2021-02-24 Nr. AB-3881-3-61-3-00308-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-128-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00308-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (pareigų ir teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, pareigų ir teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) 8 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 27 d. iki 2018 m. spalio 17 d., neturtinę žalą prašė priteisti laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2018 m. spalio 17 d. Kamerose, kuriose buvo laikomas, nuolat trūkdavo laisvo ploto, nes kamerose buvo dviese su dar vienu asmeniu. Visose kamerose medinės grindys išpuvusios, sienų dažai nutrupėję, po kriaukle bei prie grindų buvo pelėsio požymiai. Ilgą laiką buvo laikomas kameroje Nr. 76, kurioje lyjant lietui, per stogą į kamerą tekėdavo vanduo. 2018 m. minėtoje kameroje buvo atliktas remontas, tačiau stogo danga nebuvo sutvarkyta, nors pareiškėjas ne kartą prašė sutvarkyti, tačiau tik po kreipimosi į valstybines įstaigas buvo imtasi veiksmų pašalinti problemą. Teigė, kad ilgą laiką kameroje Nr. 76 buvo šalta, drėgna, pelydavo rūbai, pareiškėjas dėl to patyrė didelius nepatogumus.

3. Paaiškino, kad iki 2018 m. pradžios kamerose nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, pareigūnus tekdavo kviesti daužant šaukštu į duris. Tualetai nuo kameros gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m aukščio sienele, todėl pareiškėjas visada buvo matomas kito kameroje esančio nuteistojo, o užuolaida neapsaugodavo nuo į kamerą įeinančių pareigūnų. Karantino laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. kovo 9 d.) nebuvo taikomi jokie užsiėmimai, išskyrus 1.30 val. pasivaikščiojimą, o likusį laiką teko praleisti kameroje, kartą į savaitę išvesdavo į dušą nusiprausti iki 15 min.

4. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, jautėsi pažemintas, kankinamas. Pažymėjo, kad pažeidimai buvo ne trumpalaikio o nuolatinio pobūdžio.

5. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis, kuriose kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Taip pat pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 11 d. įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytą reikalavimą. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad masiniai renginiai, išvedimai į socialinės reabilitacijos priemones, mokyklą ir pan. nėra organizuojami karantino laikotarpiu, nes karantinas pagal savo pobūdį yra specialus laikinas režimas bei su juo susijusios sanitarinio pobūdžio priemonės, skirtos apsaugai nuo epideminio pobūdžio ligų, kuriomis gali užsikrėsti įstaigoje laikomi asmenys, įstaigos pareigūnai ir (arba) darbuotojai bei kiti asmenys.

7. Teigė, kad smulkūs Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų remonto darbai (pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan.) atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

8. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, o Lietuvos Respublikos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto nenumato. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros.

9. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad neretai suimtieji ir nuteistieji šią įrangą piktybiškai niokoja. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Taip pat pažymėjo, kad skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kameras, jų plotą ir kamerose buvusį asmenų skaičių ginčo laikotarpiu.

12. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

13. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma laikotarpiais nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 3 d., nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. kovo 6 d. ir nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. spalio 17 d. nebuvo pažeista, nes kamerose Nr. 109, Nr. 76, Nr. 83 ir Nr. 123 pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 3,94 kv. m iki 7,52 kv. m, t. y. visose minėtose kamerose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pareiškėjas savo skunde nenurodė, kad jam buvo apribota teisė pasinaudoti šiomis veiklomis, išskyrus karantino laikotarpį. Teismas nenustatė pareiškėjo atžvilgiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, todėl atskirai nevertino sanitarinio mazgo ir baldais užimamo ploto.

14. Teismas taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. vasario 18 d. pareiškėją laikant kameroje Nr. 124, minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma nebuvo užtikrinta 1 dieną, kameroje pareiškėjui teko tik 2,44 kv. m. Minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma taip pat buvo pažeista 2 dienas laikant pareiškėją kameroje Nr. 283, pareiškėjui teko tik 2,56 kv. m, ir 3 dienas kameroje Nr. 284, pareiškėjui 2 dienas teko tik 2,38 kv. m ir 1 dieną – 3,56 kv. m). Įvertinus tai, kad kamerose Nr. 124, Nr. 283 ir Nr. 284 esanti sanitarinio mazgo patalpa užima apie 0,7 kv. m, pareiškėjui tekęs plotas šioje kameroje buvo dar mažesnis.

15. Vertindamas laikotarpį nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 6 d. teismas konstatavo, kad pareiškėją laikant kamerose Nr. 219, Nr. 93, Nr. 83, Nr. 78 ir Nr. 76, pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, nes pareiškėjui skirtingais laikotarpiais šiose kamerose teko nuo 3,97 kv. m iki 7,94 kv. m, t. y. visose minėtose kamerose pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Tačiau pareiškėją laikant kameroje Nr. 123, kurios plotas 7,42 kv. m, minimali viena asmeniui tenkanti ploto norma pareiškėjo atžvilgiu 1 dieną nebuvo užtikrinta, kadangi šioje kameroje 2016 m. kovo 24 d. pareiškėjui teko tik 1,86 kv. m.

16. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu ir privatumo neužtikrinimu nurodė, kad Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime teigiama, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,7 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – PĮĮET) 16.5 punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

17. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse, todėl remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertino kaip tinkamą, todėl sprendė, jog pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra pagrindo konstatuoti. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad iki 2016 m. gruodžio mėn. užuolaidų gyvenamosiose kamerose nebuvo, teismas vertino galimą pareiškėjo teisių pažeidimą privatumo aspektu ankstesniais laikotarpiais.

18. Pareiškėjas skirtingais laikotarpiais iki 2016 m. gruodžio 1 d. 103 dienas kamerose Nr. 109, Nr. 219, Nr. 93, Nr. 83, Nr. 78 ir Nr. 76 buvo laikomas vienas, tačiau sanitariniam mazge nesant pakabintos užtraukiamos užuolaidos, teismas sprendė, kad nuo prižiūrėtojų, galinčių žiūrėti per kameros duryse esantį langelį arba atidarančių duris, privatumas pareiškėjui nebuvo užtikrintas, todėl pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų. Likusį laiką (164 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo prižiūrėtojų, tačiau ir nuo kamerose buvusių kitų nuteistųjų, kadangi pareiškėjas skirtingais laikotarpiais iki 2016 m. gruodžio 1 d. kamerose Nr. 124, Nr. 283, Nr. 284, Nr. 123, Nr. 93, Nr. 83, Nr. 78 ir Nr. 76 buvo laikomas su mažiausiai dar vienu asmeniu. Teismas sprendė, kad pareiškėjui iš viso 267 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

19. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad kameroje Nr. 76 lietingu laikotarpiu vanduo per stogą tekėdavo į kamerą, todėl ilgą laiką kameroje buvo šalta, drėgna, pelydavo rūbai, nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 124, Nr. 283, Nr. 284, Nr. 109, Nr. 123, Nr. 219, Nr. 93, Nr. 83, Nr. 78, Nr. 76. Lukiškių TI-K pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) 2017 m. kovo 27 d. ir 2017 m. kovo 28 d. patikrinimo aktus apie atliktus patikrinimus kameroje Nr. 123, tačiau pareiškėjas šioje kameroje laikytas nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 25 d. ir 2018 m. kovo 8 d., taigi NVSC patikrinimai kameroje Nr. 123 atlikti ne pareiškėjo laikymo joje ar šiam laikotarpiui artimu laikotarpiu.

20. Remdamasis NVSC 2016 m. liepos 11 d. patikrinimo aktu, patikrinimo, atlikto 2016 m. liepos 5 d.–liepos 8 d. laikotarpiu, metu, kameroje Nr. 124, į kurią atvykęs pareiškėjas buvo uždarytas 2016 m. vasario 12 d., kameroje Nr. 123, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 25 d., kameroje Nr. 219, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. higienos normų pažeidimų nenustatyta. Šiame akte nurodoma, kad patikrinimo metu kamerose Nr. 123, Nr. 124, Nr. 219 ant lubų ir sienų pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 123 buvo 57 proc., kameroje Nr. 124 – 56 proc., kameroje Nr. 219 – 57 proc., tai atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc.

21. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 11 d. su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių (toliau – ir Kontrolierius), nurodydamas, kad kameroje Nr. 76 yra laikomas jau daugiau nei metus, lietingu metu per lubas ir sienas bėga vanduo, sienos nuolat drėgnos, pelija, nors kamera po remonto. Kontrolierius šį pareiškėjo skundą persiuntė NVSC nagrinėti pagal kompetenciją. NVSC 2017 m. rugsėjo 21 d.–2017 m. rugsėjo 28 d. atlikęs patikrinimą kameroje Nr. 76, patikrinimo akte nurodė, kad išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 54,1 proc., kameroje ant sienų vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta. Lukiškių TI-K 2017 m. lapkričio 3 d. raštu pareiškėją informavo, kad stogas virš gyvenamosios kameros Nr. 76 sutvarkytas rugsėjo mėnesį, o kameros Nr. 76 patikrinimo metu NVSC specialistai neužfiksavo higienos normų pažeidimų. Be to, pareiškėjo su skundu pateiktame kitam nuteistajam adresuotame Lukiškių TI-K 2017 m. liepos 21 d. rašte nurodyta, kad 2017 m. birželio 29 d. Vilniuje buvo smarki liūtis, mieste susidarė ekstremali situacija, todėl lietaus nuotekų sistema vandeniui pašalinti nuo stogo paviršiaus buvo perpildyta dideliu kritulių kiekiu (lietaus vandens) ir susidarė ekstremali situacija, kai vanduo pradėjo sunktis į patalpą. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad Ūkio skyriaus vedėjui apžiūrėjus kamerą Nr. 76 konstatuota, jog ji tvarkinga ir atitinka teisės aktų reikalavimus, pažymėta, kad I-ojo korpuso stogo probleminės vietos yra sutvarkytos, o I-ojo korpuso stogo remontas perspektyvoje yra planuojamas. Aplinkybę, kad remontas kameroje Nr. 76 buvo atliktas 2015 m. ir 2017 m. patvirtina Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime esantys duomenys. Teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl kameroje Nr. 76 buvusio pelėsio, nuolatinio vandens per stogą ir sienas tekėjimo atmetė kaip nepagrįstus.

22. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su iškvietimo mygtuko nebuvimu kameroje, nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, jog gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių nuo kada iškvietimo sistema yra įrengta. Tačiau net jeigu signalizacijos mygtukas nebūtų įrengtas ar būtų neveikiantis, tokios faktinės aplinkybės konstatavimas savaime nesuponuotų pareiškėjo patirtos žalos. Vadovaujantis bendromis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir dėl to jis patyrė žalą. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminės signalizacijos neįrengimas jam sukėlė žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku ar dėl to patyręs kitokių didesnių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti iškvietimo sistemos mygtuku. Taip pat į bylą nėra pateikta jokių pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su signalizacijos mygtuko įrengimu ar jo suremontavimu. Teismas skundo teiginius šiuo aspektu vertino kaip nepagrįstus.

23. Teismas vertindamas pareiškėjo teiginius dėl užimtumo karantino metu nurodė, kad Lukiškių TI-K nepaneigė, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu įstaigoje buvo taikomas specialus karantino režimas, todėl teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais. Tačiau teismas sutiko su Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstyta pozicija, kad karantinas pagal savo pobūdį yra specialus laikinas režimas bei su juo susijusios sanitarinio pobūdžio priemonės, skirtos apsaugai nuo epideminio pobūdžio ligų, kuriomis gali užsikrėsti įstaigoje laikomi asmenys, įstaigos pareigūnai ir (arba) darbuotojai bei kiti asmenys, todėl karantino metu nėra organizuojami masiniai renginiai, išvedimai į socialinės reabilitacijos priemones. Be to, pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokioje veikloje ar kokiuose renginiuose jis norėjo dalyvauti. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą dalyvauti konkrečioje veikloje ar konkrečiuose renginiuose, o Lukiškių TI-K administracija atsisakė tokius prašymus tenkinti, nėra. Teismas šiuo aspektu nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

24. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, susijusių su ploto normos reikalavimo užtikrinimu (7 dienas) ir neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (267 dienas), todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas skunde prašė priteisti 8 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti nurodyta suma. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui kameroje tenkanti ploto norma (7 dienos), nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (267 dienos), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 400 Eur, kurią ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III. 25. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

26. Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas, tačiau nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas šiuo atveju turėjo pateikti kuo daugiau ir svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą. Pirmosios instancijos teismo nustatyta pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nepagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

27. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir pareiškėjo patirtos žalos, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines sąvybes, kurios gali būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo išsprendimui.

28. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė ir neturtinę žalą, atitinkamai nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės šioje byloje.

29. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

30. Nurodo, kad jo kalinimo laikotarpis buvo ilgas, jo atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2018 m. spalio 17 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu 7 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas kameroje, 267 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 400 Eur suma, kurią priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

33. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų valstybės civilinės (viešosios) atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos, dėl to pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrindo tenkinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su patirta neturtine žala. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą tikrins tik toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas, kadangi kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų pirmosios instancijos teismas ir nenustatė.

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, taip pat minimalaus teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiais aspektais.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu iš viso 7 dienas nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. vasario 18 d. nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas, pareiškėjui teko nuo 2,38 kv. m iki 3,56 kv. m ploto, o įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui kameroje tekęs plotas buvo dar mažesnis.

38. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto privatumo pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad šis pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

41. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, ir privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimai truko pakankamai ilgą laiką, todėl neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatyti pažeidimai nebuvo trumpalaikiai ar mažareikšmiai, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu nepagrįsti.

44. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 400 Eur suma nėra per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl jos mažinti nėra jokio pagrindo.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė