2022-03-23 Nr. AB-6685-3-61-3-04451-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1682-261/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04451-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintame Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiškėjo teigimu, pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Departamentas skundžiamame sprendime pripažino, tačiau su pareiškėju nesusiejo jam žinomos ir viešai prieinamos informacijos apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad, nors skundžiamame sprendime Departamentas remiasi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo pareiškėjui netaikė.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, jog Departamentas nekėlė reikalavimo pareiškėjui teisiškai kvalifikuoti aplinkybes, tačiau pareiga pagrįsti savo prašymą (t. y. pateikti išsamius paaiškinimus) suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tenka būtent prieglobsčio prašytojams, t. y. pareiškėjui. Tai nereiškia, kad jam tenka pareiga surinkti kilmės valstybės informaciją, tačiau jis turi pateikti išsamius, detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Departamento atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jo paaiškinimus ir, atsižvelgiant į juos, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Departamentas neturėjo pareigos rinkti kilmės valstybės informacijos pareiškėjo pageidaujamais aspektais, o Komisija sprendime pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo kilmės valstybėje jis būtų persekiojamas. Atsakovo teigimu, prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus ir turi trūkumų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pats prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybė, jog prieglobsčio prašytojas teikia nuoširdžius paaiškinimus (net ir tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje susiduria su tam tikrais sunkumais), nereiškia, kad prieglobsčio prašytojui turi būti suteikiamas prieglobstis, kadangi jis suteikiamas tik tuo atveju, jeigu tenkinamos Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytos sąlygos.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Departamentas neatsižvelgė į EPPB išskirtus padidintos rizikos asmenų profilius ir šiuo aspektu nenagrinėjo pareiškėjo prašymo ir dėl to nepasisakė, nes Departamento sprendime prieglobsčio prašytojo prašymas buvo nagrinėjamas būtent šiuo aspektu. Atlikto tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardino aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Departamentas surinko pareiškėjo pasakojimo kontekste aktualią kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje yra persekiojamas dėl jo individualių savybių ir kad jam reikalinga tarptautinė apsauga. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo (duomenys neskelbtini).

7. Atsakovas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų, todėl tai leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Atsakovas vadovavosi Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Departamentas pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

9. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1, 2 dalimis ir pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Teismas vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Aprašo 89, 99 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, EŽTT praktiką ir pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas turi galimybę savo prašymą grįsti tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais užfiksuotais duomenimis ar dokumentais, todėl teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.

10. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių nurodytus argumentus, konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindė prieglobsčio prašymą, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu ir detalumu. Pareiškėjas vengė detaliai papasakoti savo istoriją, į klausimus atsakydavo keliais sakiniais, visiškai nedetalizavo (duomenys neskelbtini). Nurodydamas, kad (duomenys neskelbtini), pareiškėjas jų nedetalizavo. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kad (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog prieglobsčio prašytojas būtų persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo pasakojimą jis iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jam nebuvo sudaromos jokios kliūtys, kurias galėtų sudaryti valstybinis subjektas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam gresia persekiojimas ar kankinimai, yra tik subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, kuri sudarytų pagrindą spręsti, jog jis atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės bei kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Teismas nurodė, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas nėra paremtas objektyviais įrodymais ir nėra tikėtinas, Departamentas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Teismas darė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

11. Teismas pažymėjo, kad Departamentas rėmėsi aktualia EPPB ataskaita bei statistika, kuri susijusi su pareiškėjo kilmės valstybe, ir nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. tarptautinis ar vidaus konfliktas, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ne tik Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Departamentas nesurinko visos aktualios informacijos, kadangi byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui tinkamai išnagrinėti. Teismo vertinimu, Departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, o pareiškėjas nenurodė jokios informacijos, kuri paneigtų Departamento surinktus duomenis. Teismas pažymėjo, kad Departamentas pagrįstai rėmėsi EPPB 2021 m. parengtomis gairėmis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamentas surinko kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini).

13. Teismas nurodė, kad Departamentas priėjo prie pagrįstos išvados, kad tikėtina, jog, atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikyta priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

14. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Tvarkos 5, 44.4.1, 44.3 punktais ir pažymėjo, kad Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų.

Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

Teismas darė išvadą, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas nurodė, kad, kai Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y.

įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė, kadangi teismas nenustatė pagrindų panaikinti Departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, ir Komisijos sprendimą. Dėl to teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 15. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir pažymi, kad negali pasilikti kilmės šalyje dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo kilmės valstybės informaciją ir pažymi, kad (duomenys neskelbtini), todėl kyla pavojus pareiškėjo laisvei, gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, be to, vienerių metų senumo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

17. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad, įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, konstatuota, jog neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Atsakovas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus ir turi trūkumų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pats prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymi, kad Departamento atlikto tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardino tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad jam (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei apklausos metu, nei atliekant tyrimą nenurodė ir nebuvo identifikuota, jog jo grėsmė būtų siejama su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Atsakovo teigimu, tiek Departamentas, tiek teismas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

19. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas nurodo, kad buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl jo situaciją patvirtinančių faktinių aplinkybių vertinimo ir teigia, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

23. Teismų praktikoje konstatuojama, kad faktinių aplinkybių, apibūdinančių prieglobsčio prašytojo padėtį jo kilmės šalyje, vertinimui yra reikšminga tai, kad teisės aktais yra nustatyta atitinkama procedūra, pagal kurią pats asmuo privalo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias pagrįstą persekiojimo baimę dėl vienos ar kelių tarpusavyje susijusių priežasčių, o institucija, nagrinėjanti prieglobsčio prašytojo prašymą, turi pareigą išanalizuoti atvejį taip, kad detaliai būtų nustatytos persekiojimo baimės priežastys ir jų pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1429-261/2022 ir kt.).

24. Šios nuostatos yra grindžiamos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 67 straipsnio 3 dalimi, kad prieglobsčio prašytojas privalo kiek įmanoma anksčiau pateikti informaciją, reikiamą prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, ir 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

25. Taigi prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.

26. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020).

27. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, minėtų kriterijų kontekste neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktą informaciją ištyrė pilnai ir išsamiai įvertino atsakovo sprendimą. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo sprendimo išvadų nekartoja ir tik papildo jas atsakymais į apeliacinio skundo argumentus.

28. Dėl teisės, reglamentuojančios ginčo santykius, pažymėtina, kad asmuo pripažįstamas pabėgėliu, jei jo nurodytos aplinkybės bei įvykiai atitinka teisės aktų nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui suteikti ir jam būtina tarptautinė apsauga.

29. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

30. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021 ir kt.).

31. Tai reiškia, kad pagrįstą baimę dėl persekiojimo, kaip tai nustatyta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, lemia ne padėtis šalyje, o asmens, siekiančio pabėgėlio statuso, pareiškimai (žr. nutarties 25 dalį).

32. Pareiškėjas nepagrindė faktais persekiojimo baimės ir nėra duomenų, kad kilmės šalyje dėl (duomenys neskelbtini). Objektyvi situacija (duomenys neskelbtini), kaip minėta, nelemia pareiškėjo persekiojimo, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie padėtį kilmės šalyje nėra pagrindo pripažinti kaip visiškai pagrįstą persekiojimo baimę.

33. Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį grindžiama jo teise gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

34. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, prieglobsčio bylose turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

35. Teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis konstatuojama, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie nesaugią kilmės šalį nėra individualaus persekiojimo priežastys ir, nesant duomenų apie gresiantį individualų persekiojimą pareiškėjo kilmės šalyje jam grižus į kilmės šalį, pagrįstai neskirta tarptautinė apsauga.

36. Pirmosios instancijos teismas ištyrė saugumo situaciją pareiškėjo kilmės šalyje bei pareiškėjo nurodomas individualaus persekiojimo aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad jos nepakankamos suteikti prieglobstį, todėl nėra pagrindo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas.

37. Teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys