2013-07-22 Nr. AB-3747-3-64-3-00736-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės bylos Nr

Administracinė byla Nr. A502-1122/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00736-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Z. skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. Z. skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir teismo prašė (b. l. 2–5; 28–32):

1) panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600;

2) įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.;

3) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar Vidaus tarnybos statuto Nr. IX-1538 41 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Skunde pareiškėja nurodė, kad ji dirba Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato (toliau – ir Telšių apskrities VPK Akmenės r. PK) Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja, yra statutinė valstybės tarnautoja. 2011 m. vasario 9 d. išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų. 2011 m. liepos 11 d. pateikė prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis dveji metai. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) viršininko 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 pareiškėjai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, iki jam sueis dveji metai. Pareiškėja nurodė, jog 2012 m. gegužės 21 d., kai vaikui sukako vieni metai, vadovaudamasi Darbo kodekso 180 straipsniu, grįžo į tarnybą ir buvo informuota, kad motinystės pašalpa nebebus mokama. Pareiškėjos nuomone, atsakovo sprendimas nutraukti motinystės pašalpos mokėjimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o neišmokėta motinystės pašalpos dalis turi būti priteista ir išmokėta.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas statutiniams valstybės tarnautojams tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad „nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis“. Skunde pareiškėja paaiškino, kad Vidaus tarnybos statuto norma „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ yra bendroji taisyklė, bendroji norma, įtvirtinanti pareigūnų teisė gauti motinystės (tėvystės) išmoką. Šią bendrąją taisyklę detalizuoja kita Vidaus tarnybos statuto norma: „mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis“.

Pareiškėja pabrėžė ir tai, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 111-3574) (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pagal įstatymą skiriamos ir mokamos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos. Vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama turinčiam teisę ją gauti apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Kadangi Vidaus tarnybos statutas nustato bendrąją taisyklę, pagal kurią pareiškėja turi teisę gauti motinystės (tėvystės) išmoką, atsakovas šios teisės neneigia ir dalį motinystės (tėvystės) išmokos išmokėjo, pareiškėjos nuomone, jos subjektinė teisė gauti motinystės (tėvystės) išmoką yra teisėta ir pagrįsta. Kaip paaiškino pareiškėja, ginčas kyla tik dėl subjektinės teisės įgyvendinimo. Įstatymo 20 straipsnyje yra reglamentuojama motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmė, o Įstatymo 21 straipsnyje - motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. Taigi, kaip ir nurodyta Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnyje, atitinkami su motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimu susiję klausimai (išmokos dydis ir jos mokėjimo trukmė) yra nustatyti Įstatyme.

Skunde pareiškėja akcentavo, jog Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“. Pareiškėja pastebėjo, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio nagrinėjamai situacijai aktualią 2010 m. liepos 2 d. redakciją Nr. XI-985 įstatymų leidėjas priėmė kartu su atitinkamais Įstatymo pakeitimais. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-2290 aiškinamajame rašte buvo nurodyta, jog įstatymo projektu siekiama suvienodinti socialines garantijas statutiniu valstybės tarnautoju su kitu apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, nurodyta, jog pagrindinis tikslas „atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (XIP-2239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtas Statutinės valstybės tarnybos tobulinimo gaires, suvienodinti statutinių valstybės tarnautojų socialines garantijas, tokiu būdu užtikrinant stabilumą ir mažinant nepagrįstą konkurenciją tarp statutinių institucijų“. Nurodyti tikėtini teigiami rezultatai: „bus suvienodintos socialinės garantijos statutinių pareigūnų su kitais apdraustaisiais.“ Pareiškėja inter alia nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, manytina, kad teisę į motinystės išmoką įgiję subjektai, nepriklausomai nuo to, kokia jų darbo vieta, negali būti traktuojami ir išmokos jiems mokamos diferencijuotai, ypač, kai pats įstatymų leidėjas būtent ir siekė suvienodinti šios socialinės garantijos mokėjimo sąlygas bei dydžius.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateiktame atsiliepime (b. l. 22–23) ir atsakovo atstovai teismo posėdžio metu akcentavo, kad su pareiškėjos skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Teigė, kad vaiko priežiūros laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokesčio dydis ar jo dalis, tačiau grįžus į tarnybą anksčiau termino, vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos ir grįžtama į darbą įstaigoje, kurioje buvo dirbta iki atostogų. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjai Šiaulių apskrities VPK viršininko 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Pareiškėja 2012 m. gegužės 21 d., kai vaikui suėjo vieneri metai, nutraukė vaiko priežiūros atostogas ir grįžo į tarnybą policijoje.

Atsakovo vertinimu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja praktiką, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, taip pat į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalį, kurioje įvardijama, kad pareigūnams būtent vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis, esamas teisinis reguliavimas nesudaro galimybės pareigūnams tuo pat metu tarnauti ir gauti 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dalį. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. sausio 11 d. rekomendaciniame – paaiškinamajame rašte Nr. (23.4-21)SD-210 „Dėl motinystės (tėvystės) išmokos ir vaiko priežiūros atostogų“.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu netenkino pareiškėjos R. Z. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o pareiškėjos R. Z. skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus (b. l. 42–45).

Teismas konstatavo, jog byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja R. Z. pateikė prašymą Šiaulių apskrities VPK viršininkui nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. suteikti jai vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sueis dveji metai ir skirti pašalpą. Šiaulių apskrities VPK viršininkas 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 suteikė R. Z. atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., t. y. iki vaikui sukaks 2 metai, mokant motinystės pašalpą (70 procentų vidutinio jos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoką), kol vaikui sueis vieneri metai ir 40 procentų, kol vaikui sueis dveji metai. Teismas nustatė, jog pareiškėja pateikė prašymą leisti grįžti į darbą nuo 2012 m. gegužės 21 d. ir mokėti paskirtą 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką iki vaikui sukaks 2 metai. 2012 m. birželio 12 d. atsakovas pateikė pareiškėjai sprendimą Nr. 86-S-10600, kuriuo nurodė, kad pašalpa jai nebus mokama.

Teismas pažymėjo ir tai, jog ginčas byloje kilo dėl atsakovo administracinio sprendimo – 2012 m. birželio 12 d. rašto Nr. 86-S-10600, kuriuo buvo atsisakytas 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi, pareiškėjos teigimu, tokia išmoka, kaip ir asmenims, draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, turi būti mokama. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 9 dalis numato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami ir šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 5 punkte nustatytų rūšių draudimu, t. y. pensijų socialiniu draudimu, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, nedarbo socialiniu draudimu, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme, ir sveikatos draudimu, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme. Nei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kuriame ir yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas, nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai būtų draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio, reglamentuojančio pareigūnų laikinąjį nedarbingumą ir jo apmokėjimo tvarką, 3 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-985 redakcija) numato, kad laikinojo nedarbingumo (išskyrus laikinąjį nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo), nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

Įvertinęs šį teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija), atitinkamai – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, dalis, detalizuojanti minėtas įstatymo nuostatas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 43.2 punktas (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija), nėra taikomos nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę, atitinkamai – ginčijamas atsakovo administracinis sprendimas – 2012 m. birželio 12 d. raštas Nr. 86-S-10600, kuriuo buvo atsisakytas 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas pareiškėjai, yra pagrįstas ir teisėtas, taip pat nėra pagrindo pareiškėjai priteisti 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas, pagal kurį, skirtingai nei apdraustieji ligos ir motinystės socialiniu draudimu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai laikotarpiu, kai jie (pareigūnai) turi teisę į vaiko priežiūros atostogas, grįžę į darbą, be gaunamo darbo užmokesčio negali gauti vidutinio darbo užmokesčio dalies, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 2 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra pagrįsti, atitinkamai – teismui nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą: Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konkrečios veiklos, kurios gali būti labai skirtingos, pasirinkimas savo ruožtu sąlygoja ir teisių į atitinkamas socialines garantijas, kurių apimtys atskiroms darbuotojų grupėms neturi ir negali būti vienodos, įgijimą. Šiuo atveju aplinkybė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teisės aktais nėra nustatyta garantija, numatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, savaime nereiškia, kad jie yra diskriminuojami kitų darbuotojų ar valstybės tarnautojų atžvilgiu, kadangi jiems nustatytos garantijos, kurių neįgyja kiti, pavyzdžiui, teisė į valstybinę pensiją ir pan.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja R. Z. prašo panaikinti (pakeisti) Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais (b. l. 47–52):

1. Pareiškėja pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatė, kad ji, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūnė nesu draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, todėl jai vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nėra skiriama ir mokama motinystės (tėvystės) pašalpa. Tačiau, vadovaujantis Statuto 41 straipsnio 3 dalimi, iš vidaus reikalų įstaigos (nagrinėjamu atveju – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato) biudžeto pareiškėjai yra skiriama jos vidutinio darbo užmokesčio dalies dydžio išmoka. Pareiškėja pažymi ir tai, kad, nors šios išmokos finansavimo šaltinis ir yra kitas nei motinystės (tėvystės) pašalpų (t. y. ne Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas, o atitinkamos vidaus reikalų įstaigos biudžetas), tačiau įstatymų leidėjas, Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtindamas blanketinę teisės normą, nurodė, kad pareiškėjai mokamos išmokos (vidutinio darbo užmokesčio dalies) dydis ir jos mokėjimo trukmė yra nustatomi analogiškai kaip ir ligos bei motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims. Anot pareiškėjos, nesuprantama, kokiais argumentais remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visgi 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už laikotarpį nuo vaiko priežiūros atostogų nutraukimo iki jos vaikui sukaks dveji metai, jai nepriklauso.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jog būtent Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštas Nr. 86-S-10600, kurį pateikė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariatas (atsakovas), ir kuriuo remiantis buvo atsisakyta pareiškėjai mokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, buvo parengtas iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo paskelbimo. Be to, pareiškėjos teigimu, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašte Nr. 86-S-10600 išaiškinta situacija skiriasi nuo esamos.

3. Įstatymų leidėjas, mažindamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatytus motinystės (tėvystės) išmokos dydžius yra nurodęs tokio mažinimo tikslus bei sumažintų išmokų kompensavimo priemones – Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIP-2239) aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio projekto (kuriuo aukščiau aptartu būdu yra sumažinami motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai) tikslas – nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjams leisti pasirinkti arba trumpesnę naujai skiriamų motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo trukmę, gaunant 100 proc. dydžio pašalpą, arba palikti esančią motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmę, mokant mažesnę pašalpą ir antraisiais vaiko auginimo metais nebevertinti kitų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Pareiškėjos nuomone, analogiška išmokos už vaiko priežiūros atostogas trukmė turėtų būti taikoma ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kadangi jiems taikomi tokie pat išmokos dydžiai. Todėl, anot pareiškėjos, yra nesąžininga ir neteisinga tiek ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims, tiek vidaus tarnybos sistemos pareigūnams taikyti tuos pačius išmokos dydžius, bet vidaus tarnybos sistemos pareigūnams netaikyti kompensuojant išmokų sumažinimą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 21 straipsnio 4 dalyje numatytos garantijos, pagal kurią antraisiais vaiko auginimo metais ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiami asmenys gali grįžti į darbą arba gauti kitokių draudžiamųjų pajamų ir vis tiek gauti 40 procentų kompensuojamojo uždarbio dydžio išmoką.

4. Pareiškėja pastebi, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio nagrinėjimai situacijai aktualią 2010 m. liepos 2 d. redakciją Nr. XI-985 įstatymų leidėjas priėmė kartu su atitinkamais Įstatymo pakeitimais. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-2290 aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad įstatymo projektu siekiama suvienodinti socialines garantijas statutiniu valstybės tarnautojų su kitu apdraustųjų asmenų socialinėmis garantijomis, taip pat nurodyta, jog pagrindinis tikslas „<...> atsižvelgiant į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (XIP-2239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtas „Statutinės valstybės tarnybos tobulinimo gaires“ suvienodinti statutinių valstybės tarnautojų socialines garantijas, tokiu būdu užtikrinant stabilumą ir mažinant nepagrįstą konkurenciją tarp statutinių institucijų“. Minėtame aiškinamajame rašte nurodyti tikėtini teigiami rezultatai, tarp kurių minima tai, kad „<...> bus suvienodintos socialinės garantijos statutinių pareigūnų su kitais apdraustaisiais“. Pareiškėja akcentuoja, jog akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekė bei nustatė tokį teisinį reguliavimą pagal kurį motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo sąlygos yra vienodos visiems, turintiems teisę šią pašalpą gauti, todėl atsakovo sprendimas nutraukti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Taigi, kaip pabrėžia pareiškėja, įstatymų leidėjo valia buvo aiški – socialinių garantijų suvienodinimas asmenų grupėms, tarp kurių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad ne vienodas teisinis reglamentavimas būtų objektyviai pateisinamas.

5. Anot pareiškėjos, 2011 m. liepos 13 d. – 2012 m. gegužės 21 d. laikotarpiu jai buvo mokama 70 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Nuo 2012 m. gegužės 21 d. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas buvo nutrauktas. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta skunde, manytina, jog atstovas turėtų jai išmokėti nuo 2012 m. gegužės 21 d. nesumokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio pašalpą bei mokėti šią pašalpą iki 2013 m. gegužės 20 d. Be to, siekiant atkurti socialinį teisingumą atsakovas turėtų svarstyti pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais pagal įstatymus mokėtinos ir išmokėtos motinystės (tėvystės) išmokos skirtumo grąžinimą (nagrinėjamu atveju turėjo būti išmokėta 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) išmoka, o buvo išmokėta 70 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) išmoka).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais (b. l. 56–58):

1. Pareiškėja 2011 m. liepos 11 d. prašyme „Dėl atostogų suteikimo vaikui prižiūrėti“ prašė suteikti atostogas vaikui prižiūrėti, kol jai sueis dveji metai nuo 2011 m. liepos 13 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-351 „Dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo R. Z.“ jai buvo suteiktos atostogas vaikui prižiūrėti, kol jam sueis dveji metai (nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.). Pareiškėja 2012 m. gegužės 21 d., kai vaikui suėjo vieneri metai, vadovaudamasi Darbo kodekso 180 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, nutraukė vaiko priežiūros atostogas ir grįžo į tarnybą policijoje. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja praktiką, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (Žin., 2001, Nr. 10-284), taip pat į Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalį, kurioje įvardijama, kad pareigūnams būtent vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokestis arba jo dalis, esamas teisinis reguliavimas nesudaro galimybės pareigūnams tuo pat metu tarnauti ir gauti 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dalį. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. sausio 11 d. rekomendaciniame – paaiškinamajame rašte Nr. (23.4-21) SD-210 „Dėl motinystės (tėvystės) išmokos ir vaiko priežiūros atostogų“.

2. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, socialines ir kitas garantijas nustato Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Atsižvelgiant į Statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, pareigūnų tarnybos santykius pirmiausiai reglamentuoja Statutas, Valstybės tarnybos įstatymas, o kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Tokią poziciją palaiko Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri formuoja valstybės politiką, taip pat organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jo įgyvendinimą socialinės apsaugos ir darbo ministrui pavestose valdymo srityse, taip pat koordinuoja socialinio draudimo (ligos ir motinystės, pensijų, nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, nedarbo) ir strateginių jo krypčių plėtojimą, nustato perspektyvinius ir artimiausius socialinio draudimo uždavinius. Atsakovas akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba kitai policijos įstaigai nėra suteikęs teisės aiškinti įstatymuose įtvirtintas teisės normas ir taikyti jas savo nuožiūra. Valstybės tarnybos santykiai patenka į administracines teisės reguliavimo sritį, o administracinė teisė yra viešoji teisė, kurioje galioje imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Be to, atsakovas pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konkrečios veiklos, kurios gali būti labai skirtingos, pasirinkimas savo ruožtu sąlygoja ir teisių į atitinkamas socialines garantijas, kurių apimtys atskiroms darbuotojų grupėms neturi ir negali būti vienodos, įgyjamą. Tačiau šiuo atveju aplinkybė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teisės aktais nėra nustatyta garantija, numatyta Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, savaime nereiškia, kad jie yra diskriminuojami kitų darbuotojų ar valstybės tarnautojų atžvilgiu, kadangi jiems nustatytos garantijos, kurių neįgyja kiti, pavyzdžiui teisė į valstybinę pensiją ir pan.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 86-S-10600 ir prašo įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., t. y. už laikotarpį, nuo momento, kai pareiškėjos vaikui sukako vieneri metai iki jam sukako dveji metai (šį laikotarpį pareiškėja buvo grįžusi į tarnybą ir dirbo Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate). Pareiškėja nurodė, jog nuo 2012 m. gegužės 21 d., kai ji grįžo į tarnybą, o jos vaikui dar nebuvo suėję dveji metai, motinystė pašalpos mokėjimas jai buvo neteisėtai nutrauktas, kadangi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija), atitinkamai – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, dalis, detalizuojanti minėtas įstatymo nuostatas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 43.2 punktas (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija), nėra taikomos nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja ginčijamu laikotarpiu ėjo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas, t. y. buvo statutinė valstybės tarnautoja (vidaus tarnybos pareigūnė), kurios statusą, socialines ir kitas garantijas nustatė Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (žr. Vidaus tarnybos statuto 1 str.). Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija) numato, jog pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos trukmę, pareigūnių nėštumo ir gimdymo atostogų trukmę, tėvystės atostogų trukmę, apmokėjimo sąlygas (išskyrus išimtis, nustatytas šio straipsnio 3 dalyje), taip pat laikinojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai.

Iš šių aktualių ginčo teisiniams santykiams taikytinų Vidaus tarnybos statute įtvirtintų teisės normų matyti, jog apibrėžiant vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės atostogų apmokėjimo sąlygas valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai taikomi tik ta apimtimi, kiek tai numatyta (apibrėžta) Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.) inter alia numatė, jog tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis; mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

Sistemiškai analizuojant nurodytas Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas darytina išvada, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta esminė sąlyga (hipotezė), kad vidaus tarnybos pareigūnams vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis mokamas tik tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais (tuo laikotarpiu, kol pareigūnai neatlieka tarnybos ir yra išleisti tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų), o valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei jo gyvendinimą reglamentuojantys poįstatyminiai teisės norminiai aktai) šiuo atveju taikomi tiek, kiek jie apibrėžia mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies apskaičiavimo tvarką (mechanizmą).

Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog šiuo metu galiojančios Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies redakcijoje (2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-297 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 1 d.), yra įtvirtinta tiesiogiai bei imperatyviai, t. y. nustatyta, kad vidaus tarnybos pareigūnams jų vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos mokamos „antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos“. Įvertinus šią aplinkybę, konstatuotina, jog reglamentuodamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas (atitinkamų išmokų mokėjimą), taikytinas tėvystės atostogų ir (ar) vaiko priežiūros atostogų suteikimo atvejais, įstatymų leidėjas šių garantijų taikymą laiko atžvilgiu aiškiai susiejo būtent su tėvystės ir (ar) vaiko priežiūros atostogų trukme

Pažymėtina, jog pareiškėja iš esmės teisingai nurodo, kad Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų reguliavimas skiriasi nuo kitiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims tokiais atvejais taikomų bendrųjų taisyklių (nuostatų), įtvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija). Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, tais atvejais, kai apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą, į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos pajamos, gautos pagal autorines sutartis už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-982 redakcija) įtvirtintomis teisės normomis, nėra ribojama motinystės (tėvystės) pašalpą gaunančio asmens teisė turėti kitų draudžiamųjų pajamų (tame tarpe ir pajamų iš darbo santykių) ir kartu gauti jam priklausantį motinystės (tėvystės) pašalpą nuo to momento, kai vaikui sueina vieneri metai, t. y. tokiu atveju asmeniui suteikiama galimybė dirbti (gauti pajamų iš darbo santykių) ir kartu gauti atitinkamą motinystės (tėvystės) pašalpos dydį.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo pripažinti, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo sąlygos (tvarka) iš esmės prieštarauja lygiateisiškumo principui, įtvirtintam Konstitucijos 29 straipsnyje. Visų pirma, akcentuotina, jog, kaip numatyta Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnyje, būtent šis teisės norminis aktas, o ne Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ar kiti bendrieji socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės norminiai aktai (įstatymai), apibrėžia vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas. Dėl šios priežasties ginčo teisinėje situacijoje Vidaus tarnybos statutas laikytinas specialiuoju įstatymu, įtvirtinančiu specialiąsias teisės normas, taikytinas vidaus tarnybos pareigūnų socialinių garantijų apimčiai nustatyti. Tuo tarpu taikant bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles (esant situacijai, kai tie patys visuomeniniai santykiai patenka tiek į bendrosios, tiek specialiosios teisės normos reguliavimo sritį), pirmenybė visuomet turi būti teikiama specialiajai teisės normai (lot. lex specialis derogat legi generali). Akcentuotina, jog šio principo taikymas iš esmės yra tiesiogiai įtvirtintas ir Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai apibrėžiant vidaus tarnybos pareigūnų tėvystės atostogų trukmę ir apmokėjimo sąlygas yra taikomi tik atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statute nustatytas išimtis. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiesioginis visų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų taikymas vidaus tarnybos pareigūnams nėra galimas ir dėl tos priežasties, jog vidaus tarnybos pareigūnai nėra priskiriami ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijai (žr. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis; 2012 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. XI-2302 redakciją, taip pat ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu galiojusią 2011 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. XI-1792 redakciją).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta ir pareiškėjos prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar Vidaus tarnybos statuto Nr. IX-1538 41 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nagrinėjamo teisinio reguliavimo konstitucingumo. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog vidutinio darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai, kaip vidaus tarnybos pareigūnei, pagrįstai ir teisėtai buvo mokama tik tol, kol ji buvo tėvystės atostogose, t. y. iki 2012 m. gegužės 21 d., o nuo 2012 m. gegužės 21 d., pareiškėjai grįžus į tarnybą, šios pašalpos mokėjimas nebegalėjo būti tęsiamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl ko skundžiamas sprendimas pripažįstamas pagrįstu bei teisėtu, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. Z. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas