taisyklių 2 punkto matyti, kad šios taisyklės yra skirtos reglamentuoti gyvūnų laikymo ir priežiūros, bešeimininkių kačių kastravimo programų vykdymo, bepriežiūrių ir bešeimininkių gyvūnų gaudymo ir laikinosios globos, gyvūnų vedžiojimo aikštelių įrengimo reikalavimus, nustatyti šunų ir kačių registravimo ir identifikavimo tvarką. Taisyklės parengtos pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtintą gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo reikalavimus.

Kaip jau minėta, Taisyklių priėmimo metu galiojo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas (2012 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. XI-2271 redakcija), tačiau kačių ir šunų privalomą registravimą įtvirtinančios įstatymo nuostatos įsigaliojimas buvo atidėtas 2016 m. sausio 1 d. Taigi, ginčijama Įsakymo nuostata buvo įtvirtinta tai ko nėra tiesiogiai įtvirtinta aukštesnės galios teisės akte (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme). Be to, remiantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu kačių, šunų ir šeškų bei kitų gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo tvarką pavesta nustatyti Žemės ūkio ministerijai ar jos įgaliotai institucijai (Įstatymo 3 str. 4 d. 3 p.). Kačių, šunų ir šeškų taip pat pagal poreikį kitų gyvūnų augintinių registravimą ir ženklinimą įpareigota organizuoti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (Įstatymo 3 str. 9 d. 12 p.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia tvarka yra nustatyta.

Ši Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatų analizė patvirtina, kad atsakovas priėmė bendro pobūdžio teisės normą, t. y. poįstatyminį teisės aktą, įtvirtinantį kačių ir šunų savininkų pareigą identifikuoti ir registruoti šiuos gyvūnus, kuris konkuruoja su įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

Atsižvelgus į anksčiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 30-2001 1 punktu patvirtintų Taisyklių 24 punkto dalis „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus“ prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktui, be kita ko numatančiam, kad savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, jų valstybės tarnautojams ir pareigūnams, valstybės ar savivaldybės įmonėms, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacijoms viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai tame teisės akte nurodomas konkretus veikiantis ar numatomas steigti subjektas (prireikus jo pavadinimas, paskirtis, teisinė forma, santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir šiam subjektui nustatomi konkretūs viešojo administravimo įgaliojimai.

Jei norminėje administracinėje byloje nustatoma, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas norminį administracinį aktą, viršijo kompetenciją, vien tai yra pagrindas pripažinti skundžiamą aktą neteisėtu ir jį panaikinti. Konstatavęs, kad norminis administracinis aktas priimtas viršijant įstatymų suteiktą kompetenciją, teismas nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitais aspektais (LVAT 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013).Todėl teisėjų kolegija pirmiausia patikrino bylą tuo aspektu, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą Nr. 30-2001 ir juo patvirtindamas taisykles, kurių 24 punktu, be kita ko, nustatė privalomą kačių ir šunų registravimą ir ženklinimą, viršijo įstatymų leidėjo suteiktą kompetenciją. Konstatavus, kad priimdamas paminėtą teisės aktą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius viršijo savo kompetenciją, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas vien šiuo pagrindu pagrįstai panaikinimo ginčijamą akto dalį.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies, kuria atsakovas įpareigotas paskelbti sprendimą teisės aktų registre teisėtumo ir pagrįstumo.

ABTĮ 116 straipsnio 1 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, jog už šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismų procesinių sprendimų perdavimą registruoti ir paskelbti Teisės aktų registre atsakinga Nacionalinė teismų administracija. Duomenis Teisės aktų registrui Nacionalinė teismų administracija teikia Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Teisės aktų registro valdytoju. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį: „įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, įsiteisėjus teismo sprendimui, paskelbti jį Teisės aktų registre“ ir išdėsto ją taip: „įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre“.

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina įpareigojant Nacionalinę teismų administraciją institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinti jo rezoliucinę dalį įpareigojant Nacionalinę teismų administraciją institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė