2018-04-24 Nr. AB-8185-3-64-3-01674-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-965-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01674-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 36.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. (toliau ir – pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) 2016 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 16-12-40-00760-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą“ ir įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis prašė atsakovo išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, tačiau atsakovas atsisakė, motyvuodamas aplinkybėmis, kad patikrinęs viešuosius registrus, nustatė, jog pareiškėjas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2001 m. vasario 9 d. nusprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 111 straipsnio 1 dalį, 232-1 straipsnio 1 dalį, 234 straipsnio 1 dalį (tyčinis sunkus kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas; neteisėtas narkotinių priemonių gaminimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas; neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas), o Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 16 d. nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (išžaginimas). Pareiškėjas nesutinka su atsakovo 2016 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 16-12-40-00760-e (toliau – ir Sprendimas), nes jo teistumas yra išnykęs, pareiškėjas sėkmingai integravosi į visuomenę, turi šeimą, tvirtus socialinius santykius, nepadarė naujų teisės pažeidimų, jis tapo nebepavojingu visuomenei, (duomenys neskelbtini) seniūnija ir (duomenys neskelbtini) bendruomenė charakterizuoja jį teigiamai, tačiau atsakovo priimtu Sprendimu jam toliau yra taikomi specialūs teisiniai apribojimai. Taip pat nurodė, kad Sprendimo numeryje yra padaryta rašymo apsirikimo klaida, nes antrą simbolių grupę galima skaityti ir kaip „12“, ir kaip „IL“. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo reikalavimus, taip pat paaiškino, kad pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas praeitais metais, jis turi medžiotojo bilietą, tačiau negali medžioti.

3. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad jis priėmė ginčijamą Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 17 dalimi ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat atmetė prašymą priteisti valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjui D. P..

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 16-12-40-00760-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą“, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėję teismo nuosprendžiai, kuriais jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 4 punktą. Teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytą šio įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Be to, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ nesiejama su teistumo išnykimu pagal BK nustatytas teistumo išnykimo sąlygas.

8. Teismas padarė išvadą, kad išimtis iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų ir 4 punkto, pareiškėjo atžvilgiu netaikytina, kadangi pareiškėjas iki 2011 m. kovo 1 d. nebuvo įsigijęs Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nurodytų šaunamųjų ginklų ir iki 2011 m. vasario 28 d. nustatyta tvarka nebuvo gavęs ir neturėjo leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus.

9. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjo teistumas ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas apie teistumą, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimui. Nagrinėjamu atveju ginklų ir šaudmenų apyvartos teisinių santykių srityje taikomas nepriekaištingos reputacijos turėjimas nelaikytinas baudimu (sankcija), o yra prevencinė priemonė, siekiant užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimų, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus jurisprudencijoje dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo interesų prioriteto, į proporcingumo kriterijų, taip pat nurodė, jog aplinkybė, kad seniūnija ir bendruomenė vertina pareiškėją teigiamai, nedaro įtakos priimant sprendimą dėl leidimo laikyti ir nešiotis ginklą.

10. Teismas nepriteisė valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalis).

III. 11. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 16-12-40-00760-e ir įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus).

12. Pareiškėjas nurodė, kad su atsakovo sprendimu nesutinka, nes jo teistumas yra išnykęs, sprendžiant medžioklinio ginklo išdavimo klausimą kiekvienas asmuo turi būti vertinamas individualiai, teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį gyvenimą, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnija bei (duomenys neskelbtini) bendruomenė charakterizuoja pareiškėją teigiamai.

13. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažeidė principą, kuriuo atsakomybę arba pasekmes griežtinantis įstatymas turi atgręžtinę funkciją, nors ir teismas tai vertina kaip prevencinę priemonę, o ne baudimą. Mano, kad prevencinę priemonę galima taikyti tik į ateitį, t. y. tiems, kurie bus baudžiami jau po įstatymo įsigaliojimo.

14. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką apribojimai yra galimi, jeigu jie yra teisėti ir būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Tačiau šiuo atveju nėra nei vienos iš nurodytų sąlygų. Pareiškėjui neteisėtai suvaržomos asmens laisvės, nepagrįstai primenama apie ankstesnius nusižengimus, po kurių pareiškėjas padarė tinkamas išvadas, pasitaisė ir nebenusikalsta, integravosi į visuomeninį gyvenimą, tačiau jis negali jaustis pilnaverčiu esant tokiems apribojimams, be to, griežtesnis įstatymas neturi grįžtamosios galios; pareiškėjas savo elgesiu įrodė, kad nėra pavojingas demokratinei visuomenei, nes nesikėsina į demokratijos principus ir nesiruošia to daryti net turėdamas ginklą, o leidimas turėti ginklą medžioklei nepadarys pareiškėjo pavojingesniu visuomenei.

15. Kaip matyti iš teismo sprendimo, dalis nuteistųjų gali turėti ginklą, kita dalis – negali, todėl skundžiamas sprendimas pažeidžia demokratijos ir teisėtumo principus, nors įstatymai turi būti taikomi vienodai visiems.

16. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, atsiliepimą grįsdamas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

18. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl atsakovo 2016 m. birželio 28 d. priimto Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, padaręs išvadą, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

21. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kuriuo teismas atsisakė panaikinti atsakovo Sprendimą, pareiškėjas D. P. nesutinka, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, kuriuo atsakomybę arba pasekmes griežtinantis įstatymas turi atgręžtinę funkciją, pareiškėjo teistumas yra išnykęs, jam neteisėtai varžomos asmens laisvės (taikomi apribojimai) nėra suderinami su Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, pareiškėjui nepagrįstai primenama apie ankstesnius nusižengimus, nors jis pasitaisė, nebenusikalsta, integravosi į visuomeninį gyvenimą, savo elgesiu įrodė, kad nėra pavojingas visuomenei, tačiau jis negali jaustis pilnaverčiu esant tokiems apribojimams. Taip pat teismas neatsižvelgė, kad jo teistumas yra išnykęs, be to, jis yra diskriminuojamas, nes asmenims, kurie turėjo leidimus laikyti (nešiotis) ginklus iki 2011 m. vasario 28 d., leidimai išduodami.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

23. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. kovo 1 d.) 17 straipsnyje, reglamentuojančiame teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus, be kitų aplinkybių, dėl kurių B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad tokios teisės neturi fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio, apibrėžiančio nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoką, 1 dalyje įtvirtinta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, o 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

24. Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (2011 m. kovo 1 d. įsakomo Nr. 172 redakcija) 11 punkte nustatyta, kad, gavęs visus tinkamai įformintus dokumentus, pareigūnas registruoja asmenį Licencijuojamos veiklos posistemyje (LVP) ir organizuoja patikrinimą, siekdamas nustatyti, ar nėra priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui galėtų būti neišduodamas. Šių taisyklių 16 punkte, be kita ko, numatyta, kad, jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo; sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus turi būti motyvuotas (surašytas laisva forma), priimtas vadovaujantis įstatymo nustatytais reikalavimais. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017).

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių AVPK, nagrinėdamas pareiškėjo 2016 m. birželio 7 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir atlikdamas patikrinimus nustatė, kad pareiškėjas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2001 m. vasario 9 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal tuo metu galiojusius BK 111 straipsnio 1 dalį, 232-1 straipsnio 1 dalį, 234 straipsnio 1 dalį (Tyčinis sunkus kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas; neteisėtas narkotinių priemonių gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas; neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas), paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, o Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 16 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą pagal BK 149 straipsnį (Išžaginimas), jam buvo paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams. Šioje byloje nėra ginčo dėl nurodytų faktinių aplinkybių. Atsakovas, remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktais (aktualia redakcija), atsisakė išduoti pareiškėjui prašomą leidimą, nes pareiškėjui buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas, už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas (tarp jų ir tyčinę smurtinę, bei nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga).

26. Šiuo atveju vertinant pareiškėjo reputaciją taip pat turi būti atsižvelgiama į faktinę aplinkybę, kad asmuo pasikėsino padaryti baudžiamąją veiką, kurios pareiškėjas taip pat neneigė. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo atžvilgiu Pakruojo rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 13 d. priėmė nutartį, kuria, be kita ko, atleido pareiškėją pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 189 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymo (t. y. pasikėsino įgyti nedidelės vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nuskalstamu būdu), dėl kurios jis visiškai prisipažino, ir kuri šioje byloje turi būti vertinama formuojant poziciją dėl pareiškėjo reputacijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies prasme.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ginklų ir šaudmenų, kaip galinčių kelti pavojų viešai tvarkai ir visuomenės saugumui, griežtesnį teisinį reglamentavimą. Tai ir buvo padaryta ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu nustatant sugriežtintus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus asmenims, kurie siekia gauti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, tačiau netaikant sugriežtintų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų tiems asmenims, kurie naujos redakcijos įsigaliojimo dienai turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.

28. Vertindama apelianto skundo argumentą dėl jo teistumo išnykimo, teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs, tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvados neprieštaravo Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2016 m. vasario 2 d. nutarimams bei naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai šios kategorijos bylose (pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-625-525/2018; 2017 m. birželio 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-584-552/2017; 2016 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-2300-575/2016), pagal kurią teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Taigi pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktas, kuris Ginklų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant jo reputaciją, keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su pareiškėjo diskriminacija kitų asmenų, kurie turėjo leidimus laikyti (nešiotis) ginklus iki 2011 m. vasario 28 d., atžvilgiu, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo dieną neturėjo leidimo ginklui laikyti (nešiotis), su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą į atsakovą kreipėsi galiojant naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui, todėl šio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis pareiškėjo atžvilgiu netaikoma, atitinkamai pareiškėjo argumentai, susiję su jo diskriminacija, yra nepagrįsti ir atmestini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl ginčo nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų.

31. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo baudimu antrą kartą už tą pačią veiką ir jo teise jaustis pilnaverčiu asmeniu medžiojant, pažymi, kad asmens teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai. Šiuo atveju pareiškėjo teisė medžioti, kuriai reikalingi ribotos civilinės apyvartos daiktai (šaunamieji ginklai), negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo.

32. Taigi šiuo atveju darytinos pagrįstos išvados, kad atsižvelgiant į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, vien ta sąlyga, jog asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, yra pakankama nelaikyti asmenį esant nepriekaištingos reputacijos. Tačiau be šios aplinkybės, kaip byloje nustatyta, pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra teistas ir už tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

33. Teisėjų kolegija šioje byloje daro išvadą, kad atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, priimdamas ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas ir šis sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių viešų duomenų pakanka pripažinti teisėtą pagrindą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklą egzistavimą, nes pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė