6693838e-ab27-4925-89e2-683c4dfd1d4a · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla Nr. I-4393-171/2017 Proceso Nr. 3-61-3-02301-2017-9 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.1; 55.1 VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU  2017 m. lapkričio 15 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjai A. K., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atstovui P. S., tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. Z. (M. Z.), T. Z., T. K. (T. K.), vertėjai A.

O. vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos A. K. patikslintÄ skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos Å«kio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, T. K., A.

K. (A. K.), A. K. (A. K.), M. Z., T. Z.). Teismas n u s t a t ė: PareiÅ¡kėja A. K. kreipėsi į teismÄ su patikslintu skundu (t. 1, b. l. 70–72), kuriame praÅ¡o priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos (toliau – ŪM), 1 594,18 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat praÅ¡o priteisti 30 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. PaaiÅ¡kina, kad iÅ¡ internetinio portalo Beta.lt įsigijo kelionę, kurios organizatorė UAB „Freshtravel“. Už jÄ sumokėjo 5 791,46 Lt (1 677,32 Eur), tačiau į kelionę neiÅ¡vyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė bankrotÄ .

Siekdama sumokėtos pinigų sumos už kelionę kompensacijos, su praÅ¡ymu 2014 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentÄ prie Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos (toliau – Departamentas) dėl žalos atlyginimo. Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas iÅ¡mokėjo 83,14 Eur draudimo iÅ¡mokÄ . Su praÅ¡ymu atlyginti turtinę žalÄ 2017 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Lietuvos valstybės atstovę ŪM, Å¡i 2017 m. birželio 26 d. pateikė atsakymÄ , kad Lietuvos valstybė turistams turtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl kelionių organizatorių netinkamos veiklos, gali atlyginti tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo turisto naudai iÅ¡ Lietuvos valstybės bÅ«tų priteisiama turtinė žala.

ReikalavimÄ atlyginti turtinę žalÄ grindžia 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų iÅ¡vykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties Å¡alis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, bei 8 straipsniu, kuriame nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas Å¡ios direktyvos taikymo srityje.

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėja palaikė skunde iÅ¡dėstytus argumentus ir prašė skundÄ patenkinti. Atsakovė Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja ŪM, atsiliepime (t. 1, b. l. 170–179) su patikslintu skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Mano, kad turėtų bÅ«ti atmesti pareiÅ¡kėjos argumentai, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiÅ¡kai ir politiÅ¡kai netikslingas dėl to, kad dėl jame nustatyto reglamentavimo nebuvo garantuotos pareiÅ¡kėjų teisės į visiÅ¡kÄ pinigų, sumokėtų už keliones, grÄ Å¾inimÄ kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTÄ®) draudžia teismui vertinti ginčijamÄ teisės aktÄ ir veiksmus (neveikimÄ ) politinio ar ekonominio tikslingumo požiÅ«riu.

Nesutinka su pareiÅ¡kėjos teiginiu, kad Lietuvos valstybė, kaip Europos SÄ jungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises, todėl buvo padarytas rimtas Europos SÄ jungos teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė. Pažymi, kad nei ABTÄ®, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos SÄ jungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos SÄ jungos sutartis (įskaitant dėl Europos SÄ jungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę).

Taigi, taip pat nesuteikia įgaliojimų nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos SÄ jungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos SÄ jungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ar Å¡iuo aspektu konstatuoti Lietuvos valstybės padarytus Europos SÄ jungos teisės pažeidimus.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad Europos Komisija Lietuvos valstybei bÅ«tų pateikusi pagrįstÄ nuomonę, kuriÄ ji gali pateikti pagal Sutarties dėl Europos SÄ jungos veikimo 258 straipsnį, apie tai, kad valstybė bÅ«tų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos SÄ jungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę). Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad Teisingumo Teismas bÅ«tų nustatęs, jog Lietuvos valstybė bÅ«tų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos SÄ jungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę) ir bÅ«tų reikalaujama tokį sprendimÄ Ä¯vykdyti.

Taigi, nesant nei Europos Komisijos, nei Teisingumo Teismo sprendimo, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad Lietuvos valstybė, kaip Europos SÄ jungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visiÅ¡kÄ turisto patirtų nuostolių atlyginimÄ , taip padarydama Europos SÄ jungos teisės pažeidimÄ , už kurį kyla atsakomybė, o pareiÅ¡kėjams bÅ«tų priteisiama turtinė žala. Pažymi, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sÄ lyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas, kadangi spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas.

Tokio sprendimo iÅ¡ minėtų institucijų byloje nėra, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad Lietuvos valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamÄ jÄ institucijÄ â€“ SeimÄ , yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nesant deliktinei atsakomybei kilti bÅ«tinos sÄ lygos – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo iÅ¡ Lietuvos valstybės pareiÅ¡kėjos naudai priteisti turtinę žalÄ .

Taip pat pažymi, kad Turizmo įstatymas bei jo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai. Nurodo, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimÄ , finansų įstaigos laidavimÄ ar garantijÄ , kurie, paaiÅ¡kėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grÄ Å¾inimÄ Ä¯ pradinę jo iÅ¡vykimo vietÄ ir už organizuotÄ turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainÄ , grÄ Å¾inimÄ , taip pat už organizuotÄ turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimÄ turistui.

Taigi, matyti, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties Å¡alis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymÄ buvo perkelta tinkamai. Be to, Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iÅ¡ esmės pažodžiui. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pareiÅ¡kėjai žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad Lietuvos valstybė DirektyvÄ Ä¯ Turizmo įstatymÄ perkėlė netinkamai.

Å iuo atveju pareiÅ¡kėja žalÄ galėjo patirti tik dėl kelionių organizatorių veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatoriai nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimÄ arba finansų įstaigos laidavimÄ ar garantijÄ , todėl neegzistuoja joks priežastinis ryÅ¡ys tarp Lietuvos valstybės veiksmų, perkeliant DirektyvÄ Ä¯ nacionalinę teisę, ir pareiÅ¡kėjos patirtos žalos. Mano, kad pareiÅ¡kėjos pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitas nepatvirtina jos reikalavimo priteisti turtinę žalÄ .

Turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nė vienos šalies, todėl negalima teigti, kad ji tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Iš pateiktų mokėjimo nurodymų nėra aišku, kuo remdamasi pareiškėja pervedė pinigus uždarosios akcinės bendrovės „Cherry Media LT“ naudai, nes šis juridinis asmuo pagal turizmo paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Taip pat nežinomi kiti šių pinigų pervedimo minėtam juridiniam asmeniui pagrindai.

Pažymi, kad mokėjimai buvo atlikti anksčiau (2014 m. spalio 30 d.), nei turizmo paslaugų sutartyje nurodyta Å¡ios sutarties sudarymo data (2014 m. lapkričio 3 d.). Be to, iÅ¡ mokėjimo nurodymo Nr. 7 ir 2014 m. lapkričio 3 d. iÅ¡ankstinio apmokėjimo sÄ skaitos NK Nr. 2014 m. lapkričio 3 d. neaiÅ¡ku, kuo remiantis iÅ¡raÅ¡yta Å¡i sÄ skaita ir sumokėti pinigai, nes nenurodyta, nei pagal kokiÄ sutartį, nei už kokiÄ kelionę buvo mokama. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla.

PareiÅ¡kėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimÄ , pirmiausia turi reikÅ¡ti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iÅ¡ valstybės, kadangi praÅ¡oma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų. Teismo posėdyje atsakovės atstovas su pareiÅ¡kėjos patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime (t. 1, b. l. 131–136) su patikslintu skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ .

PaaiÅ¡kina, kad UAB „Freshtravel“, teikdama turizmo paslaugas, tarp jų ir organizuotų turistinių kelionių, per visÄ veiklos laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. veikė kaip kelionių organizatorius ir turėjo Departamento iÅ¡duotÄ kelionių organizatoriaus pažymėjimÄ , todėl bylai aktualios tos Turizmo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos, kurios reglamentuoja kelionių organizatorių veiklÄ , o ypač jų prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimÄ .

Nurodo, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis kelionių organizatoriui, kuris pirmÄ kartÄ pradeda teikti kelionių organizavimo paslaugas, nustatė diferencijuotas minimalias prievolių įvykdymo užtikrinimo sumas: 50 tÅ«kstančių litų, kai ketinama verstis tik vietiniu turizmu, 150 tÅ«kstančių litų, kai ketinama verstis iÅ¡vykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais, ir 350 tÅ«kstančių litų, kai ketinama verstis iÅ¡vykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais.

Atkreipia dėmesį, kad Å¡ios nurodytos minimalios sumos gali bÅ«ti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taÅ¡kas, pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklÄ . Ä®statymo leidėjas, perkeldamas DirektyvÄ , nustatė, kad sėkmingai vykdančio veiklÄ kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistams didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomÄ saugiklį (reikalavimÄ ), kad vykdančio veiklÄ kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimÄ pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas iÅ¡vykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis ir negali bÅ«ti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio.

Taigi, įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumÄ su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi bÅ«ti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomÄ privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimÄ , proporcingÄ prisiimtiems įsipareigojimams. Direktyvos 7 straipsnyje nurodoma, kad „kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties Å¡alis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas“.

Pažymi, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kuriÄ kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu bÅ«du ribojamas, prieÅ¡ingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos rizikÄ ir įsigyti pakankamÄ prievolių įvykdymo užtikrinimÄ , kad nemokumo atveju bÅ«tų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Mano, kad pareiÅ¡kėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi siekti reikÅ¡dami kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieÅ¡kinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalauti žalos atlyginimo iÅ¡ valstybės, kadangi praÅ¡oma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Tretieji suinteresuoti asmenys T. K., A. K., A. K., T. Z. ir M. Z. atsiliepimuose (t. 1, b. l. 126–130) pareiÅ¡kėjos patikslintÄ skundÄ palaiko ir praÅ¡o jį patenkinti. Teismo posėdyje M. Z., T. Z., T. K. palaikė pareiÅ¡kėjos patikslintÄ skundÄ ir prašė jį patenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“ atsiliepimo į patikslintÄ skundÄ nepateikė. Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ergo Insurance SE Lietuvos filialas atsiliepimo į patikslintÄ skundÄ nepateikė. Trečiojo suinteresuoto asmens Ergo Insurance SE Lietuvos filialo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Teismas k o n s t a t u o j a : Byloje kilo ginčas dėl atlyginimo turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galimai netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sÄ lygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus.

Remiantis byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiÅ¡kėja A. K. iÅ¡ internetinio portalo Beta.lt įsigijo dvi 7 dienų poilsines keliones į TurkijÄ (kupono kodas 5934 B771485661 ir 5935 B860187560 (t. 2, b. l. 12, 17). Mokėjimo nurodymas Nr. 76 (t. 1, b. l.

81) patvirtina, kad 2014 m. spalio 30 d. už kelionę sumokėjo 1 998 Lt. Mokėjimo nurodymas Nr. 6 (t. 1, b. l.

82) patvirtina, kad 2014 m. spalio 30 d. už kelionę sumokėjo 1 998 Lt. 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 7 (t. 1, b. l.

83) pareiÅ¡kėja už vaikus sumokėjo 1 795,46 Lt priemokÄ pagal iÅ¡ankstinio apmokėjimo sÄ skaitÄ NK Nr. 2014 m. lapkričio 3 d. (t. 1, b. l. 84). Taigi, iÅ¡ viso už keliones pagal minėtus kuponus sumokėjo 5 791,46 Lt (1 677,32 Eur). 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004278 (t. 1, b. l. 73–76), iÅ¡ jos matyti, kad kelionės kaina 4 asmenų Å¡eimai kainavo 3 793,46 Lt (1 098,66 Eur). TÄ pačiÄ dienÄ M.

Z. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004279 (t. 1, b. l. 77–80), iÅ¡ jos matyti, kad 2 asmenų Å¡eimai kelionė kainavo 1 998 Lt (578,66 Eur). PareiÅ¡kėja teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad už kelionę sumokėjo pagal abi turizmo paslaugų teikimo sutartis. Ä®vertinant sumokėtas sumas ir mokėjimo laikÄ , nėra pagrindo abejoti, kad mokėjimai už kelionę atlikti pagal 2014 m. lapkričio 6 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004278 ir PT004279.

Kelionė turėjo bÅ«ti suorganizuota 2015 m. rugpjūčio 16–22 d., tačiau į kelionę Å¡eima neiÅ¡vyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumÄ ir veiklos sustabdymÄ . 2015 m. rugsėjo 8 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiÅ¡kėjai iÅ¡mokėjo 83,14 Eur draudimo iÅ¡mokÄ (t. 1, b. l. 85). Likusi negrÄ Å¾inta suma 6 asmenims už neįvykusiÄ kelionę yra 1 594,18 Eur. 2017 m. gegužės 30 d. pareiÅ¡kėja kreipėsi į ŪM su praÅ¡ymu (t. 1, b. l. 114–115) atlyginti 1 594,18 Eur turtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl UAB „Freshtravel“ bankroto, neįvykus kelionei.

ŪM, atsakydama į šį praÅ¡ymÄ , informavo, kad Lietuvos valstybė turistams turtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl kelionių organizatorių netinkamos veiklos, gali atlyginti tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo turisto naudai iÅ¡ Lietuvos valstybės bÅ«tų priteista minėta turtinė žala, o nesant tokio sprendimo, nėra pagrindo atlyginti turtinę žalÄ . Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iÅ¡kelta bankroto byla.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Å ios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiÅ¡kia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta vieÅ¡oji atsakomybė atsiranda esant trims sÄ lygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakÄ asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Reikalavimas atlyginti žalÄ (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo bÅ«ti tenkinamas tik nustačius visumÄ vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų: pareiÅ¡kėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimÄ (vilkinimÄ atlikti veiksmus), žalos pareiÅ¡kėjui padarymo faktÄ ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Ginčui aktualius klausimus taip pat reglamentuoja Europos SÄ jungos teisės aktai ir juos įgyvendinančios nacionalinės teisės normos. Sutarties dėl Europos SÄ jungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Europos SÄ jungos kompetencijÄ , institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formÄ ir bÅ«dus.

Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiÅ¡kinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų bÅ«tinų atitinkamos direktyvos veiksmingumÄ užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamÄ tikslÄ (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 punktÄ , 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 punktÄ ). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvÄ pasiekti joje numatytÄ rezultatÄ ir pagal Europos SÄ jungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti Å¡ios pareigos įvykdymÄ privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetencijÄ (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 punktÄ ).

BÅ«tent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugÄ , jiems suteiktÄ pagal Europos SÄ jungos teisės nuostatas, ir visiÅ¡kÄ Å¡ių nuostatų veiksmingumÄ (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 punktÄ ). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi jÄ aiÅ¡kinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstÄ ir į jos tikslÄ , kad bÅ«tų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip bÅ«tų laikomasi Sutarties dėl Europos SÄ jungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (Å¡iuo aspektu žr. jau minėto sprendimo von Colson ir Kamann 26 punktÄ ;

Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 punktÄ , 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 punktÄ ). Reikalavimas aiÅ¡kinti nacionalinę teisę Europos SÄ jungos teisę atitinkančia prasme iÅ¡plaukia iÅ¡ pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiÅ¡kinimas leidžia bylÄ nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetencijÄ užtikrinti visiÅ¡kÄ Europos SÄ jungos teisės veiksmingumÄ (žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 punktÄ ).

Be to, iÅ¡ nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aiÅ¡ku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besÄ lygiÅ¡kos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieÅ¡ valstybę, jei per nurodytÄ laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar jÄ perkėlė neteisingai (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 punktÄ , 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 punktÄ , jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 punktÄ ).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiÅ¡kinti ir taikyti pagal Europos SÄ jungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visÄ Europos SÄ jungos teisę ir ginti pagal jÄ suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieÅ¡taraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 punktÄ ). Taigi, svarbus vaidmuo aiÅ¡kinant Europos SÄ jungos direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugÄ , tenka Teisingumo Teismui.

Å ios Europos SÄ jungos teisminės institucijos iÅ¡aiÅ¡kinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (ABTÄ® 4 straipsnio 3 dalis), aiÅ¡kindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiÅ¡kėja su kelionės organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį. Kelionių organizatorė tapo nemoki ir dėl to kelionių nesuorganizavo.

PareiÅ¡kėjai buvo grÄ Å¾inta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių. Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties Å¡alis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas Å¡ios direktyvos taikymo srityje.

Teisingumo Teismas, aiÅ¡kindamas Direktyvos nuostatas, taip pat nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes Å¡ių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotojÄ nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus).

Å ia nuostata iÅ¡ esmės siekiama garantuoti, kad Å¡io organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju bÅ«tų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimas (Å¡iuo klausimu žr. minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktus). Be to, Teisingumo Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu bÅ«du, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktÄ ).

Direktyvos tikslÄ iÅ¡ esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketÄ ar rinkinį įsigyjantys keliautojai bÅ«tų visapusiÅ¡kai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju.

Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siÅ«lantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grÄ Å¾inimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantÄ . Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiÅ«ra nustatyti apsaugos nemokumo atveju bÅ«dus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos bÅ«tų veiksmingos ir garantuotų skubiÄ keliautojų repatriacijÄ bei sumokėtų sumų sugrÄ Å¾inimÄ nemokumo atveju.

Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų bÅ«ti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipÄ , numatomus sezoninius svyravimus bei iÅ¡ankstinio mokėjimo dydį ir bÅ«dus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raÅ¡tu ar draudimo liudijimu, ji negali bÅ«ti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumÄ ir veiklos sustabdymÄ ) nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos SÄ jungos aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatorius, siÅ«lantis parduoti organizuotÄ turistinę kelionę, turi užtikrinti:

1) turisto grÄ Å¾inimÄ Ä¯ pradinę jo iÅ¡vykimo vietÄ ir už organizuotÄ turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainÄ , grÄ Å¾inimÄ turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiÅ¡kėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotÄ turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimÄ turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiÅ¡kėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija.

Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasiraÅ¡ytÄ prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantijÄ , pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamÄ pagrįstÄ sumÄ turistų nuostoliams kompensuoti, nevirÅ¡ijančiÄ atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys Å¡io straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių.

To paties įstatymo straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Valstybinis turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimÄ patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal Å¡iame straipsnyje iÅ¡dėstytus reikalavimus. Pagal to paties įstatymo straipsnio 3 dalį kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Å¡io straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu;

2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieÅ¡ ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimÄ patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimÄ pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas iÅ¡vykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tÅ«kstančių litų, kai verčiamasi iÅ¡vykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais;

3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieÅ¡ ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimÄ patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimÄ pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas iÅ¡vykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tÅ«kstančių litų, kai verčiamasi iÅ¡vykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais;

4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir iÅ¡vykstamojo turizmo veiklÄ , prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis Å¡io straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiÅ¡kėja gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos.

Å ios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiÅ¡ko turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (Å¡iuo atveju pareiÅ¡kėjų) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė Å¡iuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos SÄ jungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalÄ pažeidus Europos SÄ jungos teisę praktikÄ suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Å ioje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytÄ Å¾alÄ dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalÄ taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos SÄ jungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymÄ .

Viena iÅ¡ tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes. Å i praktika toliau buvo iÅ¡plėtota 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo praÅ¡oma Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sÄ lygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimÄ .

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimÄ , jei tenkinamos trys sÄ lygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių, pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, kurioje buvo sprendžiamas analogiÅ¡kas ginčas, vertindamas pirmÄ jÄ sÄ lygÄ tos bylos kontekste, pabrėžė, kad Teisingumo Teismas yra aiÅ¡kiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotojÄ nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d.

Teisingumo Teismo sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 punktai). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu, kokiu bÅ«du jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 punktus).

Taigi, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie iÅ¡aiÅ¡kinti Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad Å¡ia norma netiesiogiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimÄ ir repatrijavimÄ kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalÄ , pažeidus Europos SÄ jungos teisę, kilimo sÄ lyga laikytina nustatyta. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalÄ pažeidus Europos SÄ jungos teisę kilimo sÄ lygos, LVAT toje pačioje byloje pažymėjo, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Å¡ios sÄ lygos nustatymo klausimÄ Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos nustatyti, kokio dydžio rizikÄ turi dengti garantija, kuriÄ vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas.

PraÅ¡ymÄ priimti prejudicinį sprendimÄ pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti Å¡ia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas bÅ«tų nustatytas, Å¡ie kriterijai bÅ«tų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtÄ Europos SÄ jungos teisės pažeidimÄ , dėl kurio, jei bÅ«tų nustatytas tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieÅ¡ QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 punktas).

LVAT padarė iÅ¡vadÄ , kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kuriÄ vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtÄ Europos SÄ jungos teisės pažeidimÄ , kaip jis yra aiÅ¡kinamas Teisingumo Teismo praktikoje. Taigi antroji – akivaizdumas – valstybės atsakomybės už žalÄ pažeidus Europos SÄ jungos teisę kilimo sÄ lyga laikytina taip pat nustatyta.

Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimÄ , ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp nevisiÅ¡ko Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei bÅ«tų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iÅ¡kilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimÄ negali bÅ«ti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostoliams atlyginti ar repatriacijai, jei garantijų sistema bÅ«tų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryÅ¡io egzistavimo.

Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimÄ negali bÅ«ti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iÅ¡kilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Walter Rechberger 75–77 p.). Kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, o nagrinėjamu atveju asmenims už neįvykusiÄ kelionę buvo kompensuota tik maža dalis jų sumokėtos sumos, todėl tarp minėto Europos SÄ jungos teisės pažeidimo ir asmenų patirtos turtinės žalos Europos SÄ jungos teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys.

Atsakovės atstovės Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas pareiÅ¡kėjai reiÅ¡kiant reikalavimÄ bankroto byloje, yra nepagrįsta. BÅ«tent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimÄ (žr. anksčiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Å iuo atveju akivaizdu, kad tokiÄ pareigÄ valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiÅ¡ko patirtų nuostolių atlyginimo.

Taip pat Å¡iuo atveju nėra svarbÅ«s kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Å iuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrÄ rezultatÄ , t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotÄ Ä¯mokėtų lėšų kompensavimÄ ir repatriacijÄ kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad Å¡ia garantija siekiama apsaugoti vartotojÄ nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių.

Remdamasis Å¡iais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali bÅ«ti kliÅ«tis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotojÄ pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiÅ¡kinimÄ patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukÅ¡tÄ vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktÄ ).

Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, kad į jo taikymo sritį patektų atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų. Atsižvelgęs į tai, kas iÅ¡dėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visiÅ¡kÄ pinigų, sumokėtų už kelionę, grÄ Å¾inimÄ kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiÅ¡kėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties Å¡alys (turistai) arba vykstantys asmenys. PareiÅ¡kėjos pateiktos kelionių sutartys, apmokėjimÄ patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiÅ¡kėjos kelionių įsigijimo iÅ¡laidas. Taip pat nustatyta, kad dalį pareiÅ¡kėjos dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovė.

Ä®vertinus sumų, sumokėtų už kelionę, ir iÅ¡mokėtos kompensacijos dydžius, akivaizdu, kad pareiÅ¡kėjai nebuvo grÄ Å¾inta didžioji dalis patirtų kelionės paketo įsigijimo iÅ¡laidų, t. y. liko negrÄ Å¾inta 1 594,18 Eur. Teismui konstatavus faktÄ , kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas Å¡iÄ sumÄ kaip turtinės žalos atlyginimÄ priteisti pareiÅ¡kėjai iÅ¡ atsakovės. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų PareiÅ¡kėja patikslintame skunde praÅ¡o priteisti 30 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Teismas 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, kuria buvo priimtas patikslintas skundas, nutarė įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekcijÄ prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grÄ Å¾inti pareiÅ¡kėjai A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) administracinėje byloje Nr. I-4393-171/2017 (proceso Nr. 3-61-3-02301-2017-9) sumokėtÄ Å¾yminį mokestį –30 (trisdeÅ¡imt) eurų. Taigi, Å¡is praÅ¡ymas jau iÅ¡spręstas teismo 2017 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, todėl pakartotinai teismo sprendimu nesprendžiamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjos A. K. patikslintÄ skundÄ patenkinti. Priteisti A. K. iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, 1 594,18 (vienÄ tÅ«kstantį penkis Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt keturis eurus ir aÅ¡tuoniolika centų) euro turtinei žalai atlyginti. Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant Å¡iam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėja Irena Paulauskienė