2021-05-12 Nr. AB-10245 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-671-756/2021

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. ir atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. J. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-395), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. TE-390), grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti iš Tarnybos 36 137,79 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3. Pareiškėjas G. J. apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymo Nr. 1V-395 dalį, kuria panaikintas G. J. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ir Įsakymą Nr. TE-390; grąžinti jį į ankstesnes pareigas; priteisti iš Tarnybos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo bylą iš naujo ir 2009 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Įsakymą Nr. 1V-395 ir Įsakymą Nr. TE-390, grąžino G. J. į Tarnybos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigas bei priteisė G. J. iš Tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką.

6. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Pareiškėjas G. J. apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti G. J. iš Tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką, panaikinti ir priteisti G. J. iš Tarnybos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

II. 8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmetė, atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkino: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo G. J. skundą atmetė.

9. Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2006 m. rugpjūčio 11 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo nario 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 104–S „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado sprendimų“, kuriame buvo prašoma išnagrinėti, ar Tarnybos turimi operatyviniai duomenys apie pareiškėją leidžia šiam pareigūnui užimti itin atsakingą Padvarionių užkardos vado postą. Atliekant tyrimą operatyvinės veiklos subjektams – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, Muitinės kriminalinei tarnybai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – buvo išsiųsti paklausimai su prašymu informuoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, ar šios institucijos disponuoja informacija apie su G. J. susijusias aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į pakartotinio tikrinimo metu surinktą informaciją, klausimas dėl leidimo G. J. dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo tikslingumo pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinei specialiajai ekspertų komisijai (toliau – ir Komisija). Komisija, įvertinusi minėtą pakartotinio tikrinimo metu surinktą informaciją, pritarė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turi būti panaikintas.

10. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX–1908 redakcija) 2 straipsnio 1–3 dalis įslaptinta informacija – tai paprastai informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei, arba informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Teismas padarė išvadą, kad įslaptinta informacija yra svarbi ir reikšminga informacija, todėl su ja susipažinti ir dirbti gali tik visapusiškai patikimi asmenys, atitinkantys įstatymo reikalavimus. Tai leidžia užtikrinti šios svarbios informacijos saugumą. Todėl kompetentingos institucijos, nagrinėjančios galimybę išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, turi teisę imtis teisėtų, protingų ir adekvačių priemonių tam, kad būtų nustatyta, ar tikrinamas asmuo atitinka įstatymo reikalavimus.

11. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog ginčijamas Įsakymas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų individualiems teisės aktams. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 1V–395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1V–145, 6.4 punktu ir Komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu sprendimu. Minėtos Komisijos posėdžio protokole Nr. 1–8RN–4KF pateiktas ginčijamo įsakymo faktinis ir nuodugnus juridinis pagrindimas. Šiame protokole konstatuota, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir šio straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Respublikos valstybės ir paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra nukreipiančioji, t. y. nukreipianti į to paties teisės akto kito straipsnio dalį, kurioje išdėstytos sąlygos, kai leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui neišduodamas. Pirmosios instancijos teismui pateiktame Komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. protokole Nr. 1–8RN–4KF leidimo panaikinimo juridinis pagrindas nedetalizuotas, t. y. nenurodytas konkretus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui yra panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D–5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė neįslaptintą posėdžio protokolą, kuriame nurodytas aiškus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija juridinis pagrindas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Komisijos priimtas protokolinis sprendimas, kaip savarankiškas administracinis sprendimas, pareiškėjo galėjo būti apskųstas teismui, pasinaudojus tokiam apskundimui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.

12. Nors analizuojamame Įsakyme nebuvo nurodytas išsamus juridinis pagrindas, tačiau, atsižvelgdama į nagrinėjamo klausimo specifiką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad padarytas procedūrinis pažeidimas nėra esminis, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V–395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Faktinės aplinkybės ir detalus juridinis pagrindas yra nurodytas Komisijos posėdžio protokole.

13. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, Administracinių bylų teisenos įstatymas) 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėjo, jog ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus dokumentus, duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamojoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat konstatavo, kad iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, jog kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. A662–788/2010 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir 2006 m. birželio 16 d. raštu Nr. A662–788/2010 į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Komisijos protokolinis sprendimas, išslaptinimo. Tiek Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, tiek Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atitinkamus išslaptintus dokumentus. Neįslaptintame Komisijos posėdžio protokole tiesiogiai nurodytas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis pasiūlyta G. J. panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

15. Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismui susipažinti ir įvertinti taip pat buvo pateikta įslaptinta medžiaga, iš kurios teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, tačiau teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo atveju taip nėra. Tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai.

16. Iš skundžiamo atsakovo Tarnybos 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. TE–390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Aiškindama nurodytą materialinės teisės normą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos taikymas yra siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu. Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas) bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje).

17. Tarnybos vado 2006 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 4–172 patvirtintame Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigybės aprašymo 6.3 punkte buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojas, einantis šias pareigas, turi turėti teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ ir asmens patikimumo pažymėjimą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, G. J. teisėtai ir pagrįstai atleistas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino įrodymus.

III. 18. Pareiškėjas G. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-82/2011 atsisakė procesą atnaujinti, nenustatęs proceso atnaujinimo pagrindų.

19. Pareiškėjas G. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 11 punktų pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P492-245/2011 atmetė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo ir nutarė proceso administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 neatnaujinti konstatavęs, jog pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

20. Pareiškėjas G. J. 2012 m. gruodžio 31 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P520-85/2013 atmetė šį pareiškėjo prašymą ir proceso neatnaujino vėlgi konstatavęs, kad prašymas yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

21. Pareiškėjas G. J. 2015 m. spalio 5 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1507 redakcija) 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-2-552/2016 atsisakė atnaujinti procesą minėtoje administracinėje byloje konstatavęs, jog pareiškėjas nepagrindė administracinės bylos proceso atnaujinimo sąlygų.

22. Pareiškėjas G. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. spalio 29 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010, kuriame prašė: 1) atnaujinti procesą minėtoje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punktu; 2) jei teismas padarytų išvadą, kad ABTĮ 156 straipsnio nuostatos teismo neįgalina atnaujinti proceso, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti, ar ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nenumačius galimybės atnaujinti procesą po to, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – ir Komitetas) konstatuoja Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) pažeidimą, neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-94-575/2019 pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tenkino ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalis, padarė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam pacta sunt servanda principui. Prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 priėmimo klausimo nagrinėjimą sustabdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-10-575/2020 atnaujino prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 priėmimo klausimo nagrinėjimą, atšaukė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pateiktą prašymą ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalis, padarė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam pacta sunt servanda principui, ir sustabdė prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 priėmimo klausimo nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas užbaigs bylos nagrinėjimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pateiktą prašymą ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2332 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalis, padarė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto pažeidimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai bei konstituciniam pacta sunt servanda principui.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-10-575/2020 atnaujino prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2020 priėmimo klausimo nagrinėjimą ir priėmė pareiškėjo G. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-788/2020.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą tenkino, atsižvelgdamas į tai, kad Išvadoje konstatuotas Pakto 25 straipsnio c punkto pažeidimas, o administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 nebuvo vertintos Komiteto Išvadoje nurodytos aplinkybės, t. y. pareiškėjo teisė bendromis lygybės sąlygomis stoti į valstybės tarnybą (Pakto 25 str. c p.) ir šiuo aspektu nebuvo nustatyta, ar sprendimas atleisti pareiškėją iš tarnybos buvo proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, bylą perduodant iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, remdamasis 2019 m. rugpjūčio 19 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvada J. prieš Lietuvą (pranešimo Nr. 2670/2015), pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A662-788/2010. Procesą administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad administracinės bylos atnaujinimu siekiama, kad nebūtų paliktas galioti galimai neteisingas ir nepagrįstas teismo sprendimas, priimtas pažeidžiant Paktą.

28. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2174/2014).

29. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri neturėtų tapti „užslėpta apeliacija“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tą nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės. Aukštesnių teismų teisė atnaujinti procesą turėtų būti įgyvendinama siekiant ištaisyti teismines klaidas, tačiau ne siekiant, kad būtų iš naujo išnagrinėta byla (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 p.; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 p.; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 p.; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 p.).

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3771-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-993/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015, 2020 m. birželio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-3814-575/2020).

V. 31. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P-10-575/2020, procesas šioje byloje atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu – kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams, arba kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu pažeista Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nustatyta asmens teisė.

32. Atnaujinus procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu dėl Komiteto išvados, kuria konstatuoti Pakto pažeidimai, būtina įvertinti, ar Komiteto išvadoje konstatuoti Pakto pažeidimai daro įtakos byloje priimtų administracinių teismų procesinių sprendimų pagrįstumui ir teisėtumui (žr. mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1198/2006).

33. Komitetas Išvadoje konstatavo, kad Lietuva pažeidė Pakto 25 straipsnio c punktą, kuriame nustatyta, kad „[k]iekvienas pilietis be jokios 2 straipsnyje nurodytos diskriminacijos ir be nepagrįstų apribojimų turi teisę ir galimybę: <...> bendromis lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybės tarnybą.“

34. Komitetas Išvadoje vertino, ar skundo autoriaus G. J. atleidimas iš tarnybos dėl to, kad jo atžvilgiu buvo vykdomas operatyvinis sekimas, laikytinas Pakto 25 straipsnio c punkto pažeidimu konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Nors Komitetas Išvadoje (8.4 p.) neginčijo, kad net ir neužtraukiantis baudžiamosios atsakomybės operatyvinis sekimas pats savaime gali sukelti abejonių dėl asmens patikimumo, tačiau jam susirūpinimą kėlė tai, kad įstatymas neleidžia valdžios institucijoms individualiai vertinti, ar abejonės dėl asmens patikimumo yra pagrįstos konkrečioje situacijoje, t. y. tokią išvadą automatiškai sąlygoja vien tai, kad prieš asmenį pradėtas operatyvinis sekimas. Be to, nustačius, kad asmens atžvilgiu vykdomas operatyvinis sekimas, ginčijama nuostata neleidžia taikyti alternatyvių atleidimui iš tarnybos priemonių, tad byla nėra individualiai įvertinama. Taip pat įstatymas neleidžia pakeisti priimto sprendimo, jei operatyvinio sekimo metu nebūtų nustatyta jokių pažeidimų ar veiklos, kuri iš tiesų būtų galėjusi pateisinti atitinkamo asmens sekimą. Komitetas Išvados 8.5 punkte konstatavo, kad autoriaus atleidimas iš pareigų pagal įstatymą, kuris neužtikrino apsaugos nuo savavališko jo taikymo, ir neužtikrinus autoriui realios galimybės ginčyti jo atleidimo pagrindo, negali būti laikoma pateisinama ir todėl protinga priemone siekiamo teisėto tikslo ir proporcingumo reikalavimo požiūriu.

35. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komitetas nepriėmė pareiškėjo skundo dalies pagal Pakto 14 straipsnio 1 dalį, pabrėždamas, be kita ko, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo iniciatyva surinko papildomų įrodymų byloje, atliko išsamią jų peržiūrą ir priėmė galutinį sprendimą, remdamasis įrodymų visuma (Išvadų 7.3 p.).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog pagarba tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas). Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (2014 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 18 d. 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

37. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Konstitucinis Teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame vertinta Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. XII-2250 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados“ 1 straipsnio atitiktis Konstitucijai ir įstatymams, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 135 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublika turėtų atsižvelgti ir į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvadoje suformuluotas rekomendacijas.

VI. 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Įsakymą Nr. 1V-395 ir Įsakymą Nr. TE-390, grąžino G. J. į Tarnybos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigas bei priteisė G. J. iš Tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-788/2010, be kita ko, įvertino faktinį ir teisinį pagrindą priimti byloje skundžiamą 2006 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymą Nr. TE-390, kuriuo G. J. atleistas iš vidaus tarnybos, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės bylos Nr. A662-788/2010 nagrinėjimo metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 2 d. kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų ministeriją ir Lietuvos Respublikos Paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją, siūlydamas spręsti klausimą dėl bylai aktualių dokumentų, susijusių su byloje ginčijamo įsakymo priėmimu, išslaptinimo (II t, b. l. 167). 2010 m. birželio 16 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, siūlydamas spręsti klausimą dėl bylai aktualios informacijos, kuria remiantis priimtas ir ginčijamas įsakymas, išslaptinimo (II t., b. l. 174).

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į valstybės institucijų veiksmus, reaguojant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmiau nurodytus įrodymų tyrimo veiksmus. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 29 d. pateikė išslaptintą Vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokolo Nr. 1-8RN-4KF 1 klausimo išrašą (II t., b. l. 175). 2010 m. birželio 17 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pateikė išslaptintą 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. (21)-8RN-915(KF) (II t., b. l. 182). 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė Generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. rašto Nr. SD-18RN kopiją (II t., b. l. 185).

41. 2010 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdžio metu, dalyvaujant, be kita ko, pareiškėjui G. J. bei jo atstovei advokatei J. J., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija vertino byloje pateiktus įrodymus nagrinėjamoje byloje, įskaitant ir susijusius su pareiškėjo atžvilgiu vykdytais operatyviniu bei ikiteisminiu tyrimais (II t., b. l. 199–201).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismo vertinimui taip pat buvo pateikta įslaptinta medžiaga – operatyvinio sekimo byla Nr. PS-3-005-04. Teismas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 padarė tokią išvadą: „[i]š [teismui pateiktos įslaptintos medžiagos] <…> matyti (2007 m. liepos 12 d. pažyma Nr. (21)–22s–332s ir kiti dokumentai), kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti tokio pobūdžio padarinių atsiradimą – leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą. Taigi, tiek įslaptintų, tiek neslaptų (aptartų anksčiau (išslaptintų)) įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai.“

43. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 išanalizavo ir vertino individualias bylos aplinkybes – įskaitant tiek išslaptintus, tiek įslaptintus duomenis, susijusius su ginčijamo įsakymo, kurio pagrindu buvo atleistas pareiškėjas, priėmimu – ir padarė išvadą, kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 sudarė galimybę pareiškėjui ginčyti jo atleidimo pagrindą – teismas kreipėsi į valstybės institucijas dėl duomenų išslaptinimo, rengė teismo posėdį, išklausė pareiškėjo pateikiamą aplinkybių vertinimą, apimantį ir faktinių aplinkybių, kurios buvo pagrindas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, aiškinimą. Aktyviai rinkdamas ir tirdamas įrodymus teismas realizavo inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 4 dalimi įtvirtintą aktyvaus teismo principą.

44. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktyvių įrodymų tyrimo veiksmų administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 matyti, kad teismas nebuvo saistomas formalių Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo konstrukcijų, konstatuodamas esant faktinį ir teisinį pareiškėjo atleidimo pagrindų pagrįstumą. Teismas atliko materialų aplinkybių vertinimą, apimantį ne tik formalų pareiškėjo atžvilgiu atlikto operatyvinio sekimo faktą, bet ir konkrečias su pareiškėjo galimai neteisėta veikla susijusias faktines aplinkybes, kurios galėjo kelti abejones dėl jo atitikties aukštiems vidaus tarnybos bei asmenų, kuriems suteikiamas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, standartams, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo užimtų pareigų specifiką (pareiškėjas ėjo Tarnybos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigas).

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 konstatavo, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu (pagal šią teisės normą, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu). Šis atleidimo pagrindas teismo sietas su kito specialaus norminio teisės akto normų, kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra, taikymu – Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme įtvirtintais teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas) bei šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje). Nors Komitetas Išvadoje pažymėjo įstatymų ribojančią galią valdžios institucijoms vertinti individualią situaciją ir, prireikus, taikyti alternatyvias atleidimui iš tarnybos priemones (Išvados 8.4 p.), teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atlikta įstatymų taikymo ribomis neapsiribojusi išsami faktinių aplinkybių analizė ir teisės taikymas nulėmė tokį pareiškėjo individualios situacijos vertinimą, kuris akivaizdžiai neleido teismui daryti kitokios išvados dėl atsakovų veiksmų. Net įstatyme formaliai numačius galimybę taikyti alternatyvias nuobaudos rūšis atleidimui byloje nustatytos faktinės aplinkybės nebūtų sudariusios pagrindo tokių nuobaudos rūšių taikyti.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. J. dėl tapačių skundų buvo pateikęs peticijas EŽTT, kurios buvo paskelbtos nepriimtinomis 2012 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. rugsėjo 26 d. (Komiteto Išvados 7.2. p.). Taigi pareiškėjo skundas Komitete buvo nagrinėjamas dėl to, kad Lietuva nėra padariusi išlygos dėl Fakultatyvaus protokolo 5 straipsnio 2 dalies a punkto, taip apribodama Komiteto kompetenciją nagrinėti kitų tarptautinių teisminių institucijų išnagrinėtus skundus.

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, asmuo, dėl kurio tarptautinė institucija yra priėmusi sprendimą dėl žalos atlyginimo (kompensacijos išmokėjimo), tačiau nėra nustačiusi piniginės kompensacijos dydžio, turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl žalos dydžio nustatymo ir žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. prašymą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė

Virginija Volskienė