66667ad077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-140/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00379-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2; 6.8;

15.2.3.1; 15.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovų atstovei Dainai Jakimauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja O. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą patikslintu skundu (I t., b. l. 18–25), prašydama:

1) panaikinti 2011 m. lapkričio 5 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 1-ojo pensijų skyriaus sprendimą Nr. 11-17-19203 dalyje dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, draudžiamųjų pajamų koeficiento ir netekto darbingumo pensijos apskaičiavimo;

2) panaikinti 2011 m. gruodžio 5 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimą Nr. (11.5.3) 3-74891 dalyje dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, draudžiamųjų pajamų koeficiento ir netekto darbingumo pensijos apskaičiavimo;

3) panaikinti 2012 m. sausio 17 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) sprendimą Nr. (6.5) I-360 dalyje dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, draudžiamųjų pajamų koeficiento ir netekto darbingumo pensijos apskaičiavimo;

4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į skunde išdėstytus motyvus;

5) pripažinti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius netinkamai apskaičiavo ir pareiškėjai neišmokėjo 8000 Lt netekto darbingumo pašalpos (pensijos), ir įpareigoti išmokėti;

6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, 92 Lt tiesioginės žalos;

7) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, 4000 Lt negautų darbinių pajamų;

8) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl sveikatos sužalojimo;

9) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, 5 proc. palūkanų nuo priteistos sumos ir 5 proc. delspinigių nuo padarytos turtinės žalos sumos – 37092 Lt nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

10) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-17-19203 jai buvo paskirta 295,54 Lt dydžio netekto darbingumo pensija (toliau – ir pensija). Atsakovas pensiją paskaičiavo atsižvelgdamas į nustatytą pareiškėjos 30,3584 m. trukmės stažą (iš jų – 25,6274 m. stažą, įgytą nuo 1973 m. rugsėjo 3 d. iki pensijos skyrimo mėnesio dirbat pagal darbo sutartį ir 4,7310 m. stažą, įgytą 2000-2004 m. dirbant savarankiškai). Atsakovo nuomone, po 2004 m. balandžio 3 d. pareiškėja stažo neįgijo, todėl jos stažas skaičiuotinas tik iki šios datos. Atsakovas, apskaičiuodamas 1989–1994 m. draudžiamųjų pajamų koeficientą (toliau – ir DPK), neatsižvelgė į Kooperatyvo „Variantas“, kuris buvo perregistruotas į Mokslinę gamybinę firmą „Variantas“ (toliau – ir MGF „Variantas“) 2011 m. rugpjūčio 10 d. išduotoje pažymoje Nr. 12 (toliau – ir Pažyma Nr.12) nurodytas pajamas, kadangi darbdavys neišsaugojo asmeninių sąskaitų, kurių pagrindu išdavė minėtą pažymą, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas, VSDPĮ) 56 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjos draudžiamųjų pajamų koeficientą už laikotarpį nuo 1990 m. lapkričio 6 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. apskaičiavo pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. DPK iki 1994 metų (1,0695) buvo nustatytas pagal 1984, 1985, 1988, 1989, 1990 m. draudžiamąsias pajamas, o po 1994 metų (0,4413) pagal 1994-2000 m. draudžiamąsias pajamas, nurodytas Apdraustųjų registre.

Pareiškėja 2011 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių (toliau – ir Pensijų skyrius), kad būtų patikrintas ir perskaičiuotas pensijų draudimo stažas ir draudžiamųjų pajamų koeficientas, įvertinant Pažymą Nr.12, iš kurios matyti, kad dirbdama pagal darbo sutartį pareiškėja gaudavo nemažą darbo užmokestį. Pensijų skyrius 2011 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. (11.5.3) 3-74891 į prašymą atsakė formaliai, pakartojo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 11-17-19203 argumentus. Minėtus Pensijų skyriaus sprendimus pareiškėja apskundė Fondo valdybai. Skunde nurodė, kad Pensijų skyrius neteisingai apskaičiavo pareiškėjos darbo stažą, neatsižvelgė į visas jos nurodytas aplinkybes, neįvertino, kad pareiškėja iki 2011 m. gruodžio 20 d. dirbo ir kad ji iki šiol yra O. R. IĮ „Vilbri“ (toliau – ir IĮ „Vilbri“) savininkė. Pareiškėja teigė, kad 1989-1994 m. dirbdama Kooperatyve „Variantas“, po to MGF „Variantas“ komercijos direktore, minėtu laikotarpiu uždirbdavo 9550 Lt, o ne minimalų darbo užmokestį per mėnesį, todėl DPK turi būti ne 1,0695, o nuo 15,0 iki 17,0. Skunde prašė, kad Fondo valdyba įpareigotų Pensijų skyrių išmokėti tinkamai apskaičiuotą netekto darbingumo pensiją, paskirtą nuo 2011 m. liepos 27 d., ir atlygintų pareiškėjai padarytą žalą, kuri pasireiškia kaip negautos pajamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. kovo 9 d., nes šias pajamas pareiškėja būtų gavusi, jei nebūtų neteisėtų pareigūnų veiksmų – neteisingo pensijos apskaičiavimo.

Pareiškėja teigė, kad Pensijų skyrius netinkamai apskaičiavo jos darbo stažą. Iš 1973 m. liepos 9 d. išduotos darbo knygelės ir 1993 m. lapkričio 1 d. SoDros pažymėjimo SD Nr.1802865 matyti, kad pareiškėjos realus darbo stažas nuo yra nepilni 39 m. Nuo 1973 m. rugsėjo 3 d. iki 1990 m. lapkričio 5 d. pareiškėja dirbo Vilniaus universalinėje parduotuvėje, didmeninės prekybos bazėje „LitAvalinesBaze“ ir buvo apdrausta; nuo 1990 m. lapkričio 6 d. iki 1991 m. sausio 11 d. dirbo pagal darbo sutartis – draudėjas Kooperatyvas „Variantas“, 1991 m. sausio 11 d. perregistruotas į MGF „Variantas“; nuo 1997 m. balandžio 2 d. iki 2000 m. sausio 12 d. dirbo pagal darbo sutartį J. R. individualioje įmonėje „Soltis“ (toliau – ir IĮ „Soltis“), buvo padrausta; nuo 1991 m. iki šiol dirba viena O. R. IĮ „Vilbri“ ir nuo 2000 m. sausio 14 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. įmokas mokėjo savarankiškai. Taigi, faktiškai pareiškėja buvo apdrausta ir valstybinio socialinio draudimo įmokos sumokėtos už 33 metus (nuo 1973 m. rugsėjo 3 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.).

Fondo valdyba 2012 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-360 nepagrįstai netenkino pareiškėjos skundo, nevertino pateiktos Pažymos Nr. 12, už darbo šioje įmonėje laikotarpį nepagrįstai apskaičiavo DPK pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjos teigimu, atsakovo reikalavimas pateikti sąskaitas, kurių pagrindu išduota MGF „Variantas“ 2011 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. 12, nepagrįstas, nes tuo laiku galioję teisės aktai nereikalavo, kad įmonės savininkas išrašinėtų tokias sąskaitas.

Pareiškėja išdėstė argumentus, kad jos šeima neturėjo galimybės mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir vykdyti kitas prievoles tinkamai dėl ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių, bet dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, kuriais buvo siekiama sužlugdyti pareiškėjos šeimos verslą įmonėse „Variantas“, „Soltis“, „Vilbri“ ir dėl to pareiškėjos šeima negalėjo disponuoti šeimos turtu (buvo areštuotos asmeninės ir įmonių sąskaitos, atsisakyta grąžinti PVM permoką, inicijuota bankroto procedūra ir kt.). Pareiškėja nuo 2001 m. liepos 25 d. yra 50 proc. darbinga, tačiau apskaičiuota tik 295,54 Lt netekto darbingumo pensija.

Pareiškėjos teigimu, ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnyje numatytų reikalavimų. Perskaičiuojant stažą ir DPK, turėtų būti atsižvelgta į MGF „Variantas“ Pažymą Nr.12.

Reikalavimą atlyginti žalą (CK 6.271 str.), pareiškėja grindė argumentais, kad jai privalo būti atlyginta tiesioginė žala, t.y. patirti nuostoliai. Pareiškėja, norėdama apginti savo teises ir teisėtus interesus buvo priversta kreiptis į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, po to kelis kartus vykti į advokatų kontorą, susirinkti reikiamas pažymas iš atsakovo ir Fondo valdybos, po to teko kreiptis į teismą. Pareiškėjos skaičiavimu, šioms kelionėms miesto viešuoju transportu ji išleido 92 Lt. Jeigu nebūtų neteisėtų valstybės institucijų (VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų) veiksmų, būtų gavusi 1095 Lt dydžio netekto darbingumo pensiją ir nebūtų patyrusi 92 Lt žalos. Be to, važinėdamas į įvairias institucijas, prarado galimybę užsidirbti 4000 Lt. Taigi, turtinę žalą sudaro: 92 Lt – kelionės išlaidos, 4000 Lt – negautos pajamos, 8000 Lt - skirtumas dėl neteisingai apskaičiuotos pensijos, kiekvieną mėnesį (10 mėnesių) neišmokant po 800 (1095 – 295) Lt pensijos dalies. Be to, pareiškėja nurodė, kad be turtinės žalos ji patyrė ir 25000 Lt neturtinę žalą, nes neteisėtais institucijų veiksmais buvo pažeminta jos garbė ir orumas, dėl neteisingai apskaičiuotos pensijos ji negalėjo nusipirkti vaistų, apmokėti tyrimų, buvo pažeminta ir sužlugdyta, todėl naktimis jautė nerimą, negalėjo miegoti. Prašė teismo panaikinti ginčijamus sprendimus ir priteisti turtinę bei neturtinę žalą - 37092 (92 + 4000 + 8000 + 25000) Lt, taip pat priteisti nuo šios sumos 5 proc. palūkanas ir 5 proc. delspinigių.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 75–81) paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajame pensijų skyriuje buvo gautas pareiškėjos prašymas dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė darbo knygelę, socialinio draudimo pažymėjimą ir asmens sąskaitų kortelių kopijas už 1984–1990 metus, kuriuose buvo nurodytos tais metais turėtos pajamos. Prie prašymo nebuvo pateikta banko sąskaita ir pažyma apie 1991–1993 metų uždarbį. Pareiškėja nurodė, kad trūkstamus dokumentus pateiks. 2011 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėja pateikė Pensijų skyriui MGF „Variantas“ 2011 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. 12 apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti.

Pažymoje Nr.12 buvo nurodytas pareiškėjos uždarbis ir kitos pajamos, turėtos dirbant šioje įmonėje, tačiau banko sąskaitos, į kurią būtų pervedama pareiškėjos netekto darbingumo pensija, nenurodė. Pensijų skyrius išnagrinėjo Pažymoje Nr.12 pateiktus duomenis, sutikrino juos su pareiškėjos darbo knygelėje esančiais įrašais, patvirtinančiais pareiškėjos darbo laikotarpį nuo 1990 m. lapkričio 6 d. minėtoje įmonėje, nustatė, kad Pažymoje Nr.12 uždarbis įrašytas nuo ankstesnės datos, t. y. nuo 1989 m. gruodžio mėnesio.

Nebuvo nurodytas mokėjimo pagrindas nuo ankstesnės datos, nenurodytos uždarbio sumos, kurios nuo keliolikos iki keliasdešimt kartų viršijo atitinkamų metų vidutinį mėnesinį uždarbį, kuris nurodytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Pensijų mokėjimo nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija), 2 punkte. Nustačius neatitikimus, buvo kreiptasi telefonu į MGF „Variantas“ vadovą J.

R. su prašymu pateikti patikslintą pažymą dėl O. R. darbo laikotarpio minėtoje įmonėje. Be to, vadovaujantis Pensijų mokėjimo nuostatų 63 punktu, buvo paprašyta pateikti asmeninių sąskaitų, pagal kurių duomenis išrašyta Pažyma Nr.12, kopijas. J. R. paaiškino, kad asmeninių sąskaitų kol kas pateikti negali, ir prašė palaukti. Praėjus savaitei, atsakovas telefonu paprašė pareiškėjos pateikti 1989–1993 metų asmenines sąskaitas dėl Pažymos Nr.12 išdavimo pagrįstumo patikrinimo bei pasiūlė paskirti pareiškėjai netekto darbingumo pensiją, neįvertinant Pažymos Nr.12 duomenų, paaiškinant, kad atlikus Pažymos Nr.12 išdavimo pagrįstumo patikrinimą, pensijos skyrimas bus patikslintas nuo pensijos skyrimo datos, atsižvelgiant į patikrinimo rezultatus ir, jei susidarytų pensijos nepriemoka, ji būtų išmokėta.

Pareiškėja su tokiu pasiūlymu nesutiko ir pažadėjo pateikti reikiamus dokumentus. Pareiškėjai nepateikus prašomų dokumentų, Pensijų skyrius 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. (11.5.3) 3-54317 „Dėl O. R. duomenų pateikimo“ kreipėsi į MGF „Variantas“ savininką J. R., prašydamas pateikti pažymą apie pareiškėjos darbo stažą šioje įmonėje ir 1989–1993 metų asmeninių sąskaitų kortelių patvirtintas kopijas. 2011 m. spalio 9 d. raštu J. R. pateikė paaiškinimą, kad prašomų dokumentų pateikti negali, nes dokumentai 2000 ir 2006 metais buvo prarasti.

Pensijų skyrius, įvertinęs visus turimus pareiškėjos dokumentus, 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-17-19203 nuo 2011 m. liepos 25 d. pareiškėjai paskyrė 295,54 Lt per mėnesį netekto darbingumo pensiją. Pensija apskaičiuota atsižvelgiant į pareiškėjos 30,3584 metų trukmės stažą, iš jų 25,6274 metų stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį (laikotarpiu nuo 1973 m. rugsėjo 3 d. iki pensijos skyrimo mėnesio) ir 4,7310 metų stažą, įgytą dirbant savarankiškai (2000–2004 metai). Po 2004 m. balandžio 3 d. pareiškėja stažo nėra įgijusi, nes pagal darbo sutartį nedirbo, kaip IĮ „Vilbri“ savininkė valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo, todėl pareiškėjos stažas buvo apskaičiuotas iki šios datos.

Apskaičiuojant DPK iki 1994 metų, nebuvo vertintas Pažymoje Nr.12 nurodytas pareiškėjos uždarbis ir kitos pajamos, nes 2011 m. spalio 9 d. MGF „Variantas“ pateiktame paaiškinime buvo nurodyta, kad asmeninės sąskaitos neišsaugotos. Tai patvirtino, kad Pažymos Nr.12 išdavimo pagrindas nėra asmeninės sąskaitos, kaip yra nurodyta šioje Pažymoje. Todėl Pensijų skyrius, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatomis, DPK už laikotarpį nuo 1990 m. lapkričio 6 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. pagrįstai apskaičiavo pagal tų metų minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

Pareiškėja, būdama IĮ „Vilbri“ savininke 1991–1993 metais draudžiamų pajamų neturėjo, pajamų nedeklaravo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo. DPK iki 1994 metų (1,0695) apskaičiuotas pagal 1984, 1985, 1988, 1989, 1990 metų pajamas (1986 ir 1987 metai praleisti remiantis Pensijų mokėjimo nuostatų 35.2 punktu – vaiko priežiūros atostogos), o DPK po 1994 metų (0,4413) apskaičiuotas pagal 1994–2000 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, kurios nurodytos Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Apdraustųjų registras).

Pareiškėja 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. (11.5.3) 3-69255 buvo informuota apie priimtą sprendimą ir jai paaiškinta, kad, jeigu yra išsaugoti kiti dokumentai, galintys patvirtinti Pažymos Nr.12 išdavimo pagrįstumą, pareiškėja turi informuoti apie tai Pensijų skyrių. Pareiškėja nebuvo pateikusi banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti paskirtą pensiją, todėl atsakovas negalėjo išmokėti paskirtos pensijos. 2011 m. lapkričio 28 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas, kuriame prašoma paaiškinti, kaip buvo apskaičiuota pensija, ir mokėti pensiją per paštą pagal gyvenamąją vietą.

Pensijų skyrius 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (11.5.3) 3-74891 informavo pareiškėją apie pensijos apskaičiavimą ir, remdamasis Fondo direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-791 patvirtinto Pensijų ir kompensacijų pristatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Pensijų pristatymo tvarkos aprašas) 4 punktu, atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą bei paprašė pateikti banko sąskaitą. 2011 m. gruodžio 12 d. pareiškėja pateikė pakartotinį prašymą dėl sunkios sveikatos būklės mokėti pensiją per 22 paštą. Pensijų skyrius, įvertinęs prašyme išdėstytas aplinkybes ir priežastis, vadovaudamasis Pensijų pristatymo tvarkos aprašo 24 punktu, nusprendė šį pareiškėjos prašymą tenkinti.

Fondo valdyba, gavusi pareiškėjos skundą, patikrino pareiškėjos pensijos byloje esančius dokumentus ir 2012 m. sausio 7 d. raštu Nr. (6.5) I-360 „Dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apskaičiavimo“ pavedė Pensijų skyriui apskaičiuoti pareiškėjos DPK iki 1994 metų pagal 5 ne paeiliui einančių metų draudžiamąsias pajamas, t.y. praleidžiant ne tik tuos metus, kuriais pareiškėja turėjo vaiko priežiūros atostogas, bet ir tuos metus, kurių dokumentai apie draudžiamąsias pajamas neišsaugoti (1990–1993 metus), trūkstamus iki 5 metų metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų (Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4, 5 dalys, Pensijų mokėjimo nuostatų 35.2 punktas).

Pensijų skyrius įvykdė Fondo valdybos pavedimą ir 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 11-17-6115 „Dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo O. R.“ paskyrė pareiškėjai netekto darbingumo pensiją, tačiau DPK iki 1994 metų liko nepasikeitęs, taip pat nepasikeitė ir netekto darbingumo pensijos dydis. Apie priimtą sprendimą pareiškėja buvo informuota 2012 m. vasario 14 d. raštu Nr. (10.3-02) 3-15018 „Dėl pensijos skyrimo“. Fondo valdyba 2012 m. sausio 17 d. raštu Nr. (6.5) I-360 informavo pareiškėją, kad, jei dokumentai apie asmens darbą ar (ir) turėtą darbo užmokestį, reikalingi pensijai skirti, neišsaugoti, asmens darbo laikotarpiai ir (ar) darbo užmokesčio dydis gali būti nustatyti teismo tvarka.

Atsakovas teigė, kad priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pensija pareiškėjai paskirta ir mokama vadovaujantis Pensijų įstatymo, Pensijų mokėjimo nuostatų ir Pensijų pristatymo tvarkos aprašo normomis, todėl pareiškėjos reikalavimai yra nepagrįsti.

Dėl prašomos priteisti žalos atsakovas rėmėsi argumentais, kad valstybės atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų ir žalos ryšiui. Atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, veikė pagal įstatymus, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos atsiradimą, todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti jai turtinę ir neturtinę žalą yra atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat atmestinas pareiškėjos reikalavimas dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo, nes teisės aktai, reglamentuojantys valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą, nenumato nei palūkanų, nei delspinigių mokėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o bylą dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. rašto Nr. (11.5.3) 3-74891 nutraukti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 149–155) paaiškino, kad skundžiamu VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-17-19203 pareiškėjai nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2012 m. liepos 31 d. paskirta 295,54 Lt dydžio netekto darbingumo pensija. Ši pensija apskaičiuota atsižvelgiant į 30,3584 m. trukmės stažą ir 1984, 1985, 1988, 1989, 1990 ir 1994–2000 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuoti DPK – atitinkamai 1,0695 ir 0,4413. Pareiškėjos prašomas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. raštas Nr. (11.5.3) 3-74891 yra informacinio pobūdžio, nes jame paaiškinta 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-17-19203 paskirtos pensijos apskaičiavimas, nurodyta, kurios dienos raštu pareiškėjai buvo išsiųstas 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimas, ir paprašyta pateikti banko sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti paskirtą pensiją. Todėl byla dalyje dėl nurodyto rašto panaikinimo nutrauktina.

Fondo valdybos 2012 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. (6.5) I-360 buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2011 m. gruodžio 19 d. skundą, kuriuo ji ginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-17-19203 nuo 2011 m. liepos 25 d. paskirtos netekto darbingumo pensijos apskaičiavimą ir dydį. Patikrinus pareiškėjos pensijos bylos dokumentus, nustatyta, kad pensija apskaičiuota teisingai. Fondo valdybos manymu, Pensijų skyrius pagrįstai neatsižvelgė į MGF „Variantas“ 2011 m. rugpjūčio 10 d.

Pažymoje Nr.12 nurodytas pareiškėjos pajamas, nes Pažyma Nr.12 neatitinka Pensijų mokėjimo nuostatų 30 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. išrašyta nesamų dokumentų pagrindu. Pensijų skyrius teisingai nustatė draudžiamųjų pajamų laikotarpius ir draudžiamųjų pajamų koeficientus. Fondo valdyba, atsižvelgdama į MGF „Variantas“ pateiktą paaiškinimą, kad nėra galimybės pateikti pareiškėjos darbo užmokestį patvirtinančių dokumentų, nes jie prarasti, sprendė, kad pareiškėjos DPK (iki 1994 m.) galima apskaičiuoti pagal 5 ne paeiliui einančių metų draudžiamąsias pajamas, praleidžiant ne tik tuos metus, kuriais ji turėjo vaiko priežiūros atostogas, bet ir tuos metus, kurių dokumentai apie draudžiamąsias pajamas neišsaugoti (1990–1993 m.), o trūkstamus iki 5 metų metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 m. (Pensijų įstatymo 56 str. 4, 5 dalys).

Tokius apskaičiavimus pavedė atlikti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui ir, jeigu pareiškėjai tai bus naudinga, apie rezultatus informuoti pareiškėją. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos skunde išdėstyti apskaičiavimai neatitinka tikrovės ir yra pagrįsti tik pačios pareiškėjos nurodytu pensijos dydžiu, o ne teisės aktų nuostatomis. Nepagrįsti pareiškėjos skundo reikalavimai ir dėl 5 procentų palūkanų ir 5 procentų delspinigių priteisimo, nes pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys norminiai teisės aktai to nenumato.

Pareiškėjos reikalavimas priteisti jai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą taip pat yra nepagrįstas. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Norint pritaikyti deliktinę civilinę atsakomybę, būtina konstatuoti esant teisės pažeidimo sudėtį. Būtent teisės pažeidimas yra prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Privalu nustatyti žalą padariusio asmens neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), žalą (CK 6.249 str.), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.) ir kaltę (CK 6.248 str.).

Nesant bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Pensijų skyrius ir Fondo valdyba, priimdami skundžiamus sprendimus, veikė įstatymų nustatytose ribose, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą atmestini. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos skundo argumentai, susiję su kito asmens J. R. įmonių veikla ir taikytomis sankcijomis, nesusiję su šioje byloje nagrinėjamu ginču dėl pareiškėjai apskaičiuotos pensijos.

Fondo valdyba, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nėra nagrinėjusi VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų areštuojant draudėjo turtą ir atstovaujant bankroto procese teisėtumo, todėl teismui nėra pagrindo spręsti dėl minėtų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. birželio 1 d. sprendimu (I t., b. l. 171–183) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos O. R. reikalavimo panaikinti 2011 m. gruodžio 5 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus raštą Nr. (11.5.3) 3-74891, kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 11-17-19203 ir 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. (11.5.3) 3-74891 bei Fondo valdybos 2012 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. (6.5) I-360 dalyje dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, draudžiamųjų pajamų koeficiento ir netekto darbingumo pensijos apskaičiavimo teisėtumo, pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Ištyręs bei įvertinęs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 2 d. pateikė prašymą dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo (I t., b. l. 83–83). Kartu su prašymu pateikė ne visus prašymui išnagrinėti reikalingus dokumentus bei informaciją. 2011 m. rugpjūčio 4 d. atsakovui buvo pateikta MGF „Variantas“ 2011 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. 12, kurioje buvo nurodytas pareiškėjos uždarbis ir kitos pajamos, gautos dirbant šioje įmonėje (I t., b. l. 101). Pareiškėjai nepateikus Pažymos Nr.12 išdavimo pagrįstumo patikrinimui reikalingų dokumentų (buvo pateiktas MGF „Variantas“ paaiškinimas, kad prašomi pateikti dokumentai prarasti), Pensijų skyrius, įvertinęs visus pareiškėjos dokumentus, 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-17-19203 „Dėl valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skyrimo O. R.“ nuo 2011 m. liepos 25 d. pareiškėjai paskyrė 295,54 Lt per mėnesį netekto darbingumo pensiją (I t., b. l. 122). 2011 m. lapkričio 28 d. pareiškėja pateikė Pensijų skyriui prašymą paaiškinti, kaip buvo apskaičiuota pensija, prašė mokėti pensiją per paštą pagal gyvenamąją vietą (I t., b. l. 125). Pensijų skyrius 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (11.5.3) 3-74891 „Dėl netekto darbingumo pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo“ informavo pareiškėją apie pensijos apskaičiavimą ir, remdamasis Pensijų pristatymo tvarkos aprašo 4 punktu, atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir paprašė pateikti banko sąskaitą (I t., b. l. 126). Pakartotinis 2011 m. gruodžio 12 d. pareiškėjos prašymas dėl pensijos išmokėjimo per paštą pagal gyvenamąją vietą buvo patenkintas (I t., b. l. 132). 2011 m. gruodžio 19 d. pareiškėja su skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama įpareigoti Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių tinkamai apskaičiuoti ir išmokėti jai priklausančią pensiją (I t., b. l. 147). Fondo valdyba 2012 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-360 nusprendė, kad Pensijų skyrius pensiją pareiškėjai apskaičiavo ir paskyrė teisingai.

Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti.

Pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jei asmens, kuriam skaičiuojamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, uždarbis ir kitos pajamos, nuo kurių buvo įmokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, per kalendorinius metus yra ne mažesnis už minimalaus darbo užmokesčio per visus mėnesius sumą, tai į stažą įskaitomi visi kalendoriniai metai. Priešingu atveju tų metų stažas laikomas proporcingai mažesniu.

Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvę šie laikotarpiai: visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas.

To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę šie laikotarpiai: asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas. Pensijų įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad apdraustojo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą sudaro asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant savarankiškai (1 d.).

Paminėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, dirbdami pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, įgyja asmenys, išvardyti 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose. Šį stažą sudaro: laikas, per kurį šie asmenys patys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos įstatymo jiems nustatytos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (1 p.); laikas, per kurį šie asmenys gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) arba profesinės reabilitacijos pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, ir nedarbo socialinio draudimo išmokas, mokamas pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą.

Į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą taip pat įskaitomas bedarbio pašalpų, mokėtų draustiems nuo nedarbo asmenims pagal Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2005 m. sausio 1 d., gavimo laikas. Šiame punkte išvardytos pašalpos bei išmoka toliau šiame įstatyme vadinamos valstybinio socialinio draudimo pašalpomis ir nedarbo socialinio draudimo išmokomis. Šių pašalpų ir išmokų gavimo laikas įskaitomas tik įstatymų nustatyta tvarka privalomai draustiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu (iki 2005 m. sausio 1 d.

– socialiniu draudimu nuo nedarbo) asmenims (2 p.). Pensijų įstatymo 55 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiamos visos darbo apmokėjimo rūšys, kurioms pagal tuo metu galiojusias taisykles turėjo būti priskaičiuojami valstybinio socialinio draudimo įnašai. To paties straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad į asmens draudžiamąsias pajamas per laikotarpį iki 1995 m. sausio 1 d.

įtraukiama asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, uždarbis ir kitos pajamos, nuo kurių buvo mokėtos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat gautos ligos (laikinojo nedarbingumo) bei motinystės (nėštumo ir gimdymo) pašalpos. Pensijų įstatymo 56 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuojami atskirai pagal penkerius paeiliui einančius asmeniui palankiausius kalendorinius jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. ir atskirai pagal visus metus, įskaitytus į stažą nuo 1994 m. sausio 1 d.

To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką (54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1–9 punktai) asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (visai ar iš dalies neišsaugoti dokumentai, asmuo dirbo buvusios SSRS respublikose, turėjo vaiko iki trejų metų priežiūros atostogas, įmonė, įstaiga, organizacija, kurioje jis dirbo, nevykdo veiklos, nors nelikviduota, asmuo atliko būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir kt.) negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (55 straipsnis), asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, o jeigu asmuo dirbo turėdamas ne visą etatą – pagal minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dalį, atitinkančią turėto etato dalį.

Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu asmuo neturi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų palankiausių penkerių kalendorinių paeiliui einančių metų, tačiau kiekvienais metais per penkerius kalendorinius paeiliui einančius metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. turėjo stažo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal penkerius paeiliui einančius šio stažo metus. Jei asmuo nurodytu laikotarpiu turėjo stažo per penkerius ne paeiliui einančius kalendorinius metus, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas pagal penkerius ne paeiliui einančius stažo metus laikantis kalendorinės metų sekos.

Jeigu asmuo nurodytu laikotarpiu stažo turėjo mažiau kaip per penkerius paeiliui ar nepaeiliui einančius kalendorinius metus arba nurodytu laikotarpiu iš viso stažo neturėjo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad, atsakovui nustačius, jog nėra pateikta duomenų apie 1991–1993 metų uždarbį, pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 4 d. pateikė Pensijų skyriui MGF „Variantas“ 2011 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. 12 apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti (I t., b. l. 101). Atsakovas, išnagrinėjęs Pažymoje Nr.12 pateiktus duomenis ir sutikrinęs juos su pareiškėjos darbo knygelėje esančiais įrašais, patvirtinančiais pareiškėjos darbo laikotarpį nuo 1990 m. lapkričio 6 d. minėtoje įmonėje, nustatė, kad Pažymoje Nr. 12 uždarbis įrašytas nuo ankstesnės datos, t. y. nuo 1989 m. gruodžio mėnesio, nenurodant mokėjimo pagrindo, nenurodytos uždarbio sumos, kurios nuo keliolikos iki keliasdešimt kartų viršijo atitinkamų metų vidutinį mėnesinį uždarbį. Kadangi nebuvo pateikti Pažymoje Nr.12 nurodytų duomenų pagrįstumą patvirtinantys dokumentai, Pensijų skyrius 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. (11.5.3) 3-54317 kreipėsi į MGF „Variantas“ savininką J. R., prašydamas pateikti pažymą apie pareiškėjos darbo stažą šioje įmonėje ir 1989–1993 metų asmeninių sąskaitų kortelių patvirtintas kopijas (I t., b. l. 102). Pensijų mokėjimo nuostatų 63 punktas suteikia socialinio draudimo skyriams teisę tikrinti, ar dokumentai, kurie reikalingi pensijai skirti, išduoti pagrįstai. 2011 m. spalio 9 d. raštu J. R. (MGF „Variantas“ savininkas) pateikė paaiškinimą, kad prašomų dokumentų pateikti negali, nes dokumentai 2000 ir 2006 metais buvo prarasti (I t., b. l. 103-104).

Pensijų mokėjimo nuostatų 21 punkte nustatyta, kad stažas po 1994 m. sausio 1 d. įrodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų apdraustųjų įskaitos informacinėje duomenų bazėje esančiais duomenimis. Valstybinių socialinio draudimo invalidumo ar netekto darbingumo pensijų gavimo laikas, buvęs tiek iki 1995 m. sausio 1 d., tiek ir po šios datos, stažui prilyginamas remiantis socialinio draudimo skyriuose esančiais dokumentais apie šių pensijų mokėjimo laiką. Pensijų mokėjimo nuostatų 23 punkte numatyta, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi: darbo knygelėmis, įskaitant į stažą tuos darbo laikotarpius, apie kuriuos įrašai darbo knygelėse padaryti remiantis dokumentais (įsakymais dėl priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ir savivaldybių archyvų ar buvusių darboviečių išduotais darbo stažo pažymėjimais ir panašiai) ir patvirtinti darbdavio (jo įgalioto asmens) parašu ir įrašą padariusios įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudu, darbas kolūkyje (Pensijų mokėjimo nuostatų 16 punktas) – kolūkiečių darbo knygelėmis ir buvusių kolūkių, kurių žemė buvo perduota tarybiniams ūkiams ir kitoms įmonėms bei organizacijoms, buvusių narių darbas kolūkiuose – darbo stažo nustatymo komisijų sprendimų išrašais ir kitais šiame punkte išvardytais dokumentais (Pensijų mokėjimo nuostatų 23.1 punktas); darbo stažo pažymomis, darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu (Pensijų mokėjimo nuostatų 23.2 punktas); valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais (Pensijų mokėjimo nuostatų 23.4 punktas).

Pensijų mokėjimo nuostatų 30 punkte nustatyta, kad draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d., o Pensijų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų asmenų – nuo 1995 m. sausio 1 d. įrodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų apdraustųjų įskaitos informacinėje duomenų bazėje esančiais duomenimis. Iki minėtųjų datų asmens draudžiamosios pajamos įrodomos darbdavių pažymėjimais, išduotais remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, taip pat valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas.

Tokiu būdu nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad pensijos apskaičiuojamos remiantis asmens pateiktais bei Fondo valdybos teritorinio skyriaus pareikalautais dokumentais, įrodančiais asmens iki 1993 m. gruodžio 31 d. įgytą stažą bei laikotarpiu nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. turėtas pajamas, pagal Pensijų įstatymo 55 straipsnį prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, taip pat Apdraustųjų registre esančiais duomenis apie asmens nuo 1994 m. sausio 1 d. įgytą stažą ir turėtas draudžiamąsias pajamas. Pagal Pensijų nuostatų 24 punktą tais atvejais, jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamų laikotarpių, dirbtų iki 1993 m. gruodžio 31 d., dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti, nurodyti darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka paduodant pareiškimą bendrosios kompetencijos teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 442 str. 1 p., 444 str. 2 d. 9 p.).

Remdamasis ištirtais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėja, būdama R. reklamos ir informacijos biuro „Vilbris“ savininke, laikotarpiu nuo 1991 m. spalio 17 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. pajamų nedeklaravo ir socialinio draudimo įmokų nemokėjo (I t., b. l. 114), taip pat pagal Apdraustųjų registro duomenis valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo nuo 2004 m. balandžio 3 d. Pagal Pensijų mokėjimo nuostatų 35.2 punktą asmenims, kurie negali gauti duomenų apie draudžiamąsias pajamas dėl to, kad visiškai (ar iš dalies) neišsaugoti dokumentai, asmenims, dirbusiems iki 1991 m. birželio 1 d. pas pavienius samdytojus namų darbininkėmis, asmeniniais vairuotojais, auklėmis ir taip toliau (Pensijų mokėjimo nuostatų 23.8 punktas), taip pat asmenims, turėjusiems vaiko iki trejų metų priežiūros atostogas, draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas Pensijų įstatymo 55 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.

Pensijų įstatymo 55 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu asmuo neturi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų palankiausių penkerių kalendorinių paeiliui einančių metų, tačiau kiekvienais metais per penkerius kalendorinius paeiliui einančius metus iš laikotarpio nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. turėjo stažo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal penkerius paeiliui einančius šio stažo metus. Jei asmuo nurodytu laikotarpiu turėjo stažo per penkerius ne paeiliui einančius kalendorinius metus, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas pagal penkerius ne paeiliui einančius stažo metus laikantis kalendorinės metų sekos.

Jeigu asmuo nurodytu laikotarpiu stažo turėjo mažiau kaip per penkerius paeiliui ar nepaeiliui einančius kalendorinius metus arba nurodytu laikotarpiu iš viso stažo neturėjo, jo draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas iki penkerių metų stažo trūkstamus metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų iki 1974 metų imtinai.

Atsižvelgdamas į nustatytą valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo reglamentavimą bei įvertinęs, kad MGF „Variantas“ savininko J. R. išduota pažyma nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, taip pat į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėja nuo 2004 m. balandžio 3 d. valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo, skaičiuojant pareiškėjai stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti tiek iki 1994 m. sausio 1 d., tiek po 1994 m. sausio 1 d., pirmosios instancijos teismas nenustatė Fondo valdybos veiksmų, neatitinkančių pensijos skyrimą reglamentuojančių teisės aktų ar byloje surinktų faktinių duomenų. Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką (54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1–9 punktai) asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių (visai ar iš dalies neišsaugoti dokumentai, asmuo dirbo buvusios SSRS respublikose, turėjo vaiko iki trejų metų priežiūros atostogas, įmonė, įstaiga, organizacija, kurioje jis dirbo, nevykdo veiklos, nors nelikviduota, asmuo atliko būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir kt.) negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (55 straipsnis), asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, o jeigu asmuo dirbo turėdamas ne visą etatą – pagal minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dalį, atitinkančią turėto etato dalį. Todėl teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja, būdama IĮ „Vilbri“ savininke, 1991–1993 metais draudžiamų pajamų neturėjo, atsakovas, vadovaujantis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatomis, draudžiamųjų pajamų koeficientą nuo 1990 m. lapkričio 6 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. pagrįstai apskaičiavo pagal tų metų minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

Teismas pažymėjo, kad kiti pareiškėjos skunde nurodyti motyvai nėra susiję su nagrinėjamu ginču, todėl dėl jų nepasisakė.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijami 2011 m. lapkričio 5 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus ir 2012 m. sausio 17 d. VSDF valdybos sprendimai dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, draudžiamųjų pajamų koeficiento ir netekto darbingumo pensijos apskaičiavimo yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių pareiškėjos reikalavimų bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių priimti naują sprendimą ir pripažinti, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius netinkamai apskaičiavo ir pareiškėjai neišmokėjo 8000 Lt netekto darbingumo pašalpos (pensijos) ir įpareigoti išmokėti. Teismas pažymėjo, kad šis reikalavimas yra grindžiamas tik pačios pareiškėjos nurodytu pensijos dydžiu, tačiau ne rašytiniais dokumentais bei teisės aktų ar Pensijų mokėjimo nuostatų normomis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.). ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei.

Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamu VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (11.5.3) 3-74891 pareiškėjai nėra nustatomos teisės ar pareigos, ar yra atsisakoma atlikti veiksmus. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar akte vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.

Įvertinęs ginčijamo 2011 m. gruodžio 5 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus rašto Nr. (11.5.3) 3-74891 (I t., b. l. 126) turinį, teismas konstatavo, kad jame pareiškėjai nurodoma tik informacija, paaiškinamas 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-17-19203 paskirtos pensijos apskaičiavimas (to 2011 m. lapkričio 28 d. prašyme prašė pareiškėja), nurodoma, kurios dienos raštu pareiškėjai buvo išsiųstas 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimas ir prašoma pateikti banko sąskaitą, į kurią būtų galima pervesti paskirtą pensiją.

Iš Pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. rašto Nr. (11.5.3) 3-74891 matyti, kad jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių pareiškėjai, nėra nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių, todėl teismas nusprendė, kad šis raštas negali būti laikomas individualiu teisės aktu, nes neatitinka jo požymių, nurodytų anksčiau aptartuose teisės aktuose, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, taigi, negali būti laikomas savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku.

Remdamasis išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, teismas administracinės bylos dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. rašto Nr. (11.5.3) 3-74891 panaikinimo nutraukė kaip nenagrinėtiną teismų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-338/2010 išaiškino, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytos institucijos (VSDFV Vilniaus skyriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012).

Iš pareiškėjos patikslinto skundo teismas nustatė, kad ji žalą kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus veiksmų, kuriais pareiškėjai buvo apskaičiuota netekto darbingumo pensija, motyvuodama tuo, jog paskirta netekto darbingumo pensija buvo apskaičiuota neteisingai, nes nebuvo vertinta MGF „Variantas“ Pažyma Nr. 12, bei neteisingai apskaičiuotas darbo stažas. Teismas nustatė, kad Pensijų skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjos pensiją, išsamiai ir visapusiškai analizavo pateiktus pensijai gauti dokumentus, prašė pateikti trūkstamus dokumentus, veikė įstatymų nustatytose ribose, vadovavosi pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiais teisės norminiais aktais, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra jo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Netenkinęs reikalavimo dėl žalos priteisimo, teismas taip pat atmetė ir išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą dėl 5 proc. palūkanų nuo visos atlygintinos žalos ir 5 proc. delspinigių nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo bei reikalavimą priteisti patirtas bylinėjimosi ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Dėl pareiškėjos atstovų teismo posėdžio metu pareikšto prašymo kreiptis į prokuratūrą dėl atsakovo dokumentų klastojimo teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta dokumentų klastojimo požymių, todėl nėra pagrindo pagal ABTĮ 108 straipsnio nuostatas priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į prokuratūrą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai taip pat pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies nuostatos atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 63 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Konstitucijai, Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams, Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Nagrinėdamas šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas bylas, Konstitucinis Teismas tiria tiek viso akto, tiek ir jo dalies atitikimą Konstitucijai ar įstatymams. Bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (Konstitucinio Teismo įstatymo 64 str. 1 dalis). Atsižvelgęs į minėtų teisės aktų nuostatų analizę, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjos atstovų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, nes teismui nekyla abejonių dėl pareikštame prašyme įvardytų teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai.

III. Pareiškėja O. R. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (I t., b. l. 192–194) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pakartotos aplinkybės, kurios buvo nurodytos patikslintame skunde ir kuriomis pareiškėjos atstovai grindė skundo reikalavimus pirmosios instancijos teisme. Be to, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja remiasi šiais argumentais:

1.Teismas netinkamai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, neįsigilino į bylos esmę, nepatikrino įrodymų ir neatsižvelgė į motyvus bei objektyvius duomenis, kuriuos pateikė pareiškėja, priimdamas sprendimą vadovavosi tik atsakovo nepagristais ir klaidingais paaiškinimais.

2. Pensijų skyrius 2011 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. (11.5.3) 3-74891 formaliai atsakė į pareiškėjos prašymą patikrinti ir perskaičiuoti pensijų draudimo stažą ir draudžiamųjų pajamų koeficientą pagal pateiktus duomenis, pakartojo prieš tai priimto 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo argumentus, o teismas nevertino duomenų tikrumo ir neatitikimų.

3. Pensijų skyrius netinkamai apskaičiavo pareiškėjos darbo stažą, nes pareiškėjos darbo stažas pagal darbo knygelę ir SoDros pažymėjimą yra nepilni 39 metai. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjos darbo knygelės, SoDros pažymėjimo, MGF „Variantas“ Pažymos Nr.12, taip pat MGF „Variantas“, IĮ „Soltis“ deklaracijų duomenų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažyma Nr.12, apeliantės nuomone, yra įrodymas, patvirtinantis, kad ji turėjo įrodomas pajamas. Jei atsakovas abejojo Pažymos Nr.12 tikrumu, turėjo kreiptis į teismą ar į kitą instituciją, kad būtų patikrinti duomenys, pateikti Pažymoje, tačiau atsakovas nesikreipė, todėl Pažymą Nr.12 turėtų būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjos pajamas.

4. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, buvo pasyvus, nors iš bylos duomenų matyti, kad įrodymai ir šalių paaiškinimai buvo prieštaringi. Teismas nepagrįstai atmetė prašymus išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). Apeliantės nuomone, jos darbdavys MGF „Variantas“ neprivalo pateikti įrodymus, patvirtinančius Pažymos Nr.12 tikrumą, atsakovas privalo turėti duomenis, o jei jų neturi, – užklausti VMI, tačiau tokio to nepadarė, o teismas nesiėmė jokių veiksmų šiems duomenims išreikalauti. Pareiškėjos noras gauti pagal įstatymą priklausančią pensiją yra teisėtas ir pagristas, todėl jei atsakovas prarado savo duomenis, jis ir turi būti atsakingas už savo veiksmus, o ne atimti iš pareiškėjos jai priklausančias pajamas.

5. Pareiškėjos pateiktoje darbo knygelėje, SoDros pažymėjime ir asmens sąskaitų kortelių kopijose yra duomenys apie tai, kad pareiškėja nuo 1973 m. rugsėjo 3 d. iki 1990 m. lapkričio 5 d. dirbo valstybinėse institucijose ir buvo apdrausta, nuo 1990 m. lapkričio 6 d. iki 1997 m. balandžio 2 d. buvo apdrausta IĮ „Variantas“, nuo 1997 m. balandžio 2 d. iki 2000 m. sausio 12 d. IĮ „Soltis“, nuo 2000 m. sausio 13 d. savanoriškai draudėsi IĮ „Vilbri“. Byloje nėra duomenų, kad IĮ „Variantas“ ir IĮ „Soltis“ nemoka biudžetui už savo darbuotojus. Pensijų skyrius nepateikė nė vieno patikrinimo akto, todėl galima teigti, kad įmonės pateikti duomenys yra teisingi. Apeliantės nuomone, darbo knygelės, SoDros pažymėjimo, asmens sąskaitų kortelių už 1973-1990 metus bei Pažymos Nr.12 duomenys yra pakankami skirti pareiškėjos prašomo dydžio pensiją.

6. Apeliantės teigimu, Pensijų skyrius atsisakė pateikti į bylą duomenis apie IĮ „Variantas“ ir IĮ „Soltis“ už darbuotojus sumokėtas įmokas ir pateikė teismui melagingą informaciją. Teismas turėjo patikrinti minėtą faktą, atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais ir dalį bylos medžiagos dėl sukčiavimo perduoti nagrinėti prokuratūrai.

7. Teismas sprendime nurodė Pensijų mokėjimo nuostatų 21,23,30 punkto normas, tačiau jų netaikė pagal pateiktus į bylą įrodymus ir sprendime nemotyvavo. Pensijų mokėjimo nuostatų 21 punkto reikalavimų kontekste apeliantė pažymėjo, kad IĮ „Variantas“ ir IĮ „Soltis“ turto pajamų deklaracijas pateikė VMI nurodant kiek darbdavys sumokėjo už darbuotojus, tarp jų už O. R. Pensijų mokėjimo nuostatų 21 punkto kontekste nurodė, kad jos darbo knygelė nuo 1973 m. iki 1993 m. ir SoDros pažymėjimas nuo 1993 m. yra įrodymai, kurie įrodo pareiškėjos darbo stažą. Šiuos dokumentus pareiškėja pateikė atsakovui, tačiau jam to nepakako ir jis prašė pateikti apeliantės darbdavio pateikti įrodymus, patvirtinančius darbdavio Pažymos Nr.12 tikrumą. Teismas dėl šių neteisėtų institucijos veiksmų nepasisakė, atsakovo neteisėtų motyvų ir paaiškinimų pagrindu priėmė sprendimą, kuris pažeidžia apeliantės teises į teisingą ir nešališką teismą. Pensijų mokėjimo nuostatų 30 punkto kontekste apeliantė pažymėjo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Pensijų skyriaus pateiktus teismui duomenis O. R., dirbdama IĮ „Vilbri“ savarankiškai, nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. sumokėjo už save nurodytas sumas.

8. Nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, apeliantė išdėstė argumentus, kad atsakovas neišsaugojo ar prarado savo domenų bazėje su ja susijusius duomenis, nepagrįstai reikalavo iš darbdavio dokumentų, patvirtinančių Pažymoje Nr.12 nurodytus duomenis. Mano, kad atsakovas ir jo darbuotojai netinkamai vykdė savo funkcijas, nes neapskaičiavo pensijos pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus, nors jų pakako, kad pareiškėjai būtų paskirta atitinkamo dydžio pensija, be to, atsakovas nesikreipė į kitas institucijas su prašymu pateikti trūkstamą informaciją. Minėtais veiksmais atsakovas pažeidė savo pareigas. Apeliantės manymu, visos viešosios atsakomybės sąlygos nagrinėjamu atveju buvo pagristos. Teismas neaiškiai ir netiksliai formulavo atisakymo priteisti žalą motyvus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–7) atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsamiai išanalizavo ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, aptarė įrodymus, pagrindžiančius, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir Fondo valdyba pensijų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė. Teismas teisingai pažymėjo, kad dokumentai apie asmens darbą ar turėtą darbo užmokestį, reikalingi pensijai skirti, neišsaugoti, todėl asmens darbo laikotarpiai ir (ar) darbo užmokesčio dydis gali būti nustatomi teismine tvarka, paduodant pareiškimą bendrosios kompetencijos teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Pažymoje Nr. 12 pateiktų duomenų įrodomąja galia, paaiškina, kad, remiantis Pensijų mokėjimo nuostatų 55 ir 56 punktais, kreipdamasis dėl pensijos skyrimo, asmuo Fondo valdybos teritoriniam skyriui pateikia prašymą su visais reikiamais dokumentais, kurių pagrįstumą, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi ir Pensijų mokėjimo nuostatų 63 punktu, Fondo valdybos teritorinis skyrius turi teisę tikrinti. Tinkamai apskaičiuoti asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą įmanoma tik turint pagrįstus duomenis apie asmens pajamas, kurios, vadovaujantis Pensijų mokėjimo nuostatų 30, 55, 56 ir 34 punktais, kreipiantis į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl pensijų skyrimo laikotarpiu nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d., yra pateikiamos už kiekvieną mėnesį atskirai.

Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, Pensijų skyrius neturėjo kreiptis į VMI dėl duomenų apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas gavimo. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad iki 1994 m. Fondo valdybos teritoriniams skyriams draudėjo teikiamuose dokumentuose buvo nurodoma bendrai visiems įmonės apdraustiesiems priskaičiuota pajamų, apmokestinamų valstybinio socialinio draudimo įmokomis, ir priskaičiuotų įmokų už ketvirtį suma (pranešimo, kuriame draudžiamosios pajamos nurodomos atskirai už kiekvieną apdraustąjį, pateikimo tvarka buvo patvirtinta tik Fondo valdybos 1993 m. gruodžio 28 d.

įsakymu Nr. 240), todėl, vadovaujantis Pensijų mokėjimo nuostatų 30 punktu, kreipiantis dėl pensijos skyrimo, Fondo valdybos teritoriniam skyriui yra teikiami duomenys apie apdraustojo pajamas iki 1994 metų. Taigi, pareiškėjos argumentai, esą Pensijų skyrius turi visus duomenis pareiškėjos pensijai skirti, nepagrįsti. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad nors vienas iš pareiškėjos minimų pareigūnų veiksmų įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažintas neteisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 15–21) remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėsčiusi atsiliepime į pareiškėjo skundą, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėja iškėlė nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr.11-17-19203 apskaičiuotu valstybinio socialinio pensijų draudimo stažu ir draudžiamųjų pajamų koeficientu, pagal kuriuos jai nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo paskirta 295,54 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, o taip pat nesutikdama su apskaičiuotu pagal šiuos duomenis pensijos dydžiu. Pareiškėja prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr.11-17-19203, 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (11.5.3) 3-74891 bei Fondo valdybos 2012 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-360, priimtą išnagrinėjus skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėja taip pat pareiškė išvestinius reikalavimus dėl pensijos perskaičiavimo ir išmokėjimo. Be to, prašė priteisti iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, palūkanas ir delspinigius.

Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (11.5.3) 3-74891 nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu (byla nepriskirta administracinių teismų kompetencijai), kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, buvo pasyvus, nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, tuo pažeisdamas ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, nepasisakė sprendime dėl kai kurių duomenų. Apeliantės nuomone, teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus duomenis ir argumentus, priimdamas sprendimą rėmėsi tik atsakovo argumentais, nepasisakė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir paaiškinimų, pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką teismą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra susiję su procesinės teisės normų taikymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodytų materialinės teisės normų (Pensijų įstatymo 55 str., Pensijų mokėjimo nuostatų 21,23,30 punktai) netinkamo taikymo klausimą apeliantė taip pat sieja su, jos nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu, teigdama, kad darbo knygelės, SoDros pažymėjimo, asmeninių sąskaitų bei Pažymos Nr.12 duomenys yra pakankami tam, kad jai turėjo būti apskaičiuotas didesnis stažas bei DPK ir paskirta didesnė pensija.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu:

1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų;

2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų;

3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šio straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodyti procesinės teisės normų pažeidimo ar netinkamo taikymo atvejai, kurie pripažįstami pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo absoliučiais pagrindais (pav., byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles (1 p.); teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (2 p.); sprendimas, nutartis yra be motyvų ( 5 p.) ir kt.).

Apeliaciniame skunde nėra konkrečių nuorodų į ABTĮ 141 ir 142 straipsnius bei šių įstatymo normų konkrečias nuostatas, tačiau pagal apeliacinio skundo turinį, kuriame akcentuojami įrodymų išreikalavimo, tyrimo ir vertinimo klausimai, iš dalies ir teismo sprendimo motyvavimo klausimai, apeliantės argumentai, kuriais prašoma perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra artimiausi ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies ir ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo kontekste) ir 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytiems pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindams.

Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija patikrino argumentų, kuriais prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, pagrįstumą. ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įvertintos pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normas. Nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus teisinis reguliavimas dėl netekto darbingumo pensijos paskyrimo ir jos apskaičiavimo.

Valstybių socialinio draudimo pensijų įstatyme yra nustatytos bendrosios taisyklės dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų sandaros (6 str.); asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo sudėties (8 str.); valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, kai buvo dirbta pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, apskaičiavimo (9 str.); taip pat, kai buvo dirbta savarankiškai, apskaičiavimo (11 str.); Valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo apskaičiavimo (12 str.); dydžių pagrindinei ir papildomai pensijos dalims apskaičiuoti (13-19 str.); laikotarpių, prilyginamų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui (54 str.); pajamų, prilyginamų asmens draudžiamosioms pajamoms (55 str.), DPK apskaičiavimo ypatumų (56 str.); Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo tvarkos (40 str.); valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų apskundimo terminų ir tvarkos (45 str.). Netekto darbingumo pensija viena iš valstybinių socialinio draudimo pensijų rūšių (VSDPĮ 4 str.). Todėl sprendžiant dėl šios rūšies pensijos skyrimo ir apskaičiavimo taikytinos bendrosios Pensijų įstatymo nuostatos jas taikant kartu su aptariamo įstatymo III skyriaus, kuris nustato papildomas specialiąsias šių pensijų skyrimo ir apskaičiavimo sąlygas, nuostatomis (VSDPĮ 28-33 str.).

Pensijų įstatymo (bylai aktuali 2011 m. birželio 23 d. įstatymo Nr.XI-1526 redakcija) 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, jeigu šie asmenys atitinka šio įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas, t.y. minimalų ir būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai skirti. Šį įstatymą įgyvendinančių Pensijų mokėjimo nuostatų (bylai aktuali Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr.836 redakcija) 4 priede yra pateikta stažo valstybinei socialinio draudimo netekto darbingumo pensijai gauti lentelė. Pagal šią lentelę 55 amžiaus asmeniui (tokio amžiaus buvo pareiškėja kreipdamasi dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo) šiai pensijai gauti yra nustatytas 11 m. 6 mėn. minimalus ir 23 m. būtinasis stažas. Pareiškėjos pensijos apskaičiavimo lentelės duomenys patvirtina, kad Pensijų skyrius nustatė, jog pareiškėja, kuri 2011 m. rugpjūčio 2 d. pateikė prašymą dėl minėtos pensijos skyrimo, atitinka reikalaujamas minimalaus ir būtinojo stažo sąlygas.

Valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija turintiems teisę gauti šią pensiją asmenims apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą netekto darbingumo pensijos dalis bei priedą už stažo metus (VSDPĮ 32 str.1 d., VSDPĮ 6 str.). Pagrindinės valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies bei priedo už stažo metus dydžio matas yra valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija (13 straipsnis) (VSDPĮ 6 str.3 d.). Valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydis negali būti mažesnis už 110 procentų minimalaus gyvenimo lygio (MGL) (VSDPĮ 13 str.1 d.).

Pensijų įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad papildoma netekto darbingumo pensijos dalis apskaičiuojama asmenims, turintiems valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, taip pat kaip ir papildoma valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis (24 straipsnis), įskaitant į stažą visą asmens turimą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu (8 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1–9 punktai).

Pensijų įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta valstybinės socialinio draudimo pensijos papildomos dalies dydžio apskaičiavimo formulė - 0,005 x S x K x D. Joje: S – asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu; K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas (19 straipsnis); D – Vyriausybės patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos, galiojančios tą mėnesį, už kurį mokama pensija. Priedas už stažo metus suteikia papildomą pensinį aprūpinimą asmenims, įgijusiems didesnį kaip 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (VSDPĮ 6 str.5 d.).

Pensijų įstatymo 32 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos priedas už stažo metus apskaičiuojamas taip pat kaip ir valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos priedas už stažo metus (24(1) straipsnis). Asmenims, netekusiems 45–55 procentų darbingumo, taip apskaičiuotas priedas mažinamas 50 procentų. Pensijų įstatymo 241 straipsnyje nurodyta, kad valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos priedo už stažo metus dydis apskaičiuojamas dauginant 3 procentus valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos iš kiekvienų iki išėjimo į pensiją mėnesio įgytų pilnų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo (8 straipsnio 1–3, 5, 6 dalys, 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1–9 punktai, 3 ir 4 dalys) metų, viršijančių 30 metų, skaičiaus.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdama bylą ir priimdamas sprendimą, atsižvelgdamas į nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes apie pareiškėjos nurodytus laikotarpius, dėl kurių kilęs ginčas, pagrįstai rėmėsi Pensijų įstatymo 8 straipsniu, nustatančiu asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo sudėtį, taip pat 54 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyti asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilygintini laikotarpiai iki 1991 m. birželio 1 d., 1 punktu, 54 straipsnio 2 dalies, kuri reglamentuoja asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę laikotarpiai, 1 punktu, taip pat 55 ir 56 straipsniais.

Pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, draudžiamųjų pajamų koeficiento ir netekto darbingumo pensijos apskaičiavimai išdėstyti Pensijų skyriaus sudarytose lentelėse, kuriose skaitmenine išraiška atsispindi pirmiau minėtų įstatymo normų taikymas apskaičiuojant stažą bei DPK, atsižvelgiant į laikotarpius iki 1994 m. sausio 1 d. ir po 1994 m. sausio 1 d., pensijos sudedamųjų dalių ir pensijos dydžio apskaičiavimas, pritaikius Pensijų įstatymo 32 straipsnio nuostatas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 2 d. prašymą dėl pensijos skyrimo, apskaičiavo, kad pareiškėjos visas įgytas stažas pensijai skirti - 30,3584 metų, iš jų: stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d. – 20,3250 metų, tuo pačiu pagrindu po 1994 m. sausio 1 d. – 5,3024 metų, bei 4,7310 metų stažas įgytas dirbant savarankiškai (2000-2004 m. iki 2004 m. balandžio 3 d.). Atsakovas pareiškėjos stažą apskaičiavo iki 2004 m. balandžio 3 d. konstatuodamas, kad po 2004 m. balandžio 3 d. pareiškėja stažo nėra įgijusi, nes pagal darbo sutartį nedirbo, kaip IĮ „Vilbri“ savininkė valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo. Byloje nustatyta, kad apskaičiuodamas DPK iki 1994 m. sausio 1 d. atsakovas neatsižvelgė į MGF „Variantas“ Pažymoje Nr.12 nurodytus duomenis apie O. R. pajamas, kadangi minėtą pažymą išdavęs pareiškėjos darbdavys nepateikė Pensijų skyriui Pažymoje Nr.12 nurodytų dokumentų - asmeninių sąskaitų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šią aplinkybę, taip pat bylos duomenis, kad pareiškėja, būdama IĮ „Vilbri“ savininke, 1991–1993 metais draudžiamų pajamų neturėjo, konstatavo, kad Pensijų skyrius, pagrįstai taikė Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalį ir pareiškėjos DPK už laikotarpį nuo 1990 m. lapkričio 6 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. pagrįstai apskaičiavo pagal tų metų minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

Pensijų įstatymo 40 straipsnyje įstatymų leidėjas įtvirtino pretendento gauti pensiją ir viešojo administravimo subjekto, kuriam suteikta kompetencija priimti sprendimą dėl pensijos skyrimo, pareigas: kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti (VSDPĮ 40 str.4 d.); valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius per Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatytą laiką privalo priimti sprendimą apie pensijos paskyrimą arba apie atsisakymą paskirti pensiją ir apie sprendimą pranešti pareiškėjui (VSDPĮ 40 str.5 d.). Minėtas teisinis reguliavimas imperatyvus, be jokių išlygų. Pensijų mokėjimo nuostatų (bylai aktuali Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr.836 redakcija) 57 punkte nurodyta, kad prie prašymo (Nuostatų 55 p.) skirti netekto darbingumo pensiją, turi būti pridėti: darbingumo lygio pažyma, išduota Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (invalidumo pažymėjimas, išduotas iki 2005 m. liepos 1 d. valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos) (57.1 p.); dokumentai, įrodantys asmens stažą (57.2 p.); dokumentai, įrodantys pajamas, prilyginamas asmens draudžiamosioms pajamoms (57.3 p.).

Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai, be kita ko, įrodomi darbo stažo pažymomis, darbdavių išduotomis, remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu (Pensijų įstatymo 54 str.2 d.1 p., Pensijų mokėjimo nuostatų 23.2 p.). Analogiškai nustatyta ir dėl draudžiamąsias pajamas patvirtinančių dokumentų (Pensijų mokėjimo nuostatų 30 p.). Pagal Pensijų mokėjimo nuostatus (21 ir 30 p.) stažas ir draudžiamosios pajamos įrodomas Apdraustųjų registre esančiais duomenimis tik nuo 1994 m. sausio 1 d.

Pensijų mokėjimo nuostatų, kurie priimti vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, 3 punktas, detalizuodamas įstatymo nuostatas (VSDĮ 31,36 str.) numato, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 2 d. prašymą dėl pensijos skyrimo, naudojosi Pensijų mokėjimo nuostatų 63 punkte numatytomis teisėmis, kadangi nustatė, jog pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie 1990-1993 m. pajamas, todėl pareikalavo, kad pareiškėja pateiktų šiuos duomenis, o pareiškėjai pateikus MGF „Variantas“ 2011 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. 12, kurioje buvo duomenys apie 1989 m. gruodžio -1993 m. spalio mėnesio pajamas, Pensijų skyrius, pastebėjęs duomenų Pažymoje Nr.12 ir Darbo knygelėje neatitikimą (Pažymoje nurodyta, kad pareiškia pajamas iš šio darbdavio pradėjo gauti anksčiau negu pagal įrašus Darbo knygelėje buvo priimta dirbti), 2011 m. rugsėjo 8 d. raštu pareikalavo, kad šią pažymą parengusios įmonės vadovas J.

R. pateiktų Pažymoje Nr.12 nurodytus dokumentus – asmeninių sąskaitų korteles už 1989-1993 m., kuriomis grindžiami duomenys apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas. MGF „Variantas“ vadovui tokių duomenų nepateikus (buvo pateiktas paaiškinimas, jog Įmonės dokumentai 2000 m. ir 2006 m. buvo prarasti), Pensijų skyrius 2001 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr.11-17-19203 dėl pensijos pareiškėjai skyrimo priėmė neatsižvelgdamas į Pažymoje Nr.12 nurodytas pajamas, o DPK už laikotarpį nuo 1990 m. lapkričio 6 d. (ši data darbo knygelėje nurodoma kaip pareiškėjos priėmimas dirbti į MGF „Variantas“) iki 1993 m.gruodžio 31 d. apskaičiavo pagal tų metų minimalų mėnesinį darbo užmokestį, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr.11-17-19203 pagrįstai pripažino atitinkančiu Pensijų įstatymo ir Pensijų skyrimo nuostatų reikalavimus, kadangi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog Pažymoje Nr.12 nurodyti duomenys apie pareiškėjos pajamas nepagrįsti darbdavio turimais dokumentais, kaip to reikalauja Pensijų mokėjimo nuostatų 23.2 punktas. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas, abejodamas Pažymos Nr.12 duomenų tikrumu, turėjo kreiptis į teismą, atmestini kaip nepagrįsti, nes neatitinka ginčo teisinius santykius nustatyto teisinio reguliavimo.

Netekto darbingumo pensijos – viena iš valstybinių socialinio draudimo pensijų rūšių (VSDPĮ 4 str.). Jas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (VSDPĮ 40 str.1 d.). Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto (VSDPĮ 7 str.). Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir VSDĮ) reglamentuoja, kad valstybinio socialinio draudimo lėšos kaupiamos valstybinio socialinio draudimo fonde (VSDĮ 2 str.12 d.), kurį pagal šiuo įstatymu nustatytą kompetenciją administruoja Fondo valdyba (VSDĮ 28 str.) ir jos teritoriniai skyriai (VSDĮ 30 str.).

Fondo valdybos teritorinių įstaigų pagrindiniai uždaviniai – operatyvus Fondo lėšų tvarkymas užtikrinant priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų surinkimas ir išieškojimas į Fondą laiku ir teisingas socialinio draudimo išmokų paskyrimas ir mokėjimas gavėjams (VSDĮ 30 str.). Teisingas socialinio draudimo išmokų paskyrimas reiškia, kad atitinkama išmoka turi būti paskirta asmeniui tik esant įstatymo nustatytų sąlygų visumai ir tokio dydžio, kokį numato teisės aktai. Tai reiškia, kad abi Pensijų įstatymo 40 straipsnyje nurodytos teisinių santykių šalys turi atlikti savo pareigas, tačiau pagal šį įstatymą pareiga pateikti pensijos skyrimui reikalingus dokumentus tenka pretendentui.

Be to, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnio, kuris apibrėžia Fondo valdybos teritorinių skyrių funkcijas, 11 punkte nurodyta, kad šie viešojo administravimo subjektai, be kita ko, pareiškimus ir skundus socialinio draudimo klausimais, ypatingais atvejais padeda pareiškėjams gauti pensijai arba pašalpai skirti reikalingus dokumentus. Pagal Pensijų mokėjimo nuostatų 63 punktą, asmens prašymu socialinio draudimo skyriai privalo pareikalauti pensijai skirti trūkstamų dokumentų. Pensijų skyriaus susirašinėjimo su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvu, Vilniaus apskrities archyvu bei Fondo valdybos Draudėjų ir apdraustųjų skyriumi dokumentai patvirtina, kad atsakovas atliko atitinkamus veiksmus, kad padėtų pareiškėjai gauti pensijos skyrimui reikalingus duomenis dėl 1991-1993 m. laikotarpio, tačiau iš archyvo buvo gautos tik 1982-1983 m. pareiškėjos asmeninių sąskaitų kortelių kopijos.

Byloje taip pat yra duomenys apie tai, kad Pensijų skyrius, vykdydamas Fondo valdybos 2012 m. sausio 17 d. pavedimą dėl pareiškėjos DPK iki 1994 metų perskaičiavimo pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4,5 dalių nuostatas (jei tai bus naudinga pareiškėjai), perskaičiavo DPK iki 1994 metų pagal 5 ne paeiliui einančių metų draudžiamąsias pajamas, praleidžiant ne tik tuos metus, kuriais pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose, bet ir tuos metus, kurių dokumentai apie draudžiamąsias pajamas neišsaugoti (1990–1993 metus), trūkstamus iki 5 metų metus imant iš ankstesnio laikotarpio, skaičiuojant atgal nuo 1983 metų.

Pensijų skyrių, atlikęs šį perskaičiavimą, 2012 m. vasario 6 d. priėmė naują sprendimą Nr. 11-17-6115 dėl pensijos paskyrimo už tą patį laikotarpį (nuo 2001 m. liepos 25 d. iki 2012 m. liepos 31 d.), tačiau DPK iki 1994 metų liko nepasikeitęs, taip pat nepasikeitė ir pareiškėjai paskirtos pensijos dydis. Pareiškėjai pensija paskirta pagal esamus dokumentus, tačiau pareiškėja nėra praradusi teisės kreiptis į atsakovą dėl pensijos perskaičiavimo už minėtą laikotarpį, pateikdama atitinkamus dokumentus, jei jie būtų surasti arba, jų nesuradus, nustatytas atitinkamas juridinę reikšmę turintis faktas.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus, nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, tuo pažeisdamas ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį. Įstatymas dėl įrodymų teikimo nustato bendrąją taisyklę, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str.2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad įstatymu nustatytas administracinio teismo aktyvus vaidmuo renkant įrodymus nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, ar jų išreikalavimo. Teismas pateiktą prašymą turi apsvarstyti ir motyvuotai patenkinti arba motyvuotai atmesti. Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.).

Pažymėtina tai, kad tiek bylos proceso šalys, teikdamos įrodymus, tiek jų reikalaudamas teismas turi paisyti sąsajumo reikalavimų. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 22 d. posėdžio protokole užfiksuoti pareiškėjos atstovų prašymai išreikalauti duomenis apie įmonių „Variantas“ ir „Soltis“ sumokėtus mokesčius bei patikrinimo aktus, jei tokie duomenys nebus pateikti, kreiptis į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, kad ištirtų duomenų klastojimą.

Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi pareiškėjos atstovų prašymą dėl duomenų išreikalavimo iš atmetė motyvuodamas tuo, kad šis prašymas nėra susijęs su nagrinėjamu ginču, o prašymą kreiptis į prokuratūrą išsprendė šiuo klausimu pasisakydamas sprendime. Sprendžiant asmens prašymą dėl pensijos paskyrimo yra reikalingi to asmens valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą bei pajamas individualizuojantys duomenys, todėl reikalavimas pažymų apie įmonės sumokėtus mokesčius bei patikrinimo aktus būtų teisiškai beprasmis, kadangi nepadėtų išspręsti bylą.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos atstovų prašymų, procesinės teisės normų nepažeidė.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo traktuoja kaip apeliantės nuomonę. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo vertinti įrodymus kitaip nė juos vertino pirmosios instancijos teismas.

Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus turinio reikalavimus (ABTĮ 87 str. 4 d.). Sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nuorodos į teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtus įrodymus (ABTĮ 57 str.6 d.), kuriais pagrįstos teismo išvados dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste reikšmingų pensijos apskaičiavimui laikotarpių, sprendimas pagrįstas teisės aktų normomis.

Laikyti skundžiamą sprendimą nemotyvuotu nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė tik dėl pareiškėjos skundžiamų aktų, taip pat dėl žalos atlyginimo. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, nes visi kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai, o tai reiškia, kad nepatenkinus pagrindinio reikalavimo turi būti atmesti ir išvestiniai reikalavimai. Taigi tikrinamas sprendimas ir šiuo aspektu atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus turinio reikalavimus (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką teismą. EŽTT savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyvia prasme, t.y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėja pateikė ABTĮ reikalavimų neatitinkantį skundą, padėjo jai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Priėmęs patikslintą skundą, teismas išreikalavo visą su skundžiamų aktų priėmimu susijusią medžiagą, t.y. buvo aktyvus ir tinkamai pasirengė bylos nagrinėjimui. Pareiškėjos atstovai nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai nereiškė. Bylos proceso šalies procesinio prašymo netenkinimas, kurį teismas išnagrinėja ir motyvuotai bei pagrįstai atmeta, yra įstatymu numatytas procesinis veiksmas, kuris savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas buvo neteisingas, t.y. kad buvo pažeista asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas nutraukė bylos dalį dėl Pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 5 d. rašto Nr.(11.5.3)3-74891, taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo bei kitus (išvestinius) skundo reikalavimus, todėl, vadovaudamasis EŽTT praktika (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain) šiais klausimais iš naujo nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl bylos gražinimo nagrinėti iš naujo nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis