2016-01-06 Nr. AB-468-3-61-3-01846-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-3-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01846-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. J.-K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1634-756/2015 pagal pareiškėjos J. J.-K. skundą atsakovui Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J.-K. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. P-19 „Dėl nuosekliai žemesnės kvalifikacinės klasės J. J.-K. suteikimo ir kvalifikacijos tobulinimo“; priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl priedo už antrą kvalifikacinę klasę panaikinimo nuo 2014 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti 2 710 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja paaiškino, kad dirba Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo padėjėja, yra A lygio, 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautoja. Iki 2013 m. kovo 3 d. jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė, tačiau po 2013 m. tarnybinės veiklos vertinimo skundžiamu įsakymu jai buvo suteikta žemesnė trečia kvalifikacinė klasė ir pasiūlyta tobulinti kvalifikaciją. Pareiškėjos manymu, atliktas tarnybinės veiklos vertinimas nėra objektyvus, neatitinka teisės aktų reikalavimų; kasmetinio vertinimo išvada nepagrįsta objektyviais duomenimis, priimta pažeidus pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėja nurodė, kad įvykdė visas 2013 m. užduotis, turimas žinias ir profesinius įgūdžius panaudojo tarnybinės veiklos rezultatams pasiekti, tobulino kvalifikaciją tiek teismo organizuojamuose, tiek kituose mokymuose. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė, pareiškėjos tiesioginė vadovė, faktiškai įvertino tik keturis jos tarnybinės veiklos mėnesius. Pareiškėjos teigimu, ji laikėsi teisėjų, su kuriais dirbo, keliamų reikalavimų ir terminų, teisėjai dėl jos veiklos nėra pareiškę nepasitenkinimo, priekaištų.

Dėl šios priežasties tiesioginės vadovės išvados dėl netinkamai atliekamų funkcijų rengiant procesinių dokumentų projektus nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Pareiškėjos manymu, 2013 m. lapkričio 30 d. patikrinimo pažymos Nr. 5RT-206 duomenys nepagrindžia tiesioginio vadovo įvertinimo, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO pareiškėja ne visada tinkamai ir laiku atlikdavo priskirtas funkcijas. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsniu ir Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1106 redakcija) (toliau – ir Vertinimo taisyklės) nuostatomis, teigė, kad jos tarnybinę veiklą vertinusi Vilniaus apygardos administracinio teismo sudaryta Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) privalėjo įsitikinti, kad tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Vertinimo taisyklėse pateiktų rekomendacijų, apibūdinančių tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus.

Tačiau Vertinimo komisija neanalizavo, kokiomis aplinkybėmis ir įrodymais paremtas tiesioginio vadovo įvertinimas, kokiais kriterijais remiantis buvo patvirtinta tiesioginio vadovo surašyta išvada ir kaip nustatyta, kad pareiškėjai trūksta kvalifikacijos bei gebėjimų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti, ar kad pareiškėja šias funkcijas atliko netinkamai. Vertinimo komisijos nariai apsiribojo pokalbiu, kurio metu pareiškėja paaiškino, jog nesupranta, kodėl tiesioginis vadovas jos tarnybinę veiklą 2013 metais įvertino „patenkinamai“.

Vertinimo komisijai jokių dokumentų ir medžiagos, galinčios patvirtinti tiesioginio vadovo išvadą, nebuvo pateikta, buvo patikėta tiesioginio vadovo teiginiais, jų teisingumas bei pagrįstumas nebuvo tikrintas. Valstybės tarnautojo vertinimo procedūra, kai tiesioginis vadovas pateikia išvadą, jog valstybės tarnautojas netinkamai atlieka savo pareigas, o po to priima įsakymą, kuriuo pareiškėjai suteikiama žemesnė klasė ir pasiūloma tobulintis, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus principus bei bendruosius teisės principus.

Pagrįsdama skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėja nurodė, kad dėl atsakovo priimto neteisėto ir nepagrįsto įsakymo sukeltos baimės prarasti darbą ir vienintelį pajamų šaltinį, darbo kitose valstybinėse institucijose paieškos ginčo laikotarpiu ji patyrė nuolatinį stresą, buvo sutrikdyta sveikata, pradėjo kankinti emocinė depresija bei dvasiniai išgyvenimai. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko priimtas įsakymas pažemino pareiškėją kaip valstybės tarnautoją, kaip žmogų ir visuomenės narį, nes dauguma apie tai sužinojusių kolegų suabejojo jos, kaip specialistės, kompetencija, nors jos tarnybinė veikla per 12 darbo metų buvo vertinama tik gerai ir labai gerai, ji nebuvo nė karto bausta tarnybinėmis nuobaudomis.

Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas su skundu nesutiko ir atsiliepimuose prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjos 2013 metų tarnybinė veikla buvo įvertinta Valstybės tarnybos įstatymo ir Vertinimo taisyklių nustatyta tvarka. Vertinimo taisyklių 81 punkte nustatyta tvarka 2013 m. gruodžio mėnesį valstybės tarnautojai J. J.-K. buvo pateikta valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketa. Per 2013 m. gruodžio mėnesį įvykusį tiesioginio vadovo (teismo pirmininko) pokalbį su pareiškėja buvo aptarta jos užpildyta vertinimo anketa, gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, pasiekti rezultatai vykdant 2013 metams suformuluotas užduotis, kvalifikacijos tobulinimas. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkas, atsižvelgęs į teisėjų, su kuriais pareiškėja dirbo 2013 metais, pastabas, įvertinęs pareiškėjos gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 2013 m. pareiškėjai suformuotas užduotis, padarė išvadą, kad teisėjos padėjėjos 2013 m. procesinių dokumentų projektai dažniausiai parengti laiku, tačiau yra paviršutiniški, tarnautoja nesugeba teikti motyvuotų išvadų dėl bylose esančių teisės aiškinimo ir taikymo problemų, J. J.-K. trūksta gebėjimų darbe pritaikyti įgytas teisines žinias bei įgūdžius. Atsakovas pažymėjo, kad Vertinimo komisijoje pareiškėjai buvo sudarytos galimybės išdėstyti argumentus dėl jos tiesioginio vadovo vertinimo išvados. Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsakovas nurodė, kad nenustačius jo neteisėtų veiksmų vertinant pareiškėjos tarnybinę veiklą 2013 metais, nėra pagrindo teigti, kad jai buvo padaryta neturtinė žala.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos J. J.-K. skundą atmetė ir priteisė iš J. J.-K. 107,10 Lt (31,02 Eur) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų į Panevėžio apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą.

Pareiškėja J. J.-K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas su apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1634-756/2015 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą dėl atsakovo 2014 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. P-19 panaikinimo, atsižvelgdamas į pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio ir Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklėse nustatytų reikalavimų kontekste išsamiai ištyrė tiek Vertinimo komisijos, tiek pareiškėjos tiesioginio vadovo pateiktos tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Panevėžio apygardos administracinis teismas išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjos skunde išdėstytus esminius argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, be to, tinkamai vadovavosi administracinio teismo praktika, suformuota šios kategorijos bylose. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams ir padarytoms išvadoms, todėl iš naujo jų nekartojo. Be to, teisėjų kolegija nepasisakė ir dėl tų apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių iš esmės pagrįstai ir teisingai pasisakė Panevėžio apygardos administracinis teismas (t. y., dėl tarnybinės veiklos vertinimo procedūros, kai tiesioginis vadovas surašo vertinimo išvadą bei priima galutinį sprendimą dėl Vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo; dėl Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimo; dėl pareiškėjos dalyvavimo mokymuose vertinimo ir darbo su informacine sistema LITEKO).

Atmesdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ginčo esmę ir iš esmės nagrinėjo nereikšmingas bylos detales, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio ir su jo įgyvendinimu susijusių Vertinimo taisyklių taikymo praktiką, nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo, priimto įgyvendinant vertinimo komisijos pasiūlymus, susijusius su patenkinamu arba nepatenkinamu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimu (Vertinimo taisyklių 17, 18, 19 p.), pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar Vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, bet ir tai, ar Vertinimo komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią pateikė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendrojo pobūdžio dokumentas, kuriame turi būti pateiktas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos apibūdinimas pagal valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje konkretūs valstybės tarnautojo veiklos ir elgesio faktai neturi būti aptarinėjami, tačiau valstybės tarnautojo veiklos apibūdinimas pagal kiekvieną kriterijų turi būti pagrįstas atitinkamais faktiniais duomenimis. Todėl Vertinimo komisijai, kuri tikrina valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui, turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti faktiniai duomenys, priešingai nei skunde bei apeliaciniame skunde nurodė pareiškėja, tiek Vertinimo komisijai, tiek teismui buvo pateikti.

Teisėjų kolegija nustatė, jog Vertinimo komisija posėdžio metu nagrinėjo pareiškėjos pildytą (vėliau ir tiesioginio vadovo papildytą) 2014 m. sausio 8 d. karjeros valstybės tarnautojų (šiuo atveju J. J.-K.) kvalifikacijos vertinimo anketą bei 2014 m. sausio 20 d. pareiškėjos tiesioginio vadovo užpildytą tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. 5RT-26. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja J. P. patvirtino, jog posėdžio metu buvo atsižvelgta ir į 2012 m. lapkričio 30 d. Patikrinimo pažymą Nr. 5RT-206, kurioje pateiktos išvados apie Vilniaus apygardos administracinio teismo tarnautojų, be kita ko, ir J. J.-K., darbą su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, bei 2013 metais su pareiškėja dirbusios teisėjos N. Ž. 2013 m. gruodžio 19 d. surašytą klausimyną apie tarnautoją J. J.-K..

Teisėjų kolegija vadovavosi Vertinimo taisyklių 81, 9, 10 punktais, 2 priedu ir vertino, kad pareiškėjos tiesioginio vadovo užpildyta 2014 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvada Nr. 5RT-26 atitinka visus reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nustatyta, jog pareiškėjos tiesioginis vadovas – Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė, siekdama aptarti 2013 metų tarnybinės veiklos vertinimą, surengė pokalbį su pareiškėja, kurio metu buvo pakankamai išsamiai nagrinėjama jos tarnybinė veikla 2013 metais, pasiekti rezultatai ir kiti susiję klausimai. Aplinkybės, kad minėtas pokalbis įvyko, pareiškėja neneigia. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vertinimo taisyklės nereikalauja, jog pokalbis tarp tiesioginio vadovo ir valstybės tarnautojo, skirtas aptarti jo tarnybinės veikos rezultatus, būtų kaip nors užfiksuotas. Pagrindo netikėti liudytojos – pareiškėjos tiesioginės vadovės, parodymais dėl aplinkybių, kurios buvo aptariamos šio pokalbio metu, byloje nėra. Be to, šios liudytojos šališkumą patvirtinančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė.

Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Vertinimo taisyklės nenumato, kokiuose šaltiniuose užfiksuota informacija remdamasis tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas gali įvertinti jam pavaldaus asmens tarnybinę veiklą, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu išaiškintas aplinkybes, darė išvadą, kad tiesioginis vadovas, vertindamas pareiškėjos tarnybinę veiklą bei parengdamas 2014 m. sausio 20 d. J. J.-K. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. 5RT-26, iš esmės pagrįstai rėmėsi duomenimis, gautais per pokalbį su pareiškėja, taip pat per pokalbius su teisėjais, su kuriais 2013 metais dirbo pareiškėja. Šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankami spręsti apie pareiškėjos tarnybinėje veikloje 2013 metais pasiektus rezultatus ir tiesioginiam vadovui įvertinti pareiškėjos tarnybinę veiklą. Teisėjų kolegija atmetė pareiškėjos apeliacinio skundo teiginį, jog tiesioginės vadovės surašyta 2014 m. sausio 20 d. J. J.-K. tarnybinės veiklos vertinimo išvada Nr. 5RT-26 yra nepagrįsta objektyviais duomenimis.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiesioginio vadovo surašyta vertinimo išvada apie valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą yra vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija rėmėsi Vertinimo taisyklių 18-20 punktais ir, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktus duomenis bei pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. posėdyje apklaustų liudytojų – Vertinimo komisijos narių J. P., A. K. ir S. G. – parodymus, sprendė, jog Vertinimo komisijos pareiga patikrinti tiesioginio vadovo vertinimo išvados pagrįstumą, išnagrinėti, apsvarstyti ir įvertinti valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją nagrinėjamu atveju buvo įvykdyta tinkamai, t. y. taip, kaip to reikalauja Vertinimo taisyklių 18–25 punktų nuostatos.

Pasisakydama dėl apeliantės teiginio, jog tiesioginio vadovo surašyta vertinimo išvada yra nekonkreti, abstrakti, todėl pareiškėja nesuprato, kuo konkrečiai ji yra kaltinama ir dėl šios priežasties negalėjo tinkamai pasiruošti Vertinimo komisijos posėdžiui, teisėjų kolegija priminė, kad, kaip to reikalauja Vertinimo taisyklių nuostatos, tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas surengė pokalbį su tarnautoja J. J.-K., kurio metu aptarė ir aiškinosi tuos jam pavaldaus asmens tarnybinės veiklos aspektus, kurie buvo svarbūs ir įtakojo po pokalbio surašomos tarnybinės veiklos vertinimo išvados turinį.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad vertinamas valstybės tarnautojas turi galimybę savo argumentus, nesutikimą su tiesioginio vadovo užpildyta vertinimo išvada išdėstyti Vertinimo komisijos posėdyje. Tokia galimybė, kaip patvirtina byloje surinkti duomenys bei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų (taip pat pačios pareiškėjos) duoti parodymai, J. J.-K. buvo suteikta. Tai, kad, kaip teismo posėdžio metu paaiškino pareiškėja, ji tam tikrų paaiškinimų bei argumentų Vertinimo komisijos posėdžio metu neteikė, nes Vertinimo komisijos nariai tokių klausimų jai neuždavė, nepaneigia teismo padarytos išvados, kad Vertinimo komisija tinkamai įvykdė jai priskirtas funkcijas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių.

Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kviesti į teismo posėdį liudyti Vertinimo komisijos narę, vyr. specialistę darbui su įslaptinta informacija, V. V., teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teismas iškvietė ir teismo posėdžių metu apklausė tris (iš penkių) Vertinimo komisijos narių – J. P., A. K. ir S. G.. Šios liudytojos buvo kviestos pareiškėjos prašymu. Kokias naujas aplinkybes, be tų, kurias jau nurodė teisme apklausti liudytojai, būtų galėjusi patvirtinti V. V., pareiškėja nenurodė. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės motyvuotai ir pagrįstai atsisakė kviesti liudyti V. V..

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 str.), todėl pareiškėjos apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais netenkino, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

III. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos J. J.-K. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1634-756/2015.

Pareiškėja nurodo, kad dėl to paties Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko vertinimo už tą patį laikotarpį į teismą kreipėsi ir jos kolegė. Pirmosios instancijos teismas jos skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2154-520/2015 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir pareiškėjos kolegės apeliacinį skundą tenkino. Pareiškėja pabrėžia, kad į teismą, nesutikdamos dėl neigiamo tarnybinės veiklos vertinimo su kolege kreipėsi tuo pačiu metu ir jų skundžiamų įsakymų panaikinimo argumentai iš esmės buvo identiški, tačiau priimti galutiniai sprendimai yra skirtingi.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jos atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertino, jog faktiniai duomenys tiek Vertinimo komisijai, tiek teismui buvo pateikti, t. y., kad buvo pateikta pareiškėjos kvalifikacijos vertinimo anketa, tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimo išvada, patikrinimo pažyma Nr. 5RT-206 ir teisėjos pasirašytas klausimynas. Administracinėje byloje Nr. A-2154-520/2015, pareiškėjos manymu, teisingai pažymėta, kad be minėtos medžiagos turi būti pateikta byloje ir pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodikliai, t. y., nurodyta, kad bus tikrinami atsitiktinės atrankos būdu, taip pat atsižvelgiant į teisėjo pastabas, jei tokių būtų, parengti projektai, priskirtų funkcijų atlikimas per nustatytus terminus; remiantis teisėjo vertinimu bus tikrinama, ar sprendimų projektuose buvo teikiamos motyvuotos išvados.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad šioje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pateikti įrodymai, jog buvo tikrinami ir vertinami pareiškėjos L. M. parengti procesinių dokumentų projektai, kad buvo pateiktos konkrečios teisėjos pastabos dėl pareiškėjos nekvalifikuotai ir / ar ne laiku parengtų procesinių dokumentų projektų, dėl motyvuotų išvadų neteikimo. Pareiškėja pabrėžia, kad jos atveju tokia medžiaga taip pat nebuvo pateikta nei jai, nei Vertinimo komisijai, nei teismui. Pareiškėja nurodo, kad abiejose bylose teisėjų kolegijos skirtingai vertino 2012 m. lapkričio 30 d. patikrinimo pažymą Nr. 5RT-206.

Pareiškėja pažymi, kad tiek ji, tiek jos kolegė akcentavo, jog nebuvo atsižvelgta į vertinimus teisėjų, su kuriais jos dirbo vertinamuoju laikotarpiu. Pareiškėja nurodo, kad pati asmeniškai pakalbėjo su teisėjais apie jos darbo kokybę ir visiems patvirtinus, kad jokių pretenzijų jai neturėjo, vertino jos darbą gerai, dėl darbo kokybės niekam nesiskundė, apie šias aplinkybes informavo teismą posėdžio metu, tačiau į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai svaria aplinkybe laikė liudytojos I.

K. parodymus, o teisėjų kolegija, nagrinėdama jos kolegės skundą, iš esmės analogiškas aplinkybes vertino atmesdama jas kaip nepagrįstas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jos administracinėje byloje taip pat buvo pateikta jos asmens byla, kurioje yra duomenų, kad ji net du kartus per visą darbo laikotarpį buvo vertinta „labai gerai“ ir du kartus buvo suteikta aukštesnė kategorinė klasė, tačiau teisėjų kolegija į šias aplinkybes, priešingai nei jos kolegės byloje, neatsižvelgė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjos J. J.-K. pateiktas prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1634-756/2015.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja savo prašymą iš esmės grindžia aplinkybėmis, išvardintomis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009; 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-30/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-91-602/2015).

Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje P-71-858/2015).

Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo paskelbta ir įsiteisėjo 2015 m. liepos 9 d., o pareiškėja prašymą atnaujinti procesą padavė 2015 m. lapkričio 4 d. (pagal spaudą ant voko, II t., b. l. 117). Atsižvelgusi į pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas atnaujinti procesą pateiktas praleidus terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2154-520/2015, kuriame suformuota, pareiškėjos manymu, kitokia teismo praktika, nelaikytinas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1634-756/2015, todėl sužinojimas apie šį sprendimą nėra aktualus tikrinant, ar prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1634-756/2015 pagal pareiškėjos J. J.-K. skundą atsakovui Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas