666c4d7b-3df0-4ab2-95cf-d29f39bdd33d · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1102/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01678-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: 126.8. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. rugsėjo 23 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto ViÅ¡inskio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-49-560/2012 pagal ieÅ¡kovo bankrutuojančios (dabar bankrutavusios) uždarosios akcinės bendrovės „Skala“ ieÅ¡kinį atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (dabar Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 18 d. raÅ¡to Nr. (14.2)-46-20122 dėl kreditorinio reikalavimo ir 2011 m. gegužės 12 d. priminimo Nr. 14-07-6836 pripažinimo neteisėtais.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Byloje kilo ginčas dėl mokestinės prievolės, atsiradusios realizavus bankrutuojančios įmonės turtÄ iÅ¡ varžytynių ir grÄ Å¾inus lizinguotÄ turtÄ lizingo davėjui, priskyrimo kreditoriniam reikalavimui ar mokėjimui pagal įstatymų reikalavimus, kaip bankrutuojančios įmonės Å«kinės komercinės veiklos vykdomos po bankroto bylos iÅ¡kėlimo pasekme.Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartimi UAB „Skala“ iÅ¡kelta bankroto byla, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartimi bankroto administratoriumi paskirta UAB „Admivita“.BUAB „Skala“ bankroto administratorius kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas pripažinti neteisėtais Vilniaus apskrities VMI 2011 m. gegužės 18 d. raÅ¡te Nr. (14.2)-46-20122 ir 2011 m. gegužės 12 d. priminime nurodytÄ reikalavimÄ sumokėti į biudžetÄ 1 745 648,24 Lt PVM ir 73 410,33 Lt PVM delspinigių; padidinti 1 819 058,57 Lt suma Vilniaus apskrities VMI reikalavimÄ BUAB „Skala“ bankroto byloje.

Ginčijamais raÅ¡tais mokesčių administratorius nurodė bankrutuojančiai įmonei sumokėti       į valstybės biudžetÄ 1 819 058,57 Lt PVM mokestinės prievolės (1 745 648,24 Lt PVM ir 73 410,33 Lt PVM delspinigių) dėl nekilnojamojo turto pardavimo varžytynėse bei lizinguojamo turto grÄ Å¾inimo. Nesutikdamas su tokiais reikalavimais ieÅ¡kovas nurodė, kad vykdo tik tokiÄ Å«kinę veiklÄ , kuri susijusi su jau turimų įsiskolinimų padengimu, t. y. tik tam, kad atsiskaitytų su kreditoriais bei nevykdo jokios kitos Å«kinės veiklos, kuri neatitiktų minėtų sÄ lygų.

Tokiu atveju, pasak, bankroto administratoriaus atsakovas savo reikalavimus gali tenkinti Ä®monių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) numatyta tvarka, pateikęs teismui atitinkamÄ patikslinimÄ dėl savo kreditorinio reikalavimo padidinimo. Atsakovas nepagrįstai siekia priversti ieÅ¡kovÄ sumokėti papildomai ir tas sumas, kurios turėtų bÅ«ti traukiamos į kreditorinį reikalavimÄ . Tokiu bÅ«du pablogėtų kitų kreditorių padėtis, bÅ«tų pažeidžiami jų interesai, kadangi atsakovas, nepaisydamas Ä®BÄ® 35 straipsnyje įtvirtintos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, gautų dalies kreditorinio reikalavimo atlyginimÄ iÅ¡ bankrutuojančios įmonės.Atsakovas nesutikdamas su ieÅ¡kiniu nurodė, kad ieÅ¡kovo nepriemoka susidarė po teismo nutarties iÅ¡kelti įmonei bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos (2010 m. sausio 18 d. ir 2010 m. vasario 5 d. pateikus patikslintas PVM deklaracijas už 2010 m. lapkričio mėn.), atstatyto į biudžetÄ pirkimo PVM už lizinguotÄ turtÄ .

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMÄ®) nuostatas, Å¡iuo atveju lizingo gavėja – bankrutuojanti bendrovė, jai lizingo davėjo iÅ¡raÅ¡ytose grÄ Å¾inamo turto (10 lengvųjų automobilių) kreditinėse PVM sÄ skaitose faktÅ«rose nurodytÄ PVM sumÄ turi patikslinti (atstatyti) PVM atskaitÄ to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kuriame jai buvo iÅ¡raÅ¡ytos kreditinės PVM sÄ skaitos faktÅ«ros. Lizinguojamo turto, kuris buvo grÄ Å¾inamas lizingo davėjui laikytinas ekonominės, t. y.

Å«kinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu), todėl dėl nurodytos PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iÅ¡ ekonominės veiklos (Å«kinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo). Atsižvelgęs į tai, atsakovas laiko, kad Å¡i mokestinė prievolė turėtų bÅ«ti laikoma einamuoju mokėjimu pagal Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. IeÅ¡kovo prievolė atsirado po bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir susijusi su bankroto procedÅ«rų vykdymu – lizinguojamų daiktų gražinimu lizingo bendrovei bei pardavus įkeistÄ nekilnojamÄ jį turtÄ iÅ¡ varžytynių, todėl bankrutuojančios įmonės administratorius privalo laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę valstybei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieÅ¡kovo BUAB „Skala“ ieÅ¡kinį tenkino; pripažino neteisėtu Vilniaus apskrities VMI 2011 m. gegužės 18 d. raÅ¡te Nr. (14.2)-46-20122 ir 2011 m. gegužės 12 d. priminime nurodytÄ reikalavimÄ sumokėti į valstybės biudžetÄ 1 745 648,24 Lt PVM ir 73 410,33 Lt PVM delspinigių; padidino 1 819 058,57 Lt suma Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos kreditorinį reikalavimÄ BUAB „Skala“ bankroto byloje.Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VMI 2011 m. gegužės 18 d. raÅ¡tu ir 2011 m. gegužės 12 d. priminimu ieÅ¡kovui nurodė sumokėti 1 819 058,57 Lt mokestinės prievolės (1 745 648,24 Lt PVM ir 73 410,33 Lt PVM delspinigių).

Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra būtina nustatyti, ar ginčijamame rašte nurodyta mokestinė prievolė yra bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdomos po bankroto bylos iškėlimo pasekmė ar jos atsiradimas yra kitos kilmės. Teismas nepripažino pagrįsta atsakovo pozicijos, kad PVM, kuris buvo apskaičiuotas nuo prievolių, atsiradusiu po bankroto bylos iškėlimo ir susijusių su bankroto procedūrų vykdymu, yra traktuojamas kaip einamieji mokesčiai. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog tam, kad įmonės pajamos būtų laikomos einamaisiais mokėjimais, jos turi atitikti šiuos kriterijus:

1) jos turi bÅ«ti gautos iÅ¡ Å«kinės komercinės veiklos, kuriÄ Ä¯monė pradėjo vykdyti po bankroto bylos iÅ¡kėlimo;

2) lėšos turi bÅ«ti skirtos ne atsiskaitymams su įmonės kreditoriais. Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , lizingo davėjas UAB „SEB lizingas“ nutraukė lizingo sutartis su bankrutuojančia įmone, susigrÄ Å¾ino iÅ¡ jos lizinguojamÄ turtÄ ir iÅ¡rašė ieÅ¡kovui kreditines PVM sÄ skaitas faktÅ«ras. Teismo vertinimu, neiÅ¡pirkto lizinguojamo turto grÄ Å¾inimas lizingo davėjui negali bÅ«ti laikomas Å«kinės komercinės veiklos pabaigimu, kaip tai vertina atsakovas, kadangi mokestinės prievolės objektas atsirado ne iÅ¡ bankrutuojančios įmonės Å«kinės komercinės veiklos ar iÅ¡ komercinio sandorio, kuriuo buvo gauta ar siekta gauti pajamų.

IÅ¡kėlus ieÅ¡kovui bankroto bylÄ jis nevykdė jokios Å«kinės komercinės veiklos, o neiÅ¡pirkto lizinguojamo turto grÄ Å¾inimas lizingo davėjui negali bÅ«ti laikomas Å«kiniu komerciniu sandoriu ar Å«kinės komercinės veiklos pabaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų. NeiÅ¡pirkto lizinguojamo turto grÄ Å¾inimas lizingo davėjui, nesant jokių duomenų apie sumokėtų lizingo kainos įmokų sugrÄ Å¾inimÄ jas mokėjusiam lizingo gavėjui negali bÅ«ti laikomas Å«kiniu komerciniu sandoriu, kuriuo bankrutuojanti bendrovė siekė gauti ar gavo pajamų.

Todėl tokiu atveju įmonės mokestinės prievolės negali būti vykdomos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta tvarka. Analogiškai spręsta ir dėl bankrutuojančios bendrovės nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių. Turto perleidimas varžytynių būdu buvo vienkartinis procesas, o ne trunkamas turto pirkimo – pardavimo veiklos vykdymas, o iš varžytynėse parduoto turto gautos pajamos skirtos atsiskaitymui su kreditoriais. Teismo vertinimu, atsakovas tokių ieškovo argumentų nepaneigė.

Teismas sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimÄ ir 1 819 058,57 Lt suma padidinti Vilniaus apskrities VMI teisių ir pareigų perėmėjo – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kreditorinį reikalavimÄ BUAB „Skala“ bankroto byloje. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti.

Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:2011 m. gegužės 12 d. priminimas Nr. 14-07-6836 yra informacinio pobūdžio raštas, nesukeliantis teisinių pasekmių, todėl teismas negalėjo pasisakyti dėl šio rašto turinio teisėtumo bei jį panaikinti. Per mažas kreditorinio reikalavimo pateikimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių bei nesukelia jokių neigiamų pasekmių bankroto procesui. Bankroto administratorius, nustatęs, kad kreditorinis reikalavimas pateiktas per mažas, turėjo apie tai informuoti kreditorių, bet ne teisminėmis priemonėmis stengtis padidinti kreditorinio reikalavimo dydį.Nesutinka su argumentais, kad lizinguojamo turto perdavimas buvo įgyvendintas kaip bankroto proceso pasekmė, todėl už jį negauta pajamų.

PVM nuostatų taikymo prasme PVM ataskaitos tikslinimo prievolė už lizingo bendrovei grÄ Å¾intÄ lizinguojamÄ turtÄ PVM mokėtojui (tarp jų ir bankrutuojančioms įmonėms) laikoma einamuoju mokėjimu. IÅ¡ Å«kinės komercinės veiklos atsiradę mokesčiai ir kitos privalomos įmokos mokamos vadovaujantis įstatymais. Lizinguojamo turto, kuris buvo įsigytas įmonės lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje grÄ Å¾inimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y.

Å«kinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu), todėl mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole ir turi bÅ«ti sumokėtas į valstybės biudžetÄ iÅ¡ įmonės gautų pajamų iki atsiskaitymo su kreditoriais. Teismo iÅ¡vada, kad po bankroto bylos iÅ¡kėlimo iÅ¡ varžytynių parduotas nekilnojamasis turtas nesietinas su pajamomis, gautomis iÅ¡ Å«kinės komercinės veiklos, nepagrįsta. Bankrutuojanti įmonė, vykdydama anksčiau ar naujai sudarytas sutartis, reikalingas bankroto procedÅ«roms užbaigti, privalo savo prievoles vykdyti laiku ir tinkamai, o Å¡ių nevykdant – atlyginti ir kreditoriaus minimalius nuostolius.

Bankrutuojančios įmonės statusas nesuteikia jokių privilegijų iÅ¡vengti tų mokesčių mokėjimo. Mokesčių administratorius kreditoriumi tampa ne savanoriÅ¡kai, o įstatymo pagrindu. Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, numatanti, jog jeigu dėl įmonės Å«kinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomÄ sias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais.

Todėl mokesčiai, apskaičiuoti pardavus turtÄ iÅ¡ varžytynių, atsidaro po bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir susiję su bankroto procedÅ«rų vykdymu – turto pardavimu, todėl administratorius privalo laiku ir tinkamai vykdyti prievolę valstybei. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Priminime mokesčių administratorius nurodė, kad nesumokėjus nurodytų sumų jos bus iÅ¡ieÅ¡komos MAÄ® nustatyta tvarka, taigi ieÅ¡kovas patirtų neigiamas teisines pasekmes, todėl nepagrįsti apelianto argumentai dėl priminimo kaip informacinio pobÅ«džio raÅ¡to bei negalimumo jo panaikinti.Nei vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų kitaip, nei nustatyta Ä®BÄ®.

Kadangi atsakovas yra vienas iÅ¡ ieÅ¡kovo kreditorių, jam taikytinos tokios pačios interesų gynimo sÄ lygos, t. y. pagal Ä®BÄ® 21 ir 26 straipsnių nuostatas kreditorius pateikia reikalavimÄ ir jį pagrindžiančius duomenis administratoriui, o kreditorinius reikalavimus tvirtina teismas. Pažymi, jog pirmiausiai informavo kreditorių, ir tik tuomet kreipėsi į teismÄ .Lizingo davėjui grÄ Å¾intas turtas nesietinas su Å«kine komercine veikla po bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Turto grÄ Å¾inimas, nepriklausantis nuo ieÅ¡kovo valios, buvo įgyvendintas kaip bankroto proceso pasekmė, o ne priemonė uždirbti pajamų ar vykdomos Å«kinės veiklos rezultatas.

Turto pardavimas iÅ¡ varžytynių – tikslinės paskirties vienkartinis veiksmas, siekiant sumažinti ieÅ¡kovo įsiskolinimÄ . Turtas parduotas ne tikslu jo nebenaudoti PVM apmokestinamoje veikloje, o kaip įstatymais reglamentuotas bÅ«tinas ir priverstinis tolesnio atsiskaitymo su bankrutuojančio Å«kio subjekto kreditoriais etapas, todėl Å¡io veiksmo metu atsiradusi PVM prievolė negali bÅ«ti vertinama kaip einamasis mokėjimas. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Atsakovas 2011 m. gegužės 18 d. raÅ¡tu Nr. (14.2)-46-20122 ir 2011 m. gegužės 12 d. priminimu pareikalavo ieÅ¡kovÄ sumokėti į biudžetÄ 1 745 648,24 Lt PVM ir 73 410,33 Lt PVM delspinigių, laikydamas Å¡iuos mokesčius einamuoju mokėjimu.

IeÅ¡kovas, nesutikdamas su atsakovo pozicija, kreipėsi į teismÄ ginčydamas Å¡iuos raÅ¡tus bei praÅ¡ydamas 1 819 058,57 Lt suma padidinti atsakovo kreditorinį reikalavimÄ BUAB „Skala“ bankroto byloje. Taigi, nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar mokestinės prievolės, kylančios iÅ¡ lizinguoto turto grÄ Å¾inimo lizingo davėjui ir nekilnojamojo turto pardavimo iÅ¡ varžytynių, laikytinos einamaisiais mokėjimais, ar jos tvirtintinos kaip mokesčių administratoriaus kreditorinis reikalavimas.

Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, kad įmonė turi teisę verstis Å«kine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iÅ¡ Å¡ios veiklos gautas pajamas naudoti su Å¡ia veikla susijusioms iÅ¡laidoms. Jeigu dėl įmonės Å«kinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomÄ sias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais.

Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tarka. Reikalavimai, kylantys iš mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimo pasižymi specifika, palyginus su kitų kreditorių reikalavimais. Pirmiausia, mokesčiai yra neišvengiama dalyvavimo civilinėje apyvartoje pasekmė, jie nustatyti teisės aktuose, ir bankrutuojanti įmonė negali pasirinkti – mokėti juos ar ne (skirtingai nei prekių ar paslaugų atveju, kai bankrutuojanti įmonė gali pasirinkti, įsigyti jas ar ne).

Antra, mokesčių administratorius taip pat tampa kreditoriumi bankrutuojančios įmonės atžvilgiu ne savanoriÅ¡kai, o įstatymo pagrindu. Mokesčių administratorius neteikia bankrutuojančiai įmonei prekių bei paslaugų, todėl, skirtingai nei savanoriÅ¡ki prekių bei paslaugų tiekėjai, negali pasirinkti, ar turėti su Å¡ia įmone teisinių santykių ir įvertinti rizikÄ , jog bankrutuojanti įmonė su juo gali neatsiskaityti. Mokesčių administratorius yra privalomas kreditorius, jei mokesčiai yra nesumokami.

Todėl Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, nurodanti, kad „jeigu dėl įmonės Å«kinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomÄ sias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais“, yra imperatyvi ir be iÅ¡lygų. Jos nepaneigia tolesnė Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, jog „jeigu dėl Å«kinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami Å¡io įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tarka.“ Pastaroji teisės norma netaikoma dėl Å«kinės komercinės veiklos atsiradusių mokesčių reikalavimų atžvilgiu, nes specialioji teisės norma, skirta mokesčiams ir kitoms privalomosioms įmokoms, įpareigoja tuos mokesčius ir kitas privalomÄ sias įmokas mokėti bendra tvarka, vadovaujantis įstatymais (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-548/2012).

Lietuvos apeliacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog bankrutuojanti įmonė gali vystyti dviejų rÅ«Å¡ių veiklÄ : administravimo veiklÄ , skirtÄ Ä¯monės turto likvidavimui ir įmonės užbaigimui, bei Å«kinę komercinę veiklÄ , skirtÄ Ä¯monės turto gausinimui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kuomet lizingo sutartis nutraukta iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, ta aplinkybė, kad kreditinė sÄ skaita faktÅ«ra iÅ¡raÅ¡yta po bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir pareiga tikslinti PVM deklaracijÄ atsirado po bankroto bylos iÅ¡kėlimo yra atsitiktinumas, neduodantis pagrindo Å¡io mokesčių administratoriaus reikalavimo laikyti nauju reikalavimu, kylančiu iÅ¡ įmonės Å«kinės komercinės veiklos vykdymo (žr. pvz.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-548/2012; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-926/2013; 2013 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1203/2013, kt.). Tuo tarpu iš įmonės administravimo veiklos (bankroto procedūrų vykdymas, bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto realizavimas ir pan.) atsiradę mokestiniai reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka (pvz.

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1145/2013).Siekiant teisingai iÅ¡spręsti tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ , nurodytas bankrutuojančios įmonės mokestinių prievolių vykdymo teisinio reglamentavimo aiÅ¡kinimas lemia bÅ«tinumÄ nustatyti, kada atsirado mokestinė prievolė dėl lizinguoto turto grÄ Å¾inimo lizingo davėjui, – iki bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo ar po jos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovui iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , lizingo bendrovė nutraukė lizingo sutartis su bankrutuojančia įmone, susigrÄ Å¾ino iÅ¡ jos lizinguojamÄ turtÄ ir iÅ¡rašė ieÅ¡kovui kreditines PVM sÄ skaitas faktÅ«ras, todėl sprendė, kad neiÅ¡pirkto lizinguojamo turto grÄ Å¾inimas lizingo davėjui negali bÅ«ti laikomas Å«kinės komercinės veiklos pabaigimu, nes mokestinės prievolės objektas atsirado ne iÅ¡ bankrutuojančios įmonės Å«kinės komercinės veiklos ar iÅ¡ komercinio sandorio, kuriuo buvo gauta ar siekta gauti pajamų.

Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, liudijančių lizingo sutarčių nutraukimo iniciatorių (kieno valia turtas buvo grÄ Å¾intas lizingo davėjui) ir laikÄ , kada buvo nutrauktos Å¡ios sutartys (iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo ar iÅ¡kėlus bankroto bylÄ ). Byloje yra tik lizingo davėjo iÅ¡raÅ¡ytis kreditinės PVM sÄ skaitos faktÅ«ros (33-48 b. l.), tačiau jose nėra užfiksuota minėtų duomenų apie lizingo sutarčių nutraukimÄ . Byloje sprendžiamas tarp Å¡alių kilęs ginčas ir dėl PVM iÅ¡ varžytynių pardavus įkeistÄ nekilnojamÄ jį turtÄ mokėjimo.

Å alys neginčija, kad turtas buvo parduotas iÅ¡ varžytynių bankroto proceso metu, tačiau apeliantas laikosi pozicijos, kad mokesčiai, apskaičiuoti pardavus turtÄ iÅ¡ varžytynių, atsidaro po bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo ir susiję su bankroto procedÅ«rų vykdymu – turto pardavimu, todėl prievolę valstybei įmonės bankroto administratorius privalo vykdyti pagal įstatymus laiku ir tinkamai. IeÅ¡kovas gi teigia, kad tai buvo vienkartinis veiksmas, iÅ¡ kurio gautos lėšos skiriamos kreditorių interesų tenkinimui.

IeÅ¡kovo pozicijÄ teismas pripažino pagrįsta, tačiau su turto pardavimu susijusios informacijos netyrė ir nevertino. Byloje nėra duomenų apie bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto pardavimÄ iÅ¡ varžytynių: kreditorių sprendimo dėl Å¡io turto pardavimo ir kainos nustatymo; pardavimo iÅ¡ varžytynių akto, pirkėjo atsiskaitymo už nupirktÄ daiktÄ . Nesant Å¡ių duomenų, nėra galimybės nustatyti turto pardavimo tikslo, mokėtino PVM dydžio ir kt., t. y. klausimų, reikÅ¡mingų teisingam ginčo iÅ¡sprendimui.

Nustačius minėtas aplinkybes, susijusias su lizingo sutarčių nutraukimu ir turto pardavimu iÅ¡ varžytynių, tikslintinos ir mokesčių sumos, kurios atitinkamai mokėtinos pagal įstatymus ar įtrauktinos į VMI kreditorinį reikalavimÄ , nes bylos Å¡alys nesutarė, o atsakovas neperskaičiavo ir nepatikslino ginčo mokesčio sumų, kurios byloje esančiuose duomenyse yra skirtingos (11-20 b. l.). Mokesčių administratorius apeliaciniame skunde kelia ir šį klausimÄ . Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismo priedermė teisingai iÅ¡spręsti bylÄ ir nustatyti objektyviÄ tiesÄ kyla iÅ¡ Konstitucijos.

Teismas, nagrinėdamas konkrečiÄ bylÄ , turi siekti nustatyti tikrÄ jÄ tiesÄ , iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginÄÄ yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus, kurie yra bÅ«tini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali bÅ«ti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Dėl nurodytų neiÅ¡tirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimties ir pobÅ«džio, konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas, kuris yra vertinamas esminiu proceso teisės normų pažeidimu (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti fakto klausimus, tačiau pagal nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus bylos negalima iÅ¡nagrinėti apeliacinės instancijos teisme iÅ¡ esmės. IÅ¡reikalavus naujus įrodymus ir iÅ¡aiÅ¡kinus faktines aplinkybes, susijusias su lizingo sutarčių nutraukimu bei turto iÅ¡ varžytynių pardavimu, bus galima nustatyti, mokestinės prievolės atsiradimo terminÄ bei mokestinės prievolės mokėtinos į biudžetÄ pagal įstatymÄ ar tvirtintinos kaip kreditorinis reikalavimas dydžius.

Taigi, bylÄ nagrinėjant iÅ¡ naujo turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos ir svarstomos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės Å¡iuo aspektu, o po jų esminio iÅ¡tyrimo ir įvertinimo užtikrinta apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindÄ perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.). BylÄ grÄ Å¾inus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai tampa teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimÄ panaikinti ir bylÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Teisėjai                                                                                                                      Danutė GasiÅ«nienė                                                                                                                                   Gintaras Pečiulis                                                                                                                                   Vigintas ViÅ¡inskis