2016-01-19 Nr. AB-1283-3-64-3-02651-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-100-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02651-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 9.5; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių reklama“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Adcom“, uždarajai akcinei bendrovei „Antroji reklamos ateljė“, uždarajai akcinei bendrovei „Aido turtas“, J. V. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu dėl 51 862 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą priteisimo iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Šiaulių reklama“ (toliau – ir atsakovas) už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 3–9).

Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas UAB „Šiaulių reklama“ ir UAB „Adcom“ 2009 m. sausio 9 d. sudarė sutartį Nr. SR-9/01/09 dėl reklamos stendų nuomos (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovas nuo 2009 m. vasario 10 d. įsipareigojo eksponuoti UAB „Adcom“ pateiktą reklaminį tentą ant atsakovui priklausančio reklamos stendo (teikti reklamos paslaugas), esančio (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad leidimas įrengti išorinę reklamą adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., buvo išduotas tik 2013 m. sausio 15 d. Tuo tarpu ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-73 ir 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-372 patvirtino Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios nustatė išorinės reklamos, susijusios su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, įrengimo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje reikalavimus, reglamentavo išorinės reklamos įrengimo projektų pritarimo, leidimų įrengti išorinę reklamą Šiaulių mieste išdavimo, kontrolės bei atsakomybės už šių Taisyklių pažeidimus taikymo tvarką.

Atitinkamai Taisyklių 6 ir 7 punktais numatyta, kad išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą, įrengti, pateikti, pakabinti, naudoti ir pan. Šiaulių mieste reklaminės veiklos subjektas turi gauti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ar jos įgalioto juridinio asmens išduotą leidimą. Leidimas įrengti išorinę reklamą (toliau – ir Leidimas) – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduotas leidimas, kuris galioja savivaldybės teritorijoje ir kuriame nurodomas Leidimo turėtojo pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė, išorinės reklamos įrengimo vieta, Leidimo galiojimo terminas ir kita savivaldybės administracijos nustatyta informacija.

Leidimo išdavimo tvarka ir forma yra tvirtinama savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Už Leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą imama vietinė rinkliava Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) nustatyta tvarka. Rinkliavos dydis ir mokėjimo tvarka nustatyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintuose Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatuose. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą.

Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 3 p., 12 str. 1–2 p., 16 str. 2 d.). Ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-473, 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-72 ir 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-373 buvo patvirtinusi Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie nustatė šios rinkliavos dydžius ir apskaičiavimo tvarką, lengvatas, mokėjimo tvarką ir rinkliavos grąžinimo rinkliavos mokėtojams atvejus.

Vietinė rinkliava už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą (toliau – ir vietinė rinkliava) – tai Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka reklaminės veiklos subjektams, pateikusiems paraišką ir pagal Išorinės reklamos įrengimo taisykles turintiems teisę gauti leidimą įrengti išorinę reklamą tam tikroje Šiaulių miesto vietoje nustatytu laikotarpiu (Nuostatų 2 p.).

Vietinės rinkliavos mokėtojas – asmuo (reklaminės veiklos subjektas), pateikęs paraišką Leidimui gauti (Nuostatų 4.6 p.). Reklaminės veiklos subjektas – reklamos davėjas, reklamos paslaugų teikėjas (Taisyklių 5.13 p.). Reklamos davėjas – asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama (Taisyklių 5.10 p.), o reklamos paslaugų teikėjas – Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės (toliau – ir valstybės narės) pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo arba kitoje valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų filialai, užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, teikiantys reklamos gamintojo, reklamos skleidėjo ar (ir) reklamos tarpininko paslaugas (Taisyklių 5.14 p.). Vietinės rinkliavos dydžiai už išorinės reklamos leidimo išdavimą ir apskaičiavimo tvarka nustatyti Nuostatų II dalyje „Rinkliavos dydžiai ir apskaičiavimo tvarka“, kurioje numatyta, kad pagrindiniai parametrai, kurių pagrindu nustatoma rinkliava, yra rinkliavos dydis (nustatytas Nuostatuose, atsižvelgiant į reklamos formą ir priemones), reklamos plotas kvadratiniais metrais ir Leidimo galiojimo laikotarpis. Leidimas reklaminės veiklos subjektui išduodamas ne ilgiau kaip vieneriems metams.

Vietinės rinkliavos objektas iš esmės siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Kaip minėta, išorinei reklamai įrengti, pateikti, pakabinti, naudoti ir pan. Šiaulių mieste reklaminės veiklos subjektas turi gauti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ar jos įgalioto juridinio asmens išduotą leidimą. Išorinės reklamos įrengimas be Leidimo arba kitu, nei nurodyta Leidime, laikotarpiu, arba jei jos įrengimas neatitinka įregistruoto projekto, yra neteisėtas (Taisyklių 7 ir 8 p.), tokia išorinė reklama yra draudžiama (Taisyklių 10.16 ir 11.16 p.), tačiau šio draudimo UAB „Šiaulių reklama“ nepaisė, ji laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. talpino UAB „Adcom“ pateiktą reklamą ant reklaminio įrenginio, esančio (duomenys neskelbtini), neturėdama tam Leidimo, ir gavo iš to pajamas. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad, jo manymu, reklaminė veikla, neturint Leidimo, neatleidžia nuo mokestinės prievolės. Vietinė rinkliava už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui UAB „Šiaulių reklama“ vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 str., 6.38 str., 6.59 str.).

Šiuo aspektu pareiškėjas akcentavo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju vietinės rinkliavos mokėtojas yra atsakovas – UAB „Šiaulių reklama“, kuri laikytina reklamos paslaugų teikėja. Iš Sutarties 2.1 punkto matyti, kad reklamuotojas (UAB „Šiaulių reklama“) įsipareigoja suderinti užsakovo (UAB „Adcom“) pateiktą reklamos vizualinį projektą su Šiaulių miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriumi bei miesto kalbos tvarkytoja. Remiantis Taisyklių 20 punktu (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-73 patvirtintos redakcijos 21 p.), minėtas dokumentas yra vienas tų dokumentų, kuriuos privalo pateikti reklaminės veiklos subjektas, norėdamas gauti Leidimą.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad pareiga gauti Leidimą teko UAB „Šiaulių reklama“. Taip pat pats atsakovas 2012 m. birželio 8 d. pranešime patvirtino, kad nei UAB „Adcom“, nei prekybos ir pramogų centrui „Akropolis“, priklausančiam UAB „Aido turtas“, kurio interesais buvo naudojama reklama, netenka pareiga konkrečiu atveju gauti Leidimą, o ji yra atsakinga, kaip reklamos įrenginio savininkė, remiantis Taisyklių 42 punktu (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-l3 patvirtintos redakcijos 43 p.).

Minėtas punktas numato, kad už neteisėtą išorinės reklamos įrengimą be Leidimo ar pasibaigus jo galiojimui arba įrengtos išorinės reklamos neatitiktį įregistruotam projektui yra atsakingas nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, išorinės reklamos pateikimo priemonės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja šį turtą ar priemones įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisės aktų nustatytu pagrindu, ar yra reklaminės veiklos subjektui davęs sutikimą įrengti išorinę reklamą, jei reklaminės veiklos subjektas neprisiima savo valia atsakomybės už neteisėtai įrengtą išorinę reklamą.

Tuo tarpu Plotų nuomos sutartys Nr. 090102-1, 100104-1, 110102-1, 120102-1, pasirašytos laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. tarp J. V. ir UAB „Antroji reklamos ateljė“, dėl išnuomojimo garažų sienos reklaminiam stendui įrengti, adresu (duomenys neskelbtini), bei Bendradarbiavimo sutartis Nr. 1, pasirašyta 2009 m. sausio 2 d. tarp UAB „Antroji reklamos ateljė“ ir UAB „Šiaulių reklama“, dėl nuomos nuosavybės teise arba pagal nuomos sutartis viena kitos reklaminius plotus ir kitas šalies paslaugas, išvados dėl vietinės rinkliavos mokėtojo, t. y.

UAB „Šiaulių reklama“, nekeičia, nes nei vienoje šių sutarčių nebuvo kalbama apie prievolę gauti Leidimą, be to, išorinės reklamos pateikimo priemonė UAB „Šiaulių reklama“ buvo perduota naudoti pagal Bendradarbiavimo sutartį Nr. 1, t. y. šis atvejis pateko į atvejų, numatytų Taisyklių 42 punkte, sąrašą, kada pareiga atsakyti už neteisėtą išorinės reklamos įrengimą tenka ir subjektui, naudojančiam išorinės reklamos pateikimo priemones pagal sandorius.

Apibendrindamas, pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Šiaulių reklama“ teikė reklamos paslaugas, t. y. eksponavo UAB „Adcom“ pateiktą reklaminį tentą ant reklamos stendo, esančio (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iš to gavo pajamų. Atitinkamai apskaičiuojant nesumokėtą rinkliavą už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. taikomos tuo metu galiojusių Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų redakcijos: laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2009 m. vasario 28 d. galiojo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T-473 patvirtinta redakcija, kurios 14 punkte buvo numatyta, kad „Už leidimo įrengti kitas lauko reklamos priemones (nuorodas, reklamos Įrenginius, reklamos inžinerinius statinius, trumpalaikę reklamą ir pan.) savivaldybės teritorijoje išdavimą vienam kvadratiniam metrui reklamos ploto vienai parai nustatoma 0,60 Lt vietinė rinkliava. Vietinės rinkliavos dydis sudaromas iš reklamos vieno kvadratinio metro kainos už vieną parą (Lt), reklamos ploto (kv. m) ir dienų, kurioms išduodamas reklamos leidimas (kalendorinės dienos), skaičių sandaugos. Laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. galiojo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-72 patvirtinta redakcija, kurios 5.4 punkte buvo numatyta, kad „Išorinei reklamai ant reklaminių įrenginių už reklamos ploto vieną kvadratinį metrą vieną parą privaloma įmoka – 0,60 Lt. Rinkliavos dydis sudaromas iš reklamos ploto vieno kvadratinio metro kainos už vieną parą (0,60 Lt), reklamos ploto (kvadratiniais metrais) ir dienų (parų skaičiaus), kurioms išduodamas Leidimas (kalendorinės dienos), skaičių sandaugos. Laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-373 patvirtinta redakcija, kurios 5.4 punkte numatyta, kad „Vietinės rinkliavos dydis už išorinės reklamos leidimo išdavimą už iškabą, didesnę nei 3 kvadratiniai metrai, ir išorinės reklamos ant reklaminių įrenginių 1 kvadratinį metrą ploto vienerius metus – 120 Lt. <...> Rinkliava sudaroma iš rinkliavos dydžio, reklamos ploto kvadratiniais metrais ir Leidimo galiojimo laikotarpio sandaugos (7.1 punktas)“.

Taigi, už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2009 m. liepos 31 d. vietinė rinkliava sudarė 6 192 Lt, t. y. 0,6 Lt × 60 kv. m (5 × 12 m) × 172 dienos; už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. vietinė rinkliava sudarė 6 610 Lt („Apskaičiuotas rinkliavos dydis nustatomas litais be centų“, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-72 patvirtintos redakcijos Nuostatų 6 p.), t. y. 0,6 Lt × 72 kv. m (6 × 12 m) × 153 dienos; už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. vietinė rinkliava sudarė 15 330 Lt, t. y. 0,6 Lt × 70 kv. m (5 × 14 m) × 365 dienos; už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vietinė rinkliava sudarė 15 330 Lt, t. y. 0,6 Lt × 70 kv. m (5 × 14 m) × 365 dienos; už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. vietinė rinkliava sudarė 8 400 Lt, t. y. 120 Lt × 70 kv. m (5 × 14 m). Todėl už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. vietinė rinkliava už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą iš viso sudarė 51 862 Lt, kuri priteistina iš UAB „Šiaulių reklama“.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad nors nagrinėjamu atveju daliai ginčo laikotarpio yra suėjęs vietinės rinkliavos priverstinio išieškojimo senaties terminas, atsakovui prašant jį taikyti, pareiškėjas prašys atnaujinti minėtą terminą, kaip praleistą dėl svarbios priežasties – dėl prieš tai vykusio bylinėjimosi proceso.

Atsakovas UAB „Šiaulių reklama“ atsiliepime į pareiškimą (b. l. 73–77) nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo nuostatų sąlygas rinkliavą apskaičiuoja Finansų skyrius ir išrašo rinkliavos mokėtojui sąskaitą. Taigi, šiuose nuostatuose nurodyta, kad būtent pareiškėjas turi apskaičiuoti rinkliavos dydį, pagrįsti skaičiavimą ir jį pateikti apmokėti. Pagal Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste taisykles, išorinės reklamos taisyklių laikymosi kontrolę, be kita ko, atlieka savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioti pareigūnai, kurie gali reikalauti, kad būtų pašalinti pažeidimai ir išardytas reklaminis įrenginys, taikyti administracinio poveikio priemones ir pan. Nors pareiškėjas žinojo, kad UAB „Šiaulių reklama“ eksponavo reklaminį tentą, pareiškėjas niekada netaikė atsakovui administracinių poveikio priemonių, neteikė atsakovui apmokėti jokių sąskaitų, iki pat pareiškimo teismui pateikimo dienos nereikalavo sumokėti rinkliavą. Teigė, kad pareiškėjui pateikus atsakovui detalų ir pagrįstą skaičiavimą, atsakovas turėtų teisę kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą, kuri nustato, keičia ir gali sumažinti apskaičiuotą rinkliavą atsakovui, o pareiškėjo kreipimasis iš karto į teismą, be jokio išankstinio reikalavimo ir šalių derybų, paneigia atsakovo prieš tai minėtas teises.

Papildomai paaiškino, kad 2009 m. sausio 2 d. tarp UAB „Antroji reklamos ateljė“ (nuomininko) ir J. V. (nuomotojo) buvo sudaryta plotų nuomos sutartis Nr. 090102-1, pagal kurią nuomotojas išnuomojo nuomininkui garažų sieną reklaminiam stendui įrengti adresu (duomenys neskelbtini). Ši sutartis galiojo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. 2010 m. sausio 4 d. UAB „Antroji reklamos ateljė“ ir J. V. pasirašė plotų nuomos sutartį Nr. 100104-1, pagal ją sutarties objektas (garažų siena reklaminiam stendui įrengti) išnuomotas iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. sausio 2 d. plotų nuomos sutartimi Nr. 110102-1 – iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2012 m. sausio 2 d. sutartimi Nr. 120102-1 – iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. sausio 2 d. sutartimi Nr. 120102-1 – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal minėtų plotų nuomos sutarčių sąlygas nuomininkas, t. y. UAB „Antroji reklamos ateljė“, galėjo netrukdomai naudotis garažų siena (duomenys neskelbtini) visą sutartyje numatytą nuomos laiką, o nuomotojas nurodė, kad minėtas plotas niekam neparduotas, neįkeistas ar kitaip neperleistas, arešto ar draudimo nėra, teisme ginčų dėl jo nėra.

2009 m. sausio 9 d. UAB „Šiaulių reklama“ ir UAB „Adcom“ sudarė sutartį Nr. SR-9/01/09, pagal kurią UAB „Adcom“ įsipareigojo užsakyti, o UAB „Šiaulių reklama“ eksponuoti UAB „Adcom“ pateiktą reklaminį tentą ant UAB „Šiaulių reklama“ priklausančio stendo. Šiame kontekste pažymėjo, kad išorinės reklamos, susijusios su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, įrengimo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje reikalavimus nustato ir išorinės reklamos įrengimo projektų derinimo ir patvirtinimo, leidimų išdavimo, kontrolės ir atsakomybės už pažeidimus taikymo tvarką reglamentuoja Išorinės reklamos rengimo Šiaulių mieste taisyklės. Taisyklės patvirtintos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-73, 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-372.

Pagal šių taisyklių (2011 m. redakcijos) 6 punktą (2009 m. redakcijos 7 punktą), išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą, įrengti, pateikti, pakabinti, naudoti ir pan., Šiaulių mieste reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės administracijos ar jos įgalioto juridinio asmens išduotą leidimą. Reklaminės veiklos subjektas – tai reklamos davėjas, reklamos paslaugų teikėjas (Taisyklių 5.13 p.). Taisyklių 5.14 punkte pateiktas reklamos paslaugų teikėjo apibrėžimas – tai Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo arba kitose valstybėse narėse įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų filialai, užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, teikiantys reklamos gamintojo, reklamos skleidėjo ar (ir) reklamos tarpininko paslaugas.

Reklamos skleidėjas – bet kokiomis informacijos pateikimo priemonėmis reklamą skleidžiantis asmuo (Taisyklių 5.11 p.). Reklamos tarpininkas – reklamos paslaugų teikėjas, tarpininkaujantis užsakant reklamos skleidimo arba reklamos gamybos ir skleidimo paslaugas (Taisyklių 5.15 p.). Reklamos davėjas – asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Atitinkamai UAB „Aido turtas“, kuriai nuosavybės teise priklauso prekybos ir pramogų centras „Akropolis“, reklamos paslaugas, įskaitant ir išorinės reklamos Šiaulių mieste įrengimą, perka iš UAB „Adcom“.

Taigi, reklamos tarpininkas (reklamos paslaugų teikėjas) UAB „Adcom“ šiuo atveju teikė reklamos paslaugas reklamos skleidėjui UAB „Aido turtas“. Tuo tarpu UAB „Šiaulių reklama“ nėra reklaminės veiklos subjektu pagal Taisyklių 5.13 punktą ir neteikia išorinės reklamos paslaugų UAB „Aido turtas“. Atsakovas pažymėjo, kad pagal 2009 m. sausio 9 d. UAB „Šiaulių reklama“ ir UAB „Adcom“ sudarytą sutartį Nr. SR-9/01/09 UAB „Šiaulių reklama“ įsipareigojo eksponuoti būtent UAB „Adcom“ pateiktą reklaminį tentą ant įmonei priklausančio stendo.

Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigė, jog šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl tinkamo atsakovo šioje byloje.

Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pagal Vietinės rinkliavos už leidimą įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-73, 9.2 punktą, rinkliava netaikoma, jeigu išorinė reklama yra įrengta pagal reklaminio veiklos subjekto ir žemės, statinių, įrenginių ar kitų objektų, savininkų (naudotojų) sudarytas ir įregistruotas viešame registre sutartis iki 2009 m. vasario 10 d. ir šių sutarčių galiojimo laikotarpiu, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu jau 2009 m. sausio 2 d. tarp UAB „Antroji reklamos ateljė“ (nuomininko) ir J. V. (nuomotojo) buvo sudaryta plotų nuomos sutartis, pagal kurią nuomotojas išnuomojo nuomininkui garažų sieną reklaminiam stendui įrengti, o 2009 m. sausio 9 d. UAB „Šiaulių reklama“ ir UAB „Adcom“ sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Adcom“ įsipareigojo užsakyti, o UAB „Šiaulių reklama“ eksponuoti UAB „Adcom“ pateiktą reklaminį tentą ant UAB „Šiaulių reklama“ priklausančio stendo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad reklaminį stendą, esantį ant garažų sienos (duomenys neskelbtini), UAB „Antroji reklamos ateljė“ (UAB „Šiaulių reklama“), nuomojasi iš privataus asmens, o ankstesnės, t. y. iki 2011 m. gruodžio 29 d., galiojusios Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimo nuostatų redakcijos nenumatė rinkliavos rinkimo tvarkos, dydžių, apskaičiavimo tvarkos ir kitų panašių atvejų, kuomet išorinė reklama yra įrengta ant fiziniams asmenims nuosavybės teisėmis priklausančių objektų. Taigi, pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju visiškai nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nes tvarka, numatanti vietinės rinkliavos mokėjimą už reklaminių stendų įrengimą ant privatiems asmenims priklausančių pastatų, buvo patvirtinta tik 2011 m. gruodžio 31 d., todėl tik nuo šios datos galima skaičiuoti nesumokėtą rinkliavą.

Be to, atsakovas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas praleido rinkliavos išieškojimo senaties terminą, ir prašė teismo taikyti šį terminą bei netenkinti pareiškėjo prašymo jį atnaujinti. Kartu akcentavo, kad Šiaulių mieste yra įrengti ir eksploatuojami reklaminiai stendai privačiuose žemės sklypuose bei ant privačių statinių sienų, kurie neturėjo ir galbūt neturi leidimų įrengti išorinę reklamą, taip pat nemokėjo ir galbūt nemoka jokios rinkliavos už išorinę reklamą Šiaulių mieste. Tuo tarpu pagal lygiateisiškumo principą pareiškėjui tenka pareiga vienodai aiškinti ir taikyti priimtų vietinės reikšmės aktų sąlygas visiems reklaminės veiklos subjektams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Aido turtas“ atsiliepime į pareiškimą (b. l. 78–79) nurodė, kad dėl pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pareiškimo prašo spręsti teismo nuožiūra. UAB „Aido turtas“ paaiškino, kad reklamos paslaugas, įskaitant išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste paslaugas, ginčo laikotarpiu pirko iš UAB „Adcom“ pagal tarp šalių sudarytas sutartis, pagal kurių sąlygas UAB „Adcom“ teko pareiga užtikrinti, jog reklaminiai stendai būtų įrengti ir eksploatuojami laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. turint kompetentingų institucijų išduotus reklamos leidimus ar su kompetentingomis institucijomis suderintus reklamos įrengimo projektus. Tuo tarpu pati UAB „Aido turtas“ reklaminių stendų neįrenginėjo ir netvarkė, o skydą ant pastato fasado (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, UAB „Adcom“ nuomojo iš UAB „Šiaulių reklama“, kuriai ir tenka atsakomybė už išorinės reklamos įrengimą bei jos legalumą. Atitinkamai UAB „Aido turtas“ nėra žinomos priežastys, dėl kurių atsakovas ginčo laikotarpiu nesikreipė dėl reklamos leidimo gavimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Adcom“ teismui pateiktame pranešime dėl atstovavimo administracinėje byloje (b. l. 96–97) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. skydą ant pastato fasado (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, nuomojo iš atsakovo UAB „Šiaulių reklama“, kuriai ir tenka atsakomybė už išorinės reklamos įrengimą bei jos legalumą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pareiškimą dėl 15 020,27 Eur vietinės rinkliavos už leidimą įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą, suskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovo UAB „Šiaulių reklama“ atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-73 ir 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-372 buvo patvirtinusi Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste taisykles, kurios nustatė išorinės reklamos, susijusios su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, įrengimo Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje reikalavimus, reglamentavo išorinės reklamos įrengimo projektų derinimo ir patvirtinimo, leidimų išdavimo, kontrolės bei atsakomybės už šių Taisyklių pažeidimus taikymo tvarką. Taisyklių 6 ir 7 punktuose nurodyta, jog išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą, įrengti, pateikti, pakabinti, naudoti ir pan. Šiaulių mieste reklaminės veiklos subjektas turi gauti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ar jos įgalioto juridinio asmens išduotą leidimą. Taisyklių 18 ir 19 punktuose nurodyta, jog už Leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą imama vietinė rinkliava Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nustatyta tvarka. Rinkliavos dydis ir mokėjimo tvarka nustatyta Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintuose Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatuose. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-72 ir 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-373 buvo patvirtinusi Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatus, kurie nustatė šios rinkliavos dydžius ir apskaičiavimo tvarką, lengvatas, mokėjimo tvarką ir rinkliavos grąžinimo rinkliavos mokėtojams atvejus. Nuostatų 2 punkte nurodyta, jog vietinė rinkliava už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą – tai Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka reklaminės veiklos subjektams, pateikusiems paraišką ir pagal Išorinės reklamos įrengimo taisykles turintiems teisę gauti leidimą įrengti išorinę reklamą tam tikroje Šiaulių miesto vietoje nustatytu laikotarpiu.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti vietinę rinkliavą už Leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą, suskaičiuotą už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Savo prašymą pareiškėjas grindžia Taisyklių 7 ir 8 punktais, numatančiais, jog išorinei reklamai įrengti, pateikti, pakabinti, naudoti ir pan. Šiaulių mieste reklaminės veiklos subjektas turi gauti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ar jos įgalioto juridinio asmens išduotą leidimą.

Tuo tarpu teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad leidimas įrengti išorinę reklamą adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., buvo išduotas tik 2013 m. sausio 15 d., o ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. leidimas įrengti išorinę reklamą nurodytu adresu nebuvo išduotas, ginčo dėl to byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, jog pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, vietinių rinkliavų objektas yra leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimas.

Todėl vietinė rinkliava turi būti mokama tik šiuo pagrindu, o neišdavus leidimo išorinei reklamai, negali būti mokama vietinė rinkliava, remiantis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu (teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-759/2014). Taigi, teismas konstatavo, jog tiek Rinkliavų įstatymas, tiek savivaldybės patvirtintos Taisyklės vienareikšmiškai ir nedviprasmiškai apibrėžia rinkliavos rūšį – už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą, o Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies sąvoka „tik už“ nustato baigtinį vietinių rinkliavų sąrašą.

Teismas pabrėžė, kad nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, jog vietinė rinkliava galėjo būti renkama tik už Leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą. Tačiau išorinei reklamai įrengti laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Leidimas nebuvo išduotas, dėl jo išdavimo niekas į pareiškėją nesikreipė, todėl negali būti vietinės rinkliavos, nustatytos Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei Taisyklėse, objekto, o pareiškėjo pareiškimas priteisti iš atsakovo 15 020,27 Eur vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą, suskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas papildomai akcentavo, kad Taisyklių 7 ir 8 punktuose nurodyta, jog išorinės reklamos įrengimas be Leidimo arba kitu, nei nurodyta Leidime, laikotarpiu, arba jei jos įrengimas neatitinka įregistruoto projekto, yra neteisėtas. Neteisėtai įrengtą išorinę reklamą reklaminės veiklos subjektas privalo nedelsiant panaikinti (nukabinti, nuvalyti, išardyti ir pan.), reklaminį įrenginį, esantį savivaldybės ar valstybės nuosavybės teise priklausančioje ar patikėjimo teise valdomoje teritorijoje ir ant objektų, priklausančių savivaldybei nuosavybės teise ar valdomų patikėjimo teise, išardyti. Be to, teismas pažymėjo, kad Taisyklių VII ir VIII skirsniuose numatyta išorinės reklamos įrengimo kontrolė, o Taisyklių 45.3 punkte nurodyta pareigūnų teisė taikyti administracinio poveikio priemones pagal jų kompetenciją. Taigi už išorinės reklamos įrengimą be Leidimo yra numatyta administracinė atsakomybė, tačiau teisės aktai nesuteikia teisės pareiškėjui už juos reikalauti sumokėti vietinę rinkliavą.

III. Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–181), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pareiškimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo UAB „Šiaulių reklama“ 15 020,27 Eur vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą, suskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas. Aiškinti norminius tekstus nereiškia suprasti tik rašytinį įstatymų tekstą. Iš teisinės valstybės principo teismui, kaip objektyvią tiesą atskleidžiančiai institucijai, kyla pareiga priimant sprendimą individualiu atveju kuo plačiau atsižvelgti į socialinį situacijos kontekstą, teismas į kiekvieną individualią situaciją turi žiūrėti ne tik modeliuodamas jos atitiktį teisės normoms, bet ir atsižvelgdamas į teisinius padarinius bei bendruosius teisės principus, padedančius išlaikyti žmonių tikėjimą teise.

Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ir paskelbdamas skundžiamą sprendimą, taikė įstatymo taikymo formaliosios išraiškos principą ir orientavosi į formą, bet ne į turinį, svarbesniu kriterijumi laikė tai, kas užrašyta, o nei tai, kas yra tokio formulavimo pagrindas ir kas yra svarbu vertybiniu požiūriu. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu, teismui pasirinkus formalųjį kriterijų, buvo pažeisti racionalaus pagrįstumo ir teisingumo principai bei visuotinai pripažintos vertybės, o teismo išvados bei ginčijamame sprendime paminėtas aukštesnės instancijos teismo sukurtas teisinis precedentas sukelia neadekvačius teisinius padarinius, kai ūkio subjektams, veikiantiems šioje srityje, sudaroma terpė ir sąlygos piktnaudžiauti savo teisėmis, veikti nesąžiningai ir sąmoningai neatlikti formalių veiksmų (negauti leidimo), kadangi, esant tokiai teisinei situacijai ir teismų sukurtai praktikai, sudaromos palankios sąlygos įrengti išorinę reklamą be leidimo, nemokant už jo išdavimą nustatytos vietinės rinkliavos, tikintis, kad valdžios institucijos to nesukontroliuos, bei neatlygintinai naudotis teise vykdyti reklaminę veiklą, tokiu būdu pažeidžiant valdžios subjekto teisę gauti pajamas renkant rinkliavą bei viešąjį interesą gaunant lėšų visuomenės (viešojo intereso) poreikiams tenkinti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad reklaminės veiklos subjektai, veikiantys reklaminės veiklos srityje, privalo būti susipažinę su viešai skelbiamas teisės aktais, kuriuose įtvirtintos jų pareigos (tame tarpe ir turėti leidimą išorinės reklamos įrengimui bei sumokėti vietinę rinkliavą), bet kokios rūšies verslas, tame tarpe ir šis, turi veikti verslo subjektų sąžiningumo (reikalavimų vykdymo) bei valstybės valdžios institucijų pasitikėjimo (kad reklaminės veiklos subjektas sąžiningai vykdo jam teisės aktų priskirtus įpareigojimus) aspektu.

Be to, pabrėžia, jog leidimo įrengti išorinę reklamą gavimas (kreipimasis į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją išduoti tokį leidimą) yra išimtinai priklausantis nuo reklaminės veiklos subjekto valios. Tuo tarpu subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme, elgiasi nesąžiningai, o mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Tikimybė vykdyti veiklą neteisėtai (neturint leidimo), žinant, kad kontrolės atveju už praėjusį laikotarpį nebus galima pareikalauti nesumokėtos vietinės rinkliavos, sukuria situaciją reklaminės veiklos subjektams būti nesuinteresuotiems tokius leidimus gauti.

Priešingai, tai skatina juos labiau būti suinteresuotus vykdyti veiklą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą ir būti teismo „atleistiems“ nuo privalomos mokestinės prievolės mokėjimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad vietinė rinkliava už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą nėra susijusi tik su apmokėjimu už vienkartinį dokumento išdavimą, ji nėra susijusi išimtinai tik su formaliu dokumento išdavimu, ji apima ir pareigą mokėti už suteiktą teisę vykdyti veiklą, t. y. išduodamu leidimu reklaminės veiklos subjektui išduodama ir teisė įrengti, pateikti, pakabinti, naudoti išorinę reklamą bei iš to gauti pajamas.

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų apie atsakovo veiklą ginčo laikotarpiu, neturint Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nustatyto leidimo bei nesumokėjus rinkliavos ir iš to gaunant pajamų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, be to, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnis numato, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir turi būti kuriamos naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ir objektyviai būtina, o šio atveju, pareiškėjo manymu, egzistuoja būtinybė teismams Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą aiškinti taikant ne pažodinį ir formalų šios teisės normos aiškinimą, o atsižvelgiant į socialinį situacijos vertinimą ir siekiant konstitucinio teisingumo bei siekiant nesudaryti sąlygų asmenims veikti vengiant privalomų mokėti piniginių prievolių.

Atsakovas UAB „Šiaulių reklama“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 184–186) prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovo UAB „Šiaulių reklama“ atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymi, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracija dar 2010 metais ir vėliau žinojo apie eksponuojamą atsakovo išorinę reklamą. Atsakovas su kitais ūkio subjektais susirašinėjo su Šiaulių miesto savivaldybės administracija dėl netobulų taisyklių ir galimo dvigubo apmokėjimo už išorinę reklamą, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės administracija ne tik netaikė sankcijų atsakovui, tačiau nesiėmė ir priemonių įspėti atsakovą apie galbūt pažeidžiamas Taisyklių nuostatas. Todėl teismas, išnagrinėjęs bylą, atsakovo manymu, teisingai konstatavo, jog pareiškėjas turėjo kitų svertų įgalinti Taisyklių laikymąsi, tačiau šiomis galimybėmis nesinaudojo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybės administracija kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su pareiškimu dėl 51 862 Lt (15 020,27 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą priteisimo iš atsakovo UAB „Šiaulių reklama“ už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tačiau Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu, konstatavęs, jog ginčui aktualiu laikotarpiu leidimas įrengti išorinę reklamą pareiškėjo pareiškime nurodytu adresu nebuvo išduotas, t. y. nėra vietinės rinkliavos, nustatytos Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte, objekto, pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada pareiškėjas nesutinka ir mano, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti iš atsakovo prašomo dydžio vietinę rinkliavą. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas kilo būtent dėl vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą priteisimo iš atsakovo UAB „Šiaulių reklama“.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateikta tokia vietinės rinkliavos sąvoka: „Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“. Šio įstatymo 11 straipsnio, įtvirtinančio vietinių rinkliavų objektus, 1 dalies 3 punkte (2007 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. X-1277 redakcija) nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Remiantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu, reglamentuojančiu vietinių rinkliavų nustatymą, savivaldybės taryba savo sprendimu: 1) nustato vietinę rinkliavą; 2) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 3) nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams; 4) nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog remiantis Rinkliavų įstatymo 12 straipsniu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą ir tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus), 13 straipsnio 1 dalimi (kurioje nurodyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose) bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktu (kuriame nurodyta savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietines rinkliavas), vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija, tačiau savivaldybės tarybai privalomas sąlygas vietinei rinkliavai nustatyti reglamentuoja (riboja diskreciją) Rinkliavų įstatymo normos (žr., pvz., LVAT 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005).

Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T-72 ir 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-373 buvo patvirtinusi Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatus (b. l. 42–45, 55–59), kurie nustatė šios rinkliavos dydžius ir apskaičiavimo tvarką, lengvatas, mokėjimo tvarką ir rinkliavos grąžinimo rinkliavos mokėtojams atvejus (Nuostatų 1 p.). Minėtų Nuostatų 2 punkte nurodyta, jog vietinė rinkliava už leidimo įrengti išorinę reklamą Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą – tai Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka reklaminės veiklos subjektams, pateikusiems paraišką ir pagal Išorinės reklamos įrengimo taisykles turintiems teisę gauti leidimą įrengti išorinę reklamą (toliau – ir Leidimas) tam tikroje Šiaulių miesto vietoje nustatytu laikotarpiu. Pagal nurodytus Nuostatus, rinkliavos mokėtojas – asmuo (reklaminės veiklos subjektas), pateikęs paraišką Leidimui gauti (atitinkamai Nuostatų 4.5 p. ir 4.6 p.).

Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas buvo pateikęs paraišką leidimui įrengti išorinę reklamą pareiškėjo pareiškime nurodytu adresu gauti ginčui aktualiu laikotarpiu, ar kad minėtu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., jam buvo išduotas toks leidimas, o pats pareiškėjas neneigia, jog toks leidimas atsakovui buvo išduotas tik 2013 m. sausio 15 d., tai patvirtina ir bylos duomenys (b. l. 19). Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovas UAB „Šiaulių reklama“ negali būti laikomas rinkliavos mokėtoju Nuostatų prasme. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad minėtų nuostatų rinkliavos mokėtojo sąvokos (jos turinio) aspektu plečiamasis aiškinimas nėra galimas (šiuo klausimu pagal analogiją žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A602‑200/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012 m.; 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013; ir kt.).

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir padarytą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovas UAB „Šiaulių reklama“ nelaikytinas rinkliavos mokėtoju minėtų nuostatų prasme, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl būtinybės keisti (plėtoti) teismų praktiką dėl Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, įtvirtinančios savivaldybės tarybos teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą, aiškinimo neturi esminės teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta ir plačiau dėl jų nepasisako. Kartu akcentuotina, jog pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo išvados bei ginčijamame sprendime paminėtas aukštesnės instancijos teismo sukurtas teisinis precedentas sukelia neadekvačius teisinius padarinius, kai ūkio subjektams, veikiantiems šioje srityje, sudaroma terpė ir sąlygos piktnaudžiauti savo teisėmis, veikti nesąžiningai ir sąmoningai neatlikti formalių veiksmų (negauti leidimo), tokiu būdu pažeidžiant racionalaus pagrįstumo ir teisingumo principus bei visuotinai pripažintas vertybes, valdžios subjekto teisę gauti pajamas renkant rinkliavą bei viešąjį interesą gaunant lėšų visuomenės (viešojo intereso) poreikiams tenkinti, minėtų išvadų taip pat nepaneigia, kadangi nurodytiems principams, vertybėms ir interesams užtikrinti egzistuoja kitos atitinkamos teisinės priemonės, be kita ko, tiek Rinkliavų įstatyme, tiek Nuostatuose ir Taisyklėse bei kituose teisės aktuose įtvirtinti tiek vietinės rinkliavos mokėjimo, tiek išorinės reklamos įrengimo kontrolės bei atsakomybės už šių teisės aktų pažeidimus mechanizmai. Be to, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad nurodytos išvados neužkerta kelio pareiškėjui, pastarajam manant, kad buvo pažeistos jo teisės, pasinaudoti kitais jo teisių gynimo būdais (pvz., kreiptis dėl galbūt patirtos žalos atlyginimo ar pan.).

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys