66764397-0abd-4c44-be4a-aee7429eddf7 · Panevėžio apygardos teismas

Pirmosios instancijos teismo teisėjasPirmosios instancijos teismo teisėjas                          Civilinė byla Nr. 2A-774-544/2015Vygintas Mažuika                          Proceso Nr. 2-08-3-02173-2015-4                          Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.7.1; 1.3.7.7.; (S)                           1.3.7.8.;3.2.4.11; 3.3.1.18; 3.3.1.21;

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 26 d.Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovių D. V., J. K. ir J. U. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3241-828/2015 pagal ieÅ¡kovių D.

V., J. K., J. U. ieÅ¡kinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimų, priimtų jų atžvilgiu, panaikinimo atsakovui vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: 2015 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ ieÅ¡kovių D. V., J.

U. bei J. K. atitinkamai buvo priteista 450,18 Eur, 468,37 Eur bei 372,01 Eur materialinės žalos atlyginimo. Nesutikdamos su tokiais sprendimais jos kreipėsi į pirmosios instancijos teismÄ .Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovės reikalavo panaikinti Komisijos sprendimus ir priteisti iÅ¡ atsakovo visas jų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad su atsakovu sudarytos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkto, kuriame apibrėžta darbuotojų atsakomybė, nuostatos yra pernelyg plačios ir nekonkrečios, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieÅ¡kovėms buvo perduotos materialinės vertybės ir kad prieÅ¡ tai materialus turtas buvo inventorizuotas.

Taigi darbdavys neužtikrino tinkamų sÄ lygų, kad darbuotojos galėtų vykdyti sutartimi prisiimtas prievoles, o aptariama materialinės atsakomybės sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, dėl ko nėra pagrindo iÅ¡ ieÅ¡kovių priteisti padarytÄ Å¾alÄ . Be to, ieÅ¡kovės sutiko su inventorizacijos iÅ¡vadomis tik todėl, kad nenorėjo bÅ«ti atleistos iÅ¡ darbo, tikėjo bendrovės direktorės tvirtinimu, kad parduotuvei dirbant pelningai nereikės padengti visų nuostolių. IeÅ¡kinyje nurodoma ir tai, kad 2014 m. spalio 13 d. inventorizacijos aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų, jame nėra nurodyti inventorizuojamų objektų duomenys (pavadinimai, matavimo rodikliai, kiekiai, kaina, suma ir kt.), nėra raÅ¡tiÅ¡ko patvirtinimo, kad buvo atiduoti visi dokumentai.

Aktas prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Inventorizacijos taisyklės) 13 p. nuostatoms, kadangi materialiai atsakingi asmenys, kaip Å¡iuo atveju ieÅ¡kovės, negali bÅ«ti įtraukiamos į inventorizacijos komisijÄ , iÅ¡skyrus tam tikras iÅ¡imtis.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovių ieÅ¡kinį atmetė, priteisė vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“ iÅ¡ D.

V. 450,18 Eur materialinės žalos atlyginimo, iš J. K. 372,01 Eur materialinės žalos atlyginimo, iš J. U. 468,37 Eur materialinės žalos atlyginimo, o taip pat iš ieškovių atsakovui priteisė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovių dirbtas darbas (pardavėjos ir vedėja) buvo tiesiogiai susijęs su disponavimu materialinėmis vertybėmis, joms buvo visiškai aišku, už kokias konkrečiai materialines vertybes jos atsakingos (prekės, piniginės lėšos, esančios parduotuvėje ir darbuotojų priimamos į parduotuvę), dėl ko sudaryta sutartis yra aiški ir atitinka įstatymo reikalavimus, juo labiau kad ieškovės anksčiau yra dirbusios kitus darbus, susijusius su materialinių vertybių saugojimu.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad anksčiau, t. y. 2014 m. sausio 20 d. parduotuvėje taip pat buvo atlikta inventorizacija ir nustatytas 539,69 Lt trÅ«kumas, kurį ieÅ¡kovės atlygino. Taigi joms buvo žinomos ir suprantamos su jomis sudarytos materialinės atsakomybės sutarties nuostatos, įskaitant ir pasekmes, nustačius trÅ«kumÄ (pareiga jį atlyginti). Pirmosios instancijos teismas atmetė ieÅ¡kovių argumentus, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kad joms buvo perduotos materialinės vertybės, kadangi prekių priėmimo dokumentuose yra jų paraÅ¡ai, o kiti dokumentai yra įtraukti į apskaitÄ , bei kad atliekant inventorizacijÄ buvo pažeistos Inventorizacijos taisyklių nuostatos, kadangi jokių esminių pažeidimų padaryta nebuvo, o pačios ieÅ¡kovės sutiko su inventorizacijos iÅ¡vadomis.

Be to, įmonėje buvo vedama suminė materialinių vertybių apskaita, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, todėl nustatyti konkrečių prekių trÅ«kumÄ nėra jokio pagrindo.Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovės praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti bei priteisti iÅ¡ atsakovo jų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Dėsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ dėl materialinės atsakomybės bei jos sutarties turinio ir tvirtina, kad su jomis sudaryta materialinės atsakomybės sutartis yra pernelyg nekonkreti ir neaiÅ¡ki, dėl ko nėra galimybės nustatyti aiÅ¡kias jų atsakomybės ribas, nebuvo suraÅ¡ytas joks materialinių vertybių perdavimo aktas, pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti, iÅ¡ ko yra susidaręs trÅ«kumas, joms nebuvo pateiktas antras visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties egzempliorius.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, jog atsakovo atstovė neatmeta galimybės, jog galėjo įsivelti klaida skaičiuojant, o taip pat nebuvo įvertintos prekėms taikytos nuolaidos. Taigi nesant galimybės nustatyti, kokių prekių trūksta, nėra galimybės nustatyti ar ieškovės prisiėmė šias materialinės vertybes, ar gali joms už tai kilti materialinė atsakomybė. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad trūkumas galėjo atsirasti ir nukainavus prekes besibaigiant galiojimo laikui.

Taigi nenustačius iÅ¡ ko susidarė trÅ«kumas, nėra galimybės nustatyti ir trÅ«kumo atsiradimo priežastinio ryÅ¡io su neteisėtais ieÅ¡kovių veiksmais. Apeliantės nesutinka, jog inventorizacija buvo atlikta nepažeidžiant nustatytos tvarkos, kadangi ieÅ¡kovės atliekant revizijÄ buvo inventorizacijos komisijos sudėtyje, atliko aktyvius veiksmus, skaičiavo ir tikrino materialines vertybes kaip ir kiti komisijos nariai, nors to daryti jos negalėjo. Atsižvelgiant į tai, atlikta revizija laikytina niekine, dėl ko negali bÅ«ti vertinama kaip tinkamas įrodymas, pagrindžiantis bendrovei padarytÄ Å¾alÄ .

Kartu pabrėžiama ir tai, jog ieÅ¡kovės sutiko atlyginti nuostolius tik todėl, kad bijojo prarasti darbÄ , o neturėdamos teisinio iÅ¡silavinimo negalėjo suvokti, kad su jomis sudarytos terminuotos darbo sutartys. Taigi jų sutikimai atlyginti nuostolius buvo iÅ¡gauti apgaulės bÅ«du. Kartu atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys ir į tai, jog darbdavys nesukÅ«rė tinkamų sÄ lygų materialinėms vertybėms saugoti, neparengė jokių saugojimo instrukcijų ar taisyklių, nekontroliavo jam pavaldžių darbuotojų, t. y. pats darbdavys sudarė sÄ lygas žalai atsirasti, dėl ko, net ir pripažinus esant trÅ«kumÄ , iÅ¡ ieÅ¡kovių piniginės lėšos neturėtų bÅ«ti priteisiamos.

Atsiliepimu į pateiktÄ apeliacinį skundÄ atsakovas vartotojų kooperatyvas „(duomenys neskelbtini)“ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ bei iÅ¡ ieÅ¡kovių priteisti po 70 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Nurodo, kad tenkinti apeliacinį skundÄ nėra pagrindo, nes visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties grafoje „Sutarties Å¡alių teisės ir pareigos“ tiksliai nurodyta, kad darbuotojai privalo saugoti ir tausoti jiems patikėtas materialines vertybes.

Visos apeliantės turėjo patirties prekyboje, bendrovėje atlikus pirmÄ jį patikrinimÄ ir nustačius trÅ«kumus jos Å¡iuos trÅ«kumus padengė gera valia. Teisės aktai neįpareigoja darbdaviui vesti visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarčių registravimo žurnalÄ . Sprendžiant dėl to, ar apeliantės gavo visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties egzempliorių, turi bÅ«ti atsižvelgta į tai, kad ieÅ¡kovės pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog nėra gavusios ir darbo sutarčių antrojo egzemplioriaus, bet tai buvo paneigta atsakovo pateikto darbo sutarčių registracijos žurnalo įraÅ¡ais.

Atsiliepime nurodoma ir tai, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog nebuvo vertybių perdavimo – priėmimo akto, todėl apeliantės jokių vertybių nepriėmė, yra niekiniai. Darbuotojos buvo priimtos į darbÄ parduotuvėje, kuri buvo kÄ tik atidaryta po remonto darbų, ir iki jų priėmimo jokių materialinių vertybių parduotuvėje nebuvo. Visas materialines vertybes iÅ¡ prekių tiekėjų priėmė pačios apeliantes. Å iÄ aplinkybę posėdžio metu patvirtino tiek kooperatyvo direktorė, tiek pačios apeliantes.

Be to, pirmosios inventorizacijos metu visos prekės buvo apskaitytos, o trÅ«kumas susidarė per laikotarpį po pirmosios inventorizacijos. Faktai, kad ant kai kurių sÄ skaitų – faktÅ«rų nėra ieÅ¡kovių parašų, rodo tik jų aplaidumÄ , kadangi visos sÄ skaitos, pasibaigus ataskaitiniam periodui, yra pristatomos į kooperatyvo buhalterijÄ , kuri patikrina, ar pardavėjos yra pasiraÅ¡iusios ant kooperatyvui tenkančių sÄ skaitų egzemplioriaus. Kadangi abejonių sukėlusios sÄ skaitos iÅ¡ prekių tiekėjų buvo gautos dar iki apskaitinio laikotarpio pabaigos (nuo 2014-10-01 iki 2014-10-14), tai pačios apeliantės dar nebuvo jų peržiÅ«rėjusios ir pasiraÅ¡iusios.

TÄ patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-10-08 PVM sÄ skaita – faktÅ«ra Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ant prekių tiekėjo pateiktų savųjų sÄ skaitos egzempliorių aiÅ¡kiai matomas J. U. paraÅ¡as. Be to, visos sÄ skaitos yra įtrauktos į prekinę – piniginę apyskaitÄ , sudaromÄ parduotuvės darbuotojų, ir tai neabejotinai parodo, kad visos sÄ skaitose nurodytos prekės apeliančių buvo priimtos. Nurodė, kad inventorizacija atlikta nepažeidžiant jos atlikimo taisyklių.

Apeliančių aktyvÅ«s veiksmai skaičiuojant ir tikrinant materialines vertybes pasireiÅ¡kė ne inventorizacijos atlikimo metu, o pertikrinant revizijos rezultatus, kai paaiÅ¡kėjo dideli trÅ«kumai. Teiginys, kad apeliantės, neturėdamos teisinio iÅ¡silavinimo, nesuprato, jog yra sudaryta terminuota darbo sutartis, visiÅ¡kai nepagrįstas ir nelogiÅ¡kas, kadangi darbo sutartyje buvo aiÅ¡kiai nurodyta, kuriam laikui sudaroma terminuota sutartis. Argumentas, kad prekių galėjo trÅ«kti dėl vagystės, buvo paneigtas pateiktu nutarimu sustabdyti ikiteisminį tyrimÄ , kadangi jame konstatuojama, kad iÅ¡daužus lango stiklo paketÄ Ä¯ parduotuvės vidų nepatekta.

Taigi labiausiai tikėtina prekių trÅ«kumo priežastis yra ta, kad apeliantes, pažeisdamos visas tvarkas ir instrukcijas, prekes gyventojams duodavo ir be apmokėjimo. Apeliančių paaiÅ¡kinimÄ , jog sutikimai ir prisipažinimai buvo iÅ¡gauti apgaule, paneigia tai, kad į bylÄ yra pateikti jų pačių ranka raÅ¡yti sutikimai atlyginti nuostolius. Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.), iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Teismo sprendimas turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalÄ kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.

Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalÄ , padarytÄ neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, jog 2013 m. spalio 21 d. buvo sudarytos terminuotos (nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2014 m. spalio 21 d.) darbo sutartys Nr. 131, 132 bei 133, pagal kurias ieÅ¡kovės J.

K., J. U. bei D. V. pradėjo dirbti atsakovui vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje maisto prekių parduotuvėje Nr.

3. Pagal sudarytas darbo sutartis D. V. dirbo parduotuvės vedėja, o J. K. ir J. U. – pardavėjomis (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015, 1 t. 22 – 27 b. l.). Be to, 2013 m. spalio 21 d. buvo sudaryta ir visiÅ¡kos grupinės materialinės atsakomybės sutartis, pagal kuriÄ , be kitų nuostatų, visos trys ieÅ¡kovės, kaip parduotuvės darbuotojos, susitarė, kad atsako už joms patikėto turto netekinimÄ ar jo vertės sumažėjimÄ , sugadinimÄ (sužalojimÄ ), o taip pat už netinkamÄ materialinių vertybių apskaitÄ (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015, 1 t., 28 – 29 b. l.). 2014 m. spalio 10 d. patvarkymu Nr. 32 atsakovas pavedė atlikti vertybių inventorizacijÄ , kurios metu buvo nustatyta, jog už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2014 m. spalio 13 d. yra 180,86 Lt piniginių lėšų, prekių už 33679,18 Lt, taros už 319 Lt.

Vertybių patikrinimo rezultatų akte nurodoma, kad buhalterinės apskaitos duomenimis prekių (pinigų) parduotuvėje turėjo bÅ«ti už 44126,96 Lt, taros už 319 Lt. Tokiu bÅ«du nustatytas 9764,58 Lt trÅ«kumas. Darbuotojos su inventorizacijos rezultatais sutiko, parašė įsipareigojimus padengti trÅ«kumÄ . Viso susidariusio trÅ«kumo darbuotojos nepadengė, dėl ko darbdavys kreipėsi į KomisijÄ , kuri nuostolių atlyginimÄ priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovių (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015, 1 t., 30 – 48 b. l.; 14 – 19 b. l.).

Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, o to neginčija ir ieÅ¡kovės pateiktu apeliaciniu skundu, kad joms dirbant atsakovui priklausančioje parduotuvėje 2014 m. spalio 13 d. buvo nustatytas daugiau nei 9 tÅ«kstančių litų trÅ«kumas. Tačiau apeliaciniu skundu ieÅ¡kovės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad joms kyla visiÅ¡ka materialinė atsakomybė atlyginti Å¡iuos nuostolius. Tokie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iÅ¡dėstė ieÅ¡kovių materialinės atsakomybės sÄ lygas ir nurodė, kokiais faktiniais duomenimis vadovaujantis jos nustatytos.

Teisėjų kolegija su šiomis išvadomis sutinka ir jų nekartoja, o toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.Ieškovės tvirtina, kad su jomis sudaryta visiškos grupinės materialinės atsakomybės sutartis yra netinkama, joje neaiškiai ir nekonkrečiai buvo nurodyti joms perduodami objektai, prieš pasirašant visiškos materialinės atsakomybės sutartį nebuvo atlikta inventorizacija, nebuvo įteiktas antrasis šios sutarties egzempliorius, taigi jos nežinojo, už kokias materialines vertybes atsako, o visiška grupinė materialinės atsakomybės sutartis turėtų būti vertinama kaip negaliojanti.

Tačiau aptariamos visiÅ¡kos grupinės materialinės atsakomybės sutarties sÄ lygose aiÅ¡kiai nurodyta, kad darbuotojai privalo saugoti ir tausoti jiems patikėtas materialines vertybes ir imtis priemonių, jeigu atsiranda reali grėsmė jų saugumui; darbuotojai atsako už jiems patikėto turto netekimÄ ar jo vertės sumažėjimÄ , sugadinimÄ (sužalojimÄ ) ar už netinkamÄ materialinių vertybių apskaitÄ („Sutarties Å¡alių teisės ir pareigos“ 2.1 p., „Atsakomybė“ 1 p., 5 p.) (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015, 1 t., 28 – 29 b. l.).

Tokios sutarties nuostatos, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra aiÅ¡kios, nedviprasmiÅ¡kos, suprantamos ir suvokiamos. Negana to, visos ieÅ¡kovės anksčiau dirbo panaÅ¡aus pobÅ«džio darbÄ (dirbo prekyboje), turi darbinės patirties Å¡ioje srityje ir sudarydamos darbo sutartis su atsakovu nebuvo pirmÄ kartÄ susidÅ«rusios su darbiniais teisiniais santykiais – D. V. anksčiau dirbo vyr. kasininke – pardavėja, kasininke – pardavėja ir valytoja; J. U. anksčiau dirbo pardavėja – konsultante, pardavėja ir administratore; o J.

K. anksčiau dirbo salės darbuotoja, kasininke ir valytoja (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015 1 t., 91 – 93 b. l.). IeÅ¡kovių tvirtinimas, kad joms nebuvo įteiktas antrasis visiÅ¡kos grupinės materialinės atsakomybės sutarties egzempliorius, nėra įtikinamas, kadangi pačioje visiÅ¡kos grupinės materialinės atsakomybės sutartyje yra nurodyta, jog Å¡i sutartis sudaryta 6 egzemplioriais, kurių vienÄ turi darbdavys ir po vienÄ darbuotojai („Papildomos sutarties sÄ lygos“ 3 p.), o ieÅ¡kovės tokiÄ sutartį pasirašė kartu patvirtindamos ne tik joje sutartas sÄ lygas, tačiau ir aplinkybę, jog turi Å¡ios sutarties egzempliorius.

Be to, kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundÄ , tokiÄ iÅ¡vadÄ papildomai patvirtina ir tai, kad pirmojo pirmos instancijos teismo posėdžio metu apeliantės teigė, kad negavo antro aptariamos sutarties ir darbo sutarties egzemplioriaus. Tačiau kitame pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo pateiktas darbo sutarčių registracijos žurnalas, iÅ¡ kurio kopijos matyti, kad apeliantės savo paraÅ¡ais patvirtino apie antrojo darbo sutarties egzemplioriaus gavimÄ (65 b. l.). Tai leidžia pagrįstai manyti, jog ieÅ¡kovių tvirtinimai nėra patikimi.

Be to, galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai iÅ¡ties nenumato reikalavimo vesti visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarčių registravimo žurnalÄ . Papildomai pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieÅ¡kovės iÅ¡ esmės pripažino, jog pasirašė visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartį bei suprato, kad yra materialiai atsakingos.Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieÅ¡kovių argumentus dėl visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties nuostatų, dėl vertybių perdavimo – priėmimo aktų nesudarymo joms pradėjus dirbti, pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad, ieÅ¡kovėms dirbant atsakovo parduotuvėje, dar 2014 m. sausio 20 d. atlikus inventorizacijÄ buvo nustatytas 539,69 Lt prekių trÅ«kumas.

Pagal byloje esančius duomenis, atliekant Å¡iÄ pirmÄ jÄ inventorizacijÄ , ieÅ¡kovės neginčijo ir nereiÅ¡kė pretenzijų nei dėl nustatytų nuostolių, nei dėl visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu kylančių pasekmių. Apeliantės su Å¡ios inventorizacijos rezultatais susipažino, savanoriÅ¡kai sutiko apmokėti ir apmokėjo nuostolius (37 – 39, 43 – 44 b. l.). Po pirmosios inventorizacijos buvo nustatytas apeliančių žinioje esančių vertybių sÄ raÅ¡as, nuo kurio vėliau ir buvo apskaičiuojami materialinių vertybių pokyčiai atliekant antrÄ jÄ inventorizacijÄ .

Tai patvirtina, kad apeliantės 2014 m. spalio mėnesį atliekamos inventorizacijos metu žinojo ir suvokė, kokios gali būti pasekmės, jei bus nustatyti trūkumai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, kad darbdavys nesiėmė jokių priemonių tinkamam materialinių vertybių aprašymui, jų saugojimo taisyklių nustatymui, saugos priemonių įdiegimui. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės iki ar po atliktos pirmosios inventorizacijos ir iki pat darbo sutarčių pasibaigimo kreipėsi į darbdavį dėl materialinių vertybių apsaugos sistemų ar priemonių įsigijimo ar sumontavimo, kad reiškė kokias nors pretenzijas dėl netinkamos parduotuvės apsaugos.

Tačiau byloje yra duomenų apie tai, kad pačios apeliantės galimai parduodavo produktus pirkėjams iškart už juos nesusimokant (40 – 42 b. l.), kad visos trys išėjo atostogų ir po jų grįžo neprašydamos atlikti revizijos (68 – 73 b. l.). Be to, kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė pati ieškovė D. V., darbdavys buvo ėmęsis priemonių apsaugoti materialines vertybes, kadangi ant langų buvo pritvirtintos grotos, parduotuvėje įrengta signalizacija, parduotuvę saugojo sargas, o vėliau ir saugos tarnyba.

IÅ¡ teismo posėdyje duotų apeliančių paaiÅ¡kinimų matyti, kad jos patvirtino, jog prieÅ¡ pradedant dirbti buvo supažindintos su parduotuvėje esančiu inventoriumi (už jį pasirašė), o prekių tuo metu parduotuvėje, kuri buvo atidaryta po remonto, nebuvo, dėl ko visas prekes iÅ¡ tiekėjų priėmė pačios apeliantes. Taigi visiÅ¡kai nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiu, jog dėl materialinių vertybių trÅ«kumo yra kaltas pats darbdavys, kuris sudarė netinkamas sÄ lygas ir nesirÅ«pino reikiama materialinių vertybių apsauga.

Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog byloje esantis Panevėžio apygardos prokuratÅ«ros Panevėžio apylinkės prokuratÅ«ros nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimÄ paneigia apeliacinio skundo argumentÄ , jog materialinių vertybių trÅ«kumas galėjo atsirasi dėl paÅ¡alinių asmenų neteisėtų veiksmų, kadangi pasikėsinimo įvykdyti vagystę metu į parduotuvės vidų iÅ¡daužus stiklÄ patekta nebuvo (62 b. l.). Pagal pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliančių paaiÅ¡kinimų turinį sektų, kad jos Å¡iuo metu jau nebesutinka padengti nustatytus materialinių vertybių trÅ«kumus tik todėl, jog su jomis nebuvo sudarytos naujos darbo sutartys ir nustatytas materialinių vertybių trÅ«kumas yra didelis.Taigi byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad apeliantės suvokė ir suprato savo visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutarties sÄ lygas ir pasekmes, kad jų paaiÅ¡kinimai nebuvo iÅ¡gauti panaudojant apgaulę, kad parduotuvėje nepažeidžiant teisės aktų nuostatų buvo vedama suminė materialinių vertybių apskaita.

VisiÅ¡kos grupinės materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta ir įgyvendinama tinkamai, todėl nėra pagrindo jÄ laikyti negaliojančia ar niekine. Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovės tvirtina ir tai, jog pasiraÅ¡ydamos darbo sutartį jos neturėjo teisinio iÅ¡silavinimo, todėl nesuprato, kad sutartis yra terminuota, dėl ko bijodamos, jog gali bÅ«ti atleistos iÅ¡ darbo ir bÅ«damos apgautos dėl darbo sutarties termino, sutiko atlyginti antrosios inventorizacijos metu nustatytus trÅ«kumus. Å ie argumentai yra atmetami, kaip nepagrįsti, nes, kaip jau minėta, visos ieÅ¡kovės iki įsidarbindamos atsakovui priklausančioje parduotuvėje turėjo darbinės ir darbo sutarčių sudarymo patirties, nes kiekviena jų dirbo net trijose darbovietėse.

Be to, su ieškovėmis sudarytų darbo sutarčių 2 punkte yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog sudaroma terminuota sutartis nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2014 m. spalio 21 d. Toks tekstas, priešingai nei nurodo ieškovės, net ir asmenims neturintiems teisinės patirties ar išsilavinimo, bet turintiems darbo praktikos patirties, yra aiškus ir suvokiamas. Ieškovės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, jog žinojo, kad darbo sutartys buvo terminuotos, o pagal byloje esančius duomenis – kasos pajamų orderius, dalį nustatytų nuostolių ieškovės atsakovui atlygino bei sutiko, kad nustatytas materialinių vertybių trūkumas būtų atskaitytas iš darbo užmokesčio.

PaaiÅ¡kinimai buvo raÅ¡yti revizijos atlikimo dienÄ , o sutikimai, kad nustatyti trÅ«kumai bÅ«tų iÅ¡skaityti iÅ¡ darbo užmokesčio – praktiÅ¡kai paskutinę ieÅ¡kovių darbo dienÄ (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015 1 t., 33 – 48 b. l.). Tai taip pat iÅ¡ dalies patvirtina aplinkybę, kad ieÅ¡kovės suprato visiÅ¡kos materialinės atsakomybės sutartimi prisiimtos materialinės atsakomybės turinį, apimtį, pobÅ«dį ir pasekmes bei darbo sutarties sÄ lygas.Apeliantės taip pat tvirtina, jog inventorizacija atlikta pažeidžiant jos atlikimo taisykles, kadangi ieÅ¡kovės negalėjo bÅ«ti įtrauktos į inventorizacinę komisijÄ .

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieÅ¡kovių argumentu, kad jos visos iÅ¡ties buvo įtrauktos į inventorizacinę komisijÄ (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015 1 t., 30 b. l.), nors pagal Inventorizacijos taisyklės materialiai atsakingi ir atsakingi asmenys negali bÅ«ti inventorizacijos komisijos nariai. Tačiau pagal Inventorizacijos taisyklių 15.3. p. (Inventorizacijos taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2011-01-01 iki 2015-01-01, 13 p.) numatytÄ iÅ¡imtį, materialiai atsakingi asmenys ir atsakingi asmenys tokiais nariais gali bÅ«ti, kai subjekte yra ne daugiau kaip penki darbuotojai ir (arba) kiti darbuotojai neturi galimybių tinkamai atlikti inventorizacijos (neturi leidimų bÅ«ti atitinkamose teritorijose, neturi teisės susipažinti su atitinkama informacija, bÅ«ti greta turto ar dirbti su inventorizuoti bÅ«tinu turtu ir kt.).

Tokia teisės normos formuluotė leidžia pagrįstai manyti, jog materialiai atsakingų ar atsakingų asmenų dalyvavimas inventorizacinėje komisijoje nėra absoliučiai draudžiamas. Todėl daroma iÅ¡vada, kad reikalavimo į aptariamÄ komisijÄ neįtraukti materialiai atsakingų asmenų nesilaikymo paties darbdavio leidimu nėra pagrindo vertinti kaip esminio Inventorizacijos taisyklių pažeidimo, darančio inventorizacijos aktÄ negaliojančiu ar neleidžiančiu remtis inventorizacijos aktu kaip įrodymu nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegijos nuomone, situacija, kai materialiai atsakingi asmenys patys dalyvauja inventorizacijoje, dėl galimo rezultatų paveikimo sau naudinga linkme labiau neatitiko darbdavio (atsakovo) teisių ir teisėtų interesų, tačiau niekaip neapribojo ir nepažeidė ieÅ¡kovių teisių. PrieÅ¡ingai, tai leido pačioms ieÅ¡kovėms nustatyti esamus trÅ«kumus, įsitikinti jų realumu ir juos fiksuoti. IeÅ¡kovės inventorizacijos rezultatų neginčijo, nuostolius atlyginti sutiko, nei prieÅ¡ inventorizacijÄ , nei po jos nesikreipė į darbdavį ir neginčijo, jog jos negalėjo dalyvauti inventorizacinės komisijos darbe.

Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad ieÅ¡kovės buvo inventorizacijos komisijos narėmis, nepaneigia inventorizacijos akto rezultatų ir nedaro jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.Kitas apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad ant kai kurių sÄ skaitų – faktÅ«rų nėra ieÅ¡kovių parašų, todėl neįrodyta, kad prekės buvo gautos. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiÅ¡kino, jog visos sÄ skaitos pasibaigus ataskaitiniam periodui pristatomos į kooperatyvo buhalterijÄ , kuri patikrina, ar pardavėjos yra pasiraÅ¡iusios ant kooperatyvui tenkančių sÄ skaitų egzemplioriaus.

Nustačius, kad pardavėjos nepasirašė, jos turi Å¡iuos dokumentus pasiraÅ¡yti. IÅ¡ byloje esančių duomenų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų ieÅ¡kovės J. U. paaiÅ¡kinimų matyti, kad, nors ji ir tvirtino nepasiraÅ¡iusi ant UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-10-08 PVM sÄ skaitos – faktÅ«ros Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo iÅ¡ prekių tiekėjų iÅ¡reikalautas ir į bylÄ pateiktas tos pačios sÄ skaitos – faktÅ«ros egzempliorius patvirtina, kad ant Å¡io dokumento pasirašė bÅ«tent ieÅ¡kovė J.

U.. Itin reikÅ¡minga ir tai, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieÅ¡kovė J. K. nurodė, jog atsakovo buhalterija grÄ Å¾indavo joms pasiraÅ¡yti nepasiraÅ¡ytas sÄ skaitas – faktÅ«ras. Taigi, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į pateiktÄ apeliacinį skundÄ , ieÅ¡kovės pačios aplaidžiai vykdė savo pareigas ir nepasirašė ant sÄ skaitų – faktÅ«rų, kurios, be kita ko, yra įtrauktos ir į parduotuvės apyskaitÄ nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 12 d. bei įtrauktos į parduotuvėje pačių ieÅ¡kovių vestÄ sÄ skaitų – faktÅ«rų žurnalÄ (81 – 82, 88 – 94 b. l., Komisijos byla Nr. (duomenys neskelbtini), 49 b. l.), kas taip pat patvirtina, jog prekes apeliantės faktiÅ¡kai priėmė.

Vadovaudamasis anksčiau iÅ¡dėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡tyrė visas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieÅ¡kovių apeliacinį skundÄ .Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovių apeliacinis skundas yra atmetamas, atsakovui vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“ iÅ¡ ieÅ¡kovių priteisiama po 70 Eur iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamÄ atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ , nes jų dydis nevirÅ¡ija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ nurodytų maksimalių dydžių (121, 123 b. l., CPK 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a: Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), iÅ¡ D. V., a.k. (duomenys neskelbtini) J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. U., a.k. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ kiekvienos po 70 Eur (septyniasdeÅ¡imt eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija:                                                                               Ramunė Čeknienė                                                                                                         Margarita Dzelzienė                                                                                                         Nijolė Danguolė Smetonienė