2015-10-06 Nr. AB-19156-3-62-3-00905-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1322-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00905-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas H. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, jis neturi galimybės nusipirkti jam patinkančių saldainių (ledinukų) bei dirbtinio medaus, nes įstaigos administracija yra uždraudusi pardavinėti tokias prekes. Pažymėjo, kad šios prekės neįtrauktos į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 1 priede esantį sąrašą, todėl Alytaus PN, uždrausdami pardavinėti tokias prekes, nesilaiko aukštesnės galios teisės aktų ir toks draudimas yra neteisėtas. Pareiškėjas teigė, jog dėl finansinių galimybių negalėdamas nusipirkti pigesnių ir jam patinkančių prekių, kurias Alytaus PN yra uždraudę, jis jaučiasi diskriminuojamas, nepilnavertis, menkesnis prieš tuos nuteistuosius, kurie gali sau leisti pirkti brangesnius saldainius, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–10) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN nurodė, kad įstaigoje esančioje parduotuvėje, kuri priklauso uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Alivdara“, nedraudžiama prekiauti visomis prekėmis, kurios nedraudžiamos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis bei kitais teisės aktais. Kartu paaiškino, kad pagal 2012 m. balandžio 18 d. Ilgalaikio materialinio turto (parduotuvės) nuomos sutartį Nr. 69 Alytaus PN esančios parduotuvės patalpos išnuomotos UAB „Alivdara“, kuri ir yra atsakinga už prekių, parduodamų nuteistiesiems, asortimentą. Tuo tarpu Alytaus PN neatsakingi už minėtos parduotuvės veiklą ir negali atsakyti už jos prekių asortimentą. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų, kuriuos pažeidė Alytaus PN pareigūnai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 62–66) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar Alytaus PN administracijai pagal teisės aktais nustatytą teisinį reguliavimą kilo pareiga užtikrinti, jog įstaigoje veikiančioje parduotuvėje būtų prekiaujama pareiškėjo nurodytų rūšių maisto produktais. Šiame kontekste nurodė, kad BVK XIV skyriuje (173–175 str.) nustatyta, kaip turi būti organizuotas nuteistųjų maitinimas. BVK 173 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas.

Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 5 dalyje nurodytos nuteistųjų grupės, kurioms, atsižvelgiant į atitinkamas organizmo būkles (neįgalieji, ligoniai ir kt.) nustatomos didesnės mitybos normos. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (BVK 173 str. 8 d.). Atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtino atitinkamas fiziologines mitybos normas, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose asmenims pagal jų maitinimo grupes: dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims, nepilnamečiams.

Šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją tvirtinti suderintą su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija skiriamų maisto produktų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo kamerose ir laisvės atėmimo vietose, vidutinį paros kiekį. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, vykdydamas šį Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimą, 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, suderintu su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes: vienam dirbančiam ir vienam nedirbančiam vyrui; vienai dirbančiai ir vienai nedirbančiai moteriai; vienam nepilnamečiui; vienai nėščiai moteriai; vienai krūtimi maitinančiai motinai; vienam asmeniui, vežamam iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos (nuo 2006 m. gegužės 1 d. galioja 2006 m. balandžio 26 d.

įsakymo Nr. 1R-144 redakcija). Prie šio įsakymo pridėti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai vienam asmeniui (pagal kiekvieną maitinimo grupę), yra išvardytos konkrečios valgomo produkto dalys (tarp jų: pienas ir jo gaminiai; mėsa ir jos gaminiai; žuvis ir jos gaminiai; cukrus; daržovės; vaisiai) ir kiekvieno iš jų neto svoris (g) ne mažesnis nei nurodyta įsakyme. Teisingumo ministras šiuo įsakymu pavedė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) patvirtinti asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo taisykles.

Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios parengtos vadovaujantis BVK, Fiziologinėmis mitybos normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, taip pat Teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-144 nuostatomis. Maitinimo organizavimo taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Šiose taisyklėse detaliai aptarta tvarka ir reikalavimai, kurių laikantis sudaromi ir gali būti koreguojami valgiaraščiai atitinkamoms nuteistųjų maitinimo grupėms (ligoniams, neįgaliesiems ir kt.). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus.

Taigi, teismas pabrėžė, kad minėtas teisinis reguliavimas užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas.

Tuo tarpu nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė (BVK 92 str.), kuri įgyvendinama nustatyta tvarka. Nuteistasis gali pasinaudoti specialiąja teise įsigyti neuždraustų maisto produktų tik tuo atveju, jei asmeninėje sąskaitoje turi lėšų, nes, kaip jau minėta, įstatymų nustatytas nuteistųjų maitinimas yra nemokamas pagal fiziologines mitybos normas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 76–79 punktuose yra įtvirtinta nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka.

Taisyklių 77 punkte nurodyta, kad tam, jog nuteistieji galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pataisos įstaigose įrengiamos parduotuvės arba kioskai. Taip pat šiame ir 78 punktuose nustatytos pareigos pataisos įstaigų vadovams: užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę, bei užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių rinkos vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.

Nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašą nustato Taisyklių 18 priedas (Taisyklių 76 p.). Kalėjimų departamento direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-172) patvirtino Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles (toliau – ir Kainų kontrolės taisyklės) (1.3 p.), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų asortimentą (1.1 p.), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų būtiniausių reikmenų asortimentą (1.2 p.); rekomendavo areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punkte patvirtintus asortimentus vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse (2 p.);

įpareigojo laisvės atėmimo vietų direktorius užtikrinti šio įsakymo įvykdymą (3.1 p.). Teismas akcentavo, kad iš Įsakymo Nr. V-172 turinio matyti, jog šio įsakymo 3.1 punkte ir Kainų kontrolės taisyklėse vartojama „laisvės atėmimo vietų“ sąvoka apima areštines, pataisos įstaigas ir tardymo izoliatorius. Įsakymo Nr. V-172 3.1 punkte nustatytas įpareigojimas pataisos įstaigų direktorių atžvilgiu užtikrinti šio įsakymo vykdymą aiškintinas kaip įpareigojimas užtikrinti šio įsakymo 1.3 punktu patvirtintų Kainų kontrolės taisyklių vykdymą, o 1.1 ir 1.2 punktų atžvilgiu yra rekomendacija (Įsakymo Nr. V-172 2 p.).

Taigi, Įsakymo Nr. V-172 1.1 punktu patvirtintas teisės aktas – Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų asortimentas – pataisos įstaigų vadovams yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas. Įsakymu Nr. V-172 patvirtintame Maisto produktų asortimente maisto produktai sugrupuoti į 11 maisto produktų grupių. Į maisto produktų asortimento grupę „Duona, pyragas, konditerijos gaminiai (šokoladas, saldainiai, sausainiai, vafliai)“ įtraukti saldainiai, o medus įtrauktas į maisto produktų grupę „Medus, uogienė, džemas“.

Taigi, teismas sprendė, jog akivaizdu, kad pagal šiuo aktu nustatytą teisinį reguliavimą įstaigos administracija užtikrina Maisto produktų asortimento nuostatas, jei veikiančioje parduotuvėje yra produktų, kurie patenka į maisto produktų grupes, nurodytas šio asortimento 1–11 punktuose. Įsakymo nuostatose nėra numatyta laisvės atėmimo įstaigos administracijai, kurioje veikia parduotuvė, pareiga užtikrinti, kad šioje parduotuvėje būtų prekiaujama konkrečių rūšių ar savybių maisto produktais. Tuo tarpu į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje yra prekiaujama natūraliu medumi, taip pat saldainiais (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas), t. y. produktais, kurie patenka į maisto produktų grupes „medus“ ir „saldainiai“.

Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis parduotuvėje yra medaus, gauto iš dviejų tiekėjų, fasuoto po 350 g. ir 700 g., bei 11 pavadinimų įvairių rūšių saldainių, 15 pavadinimų šokoladų, chalvos, konditerinių gaminių. Tai įvertinęs, teismas pažymėjo, kad esant poreikiui pirkti saldžių maisto produktų, pasirinkimas yra. Todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Alytaus PN administracija, dėl nagrinėjamam ginčui aktualių maisto produktų grupių, užtikrino, jog šioje įstaigoje veikiančioje parduotuvėje pareiškėjas galėtų pasinaudoti BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta teise už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų, kurie įtraukti į Maisto produktų asortimente išvardytas maisto produktų grupes „medus“ ir „saldainiai“.

Be to, teismas papildomai atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Alytaus PN administracija yra priėmusi konkretų administracinį aktą ir uždraudusi įstaigoje esančioje parduotuvėje prekiauti dirbtiniu medumi bei cukraus pagrindu pagamintais saldainiais (ledinukais). Nors UAB „Alivdara“ rašte nurodyta, kad dirbtinis medus buvo pakeistas natūraliu medumi dėl administracijos draudimo, teismui pareikalavus pateikti į bylą šį draudimą patvirtinančius įrodymus, UAB „Alivdara“ tokio akto nepateikė.

Tuo tarpu pareiškėjo į bylą pateiktas kito nuteistojo prašymas Alytaus PN direktoriui taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad įstaigos administracija yra priėmusi tam tikrą aktą, kuris draudžia prekiauti pataisos įstaigoje karamelės saldainiais, šiame prašyme tik nurodyta, jog parduotuvės asortimente nėra karamelės saldainių, tačiau atsakovo atstovo draudimo ar leidimo pirkti prašyme nurodytas prekes nėra išreikšta, be to, tokio leidimo galėjo būti prašoma esant paskirtai nuobaudai – draudimui pirkti maisto produktus pataisos įstaigos parduotuvėje.

Teismas kartu akcentavo, kad pats pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog į Alytaus PN administraciją dėl negalėjimo įsigyti ginčo prekių jis nėra kreipęsis. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų nei apie atsakovo atstovo draudimus parduoti ginčui aktualias prekes, nei atsisakymo ar vilkinimo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl galimybės įsigyti ginčo prekių, kurie galėtų būti skundžiami administraciniam teismui, ar iš kurių galėtų būti kildinama pareiškėjui padaryta neturtinė žala.

Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju akivaizdu, jog neegzistuojančiais Alytaus PN administraciniais aktais (veiksmais) ar neveikimu, negali būti pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės, o tuo pačiu kilti neturtinė žala. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog nenustačius Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, t. y. nesant būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkintinas.

III. Pareiškėjas H. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69–70, 74), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esantį UAB „Alivdara“ raštą ir kito nuteistojo prašymą Alytaus PN direktoriui, kurie, pareiškėjo teigimu, patvirtina, jog Alytaus PN draudžia įstaigoje esančioje parduotuvėje prekiauti dirbtiniu medumi bei saldainiais (ledinukais). Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo kviesti jį į teismo posėdį.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 79–81) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą nepakeistą. Alytaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė teisės normų ir tinkamai įvertino visas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Kartu atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė atsakovo pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų, taip pat įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra teisėtos ir pagrįstos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo kviesti jį į teismo posėdį. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik nurodė prašymą kviesti jį į teismo posėdį, tačiau aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nesuformulavo ir visiškai nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 28–30). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, jis neturi galimybės nusipirkti jam patinkančių saldainių (ledinukų) bei dirbtinio medaus, nes įstaigos administracija yra uždraudusi pardavinėti tokias prekes, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantis UAB „Alivdara“ raštas ir kito nuteistojo prašymas Alytaus PN direktoriui neįrodo, kad Alytaus PN draudžia įstaigoje esančioje parduotuvėje prekiauti dirbtiniu medumi bei saldainiais (ledinukais).

Tačiau dėl pirmosios instancijos teismo atlikto kitų įrodymų vertinimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų ginčo iš esmės nėra, be to, jas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimo motyvais, kurių neginčija pareiškėjas, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog Alytaus PN administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus, kadangi yra priėmusi konkretų administracinį aktą ir uždraudusi įstaigoje esančioje parduotuvėje prekiauti dirbtiniu medumi bei cukraus pagrindu pagamintais saldainiais (ledinukais). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad BVK 92 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų.

To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą nustato Teisingumo ministerija. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka yra įtvirtinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76–79 punktuose. Remiantis Taisyklių 77 punktu, pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Pataisos įstaigos direktorius taip pat privalo užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga (Taisyklių 78 p.) Nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą nustato šių taisyklių 18 ir 19 priedai (Taisyklių 76 p.). Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d.

įsakymu Nr. V-172, priimtu, be kita ko, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 77 ir 78 punktais ir vykdant nurodytus įpareigojimus, yra patvirtinti tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomi maisto produktų (1.1 p.) ir būtiniausių reikmenų (1.2 p.) asortimentai bei laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės (1.3 p.), be to, rekomenduota areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punkte patvirtintus asortimentus jų vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse (2 p.).

Šiame akte taip pat yra pažymima, jog, esant galimybių, maisto produktų, būtiniausių reikmenų asortimentas gali būti didesnis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, pabrėžia, jog prekybos tinklo įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų organizavimas laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigose yra viena iš laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų materialinio, buitinio aprūpinimo krypčių (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1772/2013 ir kt.).

Taigi pataisos įstaigos administracija turi teisės aktų nustatyta tvarka užtikrinti sąlygas nuteistųjų specialiosios teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje realizavimui. Kita vertus, pastebėtina, jog BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių reikmenų, o tik būtiniausių reikmenų ir teisės aktai nenumato nuteistųjų teisės besąlygiškai visada reikalauti atitinkamų konkrečių prekių ar konkrečių gamintojų prekių (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-858/2015).

Atkreiptinas dėmesys, kad Alytaus PN administracijai pareiga sudaryti sąlygas pareiškėjui įstaigoje veikiančioje parduotuvėje įsigyti būtent jo norimas konkrečias prekes (konkrečių rūšių ar savybių) nėra numatyta, taip pat nėra įtvirtinta, kad ji turėtų visais atvejais užtikrinti, jog būtų tiekiami visi maisto produktai, reikmenys, neįtraukti į minėtą asortimento sąrašą. Be to, nėra numatyta pareiga reikalauti, kad parduotuvės privalomai tiektų prekes, nepatenkančias į privalomą būtiniausių reikmenų asortimentą, ar kad tiektų pigesnes prekes.

Atitinkamai nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog saldainiai įtraukti į maisto produktų asortimento grupę „Duona, pyragas, konditerijos gaminiai (šokoladas, saldainiai, sausainiai, vafliai)“, o medus – į maisto produktų grupę „Medus, uogienė, džemas“. Tuo tarpu, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje, be kita ko, prekiaujama iš dviejų tiekėjų gautu natūraliu medumi ir įvairių rūšių saldainiais (tarp jų ir dviejų rūšių cukraus pagrindu pagamintomis karamelėmis – ledinukais), šokoladais, chalva bei kitais konditeriniais gaminiais (b. l. 15, 27, 35, 37–40, 42, 44–45, 51–57), šių aplinkybių pareiškėjas neginčija.

Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju, esant poreikiui pareiškėjui pirkti saldžių maisto produktų, pasirinkimas buvo, todėl Alytaus PN administracija, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai užtikrino galimybę pareiškėjui pasinaudoti BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta teise už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje ir šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. nėra atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pabrėžtina, jog iš bylos medžiagos nustatytas Alytaus PN veikiančioje parduotuvėje esantis prekių asortimentas yra tikrai nemažas, jų kainos įvairios, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, kurių finansinės galimybės geresnės, atžvilgiu.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju Alytaus PN tik tenka pareiga inter alia užtikrinti, kad įstaigoje veikiančioje parduotuvėje būtų tiekiamas teisės aktuose numatytų būtiniausių prekių asortimentas.

Atitinkamai tai lemia, kad pareiškėjo teisės pasirinkti jo norimą asortimentą, teisės įsigyti tam tikrus konkrečius (konkrečių rūšių ar savybių) produktus iš dalies yra nulemtos įtvirtinto teisinio reguliavimo, Alytaus PN tenkančių pareigų privalomai užtikrinti tik teisės aktuose nurodytų būtiniausių prekių asortimentą. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad minėtų išvadų dėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų nepaneigia nei pareiškėjo pateiktas UAB „Alivdara“ raštas (atsakymas į pareiškėjo skundą) (b. l. 27), nei kito nuteistojo prašymas Alytaus PN direktoriui dėl leidimo įsigyti karamelės saldainių (b. l. 47–48).

Juolab kad, kaip pažymėjo Alytaus PN, įstaigoje nėra priimti jokie teisės aktai, draudžiantys įstaigoje esančioje parduotuvėje prekiauti dirbtiniu medumi ar cukraus pagrindu pagamintais saldainiais (ledinukais) (b. l. 44), o pareiškėjas į įstaigos administraciją dėl galimybės įsigyti ginčo prekes nėra kreipęsis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas minėtas išvadas paneigiančių duomenų nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su neteisėtu ir nepagrįstu jo teisių ribojimu perkant jo pageidaujamus produktus, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, kaip minėta, neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo teisės už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje aspektu byloje nenustatyti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, taigi nėra ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Atitinkamai šiuo atveju, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius