2022-04-06 Nr. AB-8919-3-62-3-03368-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. A. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2022-04-06 Nr. AB-8919-3-62-3-03368-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas S. K. A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31231 (toliau – ir Sprendimas) ir panaikinti Migracijos departamento 1-oios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2031 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Full text
Administracinė byla Nr. eA-1797-575/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03368-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. A. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. 1. Pareiškėjas S. K. A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31231 (toliau – ir Sprendimas) ir panaikinti Migracijos departamento 1-oios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2031 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini), todėl gyventi jo gimtojoje šalyje nesaugu, gresia pavojus gyvybei. (duomenys neskelbtini) genocidą, juos persekioja, (duomenys neskelbtini) neturi jokių teisių. Pagrįsdamas Sprendimo neteisėtumą, pareiškėjas nurodė, kad pateikė aiškias aplinkybes, kodėl mano, jog jo gyvybei gresia pavojus, kodėl gyvena nuolatinėje baimėje, jaučiasi atstumtas savo kilmės šalyje. Paaiškino, kad atliktas tyrimas patvirtina pareiškėjo paaiškinimus, kad nuo 2014 m. (duomenys neskelbtini) šalies šiauriniuose regionuose veikė (duomenys neskelbtini) valstybės kovotojai, kurie vykdė šalyje (duomenys neskelbtini) genocidą bei vietinių gyventojų prievartą. Pažymėjo, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje vykstant kariniams veiksmams, o (duomenys neskelbtini) valstybei nesugebant suvaldyti jos teritorijoje vykstančių karinių išpuolių, pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės šalį, bijodamas tiek vykstančių karo veiksmų, tiek persekiojimo dėl savo tikėjimo.
3. Pabrėžė, kad pareiškėjo asmenybė yra identifikuota, jis pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą.
4. Dėl Komisijos sprendimo neteisėtumo pareiškėjas nurodė, kad jam turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Komisija neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjo išsiuntimo bei draudimo atvykti.
5. Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti.
6. Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjas tyrimo metu nepateikė objektyvių įrodymų, o jo pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus. Todėl pasakojimas yra laikomas esantis su trūkumais ir nelaikomas patikimu įrodymu. Pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta ir atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
7. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus. Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos. Be to, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), visą gyvenimą praleidę (duomenys neskelbtini), todėl pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus, todėl, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, pareiškėjas galėtų susirasti darbą (duomenys neskelbtini) ir saugiai ten gyventi.
8. Migracijos departamentas surinko ir išsamiai išanalizavo pareiškėjo kilmės valstybės informaciją. Nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjo apklausų metu nurodytos aplinkybės, nei Migracijos departamento surinkta pareiškėjo kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Atsakovas akcentavo, kad nepaisant to, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys, Migracijos departamentas nenustatė, o pareiškėjas neįrodė individualių, su pareiškėjo asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika, todėl pareiškėjo skundo argumentus, kad surinktoje informacijoje neatsispindi realios grėsmės patirti persekiojimą būnant (duomenys neskelbtini) ir tai, jog pareiškėjo pateiktoje publikacijoje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) atstovams bet kada gali kilti grėsmė, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
9. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių neleidžiama įsidarbinti ar kt., – tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir savo skunde. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo baimės ar galimo susidorojimo.
10. Atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamento vertinimu, tikėtina, kad atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti.
II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K. A. I. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; išdėstė 4 punktą taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K. A. I. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas taip pat atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departartamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
13. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Iš pareiškėjo pasakojimų teismas nustatė, kad šiuo atveju jis baiminasi dėlto, jog kilmės valstybėje galimai patirs smurtą dėl jo išpažįstamo (duomenys neskelbtini) tikėjimo. Nors pareiškėjas nėra nurodęs, kad yra patyręs prievartą ar kitus smurto veiksmus dėl išpažįstamo tikėjimo, tačiau jam gresiantį pavojų jis sieja su bendra kilmės valstybės situacija, susijusia su su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių tautiečių persekiojimu ir sunkumais susirasti darbą.
14. Teismas taip pat iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad jis daugiau bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačio pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Teismas įvertino, kad pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Migracijos departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus, ar toks pavojus realiai gresia. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas pats nurodė, jog jam pavojus kyla dėl bendros situacijos valstybėje, susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančiais tautiečiais.
15. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimą, nors galimai ir yra realus ir pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su (duomenys neskelbtini), persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu, ar asmeniškai su pareiškėju. Tokios išvados teismas priėjo, be kita ko, atsižvelgęs į pareiškėjo argumentus, kad jis savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su kolektyvine grėsme, pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, nėra individualizuoti (pareiškėjui niekas negrasino).
16. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes pripažinti įrodymais būtų pagrindas tik tuomet, jei byloje būtų ir kitų įrodinėjamas aplinkybes patvirtinančių duomenų, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių detalių, kurias būtų galima patikrinti. Kadangi pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, todėl teismas nurodė, kad atitinkamai Migracijos departamentas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo remtis vien tik pareiškėjo teiginiais ir įrodytomis pripažinti pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas buvo neinformatyvus, abstraktus, jame nebuvo informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų realus persekiojimas dėl jo socialinio statuso, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepagrindė tariamos baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje, todėl nėra ir pagrindo pripažinti, kad dėl pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę jam kiltų grėsmė.
17. Teismas papildomai pažymėjo, kad atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), rėmėsi EPPB ataskaita, kurioje nurodoma, jog šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodariškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo tose teritorijose asmeniui dėl jo socialinio statuso ((duomenys neskelbtini)), ar karinių veiksmų kiltų grėsmė asmens sveikatai ir gyvybei.
18. Atsižvelgęs į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), taip pat neįrodžius, kad prieš pareiškėją buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgięs į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, teismas nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
19. Teismas kritiškai įvertino ir pareiškėjo teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga nustatyta, jog Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausia EPPB pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Taigi, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais, ar / ir įrodymais priešingai neįrodė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginius, kad nebuvo surinkta su pareiškėjo prašymu susijusi informacija, teismas įvertino kaip nepagrįstus.
20. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas, – tai Migracijos departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjo skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teismas nustatė, kad sprendžiant pareiškėjo klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelginat į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Migracijos departamento surinktą medžiagą, teismas įvertino, kad Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą žodinio proceso tvarka, nėra pagrindo išvadai, jog tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Pabrėžė, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.
21. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą.
22. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką teismo sumažinta iki dvejų metų, teisms padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
23. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
25. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesurinko aktualios, naujausios informacijos apie jo kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo būdą, nesurinko jokios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenų tiesioginės diskriminacijos problematiką, (duomenys neskelbtini), kaip genocidą patyrusios socialinės grupės asmenų, integraciją į darbo rinką. Atsakovas taip pat nesurinko naujausios informacijos apie (duomenys neskelbtini) teisinę padėtį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktiką, neįvertino (duomenys neskelbtini) atskirtį mažinančių priemonių stokos aspekto (duomenys neskelbtini) šalyje. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį.
26. Pareiškėjas teigia, kad ekonominio pobūdžio sunkumai yra tik sistemingos tiesioginės diskriminacijos pasekmė, bet ne esminė pareiškėjo kilmės šalies palikimo priežastis. Pažymi, kad Migracijos departamentas yra konstatavęs, jog 2014 metais (duomenys neskelbtini) buvo užpulti (duomenys neskelbtini), remiantis Žmogaus teisių apsaugos organizacijų duomenimis šis užpuolimas yra vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) genocidas, kurio metu buvo nužudyta tūkstančiai (duomenys neskelbtini) tikėjimą propaguojančių asmenų. Po (duomenys neskelbtini) genocido praėjo maždaug 8 metai, o musulmonų priešiškumas transformavosi į tiesioginę diskriminaciją (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.
27. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas turėjo parengti pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje. Pasak pareiškėjo, atsakovas aplaidžiai įvykdė savo pareigą tinkamai surinkti informaciją apie kilmės šalį, atsakovo surinkta informacija neatitinka esminių kriterijų, o bylą nagrinėjant teisme šis trūkumas nepagrįstai nebuvo pašalintas, kas sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
28. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neįrodo, jog pareiškėjo kilmės šalyje dėl asmens individualių savybių jam kiltų reali grėsmė, ar jis būtų persekiojamas. Migracijos departamentas akcentuoja, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, remiantis EPPB 2021 m. gairėmis, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu atsakovas, be kita ko atsižvelgęs ir į tai, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nenustatė. Atsakovas taip pat pažymi, jog buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o EPPB 2021 m. gairės apie padėtį (duomenys neskelbtini) yra aktualus ir patikimas šaltinis, be kita ko, atsakovas rėmėsi ir kitais patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
32. Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
33. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).
35. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
36. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).
37. Byloje nustatyta, kad prašymo suteikti prieglobstį motyvas – priklausymas (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei.
38. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaujantis 2021 m. EPPB ataskaita, nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, nurodo, kad pareiškėjas rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jam galimai gresiančio persekiojimo baimę. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad nors pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas – nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taigi, nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjo grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.
40. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar kiltų kokia nors grėsmė.
41. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.
42. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.
44. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. K. A. I. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius