2015-10-22 Nr. AB-20466-3-63-3-01009-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-703-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01009-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės A. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos „Palangos miesto rinkliavų centras“ prašymą atsakovei A. U. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas BĮ „Palangos miesto rinkliavų centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovės A. U. (toliau – ir atsakovė) 132 Lt nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2010 metus.

Nurodė, jog pareiškėjui pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas, adresu: (duomenys neskelbtini), todėl ji yra rinkliavos mokėtoja. Prašymo reikalavimą grindė tuo, jog atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Nurodė, jog atsakovė sumokėjo 264 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau liko nesumokėta 132 Lt vietinės rinkliavos suma už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Atsakovė A. U. atsiliepime su pareiškėjo prašymu priteisti vietinę rinkliavą už 2011 – 2012 metus nesutiko.

Nurodė, kad rinkliavą yra sumokėjusi. Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą paskaičiavimo teisingumo neginčijo. Pareiškėjui pakeitus reikalavimą, 2013 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu atsakovė nesutiko dėl vietinės rinkliavos priteisimo už 2010 metus. Argumentavo, jog jai priklausančiame bute 2010 metais gyveno tik keletą savaičių, nes butas buvo nebaigtos statybos, todėl negalėjo juo naudotis. Pažymėjo, jog negalėjo pasinaudoti lengvata, nes situacija, kai nekilnojamasis turtas nebaigtas statyti, Vietinės rinkliavos lengvatų suteikimo tvarkoje neįtvirtinta.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovės pareiškėjui 132 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2010 metus.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – Nuostata) ir pažymėjo, kad nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama, kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan. Teismas taip pat vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika bylose Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.).

Teismas nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų teismas nustatė, jog atsakovė yra nekilnojamojo turto – buto, adresu: (duomenys neskelbtini), savininkė. Nekilnojamojo turto atsakovės asmeninė nuosavybė nustatyta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šis nekilnojamasis turtas įgytas 2009 m. balandžio 8 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, jog nurodytas butas įgijimo metu buvo registruotas atsakovės A. U. ir Č. U. vardu, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią butas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas asmenine A. U. nuosavybe, ir ji prisiėmė iš šio turto vykdytinas prievoles.

Įvertinęs šias aplinkybes, atsakovę ginčo laikotarpiu, t. y. 2010 metais, teismas pripažino vietinės rinkliavos mokėtoja. Atsakovei argumentuojant, jog dėl nebaigtos statybos 2010 metais butu naudotis galėjo tik keletą savaičių, teismas pažymėjo, jog pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtintą Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo aprašą gali būti suteikiama 100 proc. lengvata asmeniui, kuris visus praėjusius kalendorinius metus nesinaudojo nekilnojamuoju turtu. Tačiau atsakovė prašymo dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo nėra padavusi.

Iš pareiškėjo pateiktos pažymos teismas nustatė, kad 132 Lt skola apskaičiuota teisėtai ir pagrįstai.

III. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymo priteisti 132 Lt vietinės rinkliavos netenkinti.

Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jos nurodytų aplinkybių: dėl to, jog atsakovė nebuvo gavusi mokėjimo pranešimo už 2010 metus, kad 2010 metais atsakovė su šeima gyveno Vilniuje ir butą tik įrenginėjo, 2011 metais persikėlė į (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad atsakovė turėjo liudytoją, patvirtinusią, jog atsakovė 2010 metais bute negyveno. Nurodo, kad ir pareiškėjas su šiomis aplinkybėmis sutiko ir sutarė prašymą atsiimti iš teismo, tačiau vėliau šią savo poziciją pakeitė. Akcentuoja, kad pareiškėjas atsakovės sumokėtas sumas už 2011 metus įskaitė kaip rinkliavą už 2010 metus, todėl atsakovė nežinojo, kad turi mokėti už 2010 metus ir dėl pareiškėjo kaltės negalėjo pasinaudoti lengvatomis. Mano, kad pareiškėjas turėjo įvertinti, kad 2010 metais, siunčiant į statybvietę (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis) mokėjimo pranešimą, šis pranešimas gali likti nepasiekęs adresato. Atsakovės manymu, pareiškėjas mokėjimo pranešimą turėjo siųsti į atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriame su šiuo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad prievolės mokėti vietinę rinkliavą už 2010 metus terminas buvo suėjęs, o už 2010 metus dar ne, todėl pareiškėjas atsakovės sumokėtą rinkliavą įskaitė kaip sumokėtą už 2010 metus. Pažymi, kad 2011 metais vietinės rinkliavos mokėtojams mokėjimo pranešimai už 2010 metus siųsti jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Nurodo, kad atsakovė dėl lengvatų vis dar nėra kreipusis ir nėra pateikusi duomenų, jog bute (duomenys neskelbtini) pradėjo gyventi tik 2010 metų pabaigoje. Mano, kad ta aplinkybė, jog mokėjimo pranešimas nebuvo nusiųstas atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu teisinės reikšmės neturi, kadangi Nuostatai yra viešai skelbiamas teisės aktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl 132 Lt dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės A. U. už 2010 m..

Byloje nustatyta, kad atsakovė Palangos miesto savivaldybėje nuo 2009 m. turi gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), kurios baigtumas 84 procentai.

Pagal byloje nagrinėjamu laikotarpiu, galiojusius Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (Nuostatai), patvirtintus Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263, nekilnojamojo turto, Palangos miesto savivaldybės teritorijoje turėjimo faktas, yra tas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis fiziniai ir juridiniai asmenys yra pripažįstami vietinės rinkliavos mokėtojais. Byloje ginčo, kad atsakovė ginčo laikotarpiu atitiko šios rinkliavos mokėtojo statusą, nėra.

Atsakovė savo nesutikimą mokėti šią rinkliavą grindžia dviem aspektais:1. kad ji Palangos m. savivaldybėje nesukūrė atliekų, nes jai priklausančioje patalpoje gyveno retai ir neilgą laiką, todėl atliekų nesukūrė 2. kad ji dėl pareiškėjo veiksmų – neatsiųstų pranešimų į jos nuolatinę gyvenamąją vietą, esančią Vilniuje, negavo pranešimų apie priskaičiuotas šios rinkliavos įmokas, todėl iš jos buvo atimta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka, savalaikiai gauti lengvatas dėl šios rinkliavos mokėjimo.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Atliekų tvarkymo įstatymo 30-1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymas gali būti organizuotas, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Minėta, kad Palangos m. savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymas yra organizuotas mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Dėl atsakovės argumentų, kad faktiškai jai nėra teikiama paslauga, nes ji nesukuria atliekų ir pan., taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Šiuo atveju pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 1 dalyje (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), įsigaliojusioje nuo 2013 m. liepos 1 d., taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas, kurio reikia laikytis sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

Iš paminėto teisinio reguliavimo seka, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu. Byloje nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra atitinkamas Palangos m. savivaldybės tarybos sprendimas (Nuostatų 61 p.), pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo.

Tačiau byloje duomenų, kad atsakovė byloje nagrinėjamu laikotarpiu, minėtų teisės aktų nustatyta tvarka būtų įgijusi teisę į minėtą lengvatą, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati atsakovė.

Nepagrįsti ir tie atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad jai buvo suvaržyta teisė gauti lengvatą dėl šios rinkliavos mokėjimo, nes negavo mokėjimo pranešimų, į savo nuolat gyvenamąją vietą, esančią Vilniuje ir/ar Klaipėdoje.

Minėta, kad Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (Nuostatai) yra tas norminis teisės aktas, kuris ir reglamentuoja aptariamos rinkliavos mokėjimo sąlygas ir tvarką.

Nuostatų 8-9 punktuose nustatyta, kad vietinės rinkliavos registrą organizuoja ir tvarko rinkliavų centras, kuris įpareigotas į registrą įtraukti bei kaupti duomenis, kurie yra reikalingi šiai rinkliavai administruoti, o būtent, duomenis apie rinkliavos subjektą - asmens vardą, pavardę ir objektą (nekilnojamąjį turtą) – jo buvimo savivaldybės teritorijoje vietą, dydį, naudojimo paskirtį ir kt..

Iš Nuostatų 8-9 punktų taip pat matyti, kad jie neįpareigoja apie rinkliavos subjektą registre rinkti kitų duomenų, t. y., duomenų apie asmens faktinę ar deklaruotą gyvenamąją vietą ir pan.. Šiuo atveju duomenys apie subjektą yra siejami su rinkliavos objektu, šio objekto buvimo vieta.

Nuostatų 40 punkte nustatyta, kad mokėjimo pranešimas rinkliavos mokėtojui pateikiamas pagal registre turimą adresą, o mokėtojas, pageidaujantis gauti mokėjimo pranešimą kitu adresu, privalo informuoti rinkliavų centrą raštu.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad rinkliavos mokėtojui mokėjimo pranešimas, kaip taisyklė, siunčiamas adresu, kuriame randasi rinkliavos objektas, o kaip išimtis iš šios taisyklės, mokėjimo pranešimas kitu adresu siunčiamas rinkliavos mokėtojui, jei pastarasis raštu išreiškia pageidavimą mokėjimo pranešimą gauti kitu jo nurodytu adresu.

Bylos duomenys patvirtina, kad mokėjimo pranešimas pareiškėjai už 2010 m. buvo siunčiamas, gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), adresu (b. l. 82-83). Tai, kad mokėjimo pranešimai atsakovei buvo siunčiami šiuo adresu, pripažįsta ir atsakovė. Byloje duomenų, kad atsakovė būtų raštu išreiškusi pageidavimą mokėjimo pranešimus gauti kokiu tai kitu adresu nei yra jos gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini), nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati atsakovė.

Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei mokėjimo pranešimai dėl rinkliavos sumokėjimo buvo siunčiami nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai apie būtinybę mokėti rinkliavą už kitus paskesnius metus buvo žinoma, nors mokėjimo pranešimai buvo siunčiami kaip ir 2010 m., tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovės A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė