2016-03-24 Nr. AB-6608-3-62-3-01133-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-784-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01133-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Marijampolės AVPK), 869 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad 2014 metais rinkimų į Lietuvos Respublikos Prezidentus ir į Europos Parlamentą rinkiminės kampanijos metu į jo namus buvo atneštas J. M. vardu išrašytas rinkimų pažymėjimas. Šiame dokumente buvo nurodyta, kad paminėto asmens gyvenamoji vieta yra pareiškėjo privačiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Jurbarke. Pareiškėjo būste toks asmuo niekada negyveno, todėl ši aplinkybė ir buvo paaiškinta rinkimų organizatoriams. Kurjerių vizitai ėmė kartotis ir 2014 metų liepos mėnesio pabaigoje pašto kurjeris vėl atnešė J. M. vardu išrašytus teismo dokumentus. Pašto kurjeriui vėl teko aiškinti, kad J. M. čia niekada nebuvo ir nėra. Analogiški vizitai nuolat ėmė kartotis, todėl pareiškėjas Jurbarko rajono savivaldybėje sužinojo, kad 2005 m. balandžio 21 d. J. M. gyvenamoji vieta deklaruota pareiškėjo gyvenamajame name. Savivaldybėje jam buvo paaiškinta, kad 2005 m. balandžio 21 d. gyvenamosios vietos deklaravimą vykdė Jurbarko rajono policijos komisariato (toliau – ir PK) Migracijos poskyris. Siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės AVPK Jurbarko rajono PK, kuris 2014 m. rugpjūčio 4 d. jo skundą persiuntė nagrinėti Marijampolės AVPK Migracijos skyriui. Marijampolės AVPK Migracijos skyrius 2014 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 64-4-S-1111 pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame kilusios problemos neišsprendė.

Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas, be jo sutikimo deklaruodamas J. M. gyvenamąją vietą pareiškėjui priklausančiame name, pažeidė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 15 ir 16 straipsnių, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 563 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkto reikalavimus. Paminėtuose teisės aktuose numatyta, kad institucijos pareigūnams turėjo būti pateiktas gyvenamosios patalpos savininko (bendraturčių) ar jo įgalioto asmens parašu patvirtintas sutikimas, jog asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiams) priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, jeigu šio sutikimo nėra deklaracijoje. Deklaruojant J. M. gyvenamąją vietą pareiškėjo privačiame būste jis sutikimo nedavė ir sutikimo niekas niekada pareiškėjo neprašė. Pareiškėjas taip pat nepasirašė ir J. M. deklaracijoje. Atsakovas šių teisės normų reikalavimų nepaistė, todėl darytina prielaida, kad atsakovas aplaidžiai, nerūpestingai ir neteisėtai veikė bei nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teises, viršijo savo įgaliojimus, taip pat šį faktą bandė iškreipti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų pajuto diskomfortą, jį slegia nerimas, baimė, jis patyrė nervinę įtampą, taip pat pablogėjo jo sveikata. Tik pareiškėjo, o ne atsakovo pastangų dėka J. M. 2014 m. rugpjūčio 3 d. buvo išregistruotas iš pareiškėjui priklausančio būsto, tačiau problemos nesibaigė. 2014 m. rugsėjo 29 d. pas pareiškėją vėl atvyko pašto kurjeris su antstolio dokumentais, skirtais J. M.. Pareiškėjas vėl pasijuto nejaukiai, patyrė stresą, aiškindamas kurjeriams, kad toks asmuo šiuo adresu niekada negyveno ir negyvena. Visais analogiškais atvejais pareiškėjas ir jo šeima patiria diskomfortą, nervinę įtampą. Pareiškėjui padidėjo kraujospūdis, pablogėjo sveikata, jis privalo vartoti vaistus, sutriko miegas. Pareiškėjas nuo nervinės įtampos išgyveno dvasinį sukrėtimą, sutriko ne tik jo, bet ir jo neįgalios žmonos sveikata. Dėl išgyvenimų patyrė 869 Eur neturtinę žalą, kuri priteistina iš atsakovo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime į skundą pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Jurbarko rajono PK Migracijos poskyris 2005 m. balandžio 21 d., tvarkant J. M. deklaravimo duomenis, vadovavosi tuo metu galiojančiu Įstatymu ir Taisyklių 13 punkto, 13.6–13.8 punktų nuostatomis. Šis teisinis reglamentavimas numatė būtiną gyvenamosios patalpos savininko sutikimą, o be tokio sutikimo gyvenamosios vietos deklaravimas pareiškėjui priklausančiame name būtų buvęs neįmanomas. Atsakovas ir jo atstovas taip pat pabrėžė, kad 2004–2005 metų deklaravimo bylos buvo sudaromos ir tvarkomos vadovaujantis Raštvedybos taisyklių, patvirtintų Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 „Dėl Raštvedybos taisyklių patvirtinimo“. Šiame teisės akte numatyta, kad deklaravimo bylų saugojimo terminas yra 5 metai. 2011 m. balandžio 19 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariate buvo sunaikintos deklaravimo bylos. Taip pat buvo sunaikinta ir J. M. gyvenamosios vietos deklaravimo byla. Tai patvirtina Jurbarko rajono policijos komisariato 2011 m. balandžio 19 d. naikinti atrinktų bylų (dokumentų) aktas Nr. 85-IL-517.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nuo 2005 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikoje vyko ne vieni rinkimai, tačiau pareiškėjas iki 2014 m. rugpjūčio 3 d. ignoravo jo gyvenamajame name deklaruotą pašalinį asmenį, nors Taisyklių 69 punkte numatyta, kad asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, ir gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) turi teisę kreiptis į deklaravimo įstaigą dėl deklaravimo duomenų ištaisymo, pakeitimo ar panaikinimo, o 70–70.3 punktuose įtvirtinti deklaravimo duomenų pakeitimo pagrindai. Be to, duomenys apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą neviešinami, nes tai įtvirtinta Įstatymo 9 straipsnio 1–2 dalyse. Pats pareiškėjas nurodė, kad tik atsitiktinai 2014 metų gegužės mėnesį apie tai sužinojo. Tai patvirtina, kad visuomenės akyse pareiškėjas ir jo šeima negalėjo būti pažeminti, negalėjo sutrikti jų sveikatos, o po pareiškėjo kreipimosi į Jurbarko rajono savivaldybės administraciją 2014 m. rugpjūčio 3 d. J. M. deklaravimo duomenys buvo panaikinti. Be to, Migracijos poskyrio darbuotojas, deklaruodamas J. M. gyvenamąją vietą, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nenustatyta, kad atlikdamas minėtas funkcijas Migracijos poskyrio darbuotojas pasielgė netinkamai. Akivaizdu, kad neteisėtų pareigūnų veiksmų nebuvo, jų nėra nustatyta.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė faktines bylos aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, jog Įstatymo 7 straipsnio 5 dalis, Taisyklių 13.1, 13.6 ir 13.8 punktų nuostatos numatė, kad 2005 metais Jurbarko rajono PK Migracijos poskyriui J. M., norėdamas teisėtai deklaruoti gyvenamąją vietą, privalėjo pateikti pareiškėjo sutikimą. Taisyklių 85–88 punktai, 11 priedas nustato, kad tokie duomenys (išskyrus vietinės rinkliavos mokėjimo dokumentus) saugomi 5 metus.

Teismui pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, kai be jo sutikimo J. M. gyvenamoji vieta 2005 metais buvo deklaruota pareiškėjui priklausančiame gyvenamajame name ir todėl 2014 metais pas jį eilę kartų lankėsi pašto kurjeriai, kurie norėjo įteikti įvairius dokumentus J. M.. Neturtinę žalą pareiškėjas įvardijo kaip dėl atsakovo veiksmų 2014 metais atsiradusį diskomfortą, nerimą, baimę, nervinę įtampą, sveikatos pablogėjimą, kraujospūdžio padidėjimą. Pareiškėjas taip pat jautėsi nejaukiai, patyrė stresą aiškindamas kurjeriams, kad toks asmuo šiuo adresu niekada negyveno, buvo priverstas vartoti vaistus, jam sutriko miegas. Jokių rašytinių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, apie savo sveikatos būklę pareiškėjas teismui nepateikė. Dėl pareiškėjo sutuoktinės sveikatos būklės teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, kad jis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka įgaliotas atstovauti sutuoktinės interesams administracinio proceso metu. Teismas taip pat akcentavo, kad ginčo situacijoje pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis nedavė sutikimo dėl J. M. gyvenamosios vietos deklaravimo, o atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nepateikė įrodymų, kad toks sutikimas buvo. Be to, deklaravimo bylų saugojimas ir sunaikinimas buvo atliktas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Vietinės rinkliavos kvito duomenys gali patvirtinti tik piniginių lėšų sumokėjimą, o ne sutikimo (ar nesutikimo) buvimą 2005 metais.

Teismas vertino, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie pablogėjusią sveikatą bei emocinę būklę keletą kartų 2014 metais pranešant pašto kurjeriams apie J. M. nebuvimą nurodytu adresu neturtinės žalos atsiradimui bei atlyginimui nelaikytini pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Teismas akcentavo, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Pareiškėjo nurodyti neigiami veiksniai neatitinka teismų praktikos (buvo neintensyvūs, mažareikšmiai ir trumpalaikiai), todėl yra pakankamas pagrindas išvadai, jog ginčo situacijoje teismui nebuvo pateikti įrodymai apie neturtinės žalos padarymą (atsiradimą). Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į ankščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikyti pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. Pareiškėjas J. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui, ir išdėsto, jog Kauno apygardos administracinis teismas paskirdamas nagrinėti bylą iš naujo tam pačiam teisėjui A. M. buvo neteisingas, nes teisėjas A. M. dėl šio skundo jau buvo pasisakęs, todėl galėjo būti šališkas, priėmė neteisingą, neteisėtą ir naikintiną sprendimą. Nesutinka su teismo sprendime išdėstytu motyvu, kad Migracijos poskyrio darbuotojas, deklaruodamas J. M. gyvenamąją vietą, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų. Taip pat nenustatyta, kad atlikdamas minėtas funkcijas Migracijos poskyrio darbuotojas pasielgė tinkamai ar netinkamai, kad neteisėtų pareigūnų veiksmų nebuvo. Apelianto sutikimo nėra, nes jo nebuvo, tokio dokumento dokumentų sunaikinimo akte nėra užfiksuota, to, kad toks dokumentas sunaikintas (J. L. sutikimas dėl J. M. deklaravimo jo būste), taip pat nėra. Atsakovas deklaravimo fakto neginčija, tai yra vienas iš įrodymų, kurių teismas nepripažino. Kilus abejonėms teismas palaikė atsakovo argumentus, apelianto (silpnesniosios šalies) argumentų nepalaikė. Tokie teismo argumentai neatitinka nusistovėjusios teisminės praktikos ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendime išdėstytu motyvu, kad nuo 2005 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikoje vyko ne vieni rinkimai, tačiau apeliantas iki 2014 m. rugpjūčio 3 d. ignoravo jo gyvenamajame name deklaruotą pašalinį asmenį. Tai netiesa, kai tik apeliantas sužinojo, 2014 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į Jurbarko rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių su prašymu Nr. (2014-56-PRK)-42 dėl J. M. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo.

Apeliantas iš dalies sutinka su teismo sprendime išdėstytu motyvu dėl jo ir sutuoktinės sveikatos būklės. Apeliantas vartoja vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio – „Monozide“, „Monopril“ ir kt., kurie priklauso kompensuojamų vaistų grupei, receptų pateikti nėra galimybės, nes originalūs receptai lieka vaistinėje, o kopijų dėl prastos kokybės padaryti neįmanoma, todėl kaip įrodymą prideda kompensuojamų vaistų paso kopiją.

Apeliantas iš dalies sutinka su teismo sprendime išdėstytu motyvu, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, kad jis ABTĮ nustatyta tvarka įgaliotas atstovauti sutuoktinės interesams administracinio proceso metu. Informuoja, kad neįgalios sutuoktinės interesų gynimui atstovauti turi įgaliojimą dešimčiai metų, nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2020 m. sausio 1 d. Apeliantas nesutinka su teismo sprendime išdėstytu motyvu dėl tariamo perteklinio argumento, kuriuo, apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl ABTĮ 1, 3, 15 straipsnių. Apeliantas kreipdamasis į teismą norėjo, kad būtų išspręstas ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje, taip pat norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad galėjo būti įvykdyta nusikalstama veika. Atmetant apelianto skundą kaip nepagrįstą, manoma, buvo pažeistos ne tik atitinkamos teisės normos, bet ir apelianto konstitucinės teisės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas J. L. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atlyginti neturtinę žalą (869 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti neigiami veiksniai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl yra pakankamas pagrindas išvadai, jog ginčo situacijoje teismui nebuvo pateikti įrodymai apie neturtinės žalos padarymą (atsiradimą).

J. L. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde teigia, jog teisėjas galėjo būti šališkas, jis sutikimo dėl deklaravimo jo bute J. M. nedavė, taip pat netiesa, kad jis ignoravo jo gyvenamajame name deklaruotą asmenį, todėl priėmė neteisingą, neteisėtą ir naikintiną sprendimą.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Byloje dėl įrodymų (deklaravimo bylos) sunaikinimo nėra galimybės vienareikšmiškai konstatuoti, kad atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus. Aplinkybės (sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą buvo privaloma gauti pagal teisės aktus ir pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu eilę metų buvo atnešami J. M. vardu bei pavarde išrašyti rinkimų pažymėjimai), kuriomis Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas motyvuoja savo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, nėra grindžiamos jokiais įrodymais, todėl vertintinos kaip prielaidos ir spėjimai, nesudarantys pakankamo pagrindo konstatuoti, jog atsakovo atstovo veiksmai buvo teisėti. Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog J. M. gyvenamoji vieta buvo deklaruota pareiškėjo sutikimu, ir atsakovo atstovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad atsakovo atstovas jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo adresu ((duomenys neskelbtini), Jurbarke) 2005 m. balandžio 21 d. neteisėtai deklaravo (be J. L. sutikimo) J. M. gyvenamąją vietą. Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, apeliantas pajuto diskomfortą, jį slegia nerimas, baimė, patyrė nervinę įtampą, pablogėjo sveikata. Pareiškėjas taip pat jautėsi nejaukiai, patyrė stresą aiškindamas pašto kurjeriams, kad toksai asmuo niekada negyveno, buvo priverstas vartoti vaistus, jam sutriko miegas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. L. nepateikė jokių įrodymų apie neturtinės žalos padarymą (atsiradimą), t. y. kad jis patyrė tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą (dėl anksčiau nurodytų atsakovo atstovo veiksmų sukeltų išgyvenimų į gydytojus nesikreipė ir tai negali patvirtinti jokiais įrodymais). Kitaip sakant, tariami padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą prašomam priteisti žalos dydžiui pagrįsti nepakanka. Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės (moralinės) žalos atsiradimo faktą. Be to, pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai pažymėjo, jog vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie pablogėjusią sveikatą bei emocinę būklę keletą kartų 2014 metais pranešant pašto kurjeriams apie J. M. nebuvimą nurodytu adresu <...> ir kad šie veiksniai buvo neintensyvūs, mažareikšmiai ir trumpalaikiai, nėra pakankami neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Taigi atsižvelgiant į bylos medžiagą nėra jokio pagrindo teigti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – teisės pažeidimu padarytos žalos atsiradimo, o nenustačius šios sąlygos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.)

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (teisėjas A. M. šioje byloje nutartimi buvo atsisakęs priimti nagrinėti J. L. skundą) nesudaro pagrindo teisėjui nusišalinti ar nušalinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio prasme. Kitų konkrečių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, nenustatyta ir pareiškėjo nepateikta, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėjas buvo šališkas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan