2018-06-19 Nr. AB-11816-3-61-3-04081-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1877-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04081-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 37.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą Nr. 28-753(1) (toliau – ir Nutarimas) (b. l. 3) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 2S-5279 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 4).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu nuobauda jam buvo skirta už tai, kad reiškė nepasitenkinimą pareigūnų veiksmais, kalbėjo pakeltu tonu, vartojo necenzūrinius žodžius, taip pat mėtė savo daiktus ir kelis kartus kumščiu trenkė į savo televizoriaus ekraną. Pareiškėjas pažymėjo, jog Departamentas savo priimtą Sprendimą grindė vien tik pareigūnų parodymais ir taip ignoravo pareiškėjo parodymus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Nutarimas buvo priimtas 2016 m. rugpjūčio 26 d., o pareigūnų parodymai buvo surašyti 2016 m. rugsėjo 29 d. Departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė ir į kitus pareiškėjui aktualius klausimus. Be to, pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia rašyti pasižadėjimo nedaryti pažeidimų, todėl tokio pobūdžio pasižadėjimo parašymas nepatvirtina jo kaltės.

3. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 37–40) prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, nevykdydamas nurodymo perduoti į sandėlį asmeninių daiktų, kurių bendras svoris būtų apie 9 kg (pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jo asmeniniai daiktai be baudžiamosios bylos neturi viršyti 30 kg), pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo skirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpą 10 parų. Nurodė, kad pagrindo abejoti pareigūnų surašytais pranešimais nėra. Be to, nuobaudos pagrįstumą pripažino ir Departamentas. Atsakovas pažymėjo, kad nuobauda skirta pagrįstai, o pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktaus pobūdžio.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime (b. l. 12–14) prašė skundą atmesti.

6. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 27 punktą nuteistiesiems leidžiama turėti 30 kg daiktų ir į leidžiamų turėti daiktų masę baudžiamoji byla neįskaičiuojama. Nurodė, kad pareiškėjo pažeidimas buvo konstatuotas pagrįstai.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Nutarimu nuobauda pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad jis 2016 m. rugpjūčio 20 d. 10.40 val., daiktų svėrimo metu, su savimi turėjo daiktų, kurių bendras svoris buvo 39 kg. Pareiškėjui buvo duotas nurodymas perduoti į sandėlį dalį asmeninių daiktų, kurių bendras svoris būtų apie 9 kg. Nesutikdamas, pareiškėjas pradėjo reikšti nepasitenkinimą pareigūnų veiksmais, elgėsi įžūliai, su pareigūnais kalbėjo pakeltu tonu, vartojo necenzūrinius žodžius. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad asmeninių daiktų svoris be baudžiamosios bylos neturi viršyti 30 kg bendro svorio, tačiau pareiškėjas toliau reiškė nepasitenkinimą. Kai pareiškėjui buvo duotas pakartotinis nurodymas išimti nurodytą asmeninių daiktų kiekį, pareiškėjas vėl reiškė nepasitenkinimą, į nurodymus nusiraminti nereagavo, sugriebęs savo televizorių į jo ekraną kelis kartus sudavė kumščiu. Vėliau pareiškėjas buvo palydėtas į sandėlį, kur perdavė savo televizorių ir kitus daiktus saugojimui. Tokiu savo elgesiu pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus bei Taisyklių 57 ir 73.4 punkto reikalavimus.

9. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į bylai aktualų teisinį reglamentavimą bei įvertinęs bylos medžiagą, nurodė, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus bei Taisyklių 57 ir 73.4 punkto reikalavimus. Pareiškėjas Nutarimo neteisėtumą grįsdamas tik abstrakčiais argumentais atsakovo išvados dėl pažeidimo padarymo nepaneigė, t. y. pareiškėjas skundo argumentais nepateikė įtikinančių įrodymų, patvirtinančių skundžiamų sprendimų ydingumą. Byloje pateikti pareigūnų tarnybiniai pranešimai patvirtino 2016 m. rugpjūčio 20 d. 10.40 val. įvykusios ginčo situacijos faktines aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjas skunde tik bendrai nurodė, kad jis pažeidimo nepadarė, tačiau nepateikė jokių svarių įrodymų, dėl kurių buvo pagrindas teismui abejoti pareigūnų tarnybinių pranešimų neteisingumu ir šališkumu.

10. Priešingai nei teigė pareiškėjas, pareigūno A. Č. tarnybinis pranešimas buvo priimtas 2016 m. rugpjūčio 20 d. Byloje pateikti kitų pareigūnų tarnybiniai pranešimai nors ir buvo priimti 2016 m. rugsėjo 28 d., t. y. jau po Nutarimo priėmimo, tačiau jie tik patvirtino ginčo faktines aplinkybes. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, kad skiriant nuobaudą buvo remtasi tarnybiniais pranešimais, kurie buvo priimti jau po Nutarimo priėmimo, teismas atmetė. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti kitų nuteistųjų 2016 m. rugpjūčio 30 d. liudijimai taip pat buvo surašyti jau po Nutarimo priėmimo, todėl Departamentui jais vadovautis nebuvo pagrindo.

11. Teismas pažymėjo, jog pareigūno A. Č. tarnybinio pranešimo pagrindas yra būtent pareiškėjo elgesys (nepasitenkinimas pareigūnų veiksmais pasireiškęs įžūliu elgesiu su pareigūnais, daiktų mėtimu, televizoriaus daužymu ir pan.) daiktų patikrinimo metu, todėl pareiškėjo skundo Departamentui prieštaravimus dėl to, kad nebuvo atsakyta į jo skundo argumentus dėl reikalavimo 4 valandas stovėti ir žiūrėti į sieną, nelaikė susijusiais su Departamento nagrinėtomis pareiškėjo padaryto pažeidimo (dėl pareiškėjo elgesio) aplinkybėmis. Teismo vertinimu, neatsakymas į šį argumentą Departamento sprendimo ydingumo neįrodė.

12. Iš Nutarimo aiškiai matyti, už kokius pažeidimą pareiškėjui buvo skirta nuobauda, jame taip pat nurodytas padarytą pažeidimą kvalifikuojantis teisinis pagrindas. Kaip matyti iš Nutarimo turinio, pareiškėjui daiktų tikrinimo metu buvo išaiškintas pažeidimo pobūdis, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl neišaiškintų aplinkybių teismas laikė nepagrįstais.

III. 13. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą, jo skundą tenkinti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka jam dalyvaujant.

14. Pareiškėjas teigia, jog pagal įrodinėjimo taisykles pareiškėjui nurodžius, kad Vilniaus PN priėmė neteisėtą Nutarimą, jo teisėtumą turi įrodyti atsakovas. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kiek svėrė baudžiamosios bylos medžiaga. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN pareigūnų tarnybiniai pranešimai buvo surašyti Departamento nurodymu jam apskundus atsakovo veiksmus, todėl jais remtis negalima, jie (tarnybiniai pranešimai) buvo surašyti jau po nuobaudos paskyrimo.

15. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 113–114) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas pažymi, jog apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepateikė naujų argumentų, dėl kurių turėtų būti naikinama jam paskirta nuobauda, taip pat nepateikė jokių svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neišsamumo. Vilniaus PN sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime (b. l. 109–111) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

18. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje išvardintų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas pažeidęs teisės aktų reikalavimus. Taip pat teismas teisingai įvertino, jog skundžiamo Vilniaus PN nutarimo neteisėtumą jis grindė abstrakčiais argumentais, nepateikė įtikinančių įrodymų, patvirtinančių skundžiamų sprendimų ydingumą. Departamentas pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl nesiaiškintų aplinkybių laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus PN 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 28-753(1), kuriuo pareiškėjui V. J. paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpą 10 parų – už tai, kad jis pažeidė BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpą 10 parų – pareiškėjui paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą, be kita ko, nurodydamas, jog pagal įrodinėjimo taisyklės atsakovas turėjo įrodyti Nutarimo teisėtumą. Teismas nevertino jo paaiškinimų, iš jų – kad pareigūnų pranešimai buvo surašyti Departamento nurodymu.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pateikto apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011). Taigi kiekviena šalis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų nurodytai pozicijai patvirtinti, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-221/2011; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina veikos, už kurią pareiškėjui skirta nuobaudą, buvimą. Teismas pakankamai išsamiai visų proceso dalyvių, o taip pat – ir pareiškėjo, argumentus įvertino byloje nurodytų ir pateiktų įrodymų kontekste bei, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo tikėti pareiškėjo pateikta įvykio versija.

25. Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, savo teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais, dėl to šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog nauji pareiškėjo argumentai, pavyzdžiui, kiek svėrė baudžiamosios bylos medžiaga, nevertintini: kaip jau minėta, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės negali keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.). Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

26. Dėl pareigūnų tarnybinių pranešimų, pažymėtina, kad ginčijamas Nutarimas buvo priimtas 2016 m. rugpjūčio 26 d., įvertinus 2016 m. rugpjūčio 20 d. pareigūno A. Č. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Tai, kad kitų pareigūnų tarnybiniai pranešimai buvo surašyti 2016 m. rugsėjo 28–29 d., savaime nėra neįprasta, kadangi pareiškėjui apskundus Nutarimą, buvo atliktas detalus visų įvykio aplinkybių tyrimas, kuris patvirtino pareigūno A. Č. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė priežasčių, dėl kurių būtų galima suabejoti šiuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytų paaiškinimų pagrįstumu, apsiribodamas byloje pateiktų įrodymų visumos vertinimo nekeičiančiais abstraktaus pobūdžio svarstymais (pavyzdžiui, kodėl yra priimtina, kad pareigūnai, aprašydami įvykio aplinkybes, nurodo, jų teigimu, vartotus necenzūrinius žodžius, o kai tokius žodžius vartoja pareiškėjas – jis jau turi būti nubaustas).

27. Dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

28. Nagrinėjamu atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas ir apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas nenurodė. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ramutė Ruškytė